Anų metų kronika

G. Bag­do­na­vi­čius. Bend­ro­vės „Gin­kū­nų dva­ras“ svies­to pa­kuo­tė. 1926 m. Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nys.

Kont­ra­ban­da
Jo­niš­ky­je su­lai­ky­ta 3 va­go­nai mais­to, siun­čia­mie­ji mū­sų at­sto­vy­bei Mask­vo­je iš­lai­ky­ti. Juo­se be mais­to pro­duk­tų ras­ta ir kont­ra­ban­dos 625 pūd. sa­cha­ri­no ir ke­lio­li­ka ki­log­ra­mų ko­kai­no. Va­go­nai bu­vo Kau­no mui­ti­nė­je ant­spau­duo­ti. Dėl to at­si­sta­ty­di­no už­sie­nio mi­nis­te­ris Pu­ric­kis.
„Sie­ty­nas“, 1921 m. gruo­džio 15 d.


Lyg ki­no fil­mo­je...
Gruo­džio mėn. 7 d; pa­va­ka­rį įvy­ko ga­na juo­kin­ga sce­na, ko­kių ten­ka ma­ty­ti tik ki­no fil­mo­se, tarp pi­lie­tės ir va­gies.
Mi­nė­tos die­nos pa­va­ka­rį į pil. No­vog­rods­kio bu­tą (Baž­ny­čios g. 28) atė­jo ne­pa­žįs­ta­mas jau­nas vy­ras ir, pa­si­sa­kęs esąs ne­se­nai pa­leis­tas iš ka­lė­ji­mo, pa­pra­šė duo­nos. Šei­mi­nin­kė nuė­jo duo­nos Ieš­ko­tų, o jis pa­si­li­ko prian­gy­je... Su­ra­du­si duo­nos išei­na —- ne­bė­ra „el­ge­tos“ ir ką tik pa­pjau­to par­šo gal­vos, bu­vu­sios prian­gy­je. Su­ži­no­ju­si tai ten gy­ve­nan­ti jau­nu­tė pa­ne­lė J.Štrau­pai­tė ėmė va­gi­lį vy­tis ir pri­vi­jo Vi­šins­kio ir Pa­gy­žių g-vių san­kry­žo­je.
 Šis pa­ma­tęs, kad ji at­si­ve­ja: me­tė par­šo gal­vą ir ėmė bėg­ti. Bet šio­ji pri­si­vi­jo ir čiu­po už kal­nie­riaus. Mė­gi­no varg­šas iš­si­ner­ti iš švar­ko, bet ne­pa­vy­ko. Ta­da smar­kiai pa­stū­mė ją į snie­gus ir mė­gi­no ei­ti, bet šio­ji greit pa­šo­ko, stip­riai įki­bo jam krū­ti­nėn ir tem­pia at­gal.
Taip be­si­tą­sy­da­mu abu su­vir­to į snie­gą. Tuo tar­pu at­bė­go ke­le­tas žmo­nių. Pa­ma­tė va­gi­lis ne­beiš­si­siuk­siąs ir ėmė mal­dau­ti, kad ne­ves­tų po­li­ci­jon. „Ge­rai, sa­ko šio­ji, bet už tai ne­šk par­šo gal­vą na­muos­na! Ir ką gi – paė­mė varg­šas pa­mes­tą­ją že­mėn gal­vą ir nuė­jo su ja, mal­dau­da­mas, kad nea­ti­duo­tų jo po­li­ci­jos ran­kos­na.
Ir taip be­gink­lė pa­ne­lė, ne­per­dė­siu pa­sa­kęs, be­veik du syk ma­žes­nė už va­gį, par­si­va­rė na­mo vy­rą, kaip stuob­rį, prieš ke­lias mi­nu­tes pa­vog­tą par­šo gal­vą ne­ši­ną. Na­mie mo­ters va­gi­lį šluo­tuo­mis ap­va­no­jo ir pa­lei­do.
„Šiau­lie­tis“, 1926 m. gruo­džio 12 d.


Ba­liai ir pa­si­links­mi­ni­mai
Ne­se­nai Šiau­liuo­se įvy­ko ke­li va­ka­rai su vai­di­ni­mais ir be jų.
Pra­var­tu juos ret­kar­čiais nors pa­vir­šu­ti­niš­kai per­žvelg­ti. Šį kar­tą pa­lie­siu va­ka­rus ir ba­lius, ruo­šia­mus šau­lių klu­be.
Šau­lių mo­te­rų ruoš­tas tra­di­ci­nis ba­lius – kon­cer­tas su kvie­ti­mais, praė­jo ga­na sklan­džiai ir ma­lo­nia nuo­tai­ka. Tai nuo­pel­nas šau­lių po­nių ir pa­ne­lių.
Su­da­ry­ti jau­kią ap­lin­ką ir džiaugs­min­gą nuo­tai­ka, ma­nau, tik mo­te­rys te­ga­li. Vy­rų ruo­šia­mie­ji ba­liai ir pa­mi­nė­ji­mai vis dėl­to ofi­cia­lu­mu at­si­duo­da.
Links­mi­no­si vi­si, kas kaip no­rė­jo, ne­si­var­žy­da­mi. Ge­rai nuo­tai­kai su­si­da­ry­ti, tas ir yra svar­bu. Sve­čiai jau­tė­si, kaip sa­vi. Tam daug pa­dė­jo šo­kių me­tu pa­si­ro­džiu­sios po­pie­ri­nės ke­pu­rai­tės. Iš tie­sų, jei jau rim­tas sve­čias už­si­mau­na ke­pu­rai­tę, tai ro­do, kad jis šian­die no­ri tik­rai nuo­šir­džiai pa­si­links­min­ti ir kad jis sa­vo ti­tu­lus ir ofi­cia­liš­ku­mą pa­li­ko na­mie.
Pas mus ba­liuo­se pa­ste­bi­ma ten­den­ci­ja ne­skir­ti kon­cer­to sa­lės nuo ki­tų kam­ba­rių. Kon­cer­tų ir vai­di­ni­mo me­tu sa­lės du­rys tu­ri bū­ti už­da­ry­tos, nes tai yra bend­ras abi­pu­sis žiū­ro­vų ir vai­di­lų ar mu­zi­kų in­te­re­sas. Vai­din­to­jams, kon­cer­ti­nių pro­gra­mų vyk­din­to­jams mu­zi­kams, ora­to­riams, mo­ky­to­jams, tei­sė­jams, ku­ni­gams rei­ka­lin­gas ir bū­ti­nas yra klau­sy­to­jų ir žiū­ro­vų dė­me­sys.
Pa­me­nu, kai prieš ke­le­tą me­tų Šiau­liuo­se kon­cer­ta­vo p. J.Bab­ra­vi­čius. Jam ėmus dai­nuo­ti, iš pa­suo­lės iš­lin­do di­de­lis šu­va, at­si­tū­pė pe­rė­ji­mo ta­ke ir au­sis pa­sta­tė į me­ni­nin­ką. Te­ko nu­leis­ti už­dan­gą, iš­va­ry­ti šu­nį ir at­si­pra­šy­ti me­ni­nin­ką. Bet nuo­tai­ka vi­siems jau bu­vo su­ga­din­ta. Tą įvy­kį at­si­mi­nus, il­gai dar kar­tu bur­no­je da­rė­si...
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1936 m. gruo­džio 8 d.


Už­muš­tas žmo­gus iš­gu­lė­jo grio­vy 6 die­nas
Lapk­ri­čio mėn. 24 d. ke­ly­je Šiau­liai – Paš­vi­ti­nys, Gir­vė­nų miš­ke (12 km. nuo Šiau­lių), ne­ži­no­mi pik­ta­da­riai nu­šo­vė par­va­žiuo­jan­tį iš Šiau­lių Ly­gu­mų vals­čiaus Dak­čių km. ūki­nin­ką Sta­sį Meš­kį 52 mt. am­žiaus.
Pi­ni­gų ir daik­tų, ku­riuos tu­rė­jo Su sa­vi­mi ne­paė­mė. Ve­lio­nis bu­vo do­ras ūki­nin­kas ir su vi­sais ge­rai su­gy­ve­no. Vi­są sa­vo am­žių ne­bu­vo nė su kuo by­li­nė­ję­sis.
Ry­to­jaus die­ną po nu­žu­dy­mo bu­vo apie tai pra­neš­ta Pak­ruo­jaus ir, rodos, Ly­gu­mų po­li­ci­jai, o lapk­ri­čio mėn. 26 d. pra­neš­ta ir Šiau­lių po­li­ci­jai. Iš Šiau­lių, tie­sa, tą pa­čią die­ną į nu­žu­dy­mo vie­tą iš­vy­ko kri­mi­na­lės po­li­ci­jos val­di­nin­kai, bet li­gi iš­va­žia­vo gy­dy­to­jai ap­žiū­rė­ti la­vo­ną, atė­jo lapk­ri­čio m. 30 d. „Mes vi­si vaikš­čio­ja­me lyg be­pro­čiai, nes jau 5 d., kaip tė­ve­lis gu­li miš­ke. Ne­be­ži­no­me ne ką da­ry­ti, ne­jau­gi vi­su­mėt ta­kia sui­rus tvar­ka“.., ra­šo man lapk­ri­čio mėn. 29 d. naš­lai­čiai. Lapk­ri­čio 30 d, ga­vęs laiš­ką ei­nu į III po­li­ci­jos nuo­va­dą, ei­nu pas ap­skr. vir­ši­nin­ką; vi­sur jau už­da­ry­ta. Ga­lu ga­le skam­bi­nu te­le­fo­nu į kri­mi­na­li­nę po­li­ci­ją ir su­ži­nau, kad „šiap­dien ry­tą gy­dy­to­jas, iš­va­žia­vo“. Ko­dėl tiek il­gai ne­va­žia­vo gy­dy­to­jas, su­pai­sy­ti sun­ku.
Iš tie­sų rei­kia drau­ge su naš­lai­čiais pa­sa­ky­ti – ne­jau­gi vi­su­mėt to­kia sui­rus tvar­ka?
K.Lau­cius
„Šiau­lie­tis“, 1926 m. gruo­džio 5 d.


Triukš­mas dėl „Žy­dų mo­ra­lė ir ri­tua­li­nės žmog­žu­dys­tės“
Vie­nas vai­kas prieš Šiau­lių apy­g. teis­mą (Dva­ro gv.) par­da­vi­nė­jo ne­se­niai iš­leis­tą kny­gu­tę „Žy­dų mo­ra­lė ir ri­tua­li­nės žmog­žu­dys­tės“. Kny­gu­tė, ją iš­lei­dus, bu­vo kon­fis­kuo­ta, bet vė­liau „Vy­riau­sy­bės ži­nio­se“ bu­vo pa­skelb­ta, kad ji yra le­ga­li, tik drau­džia­ma vie­šai par­da­vi­nė­ti.
Tū­li, pa­ma­tę vai­ką kny­gu­tę par­da­vi­nė­jant, te­le­fo­nu pra­ne­šė po­li­ci­jai, kad mies­te pla­ti­na­ma ne­le­ga­li li­te­ra­tū­ra. (Po­li­ci­jai pa­klau­sus, ar ko­mu­nis­ti­nė li­te­ra­tū­ra, iš tru­be­lės pa­si­gir­do bal­sas: „Dar di­des­nė kaip ko­mu­nis­ti­nė!“
Tuo tar­pu užin­te­re­suo­ti puo­lė vai­ką ir ge­ro­kai ap­kū­lė. Vė­liau paė­mė už pa­kar­pos ir ve­dė­si nuo­va­don. Ne­to­li po­li­ci­jos vai­kas iš jų ran­kų iš­si­trau­kė ir pa­si­lei­do bėg­ti, o šie šauk­da­mi ėmė jį vy­tis. Vai­kas pri­bė­gęs vie­ną rū­sį įlin­do vi­dun ir už­si­da­rė du­ris. Rū­sy bu­vo ki­bi­ras su van­de­niu, ku­riuo vai­kas ap­si­gink­la­vo. „Va­ro­vai“ pri­bė­gę prie rū­sio ėmė verž­tis vi­dun. Ta­čiau vai­kas kiek­vie­nam vi­dun len­dan­čiam ant gal­vot py­lė van­de­nį.
Ne­ži­nia, kuo ko­va baig­tų­si, jei ne­bū­tų atė­jęs po­li­ci­nin­kas, ku­ris vai­ką iš rū­sio iš­trau­kė ir at­ve­dė nuo­va­don. Po­li­ci­nin­ką ir vai­ką at­ly­dė­jo vi­sas bū­rys ir nuo­va­doj pa­kė­lė triukš­mą. Jie rei­ka­la­vo, kad pas p. Šu­tą, ku­ris tas kny­gu­tes pla­ti­nąs, bū­tų pa­da­ry­ta kra­ta, o jis pa­ts bū­tų areš­tuo­tas ir pa­trauk­tas teis­mo at­sa­ko­my­bėn. Nuo­va­dos v-kas pa­ro­dė „Vyr. ži­nių“ nu­me­rį, ku­ria­me pa­skelb­ta, kad kny­gu­tę kiek­vie­nas pas sa­ve ga­li lai­ky­ti, to­dėl pas p. Šu­tą kra­tos ne­ga­li­ma da­ry­ti.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. ba­lan­džio 8 d.


Kaip jos gy­ve­na pa­jū­ry­je...
Čia, po­nai, la­bai rim­ta te­ma. O aš pa­sa­ky­čiau — ir rim­ta, ir la­bai opi.
Tei­sin­giau­sia, ži­no­ma, bū­tų pa­sa­ky­ti – ne „kaip jos gy­ve­na“, bet „su kuo jos gy­ve­na?..“ Bet, tu­rint ome­ny mū­sų pro­fe­sio­na­li­nį kuk­lu­mą, ku­ris daž­nai mus pri­ver­čia nu­ty­lė­ti, ten­ka šį klau­si­mą nag­ri­nė­ti la­bai at­sar­giai.
Žo­džiu: „Jos gy­ve­na pa­jū­ry“.
Svar­biau­sias mo­ters už­siė­mi­mas plia­že, ži­no­ma, flir­tas. Flir­tas bet ko­kio­se ap­lin­ky­bė­se. Flir­tas pu­šy­ne, vi­lio­ję, plia­že, jū­roj, Kur­hau­ze ir t. t.
Pats flir­tas ski­ria­si dar į ke­lias gru­pes. Pa­vyz­džiui, lais­vas flir­tas. To­kį flir­tą pra­kti­kuoia per­skai­čiu­sios Ka­za­no­vos die­no­raš­tį pa­nos ir pa­sie­ku­sios kri­tiš­ką am­žių, virš 45 me­tų, da­mos.
Po to se­ka flir­tas su tam tik­rais tiks­lais. Ži­no­ma, tiks­lai bū­na įvai­rūs.
Kar­tais – ve­dy­bos, kar­tais no­ras ras­ti fi­nan­si­nę pa­ra­mą.
Yra dar vie­nos rū­šies flir­tas, ku­ris sun­kiai duo­da­si api­bū­di­na­mas. Ka­dan­gi ne­ga­li­ma nu­sta­ty­ti, ko­kia, aukš­čiau mi­nė­toms ka­te­go­ri­joms jis ga­li pri­klau­sy­ti, tai aš pa­si­steng­siu duo­ti pa­vyz­di­nį vaiz­de­lį.
– Pa­ne­le, ga­li­ma tams­tai pa­tar­nau­ti?
– Hi, hi, hi! Ha, ha, ha.
– Ir ko tams­ta žven­gi?
– Ha, ha, ha! Hi, hi, hi.
To­liau se­ka mi­mi­ka, įvai­rūs ges­tai, la­bai ar­ti­mi Klai­pė­dos uos­to kvar­ta­lų gy­ven­to­jams.
Kuo iš tik­rų­jų ski­ria­si mo­ters die­na pa­jū­ry – nuo mo­ters die­nos mies­te?
Man ro­dos, tik tuom, kad ką mo­te­ris pa­ro­do mies­te tik vy­rui ar in­ty­miam drau­gui, pa­jū­ry de­monst­ruo­ja­ma vi­siems, vi­siems, vi­siems... Tai svar­biau­sia.
Ant­ra, – mies­te mo­te­ris pud­ruo­ja tik no­sį, skruos­tus ir pa­smak­rį, o pa­jū­ry prie to dar pri­si­de­da ran­kos, pe­čiai, krū­ti­nė, kak­las ir t. t.
Mies­te mo­te­ris kei­čia mei­lu­žius kaip pirš­ti­nes, plia­že – kaip pi­ža­mas.
Jos flir­tuo­ja bet ko­kio­se ap­lin­ky­bė­se. Vi­so­se li­ku­sio­se sri­ty­se mo­te­ris lie­ka iš­ti­ki­ma sa­vo mies­tie­tiš­kiems pa­pro­čiams. Pa­vyz­džiui: re­gu­lia­riai rei­ka­lau­ja iš vy­ro nau­jų su­kne­lių ir skri­bė­lai­čių ir vi­siš­kai, kaip ir mies­te, tuš­ti­na vy­ro pi­ni­gi­nę.
Ga­li­ma bū­tų, ži­no­ma, daug ką pa­ra­šy­ti apie gra­žio­sios ly­ties gy­ve­ni­mą plia­že, bet tai jau bus smulk­me­nos.
Ne­bū­kim, po­nai, smulk­me­nin­gais.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1935 m. lie­pos 14 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio