Anų metų kronika

Prie­ta­rin­gas šiau­lie­tis
Ne­se­nai tū­las šiau­lie­tis nu­si­pir­ko nau­ją dvi­ra­tį ir atė­jo sa­vi­val­dy­bėn gau­ti dvi­ra­čiui nu­me­rio. Šiau­lie­čio bū­ta prie­ta­rin­go, nes su­ži­no­jęs, kad jam ten­ka 13-tas nu­me­ris, jį at­si­sa­kė paim­ti, ža­dė­da­mas užei­ti ant­rą die­ną.
Ant­rą die­ną jis at­va­žia­vo dvi­ra­čiu ir, jį pa­si­sta­tęs prie du­rų, nuė­jo nu­me­rio. Tą die­ną bu­vo jau di­des­ni nu­me­riai ir šiau­lie­tis, džiaug­da­ma­sis išė­jo. Bet koks bu­vo jo nu­ste­bi­mas, kai jis prie du­rų dvi­ra­čio ne­be­ra­do... jį kaž­kas pa­vo­gė.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 9 d.

Eu­ro­pos meis­te­rio su­ti­ki­mas Šiau­liuo­se
Ge­gu­žės 9 dn. šiau­lie­čiai grįž­tan­čius iš Ry­gos mū­sų krep­ši­nin­kus la­bai gra­žiai ir jaus­min­gai su­ti­ko ir ap­do­va­no­jo. Šiau­liuo­se bu­vo di­de­lė Šiau­rės Lie­tu­vos mo­ky­to­jų kon­fe­ren­ci­ja. Mo­ky­to­jai pir­mie­ji pa­da­rė pra­džią ap­do­va­no­ti spor­ti­nin­kus. Tuoj jų tar­pe bu­vo pa­da­ry­ta rink­lia­va, ku­ri da­vė ke­lius šim­tus li­tų.
Bur­mist­ro ini­cia­ty­va bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas su­ti­ki­mo ko­mi­te­tas, ku­ris pa­si­rū­pi­no nu­pirk­ti spor­ti­nin­kams do­va­nų, suor­ga­ni­zuo­ti su­ti­ki­mą ir kt.
Dar ge­ro­kai prieš trau­ki­nio atė­ji­mą Šiau­lių gelžk. sto­tis, pe­ro­nas ir net ar­ti­mų­jų na­mų sto­gai bu­vo pil­ni žmo­nių. Vi­sos or­ga­ni­za­ci­jos uni­for­mo­se iš­si­ri­kia­vo pe­ro­ne, gim­na­zi­jų ir pra­džios mo­kyk­lų mo­ki­niai sto­vė­jo pil­nais glė­biais ža­lu­my­nų. Prie­ky mi­nios su­si­rin­ko po­nios su do­va­no­mis, bu­ke­tais ir gė­lių pin­ti­nė­mis. Bur­mist­ro ran­ko­se bu­vo ver­tin­ga šiau­lie­čių do­va­na – gra­žus, įrė­muo­tas si­dab­ro vai­ni­kas rus­va­me ak­so­me su rink­ti­nės žai­dė­jų pa­var­dė­mis, iš­gra­vi­ruo­to­mis si­dab­ro len­te­lė­je.
Atė­jus trau­ki­niui, pa­si­gir­do ke­lių tūks­tan­čių žmo­nių griaus­min­gas va­lio. Kai spor­ti­nin­kai pra­dė­jo lip­ti iš va­go­nų, vis­kas su­si­mai­šė, – kiek­vie­nas grū­do­si ar­čiau va­go­no ir stū­mė prie­ša­ki­nius. Bur­mist­ras, įteik­da­mas do­va­ną ko­man­dos ka­pi­to­nui Kriau­čiū­nui, no­rė­jo pa­sa­ky­ti kal­bą, bet var­gu ar kas bū­tų jį gir­dė­jęs, to­dėl tik nu­si­šyp­so­jo, pa­spau­dė Kriau­čiū­nui ran­ką ir pa­ts pra­dė­jo plo­ti.
Vi­siems spor­ti­nin­kams iš­li­pus iš va­go­nų, tuoj apie juos su­si­rin­ko gim­na­zis­tai ir pra­dė­jo lai­mė­to­jus kil­no­ti. Drau­ge su lie­tu­viais Kau­nan va­žia­vo ir egip­tie­čiai. Šiau­lie­čiai ir jiems ne­si­gai­lė­jo gė­lių, o kai iš­li­po pe­ro­nan, ir juos ge­ro­kai pa­kil­no­jo.
Ke­li gim­na­zis­tai, nu­si­tvė­rę Žu­ką, už­si­kė­lė jį ant pe­čių ir per­ne­šė per vi­są pe­ro­ną.
Bu­vo ir kur­jo­zų. Kil­no­jant egip­tie­čius vie­nam iš jų din­go iš ki­še­nės pi­ni­gi­nė. Pra­džio­je ma­ny­ta, kad tai ki­šen­va­gių dar­bas, bet kai Dr. Jur­ge­lio­nis pa­skel­bė apie sve­čio ne­lai­mę, vi­si su­ska­to ieš­ko­ti. Pi­ni­gi­nę greit ra­do vie­na pra­džios mo­kyk­los mo­ki­nė ir grą­ži­no sa­vi­nin­kui.
Dau­ge­lis šiau­lie­čių, au­tog­ra­fų rin­kė­jai, spor­ti­nin­kus su­ti­ko jau Gu­ber­ni­jos sto­ty. Jie, su­li­pę į trau­ki­nį, iš vi­sų žai­dė­jų ga­vo au­tog­ra­fus ir pa­ten­kin­ti grį­žo į Šiau­lius.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 16 d.

Dail. G. Bag­do­na­vi­čiaus su­pro­jek­tuo­ti bal­dai
Pas­ku­ti­niais me­tais šiau­lie­tis dai­li­nin­kas G. Bag­do­na­vi­čius su­lau­kė gar­bin­go ir gra­žaus už­sa­ky­mo – su­teik­ti et­nog­ra­fi­nės me­džia­gos lie­tu­viš­ko sti­liaus sa­lei, ski­ria­mai J. E. Vals­ty­bės Pre­zi­den­tui, nau­jo­joj Ka­ri­nin­kų Ra­mo­vė­je Kau­ne.
Ju­ry ko­mi­si­ja iš me­ni­nin­kų, ar­chi­tek­tų ir Ra­mo­vės val­dy­bos pa­ve­dė G. Bag­do­na­vi­čiui pa­ruoš­ti – nu­pai­šy­ti di­de­lį bal­dų komp­lek­tą mo­der­ni­zuo­to lie­tu­viš­ko sti­liaus, ku­ris su­si­dė­jo iš di­de­lio, 4-rių met­rų il­gio po­sė­džiams sta­lo, 12-kos fo­te­lių, 12 kė­džių, 12 ta­bu­re­čių, 2 „rū­ky­mui“ sta­liu­kų ir 1 stik­lo spin­tos vit­ri­nos dai­liems ka­ro da­ly­kė­liams – do­va­noms lai­ky­ti.
Ši sa­lė skir­ta Vals­ty­bės Pre­zi­den­tui, Mi­nis­te­rių Ka­bi­ne­to na­riams, Ka­ro Va­do­vy­bei (kar­tais gal ir už­sie­nio at­sto­vams), at­vyks­tant jiems Ra­mo­vėn įvai­rių tau­ti­nių šven­čių ir pa­na­šiom pro­gom. Šios sa­lės bal­dai fa­ne­ruo­ti įvai­riom kryp­tim ir įvai­rių spal­vų fa­ne­ro­mis. Vy­rau­jan­ti bal­dų spal­va yra juo­do ąžuo­lo su in­va­zi­jo­mis iš tam­siai ža­liai bei­cuo­to lieps­nuo­jan­čio ber­žo, kai kur su ru­do rie­šu­to plo­tais. Bend­ras spal­vų to­nas tam­so­kas, so­li­dus ir rim­tas. Vi­so komp­lek­to vie­nin­ga bal­dų for­ma ir spal­va.
Vi­są ei­lę me­tų dai­li­nin­kas G. Bag­do­na­vi­čius lais­vo­mis nuo mo­kyk­los dar­bo die­no­mis va­ži­nė­jo per gi­les­nės pro­vin­ci­jos kai­mus; pai­šė, brai­žė ir ški­ca­vo se­nus liau­dies bal­dus, tu­rin­čius net 100 me­tų am­žiaus. Be to, tuo pa­čiu lai­ku už­fik­suo­da­vo ir tro­bų vi­daus vaiz­dus. Pa­ži­nęs jų svar­biau­sias ypa­ty­bes, su­kom­po­na­vo vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­kai cha­rak­te­rin­gą lie­tu­viš­kų bal­dų vi­są komp­lek­tą, pri­tai­ky­tą mū­sų lai­kų rei­ka­la­vi­mams, tiek konst­ruk­ci­jos, tiek for­mų ir spal­vų at­žvil­giais; de­ko­ra­ty­vi­niu at­žvil­giu, ele­men­tai yra įkvėp­ti mū­sų kai­mo sta­lų ir skry­nių mo­ty­vais.
G. Bag­do­na­vi­čius taip pat su­pro­jek­ta­vo rep­re­zen­ta­ci­nius suo­lus (iš­kil­mių sve­čiams) Ka­ro Mu­zie­jui; ir­gi su­mo­der­nin­ta­me mū­sų liau­dies sti­liu­je. Jie yra pa­da­ry­ti iš po­li­ruo­to rie­šu­to su na­tur. ber­žo įleis­to­mis fa­ne­ros juos­to­mis, juo­do ąžuo­lo kon­tū­rais ir, ap­skri­tai, mo­nu­men­ta­laus sti­lio.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 16 d.

G. Bag­do­na­vi­čius. Krės­las Lie­tu­vos ka­ri­nin­kų ra­mo­vės Pre­zi­den­to me­nei.

Ūki­nin­ko žmo­na be­ko­nų dė­žė­je
Tū­las ūki­nin­kas at­ve­žė į Šiau­lius par­duo­ti du be­ko­nus. Be­ko­nus par­da­vęs, ūki­nin­kas su sa­vo žmo­na nuė­jo res­to­ra­nan, kur abu ge­ro­kai įsi­gė­rę. Išė­jus iš res­to­ra­no, ūki­nin­kų po­re­lė ren­gė­si va­žiuo­ti na­mo. Il­gai svir­du­lia­vo apie ra­tus ir gin­či­jo­si, kur ir kas tu­ri sės­ti. Žmo­na, bū­da­ma gir­tes­nė, sa­kė­si ne­sė­sian­ti ant dė­žės, nes bi­jan­ti nu­virs­ti. Vy­ras pa­siū­lė jai lip­ti į be­ko­nų dė­žę, nes ten ji ga­lė­sian­ti ra­miai mie­go­ti. Ši su­ti­ko ir įlin­do į dė­žę: vy­ras už­da­rė du­re­les ir nu­si­šyp­so­jęs pa­sa­kė:
– At­ve­žiau du be­ko­nus, o par­ve­šiu tik vie­ną.
Iš­va­žia­vus ve­ži­mui į gat­vę, apie ve­ži­mą tuoj su­si­rin­ko di­džiu­lis bū­rys žmo­nių. Dau­ge­lis nuo­šir­džiai juo­kė­si, bet at­si­ra­do ir to­kių, ku­rie pa­ma­nė, kad žiau­rus vy­ras ty­čia kan­ki­nąs sa­vo žmo­ną...
Ke­le­tas drą­suo­lių no­rė­jo ūki­nin­ką su­lai­ky­ti ir pri­sta­ty­ti po­li­ci­jon, bet at­si­bu­du­si ūki­nin­ko žmo­na nu­si­šyp­so­jo ir pa­sa­kė:
– Nei jū­sų kiau­lės, nei jū­sų pu­pos, kas jums dar­bo? – ir lie­pė sa­vo vy­rui grei­čiau va­žiuo­ti na­mo.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 23 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Jo­nas O-tas
Il­ge­sys
Ta­va­sis gra­žu­mas
Ma­ne su­ža­vė­jo,
Žyd­rio­sios ake­lės
Šir­dį už­ke­rė­jo.

Be ta­vęs, bran­gio­ji,
Ne­ran­du pa­guo­dos,
Kai ta­ve sva­jo­ju –
Jau­čiu lai­mę, ro­dos...

Min­ti­mis bu­čiuo­ju,
Die­na ly­di die­ną,
Mąs­tant ir dū­luo­jant
Apie ta­ve vie­ną.

Tau dai­nas dai­nuo­ju.
Nes ta­vęs il­giuo­si,
Nors ir abe­jo­ju,
Ar ma­ne pa­guo­si...

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 16 d.

Juo­kai juo­ke­liai...

– Svei­ka, Onu­te! Tu su­si­ža­dė­jai su Pet­ru? O aš ma­niau, kad tai tik leng­vas flir­tas.
– Pet­ras ir­gi taip ma­nė.
–
– Tams­ta, Kur­pai­ti, vėl pa­vė­la­vot į tar­ny­bą. Ko­kia prie­­žas­tis?
– Aš pra­mie­go­jau, po­ne di­rek­to­riau.
– Kaip? Ir na­mie tams­ta mie­gi?!
–
– Nuo to lai­ko, kai tams­ta pa­gy­ve­not Birš­to­ne, po­nas Ver­by­la, tams­ta la­bai pa­si­kei­tėt.
– Bet ma­no pa­var­dė ne Ver­by­la, o Kriš­to­pai­tis.
– Na, ma­to­te!
–
– Ar tie­sa, kad jei mel­die­si už ki­tą, tai tą mal­dą Die­vas iš­klau­so grei­čiau?
– Taip, ma­no duk­re­le.
– Ta­da aš sau nie­ko ne­pra­šy­siu, bet te­gul Die­vas grei­čiau su­tei­kia ma­no ma­my­tei žen­tą.
–
– Kaip? Jūs no­ri­te bū­ti pre­ky­bos ko­res­pon­den­tu, bet pa­tys pa­ra­šė­te to­kį laiš­ką, ku­ria­me nie­ko ne­ga­li­ma su­si­vok­ti? Jei­gu žmo­gus ne­ga­li aiš­kiai iš­dės­ty­ti sa­vo min­čių taip, kad ki­tas jį tuoj su­pras­tų, tai jis idio­tas. Jūs su­pra­tot?
– Ne, po­ne di­rek­to­riau.
–
– Ži­nai, Ka­ro­li­na iš­te­kė­jo.
– Ką tu kal­bi? Kas tas lai­min­ga­sis?
– Koks keis­tas klau­si­mas? Jos tė­vas.
–
– Tu vėl ei­ni į fut­bo­lo rung­ty­nes? Tu tik apie fut­bo­lą ir te­gal­vo­ji. Ker­tu la­žy­bų, kad net pa­mir­šai, ka­da mes ap­si­ve­dėm.
– Na, to ne­pa­mir­šau: mes su­si­tuo­kėm tą die­ną, ka­da Ma­ka­bi pra­lai­mė­jo prieš Sa­ka­lą 5:2.
–
– Ko­dėl tu taip su­si­rau­ki, se­ne­li, kai ge­ri tuos la­šus?
– Jie la­bai kar­tūs.
– O kam tu juos ge­ri?
– To­dėl, kad anks­čiau aš daug ki­to­kių la­šų ger­da­vau.

„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1937 m. ge­gu­žės 2 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio