Anų metų kronika

Kaip gy­ve­na ir dir­ba Šiau­lių šu­nų „pa­bai­sa“
Kiek­vie­ną pa­va­sa­rį pa­lai­dus gat­ves šu­nes Šiau­liuo­se ry­tais po­li­ci­ja šau­dy­da­vo. Toks šu­nų nai­ki­ni­mo bū­das su­kė­lė triukš­mą ir Gy­vu­lių Glo­bos d-ja iš­ko­vo­jo, kad šu­nų dau­giau ne­be­šau­dy­tų. Šie­met mies­to ta­ry­ba nu­ta­rė šu­nes gau­dy­ti ir juos lai­ky­ti už­da­ry­tus, kad sa­vi­nin­kai ga­lė­tų iš­si­pirk­ti.
Šun­gau­dis, ku­rį žmo­nės va­di­na „ra­ka­liu“ ir „sa­ba­ka­lo­vu“, jau dir­ba apie mė­ne­sį lai­ko ir jau yra su­ga­vęs ke­lias­de­šimt šu­nų, ku­rie bū­na už­da­ry­ti sa­vi­val­dy­bės ūkio san­dė­ly. Šu­nų sa­vi­nin­kas, no­rįs at­gau­ti su­gau­tą šu­nį, tu­ri su­mo­kė­ti bau­dą ir iš­siim­ti lei­di­mą. Jei iki pa­skir­to ter­mi­no šu­nų sa­vi­nin­kai sa­vo šu­nų neiš­per­ka, jie nai­ki­na­mi. Te­ko ma­ty­ti, kaip tas „ra­ka­lis“ dir­ba ir kaip į jį žiū­ri gau­do­mie­ji šu­ne­liai ir žmo­nės.
–-
Šun­gau­dis – ne­tur­tin­gas Šiau­lių m. be­dar­bis. Gy­ve­na jis Kal­ne­ly, at­ski­ra­me na­me, vi­siš­kai vie­nas. Su juo kai­my­nai ne tik ne­si­kal­ba, bet ir ne­si­svei­ki­na. Nors jis sa­vo me­džiok­les daž­niau­siai vyk­do ry­tais, bet be­veik jau vi­sas mies­tas jį pa­žįs­ta ir ne vie­nas, pro ša­lį ei­da­mas, jį vi­saip pra­var­džiuo­ja.
Šu­nes gau­do jis su prie pa­ga­lio pri­riš­ta kil­pa, ku­rią už­ne­ria šu­ne­liui ant kak­lo. Pa­gau­tą šu­nį jis ne­ve­da gat­ve, bet įki­ša į mai­šą ir ne­ša san­dė­lin. Jei jis šu­nį pa­gau­na ry­tą kiek vė­liau, tai pa­skui jį daž­niau­siai ei­na bū­rys vai­kų, ku­rie jį vi­saip ko­lio­ja, mė­to ak­me­ni­mis ir vi­saip sten­gia­si šu­nį iš jo atim­ti. Daž­nai vai­kams pa­vyks­ta, bet la­bai daž­nai jie gau­na į kai­lį.
Po pa­sku­ti­nių me­džiok­lių šun­gau­dis la­bai nu­ken­tė­jo. Ne­šant jam pa­gau­tą šu­nį, vai­kai pra­dė­jo į jį mė­ty­ti ak­me­ni­mis ir su­žei­dė jam ran­ką. Da­bar varg­šas žmo­ge­lis vaikš­to pa­si­ri­šęs ran­ką ir sa­vo ama­tą per­da­vė ki­tam.
–-
Ša­li­gat­viu bė­ga gra­žus, ne­di­de­lis kam­ba­ri­nis šu­ne­lis. Iš gat­vės ga­lo atei­na šun­gau­dis. Pa­ma­tęs šu­ne­lį, jis pa­sle­pia už nu­ga­ros sa­vo kil­pą ir pa­leng­va sė­li­na prie šu­ne­lio. Šu­ne­lis jį ir­gi pa­ma­to, su­sto­ja ir žiū­ri. Šun­gau­dis, at­ki­šęs mė­sos šmo­tą, ei­na prie šu­ne­lio, bet tas stai­ga ap­si­su­ka ir pa­si­lei­džia bėg­ti. Šun­gau­dis ve­ja­si, įva­ro šu­ne­lį į kie­mą ir po ke­lių mi­nu­čių ei­na jau su mai­šu ant nu­ga­ros, ku­ria­me cy­pia „be­lais­vis“.`
Sa­vi­val­dy­bės san­dė­ly šu­nes už­da­ry­ti at­ski­ruo­se nar­ve­liuo­se. Čia jų yra ke­lias­de­šimt, yra įvai­riau­sių veis­lių. Vi­si jie kau­kia, cy­pia, lo­ja...
Į san­dė­lį atei­na gra­žiai ap­si­ren­gu­si, su­si­jau­di­nu­si po­nia.
– Kur jūs čia ma­no varg­šą Ni­kį už­da­rė­te? – klau­sia ji.
Kai ji, ap­žiū­rė­ju­si vi­sus šu­nis, su­ran­da sa­vo Ni­kį, pai­ma jį ant ran­kų, bu­čiuo­ja, gla­mo­nė­ja...
– Varg­še­li, tu ma­no, kaip su­blo­gęs, tur būt ir pa­ra­zi­tų vi­so­kių ga­vai... Ach, ko­kie be­šir­džiai tie žmo­nės!
Ir ban­dyk to­kiai po­niai įti­kin­ti, kad jos šu­ne­lis pa­gau­tas gat­vė­je kaip val­ka­ta, ji jums akis iš­dras­kys.

Šun­gau­dis tu­ri du pa­gal­bi­nin­kus, jau­nus ber­niu­kus, ku­rie jam šu­nes už­va­ro ant kil­pos. Šun­gau­dis už su­gau­tą šu­nį gau­na 2 li­tus, o sa­vo pa­gal­bi­nin­kams mo­ka 25 cnt. Bū­na die­nų, kad šun­gau­dis už­dir­ba 15 li­tų ir dau­giau, bet bū­na ir „sau­sų“ die­nų.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. Nr. 18.


Lais­ty­mo ma­ši­nos pa­si­ro­dy­mo pro­ga
Daug kal­bų ir triukš­mo su­kė­lu­si gat­vių lais­ty­mo ma­ši­na ne­se­niai at­ga­ben­ta į Šiau­lius.
Ma­ši­na bu­vo se­no­joj tur­ga­vie­tėj iš­ban­dy­ta. Ma­ši­nos vei­ki­mo atė­jo pa­žiū­rė­ti Šiau­lių m. bur­mist­ras J.Va­lan­čius, inž. Bi­tė, vi­ce­bur­mist­ras Pe­tu­chaus­kas, ga­na daug Šiau­lių pre­ky­bi­nin­kų ir šiaip vi­suo­me­nės. Ma­ši­na yra ga­na di­de­lė, su 4000 ltr. tal­pos van­dens bo­su. Jei pa­leis­ti van­de­nį pil­na sro­ve, tai van­dens iš­me­ti­mo plo­tas sie­kia net 30 m. Bet švirkš­lius ga­li­ma re­gu­liuo­ti pa­gal gat­vės plo­tį. Be to, šią ma­ši­ną per ke­lio­li­ka se­kun­džių ga­li­ma pri­tai­kin­ti gais­ro ge­si­ni­mo rei­ka­lams.
Kai prie švirkš­lių bu­vo pri­suk­tos ug­nia­ge­sių šliau­kos ir pa­leis­tas van­duo, tai nuo vie­no buv. tur­ga­vie­tės kraš­to ga­na leng­vai bu­vo api­pil­tas ki­tas tur­ga­vie­tės kraš­tas. Be to, bu­vo ban­do­ma, kaip grei­tai ma­ši­na ga­li ap­lais­ty­ti gat­ves. Per pu­sant­ros mi­nu­tės ma­ši­na ap­lais­tė nuo buv. tur­ga­vie­tės Til­žės, Vil­niaus, Da­riaus – Gi­rė­no ir Paš­to gat­ves, va­žiuo­da­ma 40 km grei­čiu per va­lan­dą. Gat­vės bu­vo taip ge­rai ap­lais­ty­tos, kad, pra­va­žia­vus ma­ši­nai, grin­di­nio duo­bu­tės bu­vo pil­nos van­dens.
–-
Ban­dant ma­ši­ną neap­sė­jo ir be „nuo­ty­kių“. Til­žės gat­ve ei­na so­li­dus po­nas. Jo skry­bė­lė nau­ja, švie­siai pil­ki kai­li­niai. Jis nie­ko ne­gal­vo­da­mas ei­na pa­leng­va, pa­si­ramš­čio­da­mas laz­da. Jis ne­si­žval­go, to­dėl ir ne­ma­to, kad už­pa­ka­ly jo vi­si žmo­nės bė­ga į kie­mus ar smin­ka į krau­tu­ves. Jis drą­siai žen­gia pir­myn... Stai­ga, lyg iš ki­bi­ro, jį kaž­kas api­py­lia van­de­niu. Jo ne tik dra­bu­žiai šla­pi, bet ir vei­das ap­lais­ty­tas van­de­niu. Kol jis nu­si­šluos­to vei­dą, ma­ši­na jau pa­si­su­kus už kam­po ir dū­mia ki­ta gat­ve. Po­nas su­py­kęs pra­de­da keik­tis, ne­sup­ras­da­mas, iš kur čia tas van­duo; žiū­ri į dan­gų – sau­lė švie­čia, žiū­ri į na­mų lan­gus – nie­ko ne­si­ma­to. Tik pa­skui, kai apie jį su­si­rin­ko bū­rys vai­kų ir ėmė juok­tis, jis su­pra­to, kad čia gat­vėms lais­ty­ti ma­ši­na pra­va­žia­vo.
– Vis vien aš jiems ne­do­va­no­siu, – nuei­da­mas su­šu­ko šla­pias kaip po lie­taus pi­lie­tis.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m. Nr. 14.


Žmo­nių griau­čiai po tur­ga­vie­tės grin­di­niu
Šiau­liai. Buv. tur­ga­vie­tė­je, ne­to­li iš­vie­tės, iši­mant iš že­mės di­de­lį ak­me­nį ras­ta dvie­jų žmo­nių griau­čiai. Griau­čiai gu­lė­jo kniūbš­ti, iš abie­jų ak­mens pu­sių, vie­no met­ro gi­lu­mo­je.
Ma­no­ma, kad griau­čiai yra iš pr. šimt­me­čio vi­du­rio. Tais lai­kais ru­sų val­džia bu­vo iš­lei­du­si įsta­ty­mą, kad kiek­vie­nas ūki­nin­kas, va­žiuo­da­mas tur­gun, tu­ri at­vež­ti ve­ži­mą ak­me­nų tur­ga­vie­tės iš­grin­di­mui. Jei ku­ris ūki­nin­kas ak­me­nų neat­vež­da­vo, to į tur­ga­vie­tę neį­si­leis­da­vo. Pra­džio­je ūki­nin­kai ak­me­nis ve­žė, bet pa­skui su­strei­ka­vo ir į tur­ga­vie­tę įsi­ver­žė jė­ga. Tarp ru­sų po­li­ci­jos ir ūki­nin­kų ki­lo smar­kios muš­ty­nės, per ku­rias bu­vo ke­le­tas už­muš­tų. Ma­no­ma, kad tie griau­čiai yra tų muš­ty­nių pa­da­ri­niai.
„Įdo­mus mū­sų mo­men­tas“, 
1938 m., Nr. 15.

Sti­lius ir kal­ba ne­tai­sy­ti. Pa­reng­ta iš Vi­liaus Pu­ro­no se­no­sios spau­dos pub­li­ka­ci­jų rin­ki­nio.