Anų metų kronika

Iš re­por­te­rio blok­no­to
Ne­se­niai įmo­nėms tik­rin­ti ko­mi­si­ja ap­žiū­rė­jo Fai­no odų fab­ri­ko pa­tal­pų tin­ka­mu­mą hi­gie­nos at­žvil­giu. Kai ko­mi­si­jos na­riai įė­ję į vie­ną pa­tal­pą, nie­kur ne­si­ma­tę ven­ti­lia­to­riaus. Fab­ri­ko sa­vi­nin­kas, už­klaus­tas, ko­dėl nėra ven­ti­lia­to­riaus, at­sa­kė, kad ven­ti­lia­to­rius esąs, tik jį rei­kia ati­da­ry­ti. Ko­mi­si­jos na­riai, no­rė­da­mi pa­žiū­rė­ti, kaip tas ven­ti­lia­to­rius vei­kia, pa­pra­šė, kad jį ati­da­ry­tų.
Pa­si­ro­do, kad ven­ti­lia­to­riaus bū­ta to­kio: sto­ge pa­da­ry­ta pa­pras­ta sky­lė, ku­ri už­ki­ša­ma iš len­tų su­kal­to­mis du­ri­mis. Fab­ri­ko sa­vi­nin­kas, ne­ga­lė­da­mas pa­ts ven­ti­lia­to­riaus ati­da­ry­ti, pa­kvie­tė du dar­bi­nin­kus, ku­rie bas­liais jį ati­da­rė... Bet koks bu­vo ko­mi­si­jos na­rių nu­ste­bi­mas, kai „ven­ti­lia­to­rių“ da­rant iš ten pra­dė­jo by­rė­ti vi­so­kios šiukš­lės, o pa­bai­go­je nu­kri­to dvi ne­gy­vos šar­kos!..
–
Pas dar­bo ins­pek­to­rių atei­na ūki­nin­kas ir skun­džia­si sa­vo tar­nai­te. Jis prieš po­rą mė­ne­sių nu­si­sam­dęs Šiau­liuo­se tar­nai­tę 160 lt. me­tams. Pra­džio­je ji bu­vo ge­ra dar­bi­nin­kė ir vi­sus dar­bus są­ži­nin­gai at­lik­da­vo, bet ne­se­niai ji atė­ju­si į Šiau­lius, į va­ka­ruš­kas, po ko pa­si­da­rė di­de­lė ne­klau­ža­da, nie­ko ne­no­rin­ti dirb­ti. Kai ji ant­rą sek­ma­die­nį vėl nuė­jo į Šiau­lius, tai tris die­nas ne­pa­rė­jo na­mo...
Po tri­jų die­nų tar­nai­tė atė­jo pas sa­vo šei­mi­nin­ką ir pa­rei­ka­la­vo, kad jis ati­duo­tų jos už­dirb­tus pi­ni­gus, nes ji iš jo išei­nan­ti. Ūki­nin­kas už­klau­sė, ko­dėl ji da­bar, per pa­tį dar­by­me­tį, išei­nan­ti? Tar­nai­tė iro­niš­kai nu­si­šyp­so­jo ir pa­sa­kė: „Už to­kią al­gą aš to­liau ne­ga­liu dirb­ti. Juk Šiau­liuo­se aš per tris nak­tis dau­giau už­dir­bau, kaip pas ta­ve per me­tus...“
Taip mies­tas „išauk­lė­ja“ tuos, ku­rie į jį pa­ten­ka.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. rugp­jū­čio 29 d.

Nuk­ri­to lėk­tu­vas
Rugp­jū­čio 21 d. Šiau­liuo­se pa­skli­do ži­nia, kad ne­to­li Kra­žių nu­kri­tęs Šiau­lių ka­ro es­kad­ri­lės lėk­tu­vas ir abu juo skri­dę la­kū­nai vie­to­je už­si­mu­šė. Nors dar veik nie­ko tik­ro ne­bu­vo ži­no­ma, bet pa­va­ka­ry bū­riai žmo­nių jau trau­kė Zok­nių link, no­rė­da­mi su­ži­no­ti apie ava­ri­ją tik­res­nių ži­nių.
Ant­rą die­ną, kai sunk­ve­ži­miu per mies­tą bu­vo par­vež­tas su­du­žęs lėk­tu­vas, į Zok­nius pra­dė­jo plauk­ti dar dau­giau žmo­nių.
Rugp­jū­čio 21 d., apie 12 val., at­li­kęs už­da­vi­nį, ka­ro lėk­tu­vas, vai­ruo­ja­mas jau­nes­nio pus­ka­ri­nin­kio Al­bi­no Pals­kio su žval­gu ka­ro la­kū­nu lei­te­nan­tu An­ta­nu Rim­bu­tu (Ože­liu) grį­žo į Šiau­lius.
Grįž­tant ke­ly­je dėl nei­šaiš­kin­tų prie­žas­čių lėk­tu­vas 8 km. nuo Vai­gu­vos nu­kri­to, o skri­dę abu la­kū­nai vie­to­je už­si­mu­šė. Lėk­tu­vas vi­siš­kai su­du­žo.
Vie­ti­niai žmo­nės, ma­tę ne­lai­mę, pa­sa­ko­jo, kad to­je apy­lin­kė­je gy­ve­nan­ti žu­vu­sio let. Rim­bu­to se­suo. Tai Rim­bu­tas no­rė­jęs į se­sers so­dy­bą nu­mes­ti laiš­ką. Lėk­tu­vas nu­si­lei­dęs vi­sai že­mai, pa­da­ręs ra­tą ap­link so­dy­bą ir pa­skui kri­tęs. Mat to­je vie­to­je yra kal­ną, apau­gęs miš­ku.
Ka­dan­gi die­na bu­vo karš­ta, tai tar­pu­kal­nė­je ga­lė­jus bū­ti ki­to­kia oro tem­pe­ra­tū­ra, oras leng­ves­nis ir lėk­tu­vas dėl to ga­lė­jęs stai­ga smuk­tel­ti že­myn, o pa­smu­kus že­myn, aukš­čio jau neiš­ly­gi­nęs ir at­si­mu­šęs į kran­tą; at­si­mu­šęs į že­mę lėk­tu­vas apie 10 m aręs že­mę ir su­tru­pė­jęs.
Tai toks ka­tast­ro­fos aiš­ki­ni­mas ne spe­cia­lis­tų.
Rug­piū­čio 22 d. Šiau­lių įgu­los baž­ny­čio­je bu­vo at­lai­ky­tos iš­kil­min­gos pa­mal­dos už žu­vu­sių vė­les.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“ , 1937 m. rugp­jū­čio 29 d.

Fren­ke­lis re­mia mo­kyk­las
Šiau­lių Užp­rū­džio V pra­džios mo­kyk­la, ku­rio­je mo­ki­na­si vi­sos Šim­šės vai­kai, dė­ka sa­vo rė­mė­jo J. Fren­ke­lio, mie­lai vel­tui duo­dan­čio mo­kyk­lų iš­vy­ki­mams sunk­ve­ži­mį, ir šie­met bir­že­lio mėn. pir­mą die­ną iš­ky­la­vo Bu­bių miš­kuo­se. Iš­ky­los me­tu vai­kai žai­dė, dai­na­vo, tu­rė­jo bend­rus už­kan­džius, vėl žai­dė, vėl dai­na­vo.
Ne­tur­tin­gi vai­kai ypa­tin­gai sma­giai ir links­mai pa­si­ju­to at­si­dū­rę bent ret­kar­čiais miš­ke, bent sy­kį iš­trū­kę iš mies­to dul­kių. Mo­ki­niai, jų tė­vai ir mo­ky­to­jai dė­kin­gi p. Fren­ke­liui.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. bir­že­lio 6 d.

Ko­dėl taip?
Žy­dų tar­pe yra taip: jei ku­ris jų tau­tie­tis ati­da­ro pre­ky­bą – žy­dai pre­ky­bi­nin­kai vi­so­kiais bū­dais sten­gia­si jam pa­dė­ti. Tei­kia kre­di­tus, pa­ta­ri­mus kaip pre­kiau­ti, pas ku­rį ur­mi­nin­ką ga­li­ma gau­ti pi­giau pre­kių ir t. t. Žo­džiu, tau­tie­čiui sten­gia­ma­si pa­dė­ti.
Bet mū­suo­se, su šird­gė­la ten­ka pa­žy­mė­ti, vi­sai prie­šin­gai yra. Jei žmo­ge­lis su­ma­no ati­da­ry­ti krau­tu­vė­lę, tai lie­tu­viai krau­tu­vi­nin­kai, bi­jo­da­mi „kon­ku­ren­ci­jos“, sten­gia­si jį įbau­gin­ti: gir­di, nie­kas iš to biz­nio nei­šeis, pra­ra­si vel­tui tik pi­ni­gus, šiais lai­kais pre­ky­ba esan­ti ne­pel­nin­gas vers­las ir t. t. O jei jų gąs­di­ni­mų ne­pa­bo­jęs sa­vo su­ma­ny­mą įvyk­dai, tai pa­lei­džia ne­pag­rįs­tus šmeiž­tus, kad jis yra toks ir toks, jo pre­kės nie­kam ti­ku­sios ir t. t. Žo­džiu, sten­gia­ma­si sa­vo tau­tie­tį „suės­ti“.
Šis liūd­nas reiš­ki­nys ypač pa­ste­bi­mas Šiau­liuo­se. Ar ne lai­kas bū­tų mes­ti šią skau­džią sa­vo ydą – pa­vy­dą?
B.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. rugp­jū­čio 29 d.

Vo­kie­ti­jos pro­fe­so­rius el­ge­tau­ja Šiau­liuo­se
Ne­se­niai Šiau­liuo­se per pri­va­čius bu­tus ir kai ku­rias įstai­gas ėjo pra­šy­da­mas iš­mal­dos keis­tos iš­vaiz­dos žmo­gus. Jis kal­bė­jo vo­kie­čių, ru­sų, len­kų, pran­cū­zų, ang­lų ir ki­to­mis kal­bo­mis.
Žmo­nės ste­bė­jo­si, kad toks ap­žė­lęs, api­ply­šęs, kiau­rais ba­tais žmo­gus mo­ka tiek daug kal­bų. Tie, ku­rie su­pras­da­vo bent vie­ną ku­rių nors jo kal­bų, pa­klaus­da­vo, kas jis esąs. Pra­džio­je jis ne­no­rė­da­vo pa­si­sa­ky­ti kas toks esąs, bet vė­liau pri­si­pa­žin­da­vo, kad esąs vo­kie­čių pro­fe­so­rius, fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras.
Ne­se­niai ke­ly į Rad­vi­liš­kį jis bu­vo sau­gu­mo po­li­ci­jos su­lai­ky­tas ir at­vež­tas į Šiau­lius. Čia jis pa­pa­sa­ko­jo vi­są sa­vo tra­gin­gą gy­ve­ni­mą. Jis esąs Bo­les­lo­vas Schmer­cens­reich – Kasz­lins­kis. Pir­mą­ją sa­vo pa­var­dę – „Schmer­cens­reich“ (Skaus­mo vals­ty­bė) jis, ma­tyt, pa­ts sau pra­si­ma­nė, kad ryš­kiau pa­vaiz­duo­tų sa­vo iš­gy­ve­ni­mus.
Gi­mė jis 1879 m. rug­sė­jo 30 d., Len­ki­jo­je. Vė­liau per­si­kė­lė Vo­kie­ti­jon, kur bai­gė moks­lus ir iki 1933 m.mo­ky­to­ja­vo Des­sau mies­to gim­na­zi­jo­je. Nuo 1919 m. iki 1933 m. jis bu­vo Vo­kie­ti­jos sei­mo so­cial­de­mok­ra­tų frak­ci­jos na­rys. Hit­le­riui paė­mus val­džią, jis bu­vo suim­tas ir už­da­ry­tas kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lom 1934 m. jis iš kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­los pa­bė­go ir ap­si­gy­ve­no, Pran­cū­zi­jo­je, bet ir ten už įvai­rius po­li­ti­nius nu­si­kal­ti­mus bu­vo suim­tas ir iš­trem­tas.
Iki 1936 m. lie­pos mėn., t. y. iki pra­si­dė­jo Is­pa­ni­jo­je pi­lie­ti­nis ka­ras, jis bas­tė­si po pa­sau­lį. Kai Is­pa­ni­jo­je ki­lo ka­ras, jis sto­jo į tarp­tau­ti­nę bri­ga­dą ir ko­vo­jo prieš gen. Fran­co. Vie­no mū­šio me­tu su­ki­lė­liai jį paė­mė ne­lais­vėn ir pa­dė­jo ka­lė­ji­man. Kai paaiš­kė­jo, kad jis yra Vo­kie­ti­jos pi­lie­tis, su­ki­lė­liai jį iš Is­pa­ni­jos iš­trė­mė.
Po to, jis bu­vo Če­kos­lo­va­ki­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je ir kt. Vi­so­se vals­ty­bė­se, vi­sur jį suim­da­vo, so­din­da­vo ka­lė­ji­man ir, kaip žmo­gų be do­ku­men­tų, iš­trem­da­vo.
Lie­tu­von jis at­vy­ko iš Len­ki­jos. Ka­dan­gi jo­kiais do­ku­men­tais ne­ga­lė­jo sa­vo as­me­ny­bės įro­dy­ti, to­dėl jis bu­vo per­duo­tas ap­skr. vir­ši­nin­ko nuo­žiū­rai. Jis tu­rė­jo tik se­ną Len­ki­jos so­cial­de­mok­ra­tų laik­raš­tį, ku­ria­me ga­na di­de­liam straips­ny bu­vo ra­šo­ma apie Kasz­lins­kį. Jis mo­ka 18 kal­bų, bet iš jų jo­kios nau­dos ne­tu­ri. Ke­liau­ja jis vi­sur pės­čias ir, ma­tyt, kaip jis pa­ts sa­ko­si, nuo di­de­lio vaikš­čio­ji­mo vie­na jo ko­ja yra la­bai su­ti­nu­si. Jis tu­ri žmo­ną ir ke­lis vai­ku­čius, ku­rie gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je. Šiau­liuo­se, prieš sui­mant, jis bu­vo ke­lias die­nas ne­val­gęs.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. rug­sė­jo 18 d.

Juo­kai juo­ke­liai...

– Kuo­met jūs šyp­so­tės, man no­ri­si pa­sa­ky­ti: „Ateik pas ma­ne...“
– Ak, tams­ta tik­ras Don Žua­nas!
– Ne, dan­tų gy­dy­to­jas.
•
Ka­vi­nė­je sė­di du biz­nie­riai ir abu ty­li. Pa­ga­liau, vie­nas jų at­si­dus­ta.
– Ach!
– Nus­tok, pa­ga­liau, apie sa­vo rei­ka­lus kal­bė­jęs! – sa­ko ki­tas.
•
– Aš sap­na­vau, kad užė­jau res­to­ra­nan ir už­si­sa­kiau ge­riau­sius pie­tus. Ir stai­ga, aš ma­tau, kad ne­tu­riu pi­ni­gų.
– Ką gi tu pa­da­rei?
– Aš nu­bu­dau.
– Kvai­lys? Ta­vo vie­to­je bū­da­mas aš dar iš­ger­čiau juo­dos ka­vos.
•
– Ar ta­vo su­žie­duo­ti­nis tu­ri ry­šių?
– Taip, vi­sos la­bai pa­do­rios mer­gi­nos.
•
– Aš siun­čiau pas tams­ta sa­vo sū­nų vyš­nių, bet ka­da jis man jas at­ne­šė, tru­ko pu­sės ki­log­ra­mo.
– Ma­no svars­tyk­lės tei­sin­gos, po­nia, ta­čiau, gal būt, tams­tos sū­nus pa­sun­kė­jo.
•
Kal­ti­na­ma­sis pra­šo žo­džio.
– Ge­rai, – sa­ko tei­sė­jas, – bet kal­bė­kit trum­pai ir pa­sa­ky­kit man tik tei­sy­bę. Vi­sa ki­ta at­liks tams­tos ad­vo­ka­tas.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. rugp­jū­čio 29 d.
 

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio