Anų metų kronika

Iš­kil­min­gai pa­lai­do­jo tuš­čią gra­bą
Į Šiau­lių mies­to li­go­ni­nę bu­vo at­vež­tas mi­ru­sios 9 me­tų mer­gai­tės la­vo­nas. Mer­gai­tė pri­klau­sė pro Šiau­lius iš Ru­si­jos va­žiuo­jan­čių vo­kie­čių ko­lo­nis­tų šei­mai. Mer­gai­tė nu­mi­ru­si nuo plau­čių už­de­gi­mo. Gruo­džio 6 d. Šiau­liuo­se įvy­ko iš­kil­min­gas mer­gai­tės kū­no lai­do­ji­mas į vo­kie­čių ka­pi­nes.
Šiau­lių vi­du­ri­nės vo­kie­čių mo­kyk­los mo­ki­niai ne­šė kars­tą, ku­rį ly­dė­jo di­de­lė mi­nia. Pats lai­do­ji­mas įvy­ko su ce­re­mo­ni­jo­mis, pra­kal­bo­mis. Gruo­džio 11 d. d-ras Bliu­men­ta­lis užė­jo mies­to li­go­ni­nės la­vo­ni­nėn ir čia nu­ste­bo – mi­ru­sios mer­gai­tės la­vo­nas gu­lė­jo la­vo­ni­nė­je. Da­bar ky­la klau­si­mas – ar gra­bas tuš­čias pa­lai­do­tas ar ja­me bu­vo įdė­tas kas nors? Mo­ki­niai, ne­šę į ka­pi­nes gra­bą, tvir­ti­na, kad jis bu­vęs sun­kus. Ta­čiau ma­no­ma, kad gra­bas bu­vo tuš­čias su to­kio­mis di­de­lė­mis iš­kil­mė­mis pa­lai­do­tas ka­pi­nė­se.
Apie šį įvy­kį mies­te pa­skli­dus kal­boms, Šiau­lių juok­da­riai – „štu­ko­riai“ pa­lei­do gan­dą, kad gra­ban bu­vo įdė­ta ne­se­niai per trau­ki­nio ma­nev­rus vie­no tar­nau­to­jo nu­plau­ta ko­ja, ku­ri bu­vo su­vy­nio­ta ir to­dėl pa­lai­ky­ta už mer­gai­tės la­vo­ną. Mums tą da­ly­ką te­ko iš­tir­ti ir iš d-ro Bliu­men­ta­lio su­ži­no­jo­me, kad nu­pjau­ta ko­ja te­be­gu­li mies­to li­go­ni­nės la­vo­ni­nėj.
Tuo įdo­miu įvy­kiu taip su­si­do­ma­vo vi­si, kad šio­mis die­no­mis ma­no­ma iš­kas­ti gra­bą ir pa­tir­ti ar jis tuš­čias ar ja­me kas yra. Tai sen­san­cin­giau­sis
įvy­kis Lie­tu­vo­je! Apie šio įvy­kio iš­ty­ri­mą pra­ne­ši­me ki­ta­me nu­me­ry­je.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 14 d.

Ver­tin­ki­me tau­tos ver­ty­bes ir pa­lai­ky­ki­me sa­vuo­sius
Lie­tu­vai už­si­tar­na­vu­sius gerb­ki­me ir vi­suo­met juos pa­lai­ky­ki­me. Spau­dos drau­di­mo lai­kais prie lie­tu­vių tau­ti­nio ju­dė­ji­mo da­ly­va­vęs Jo­nas Ba­čans­kis, da­bar dir­ba „Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko kon­to­ro­je, ir „Rū­tos“ sal­dai­nių fab­ri­ko sa­vi­nin­kas A. Gri­ce­vi­čius – J. Ba­čans­kio bi­čiu­lis, sa­vo na­muo­se slėp­da­vo lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą ir kiek ga­lė­da­mas spau­dos žo­džio pla­tin­to­jams pa­dė­da­vo.
To­dėl gerb. vi­suo­me­ne tin­ka­miau­siai tuos Lie­tu­vos nau­dai dir­bu­sius vy­rus pa­gerb­sim pirk­da­mi jų fab­ri­ke pa­ga­min­tus pro­duk­tus – sal­dai­nius.
Aš su jais se­niai tu­riu rei­ka­lų. Ži­nau, kad iš šva­riau­sių ir ge­riau­sių vai­sių ir rie­baus pie­no yra dir­ba­mi sal­dai­niai. „Rū­tos“ fab­ri­ko sa­vi­nin­kas p. A. Gri­ce­vi­čius, kai­po Lie­tu­vos my­lė­to­jas – tė­vy­nai­nis, sal­dai­niams me­džia­gą dau­giau­sia per­ka Lie­tu­vos so­dų vai­sius ir uo­gas, kad kuo ma­žiau į už­sie­nius pi­ni­gų teiš­leis­ti.
 Be to, „Rū­tos“ fab­ri­ko ži­no­mi dai­li­nin­kai, eti­ke­tams – po­pie­rė­liams sal­dai­nių vy­nio­ji­mui pa­ren­ka dai­lius pie­ši­nė­lius, ku­rie at­vaiz­duo­ja Lie­tu­vos liau­dies dva­sią ir ku­rie ga­li bū­ti ti­kę vai­kų ir paau­gu­sių al­bu­mė­liams. Vi­siems lin­kiu ge­ro ir lie­ku su pa­gar­ba Šiau­lių ap­skri­čio ca­riz­mo lai­kų knyg­ne­šys.
Kal­niš­kiai.
J. Krikš­čiū­nas – Jo­va­ras

„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 14 d.

Ir tik­rai tuš­čią gra­bą pa­lai­do­jo
Praei­ta­me nu­me­ry­je ra­šė­me, kad Šiau­liuo­se vo­kie­čių ka­pi­nė­se iš­kil­min­gai pa­lai­do­jo gra­bą, kurs bu­vo skir­tas pro Šiau­lius pra­va­žiuo­jan­čių vo­kie­čių ko­lo­nis­tų šei­mos mi­ru­siai ma­žu­tei mer­gai­tei. Ta­čiau mer­gai­tės la­vo­nas mies­to li­go­ni­nė­je bu­vo ras­tas ne­pa­lai­do­tas. Tas da­vė pa­grin­do spė­ti, kad gra­bas bu­vo tuš­čias pa­lai­do­tas.
Šio­mis die­no­mis bu­vo at­kas­tas gra­bas ir jis, vi­sų nu­ste­bi­mui, ras­tas tuš­čias. Nors kar­tą ir tuš­čias gra­bas bu­vo iš­kil­min­gai pa­lai­do­tas. Štai ką reiš­kia neap­si­žiū­rė­ji­mas.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 22 d.

Nuos­ta­bus sap­nas
Pa­šiau­šės gy­ven­to­ja E. Ta­vo­rie­nė at­si­gu­lė pa­si­lsė­ti ir, už­mi­gu­si, sap­na­vo nuo­sta­bų sap­ną. Ji sap­na­vo 1925 m. mi­ru­sį sa­vo vy­rą, kurs jai sa­kė: „Kam jūs sko­li­na­te iš ki­tų skus­tu­vą, kad yra ma­no pa­ties pa­dė­ta ant du­rų už­šo­no. Ten yra du skus­tu­vai...“
Tuo tar­pu ka­ti­nas šo­ko nuo sta­lo ant lo­vos ir iš­bu­di­no mo­te­riš­kę, ku­riai ne­te­ko iš­girs­ti mi­ru­sio vy­ro to­les­nės kal­bos. Tuoj bu­vo ieš­ko­ta skus­tu­vai, ku­rie, iš tik­rų­jų, ras­ti ten, kur vy­ras per sap­ną nu­ro­dęs. Nuos­ta­bus sap­nas.
„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 31 d. 

Atė­jo žie­ma
Il­gai lauk­tas snie­gas tik po Ka­lė­dų pa­si­ro­dė. Da­bar jau su­lau­kė­me tik­ros žie­mos – ge­ro­kai pa­sni­go. Ir vi­sur bal­tuo­ja snie­go plo­tai. Va­di­na­si, žie­mos sma­gu­mų se­zo­nas jau pra­si­dė­jo.
„Mo­men­tas“, 1929 m. gruo­džio 31 d.
 

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Jo­va­ras
Pa­bu­do tau­tos...

Pa­bu­do tau­tos, nu­švi­to že­mė,
Jau smar­kiai mai­nos lai­kai ap­te­mę,
Juo­di lau­ki­niai jau skai­to kny­gas,
So­di­na so­dus, au­gi­na fi­gas.

Su­ju­do tau­tos, pa­bu­do že­mė,
Iš laik­raš­ti­jos kul­tū­rą se­mia,
Žmo­ni­jos lais­vei die­na jau švin­ta, –
Ir mes skai­ty­kim Šiau­lių „Mo­men­tą“.

„Mo­men­tas“ mo­ko my­lė­ti tė­vy­nę.
Jis ne­ša švie­są į tam­sią mi­nią,
Kul­tū­rą ple­čia per spau­dą, raš­tą,
Ži­nias pa­sklei­džia į mū­sų kraš­tą.

„Mo­men­tas“ ro­do žmo­nių pik­ty­bes,
Pra­si­žen­gi­mų vi­sas bai­sy­bes,
Vi­sus pi­lie­čius į do­rą ve­da
Ir nu­mal­ši­na dva­si­nį ba­dą.

„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 22 d.

Fritz Kač­ma­rek

Ka­lė­dų ka­run­ka
Nu­si­do­do jau ad­ven­tas
Pur­vi­nas, ty­lus ir šven­tas,
Dėl to pi­lie­tis kiek­vie­nas
Gar­bi­na Ka­lė­dų die­nas.

Bal­to snie­go plo­nas šy­das
Ru­de­nio pur­vuos pra­sky­do,
Bet vis tiek links­ma be ga­lo,
Kad bent tru­pu­tį pa­ša­lo.

Na ir kas čia būt per Kū­čios,
Jei pur­vai ap­taš­ko dū­šią...
Kai pro lan­gą ma­tos bal­ta,
Žėd­nas jau­čia­si ne­kal­tas...

Prieš Ka­lė­das to­kios dai­nos:
Su krep­šiais į tur­gų ei­nam,
Per­kam kum­pius, sū­rius, svies­tą
Ir jork­ši­rą snu­kiu ries­tu.

Lan­kom krau­tu­vę ir ki­tą,
Krapš­tom iš ki­še­nės li­tą.
Jei pri­trūks­ta ko­kio gra­šio,
Se­kan­tiems me­tams už­ra­šom...

„Mo­men­tas“, 
1929 m. gruo­džio 22 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio