![](/sites/default/files/2022-06/anulaiku664.jpg)
Naujausios
Kontrabanda
Joniškyje sulaikyta 3 vagonai maisto, siunčiamieji mūsų atstovybei Maskvoje išlaikyti. Juose be maisto produktų rasta ir kontrabandos 625 pūd. sacharino ir keliolika kilogramų kokaino. Vagonai buvo Kauno muitinėje antspauduoti. Dėl to atsistatydino užsienio ministeris Purickis.
„Sietynas“, 1921 m. gruodžio 15 d.
Lyg kino filmoje...
Gruodžio mėn. 7 d; pavakarį įvyko gana juokinga scena, kokių tenka matyti tik kino filmose, tarp pilietės ir vagies.
Minėtos dienos pavakarį į pil. Novogrodskio butą (Bažnyčios g. 28) atėjo nepažįstamas jaunas vyras ir, pasisakęs esąs nesenai paleistas iš kalėjimo, paprašė duonos. Šeimininkė nuėjo duonos Ieškotų, o jis pasiliko priangyje... Suradusi duonos išeina —- nebėra „elgetos“ ir ką tik papjauto paršo galvos, buvusios priangyje. Sužinojusi tai ten gyvenanti jaunutė panelė J.Štraupaitė ėmė vagilį vytis ir privijo Višinskio ir Pagyžių g-vių sankryžoje.
Šis pamatęs, kad ji atsiveja: metė paršo galvą ir ėmė bėgti. Bet šioji prisivijo ir čiupo už kalnieriaus. Mėgino vargšas išsinerti iš švarko, bet nepavyko. Tada smarkiai pastūmė ją į sniegus ir mėgino eiti, bet šioji greit pašoko, stipriai įkibo jam krūtinėn ir tempia atgal.
Taip besitąsydamu abu suvirto į sniegą. Tuo tarpu atbėgo keletas žmonių. Pamatė vagilis nebeišsisiuksiąs ir ėmė maldauti, kad nevestų policijon. „Gerai, sako šioji, bet už tai nešk paršo galvą namuosna! Ir ką gi – paėmė vargšas pamestąją žemėn galvą ir nuėjo su ja, maldaudamas, kad neatiduotų jo policijos rankosna.
Ir taip beginklė panelė, neperdėsiu pasakęs, beveik du syk mažesnė už vagį, parsivarė namo vyrą, kaip stuobrį, prieš kelias minutes pavogtą paršo galvą nešiną. Namie moters vagilį šluotuomis apvanojo ir paleido.
„Šiaulietis“, 1926 m. gruodžio 12 d.
Baliai ir pasilinksminimai
Nesenai Šiauliuose įvyko keli vakarai su vaidinimais ir be jų.
Pravartu juos retkarčiais nors paviršutiniškai peržvelgti. Šį kartą paliesiu vakarus ir balius, ruošiamus šaulių klube.
Šaulių moterų ruoštas tradicinis balius – koncertas su kvietimais, praėjo gana sklandžiai ir malonia nuotaika. Tai nuopelnas šaulių ponių ir panelių.
Sudaryti jaukią aplinką ir džiaugsmingą nuotaika, manau, tik moterys tegali. Vyrų ruošiamieji baliai ir paminėjimai vis dėlto oficialumu atsiduoda.
Linksminosi visi, kas kaip norėjo, nesivaržydami. Gerai nuotaikai susidaryti, tas ir yra svarbu. Svečiai jautėsi, kaip savi. Tam daug padėjo šokių metu pasirodžiusios popierinės kepuraitės. Iš tiesų, jei jau rimtas svečias užsimauna kepuraitę, tai rodo, kad jis šiandie nori tikrai nuoširdžiai pasilinksminti ir kad jis savo titulus ir oficiališkumą paliko namie.
Pas mus baliuose pastebima tendencija neskirti koncerto salės nuo kitų kambarių. Koncertų ir vaidinimo metu salės durys turi būti uždarytos, nes tai yra bendras abipusis žiūrovų ir vaidilų ar muzikų interesas. Vaidintojams, koncertinių programų vykdintojams muzikams, oratoriams, mokytojams, teisėjams, kunigams reikalingas ir būtinas yra klausytojų ir žiūrovų dėmesys.
Pamenu, kai prieš keletą metų Šiauliuose koncertavo p. J.Babravičius. Jam ėmus dainuoti, iš pasuolės išlindo didelis šuva, atsitūpė perėjimo take ir ausis pastatė į menininką. Teko nuleisti uždangą, išvaryti šunį ir atsiprašyti menininką. Bet nuotaika visiems jau buvo sugadinta. Tą įvykį atsiminus, ilgai dar kartu burnoje darėsi...
„Įdomus mūsų momentas“, 1936 m. gruodžio 8 d.
Užmuštas žmogus išgulėjo griovy 6 dienas
Lapkričio mėn. 24 d. kelyje Šiauliai – Pašvitinys, Girvėnų miške (12 km. nuo Šiaulių), nežinomi piktadariai nušovė parvažiuojantį iš Šiaulių Lygumų valsčiaus Dakčių km. ūkininką Stasį Meškį 52 mt. amžiaus.
Pinigų ir daiktų, kuriuos turėjo Su savimi nepaėmė. Velionis buvo doras ūkininkas ir su visais gerai sugyveno. Visą savo amžių nebuvo nė su kuo bylinėjęsis.
Rytojaus dieną po nužudymo buvo apie tai pranešta Pakruojaus ir, rodos, Lygumų policijai, o lapkričio mėn. 26 d. pranešta ir Šiaulių policijai. Iš Šiaulių, tiesa, tą pačią dieną į nužudymo vietą išvyko kriminalės policijos valdininkai, bet ligi išvažiavo gydytojai apžiūrėti lavoną, atėjo lapkričio m. 30 d. „Mes visi vaikščiojame lyg bepročiai, nes jau 5 d., kaip tėvelis guli miške. Nebežinome ne ką daryti, nejaugi visumėt takia suirus tvarka“.., rašo man lapkričio mėn. 29 d. našlaičiai. Lapkričio 30 d, gavęs laišką einu į III policijos nuovadą, einu pas apskr. viršininką; visur jau uždaryta. Galu gale skambinu telefonu į kriminalinę policiją ir sužinau, kad „šiapdien rytą gydytojas, išvažiavo“. Kodėl tiek ilgai nevažiavo gydytojas, supaisyti sunku.
Iš tiesų reikia drauge su našlaičiais pasakyti – nejaugi visumėt tokia suirus tvarka?
K.Laucius
„Šiaulietis“, 1926 m. gruodžio 5 d.
Triukšmas dėl „Žydų moralė ir ritualinės žmogžudystės“
Vienas vaikas prieš Šiaulių apyg. teismą (Dvaro gv.) pardavinėjo neseniai išleistą knygutę „Žydų moralė ir ritualinės žmogžudystės“. Knygutė, ją išleidus, buvo konfiskuota, bet vėliau „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbta, kad ji yra legali, tik draudžiama viešai pardavinėti.
Tūli, pamatę vaiką knygutę pardavinėjant, telefonu pranešė policijai, kad mieste platinama nelegali literatūra. (Policijai paklausus, ar komunistinė literatūra, iš trubelės pasigirdo balsas: „Dar didesnė kaip komunistinė!“
Tuo tarpu užinteresuoti puolė vaiką ir gerokai apkūlė. Vėliau paėmė už pakarpos ir vedėsi nuovadon. Netoli policijos vaikas iš jų rankų išsitraukė ir pasileido bėgti, o šie šaukdami ėmė jį vytis. Vaikas pribėgęs vieną rūsį įlindo vidun ir užsidarė duris. Rūsy buvo kibiras su vandeniu, kuriuo vaikas apsiginklavo. „Varovai“ pribėgę prie rūsio ėmė veržtis vidun. Tačiau vaikas kiekvienam vidun lendančiam ant galvot pylė vandenį.
Nežinia, kuo kova baigtųsi, jei nebūtų atėjęs policininkas, kuris vaiką iš rūsio ištraukė ir atvedė nuovadon. Policininką ir vaiką atlydėjo visas būrys ir nuovadoj pakėlė triukšmą. Jie reikalavo, kad pas p. Šutą, kuris tas knygutes platinąs, būtų padaryta krata, o jis pats būtų areštuotas ir patrauktas teismo atsakomybėn. Nuovados v-kas parodė „Vyr. žinių“ numerį, kuriame paskelbta, kad knygutę kiekvienas pas save gali laikyti, todėl pas p. Šutą kratos negalima daryti.
„Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. balandžio 8 d.
Kaip jos gyvena pajūryje...
Čia, ponai, labai rimta tema. O aš pasakyčiau — ir rimta, ir labai opi.
Teisingiausia, žinoma, būtų pasakyti – ne „kaip jos gyvena“, bet „su kuo jos gyvena?..“ Bet, turint omeny mūsų profesionalinį kuklumą, kuris dažnai mus priverčia nutylėti, tenka šį klausimą nagrinėti labai atsargiai.
Žodžiu: „Jos gyvena pajūry“.
Svarbiausias moters užsiėmimas pliaže, žinoma, flirtas. Flirtas bet kokiose aplinkybėse. Flirtas pušyne, vilioję, pliaže, jūroj, Kurhauze ir t. t.
Pats flirtas skiriasi dar į kelias grupes. Pavyzdžiui, laisvas flirtas. Tokį flirtą praktikuoia perskaičiusios Kazanovos dienoraštį panos ir pasiekusios kritišką amžių, virš 45 metų, damos.
Po to seka flirtas su tam tikrais tikslais. Žinoma, tikslai būna įvairūs.
Kartais – vedybos, kartais noras rasti finansinę paramą.
Yra dar vienos rūšies flirtas, kuris sunkiai duodasi apibūdinamas. Kadangi negalima nustatyti, kokia, aukščiau minėtoms kategorijoms jis gali priklausyti, tai aš pasistengsiu duoti pavyzdinį vaizdelį.
– Panele, galima tamstai patarnauti?
– Hi, hi, hi! Ha, ha, ha.
– Ir ko tamsta žvengi?
– Ha, ha, ha! Hi, hi, hi.
Toliau seka mimika, įvairūs gestai, labai artimi Klaipėdos uosto kvartalų gyventojams.
Kuo iš tikrųjų skiriasi moters diena pajūry – nuo moters dienos mieste?
Man rodos, tik tuom, kad ką moteris parodo mieste tik vyrui ar intymiam draugui, pajūry demonstruojama visiems, visiems, visiems... Tai svarbiausia.
Antra, – mieste moteris pudruoja tik nosį, skruostus ir pasmakrį, o pajūry prie to dar prisideda rankos, pečiai, krūtinė, kaklas ir t. t.
Mieste moteris keičia meilužius kaip pirštines, pliaže – kaip pižamas.
Jos flirtuoja bet kokiose aplinkybėse. Visose likusiose srityse moteris lieka ištikima savo miestietiškiems papročiams. Pavyzdžiui: reguliariai reikalauja iš vyro naujų suknelių ir skribėlaičių ir visiškai, kaip ir mieste, tuština vyro piniginę.
Galima būtų, žinoma, daug ką parašyti apie gražiosios lyties gyvenimą pliaže, bet tai jau bus smulkmenos.
Nebūkim, ponai, smulkmeningais.
„Įdomus mūsų momentas“, 1935 m. liepos 14 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio
![](/sites/default/files/styles/galerijos_trumb/public/2022-06/anulaiku665.jpg?h=5dc43a97&itok=iJs7YGmM)