Anų metų kronika

Nau­jas laik­raš­tis
Su­ži­no­jo­me, kad šią sa­vai­tę Šiau­liuo­se. išei­na nau­jas sa­vait­raš­tis „Mo­men­tas“. At­sa­ko­muo­ju re­dak­to­rium pa­si­ra­ši­nės p. Jur­gis Ja­nu­lai­tis.
Dir­bęs iki šiol „Šiau­lie­čio“ re­dak­ci­jo­je p. K.Bri­džius pe­rė­jo į nau­jai stei­gia­mo laik­raš­čio „Mo­men­tas“ re­dak­ci­ją ir su „Šiau­lie­čiu“ nie­ko bend­ro ne­be­tu­ri.
Lin­ki­me jam ge­ros klo­ties nau­jo­je vie­to­je.
„Šiau­lie­tis“, 1928 m. lie­pos 1 d.

Na­mi­nio alaus da­ry­mo klau­si­mu
Šiau­lių apy­lin­kė, o ypač Šiau­ri­nė ir Ry­ti­nė da­lis kaip, pa­vyz­džiui: Jo­niš­kio, Kriu­kų, Žei­me­lio, Lauk­so­džio, Paš­vi­ti­nio, Pak­ruo­jaus, Klo­vai­nių ir ki­tų kraš­tų: Vaš­kų, Jo­niš­kė­lio, Pas­va­lio ir kt. gy­ven­to­jai, la­bai yra pa­mė­gę da­ry­ti na­mi­nį alų ir jį kas­die­na var­to­ti.
Mi­nė­to­se apy­lin­kė­se na­mi­nio alaus da­ry­mas yra vir­tęs pa­pro­čiu. Be na­mi­nio alaus, čia ne­pra­lei­džia­ma jo­kia šven­tė ar iš­kil­mė. Kad na­mi­nį alų žmo­nės da­ro ba­liams ir šven­tėms, ta­me nie­ko pik­to ne­ga­li­me įžiū­rė­ti, nes jei žmo­nės yra įpra­tę ger­ti, ne­da­ry­tų na­mi­nį alų, pirk­tų bra­vo­ro ar­ba deg­ti­nę ir dar dau­giau iš­lai­dų tu­rė­tų.
Jei na­mi­nis alus bū­tų tik to­kiais at­si­ti­ki­mais var­to­ja­mas, ne­bū­tų apie ką kal­bė­ti. Ta­čiau da­ly­kas daž­nai bū­na ki­toks, ne­gu iš pa­vir­šiaus at­ro­do.
Taip ir čia. Kai­muo­se ūki­nin­kai ir bied­nes­nie­ji, vi­si kas tik ga­li, ka­da tik tu­ri iš ko, da­ro na­mi­nį alų. Vie­nas ar ki­tas tu­rė­da­mas na­muo­se bač­ke­lę alaus, kiek­vie­na pro­ga, dar­bas ar liuo­ses­nis lai­kas, su­ti­kęs kai­my­ną ar pa­žįs­ta­mą už­si­ve­da pa­ra­gau­ti alaus – „rūgš­te­lės“. Alus stip­rus ir po ke­lių uz­bo­nė­lių jau my­luo­ja­si, bu­čiuo­ja­si.
Ge­ria suau­gę, ge­ria ir ma­ži vai­kai. Tė­vai ne­lai­ko, už blo­gą jei vai­kas dar ant ke­lių sė­dė­da­mas iš­ge­ria stik­li­nę ki­tą pu­to­jan­čio alaus. Taip nuo pat ma­žu­mės įpran­ta gir­tau­ti. Sup­ran­ta­ma, kiek pra­ge­ria­ma pi­ni­gų ir kiek su­gai­ši­na­ma bran­gaus lai­ko.
Tai kai­muos. O mies­te­liuos? Iš aukš­čiau pa­mi­nė­tų, ne­ra­si­me nė vie­no mies­te­lio, ku­ria­me ne­bū­tų bent ke­le­tas as­me­nų, ku­rie iš alaus da­ry­mo ir jo par­da­vi­nė­ji­mo gy­ve­na. Ra­šy­da­mas šį ra­ši­nį, tu­riu gal­vo­je vie­ną iš di­džiau­sių na­mi­nio, alaus par­da­vi­nė­ji­mo cent­rų – Lin­ku­vą.
Šia­me mies­te­ly­je yra apie 15 as­me­nų, ku­rie veik tik iš vien na­mi­nio alaus da­ry­mo ir jo par­da­vi­nė­ji­mo gy­ve­na. Jei kuo už­sii­ma, tai grei­čiau tik dėl to, kad pri­deng­ti sa­vo tik­rą už­siė­mi­mą – alu­da­rys­tę.
Vi­sų alu­da­rių pa­var­dės ir jie kai­po alu­da­riai, vie­tos ad­mi­nist­ra­ci­jai ir apy­lin­kės gy­ven­to­jams ge­rai ži­no­mi.
Už­dar­bis la­bai ge­ras. Ži­no­vai pa­sa­ko­ja, kad na­mi­nį alų par­da­vi­nė­jant ga­li­mą už­dirb­ti 5O pro­c. ir dau­giau. Imant tik Lin­ku­vos mies­te­lio kie­kį iš­ge­ria­mo na­mi­nio alaus, nors tik­ro skai­čiaus ne­nus­ta­ty­si­me, bet drą­siai ga­li­ma tvir­tin­ti, kad na­mi­nių alaus iš­par­duo­da­ma tris kart tiek, kiek vi­sos še­šios ma­žal­ko­ho­li­nės ir vie­nas trak­tie­rius par­duo­da bra­vo­ro alaus.
„Šiau­lie­tis“, 1928 m. lie­pos 22 d.

Žei­me­lie­čiai gy­voms kiau­lėms pe­ša še­rius
 Žei­me­lio be­ko­nų priė­mi­mo punk­te gau­ta nu­si­skun­di­mų, kad būk kiau­lės iš čia iš­siun­čia­mos į sker­dyk­lą nu­peš­tais še­riais. Spė­ja­ma, kad šį ne­gra­žų dar­bą at­lie­ka kiau­lių per­kro­vi­mo dar­bi­nin­kai. Tuo rei­ka­lu ve­da­ma stro­pi kvo­ta.
– Ne­per­se­nai į Žei­me­lį bu­vo at­si­bas­tęs tū­las Ki­bu­rie­tis (Bir­žų ap­skr.). Pra­gė­ręs tu­rė­tus 60 li­tų, par­da­vė ark­lį, pa­kink­tus ir ro­ges. Nes­var­bu, nu­si­šyp­so­jo ki­bu­rie­tis.
– Pra­gė­riau, ge­ri žmo­nės vėl duos!...
Pa­tir­ta, kad šis pi­lie­tis pri­si­den­gęs pa­de­gė­lio var­du ne­be pir­mą kar­tą pra­šo pas žmo­nes ant „pra­si­gy­ve­ni­mo“.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. va­sa­rio 3 d.

Ga­vus ki­log­ra­mu gal­von...
Pak­ruo­juj tur­ga­die­nį J. Vil­kū­nas iš Po­muc­kių k. (Lin­ku­vos v.) užė­jo į Eru­chi­no Klo­vins­kio ko­lo­nia­lių pre­kių krau­tu­vę nu­si­pirk­ti ži­ba­lo. Vil­kū­nas pa­da­vė 50 lt. bank­no­tą ir pa­pra­šė grą­žos. Klo­vins­kis, pa­da­vęs jam ke­lis li­tus, dau­giau grą­žos ne­be­da­vė. Kai Vil­kū­nas ant­rą kar­tą pa­pra­šė grą­žos Klo­vins­kis pa­grie­bė špy­ži­nį svars­tį, smo­gė Vil­kū­nui gal­von ir be są­mo­nės iš­me­tė jį gat­vėn.
Tur­gaus aikš­tė­je bu­vę žmo­nės to­kiu Klo­vins­kio ei­gė­siu la­bai pa­si­pik­ti­no ir įsi­karš­čia­vę ėmė apie Klo­vins­kio krau­tu­vę rink­tis, ir vis šau­kė „Mušt žy­dus“. Po­li­ci­ja žmo­nes nu­ra­mi­no ir bū­rį iš­sklai­dė. Se­kan­čią nak­tį než. pik­ta­da­riai iš­dau­žė vie­nos žy­dės na­mo lan­gus.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1934 m. va­sa­rio 18 d.

By­la dėl Pu­pų Dė­dės kup­le­tų
 Jo­niš­kio šau­lių bū­rys su­ruo­šė vie­šą va­ka­rą. Prog­ra­mai iš­pil­dy­ti iš Kau­no pa­si­kvie­tė kup­le­tis­tą Aky­rą Bir­žį, va­di­na­mą „Pu­pų Dė­de“. Į va­ka­rą su­si­rin­ko vi­si Jo­niš­kio „tū­zai“, no­rė­da­mi iš­girs­ti Dė­dės kup­le­tus apie jo­niš­kie­čius. Koks bu­vo vi­sų nu­ste­bi­mas, kad tas Dė­dė pa­dai­na­vo bai­siai „rie­bius“ kup­le­tus. Tuoj vi­si ap­dai­nuo­tie­ji su­kė­lė di­džiau­sią skan­da­lą.
Jū­sų ko­res­pon­den­tui pa­vy­ko gau­ti tų kup­le­tų nuo­ra­šą. Pa­ci­tuo­si­me tik pa­tį ci­nu­są:
Už­tat smar­kūs mūsų’ kle­bo­nai
val­do tė­vui, vai­kui, žmo­nas.
Gim­na­zi­ją vis­ką ži­no
slap­tas drau­gi­jas nai­ki­na.
Kur ko­kia gra­ži mer­gi­na
tuoj ............. su­ži­no...
ir t. t. ir pan.
Jo­niš­kie­čiai pa­si­ju­to įžeis­ti ir Pu­pų Dė­dei iš­kė­lė by­lą, ku­ri bu­vo Jo­niš­ky nag­ri­nė­ja­ma. Skun­dą pa­lai­kė įžeis­tie­ji: kun. Kor­zo­nas, gim­na­zi­jos di­rek­to­rius, tei­sė­jas, ir ki­ti jo­nišk. Teis­me Bir­žys pri­si­pa­ži­no kad kup­le­tus pa­ts pa­ra­šęs, bet in­for­ma­to­rių bu­vęs su­klai­din­tas, to­dėl vi­sų įžeis­tų­jų vie­šai at­si­pra­šė. By­la ta­po nu­trauk­ta.
Ta­čiau iš­ki­lo ki­tas da­ly­kas. Vi­suo­me­nėj su­si­da­rė to­ki nuo­mo­nė, kad Pu­pų Dė­dę in­for­ma­vo ir tų kup­le­tų tu­ri­nį jau iš anks­to ži­no­jo jo­niš­kie­čiai Ant. Dlu­gaus­kas, Petr. Vac­ber­gas ir Juoz. Slie­so­rai­tis. Nors teis­me kal­tais jie ne­pri­si­pa­ži­no, bet teis­mas A. Dlu­gaus­ką nu­bau­dė 3 par. areš­to, o P. Vac­ber­gą ir J. Slie­so­rai­tį iš­tei­si­no.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. va­sa­rio 25 d.

Pa­lai­do­jom ku­ni­gą J.Ja­sens­kį
 Gu­ber­ni­jos dv. lau­kuo­se, sa­vo na­me­ly mi­rė kun. Ja­sens­kis. Pas­ku­ti­niu lai­ku jis sir­gu­lia­vo inks­tais, nors lo­voj ne­gu­lė­jo, bet nuo­lat skųs­da­vos sa­vo li­ga.
Apie kun. J.Ja­sens­kį, ku­rį šią sa­vai­tę iš­kil­min­gai pa­lai­do­jo­me, daug ga­li­ma bū­tų pa­ra­šy­ti, nes tai bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų su­si­pra­tu­sių lie­tu­vių ku­ni­gų, ku­ris daug yra pa­si­dar­ba­vęs Lie­tu­vos tau­tiš­ku­mo pa­kė­li­mui. Kun. J.Ja­sens­kis yra gi­męs 1875 m. Pa­bai­gęs Kau­no Se­mi­na­ri­ją bu­vo pa­siųs­tas j Pet­ra­pi­lio Dva­siš­ką Aka­de­mi­ją, ku­rią už­bai­gė Ma­gist­ro Teo­lo­gi­jos laips­niu. Pus­kui ka­pe­lio­na­vo Pa­lan­gos gim­na­zi­jo­je, kur anais sun­kiais lai­kais jau ėmė sa­vo auk­lė­ti­nių sie­lo­se skie­py­ti tau­tiš­ką su­si­pra­ti­mą. Pats pa­ra­šė lie­tu­viš­ką ti­ky­bos pra­džia­moks­lį ir sa­vo mo­ki­nius ska­ti­no lie­tu­viš­kai mo­ky­tis, nors ru­sų tai bu­vo griež­tai už­draus­ta.
Knyg­ne­šys, ra­šy­to­jas, agi­ta­to­rius, pla­tin­to­jas – vi­si šie žo­džiai cha­rak­te­ri­zuo­ja anų lai­kų kun. Ja­sens­kio gy­ve­ni­mą. Pas­kui jis bu­vo Šiau­lių gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nu ir po Pra­lo­to Tom­ke­vi­čiaus mir­ties pa­li­ko jo vie­to­je Šiau­lių šv. Pet­ro ir Po­vi­lo pa­ra­pi­jos kle­bo­nu. Čia daug jis yra pa­si­dar­ba­vęs: jo dė­ka baž­ny­ča bu­vo su­tvar­ky­ta, per­dirb­tos abi ne­pa­to­gios zak­ras­ti­jos, pri­sta­ty­tos dvi nau­jos ša­li­nės kop­ly­čios, vi­sa baž­ny­čia bu­vo iš­pieš­ta, įdė­ti gra­žūs lan­gai, šven­to­rius ap­mū­ry­tas, po ka­ro, su­de­gę me­di­niai kle­bo­ni­jos tro­bė­siai.
Pas­ku­ti­nės jo že­miš­kos ke­lio­nės die­nos bu­vo la­bai sun­kios.
Ne­te­ko ko­jos, pri­sė­jo at­si­sa­ky­ti nuo kle­bo­no pa­rei­gų – pra­gy­ve­ni­mui gau­da­vo kiek iš sa­vo ad­mi­nist­ra­to­riaus, dar val­džia bu­vo pa­sky­rus maž. eme­ri­tū­rą. Sa­vo ka­pi­ta­lo ne­tu­rė­jo, nes vie­na ran­ka im­da­vo, o abiem da­lin­da­vo. Tur­to ne­su­sik­ro­vė. Lai­mė, tu­rė­jo sa­vo pa­si­tu­rin­tį švo­ge­rį p. Franc­ke­vi­čių ir se­su­tę, ku­rie jį pa­sku­ti­nė­mis die­no­mis ir gy­dė ir šel­pė. Sun­ki li­ga jį bai­siai kan­ki­no. Nors tvir­tas bu­vo jo or­ga­niz­mas, bet su­ge­dę inks­tai pri­ve­dė prie mir­ties. Li­go­je bu­vo la­bai kant­rus ir Die­vo va­liai at­si­da­vęs. Ne­nuos­ta­bu to­dėl, kad jo lai­do­tu­vė­se da­ly­va­vo tūks­tan­ti­nės žmo­nių mi­nios
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 1934 m. ba­lan­džio 8 d.

Šiau­lių ap­skri­ties bi­tėms pe­nė­ti pa­skir­ta 7.000 KG. cuk­raus
Šiau­lių ap­skri­ties bi­tėms pe­nė­ti pa­va­sa­rio me­tu Šio­mis die­no­mis pa­skir­ta 7.000 kg cuk­raus. Apsk­ri­ty­je yra per 12.000 bi­čių šei­mų. Bi­tėms pe­nė­ti cuk­raus ga­vi­mo rei­ka­lu ūki­nin­kai su ati­tin­ka­mais se­niū­nų ar vir­šai­čių pa­žy­mė­ji­mais krei­pia­si į ra­jo­nų ag­ro­no­mus, o Šiau­lių, Kur­šė­nų, Gruz­džių, Pa­du­by­sio, Meš­kui­čių ir Sta­čiū­nų vals­čių ūki­nin­kai į ap­skri­ties ag­ro­no­mų. Vie­nai bi­čių šei­mai at­lei­džia­ma nuo 0,5 iki 3 kg cuk­raus.
„Tė­viš­kė“, 1943 m. ko­vo 12 d.

Rad­vi­liš­kį užė­mus
(Ko­vos su ber­mon­ti­nin­kais)
Gro­bis di­de­lis, bet kaip jį su­do­ro­ti? Kul­kos­vai­džius, šau­tu­vus ir ki­ta ga­lė­jom su­si­krau­ti į gur­guo­les, ta­čiau kaip pa­sielg­ti su lėk­tu­vais?.. Jiems per­ga­ben­ti ne­tu­rė­jom prie­mo­nių. Pa­ga­liau ir čia ra­dom išei­tį. Su­si­ki­bom į kiek­vie­ną lėk­tu­vą bent po bū­rį vy­rų ir trau­kiam nu­ro­dy­ta kryp­ti­mi – Še­du­vos link.
Lėk­tu­vus at­ga­be­nus į Še­du­vą, at­žy­gia­vo ir vi­sas pul­kas. Iš vi­sų kraš­tų su­si­rin­ko ba­ta­lio­nai, kuo­pos. Mies­te­lį už­plau­kė įvai­riau­sios iš­vaiz­dos ka­rei­vių, dau­gu­moj tik iš ap­ka­sų grį­žu­sių. Dul­kė­ti, pa­niu­rę vei­dai, ap­sku­rę, pur­vu per­mir­ku­sios mi­li­nės ir dau­ge­lio lo­py­ti ba­tai pa­sa­ko dau­giau, ne­gu iš jų pa­čių ga­lė­tum iš­girs­ti. Ap­la­mai vi­sas vaiz­das liūd­no­kas. Į ši­tą miš­rią mi­nią įsi­mai­šo­me ir mes. Ieš­kom pa­žįs­ta­mų, ta­čiau jų ne­ma­ty­ti. Taip gat­vėj pra­si­tri­nam iki va­ka­ro. Va­ka­re su­ži­nom apie ryt įvyks­tan­čias žu­vu­sių ka­rių lai­do­tu­ves.
Iš Juo­zo Mi­kuls­kio pri­si­mi­ni­mų. 1919 me­tų pa­bai­ga.
„Ka­rys“, 1937 m. ba­lan­džio 29 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti.