Anų metų kronika

Ar ga­li­ma Lie­tu­vo­je vers­tis pirš­lio pro­fe­si­ja?
Kaip ma­tot, ir į to­kius klau­si­mus šian­dien pri­sei­na at­sa­ky­ti, nes yra to­kių pi­lie­čių, ku­rie no­ri pirš­ly­bo­mis už­siim­ti, įsteig­ti tai sa­vo pro­fe­si­jai biu­rą.
Ta­čiau pirš­lio pro­fe­si­ja įsta­ty­muo­se ne­nu­ma­ty­ta, tai ir lei­di­mai tą­ja pro­fe­si­ja vers­tis ne­duo­da­mi. Mat, pirš­ly­bos yra vi­sai pri­va­tus da­ly­kas, pa­grįs­tas kai ku­rių gy­ven­to­jų pa­pro­čiais, bet ne­tu­rįs pla­tes­nio vi­suo­me­nės pri­pa­ži­ni­mo. As­me­niš­kai už­si­mi­nė­ti pirš­ly­bo­mis ne­drau­džia­ma, bet leis­ti or­ga­ni­zuo­ti pirš­ly­bų vie­šus dar­bus ir šiam tiks­lui steig­ti ko­kias nors vie­šas įstai­gas ar­ba duo­ti šiam vers­lui pa­ten­tus, nė­ra tei­sė­to pa­grin­do.
„Po­li­ci­ja“, 1929 m. spa­lio mėn. 15 d.


 Lik­vi­duo­tas di­de­lis ko­mu­nis­tų par­ti­jos san­dė­lis Šiau­liuo­se
Lie­pos mėn. 9 d. apie 1 val. nak­ty Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ty kri­mi­na­li­nė po­li­ci­ja su­lai­kė ko­mu­nis­tų par­ti­jos kur­je­rį Gir­šo­vi­čių Vol­fą, ku­ris nak­tį grį­žo iš Var­nių. Kra­tos me­tu pas jį ras­ti iš kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­los ko­mu­nis­tų par­ti­jos c. ko­mi­te­tui įvai­rūs par­ti­niai už­ra­šai, in­ter­nuo­tų są­ra­šai, ke­le­tas laiš­kų, jų vie­nas ad­re­suo­tas Vol­pei Ai­zi­kui-Do­vy­dui, gyv. Vil­niaus gat­vėj. Pa­da­rius kra­tą pas Vol­pę, ras­ta iš­ti­sas Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos Šiau­lių ra­jo­no ko­mi­te­to ar­chy­vas ir san­dė­lis. Ja­me ras­ta če­mo­da­nas ir pin­ti­nė, ku­riuo­se bu­vo daug ko­mu­nis­ti­nės li­te­ra­tū­ros.
Pa­da­ry­ta dau­giau kra­tų ir bu­vo su­lai­ky­ti še­ši žmo­nės. Suim­tų­jų tar­pe yra 8-to p. p. šta­bo raš­ti­nin­kas – ka­rei­vis Ja­čio­nis Vla­das, gim­na­zi­jos mo­ki­niai: Klas­taus­kas Ka­zys ir Kor­sa­kas Kos­tas. Šio pa­sta­ro­jo suė­mi­mas šiau­lie­čiams da­ro įspū­džio. Jis ga­bus ir jau­nas vai­ki­nas. Dir­bo „Kul­tū­ros bend­ro­vė­je“. Apsk­ri­tai, Kos­tas Kor­sa­kas yra ga­bus li­te­ra­tas. Jis bu­vęs karš­tas atei­ti­nin­kas, vė­liau ta­pęs ar­šus so­cia­lis­tas. Da­bar pa­si­ro­do ak­tin­gas ko­mu­nis­tas. Jo bu­te ras­ta ko­mu­nis­ti­nės li­te­ra­tū­ros ir komp­ro­mi­tuo­jan­čio su­si­ra­ši­nė­ji­mo, jis ir pa­ts sa­vo ko­mu­nis­ti­nes pa­žiū­ras ne­si­sten­gia pa­neig­ti, bet už vis dau­giau šiuo rei­ka­lu pa­si­sa­ko pas Vol­pę ras­tas vie­nas do­ku­men­tas. Juo yra pa­ties Kor­sa­ko ran­ka ra­šy­tas jo straips­nis apie Šiau­lių so­cial­de­mok­ra­tų bank­ro­tą. Straips­nis ga­na il­gas, pa­si­ra­šy­ta jo ko­mu­nis­ti­ne sla­py­var­de „Ja­ras“ ir bu­vo skir­tas Til­žė­je ei­nan­čiam ko­mu­nis­tų emig­ran­tų laik­raš­čiui „Bal­sas“. Šis do­ku­men­tas svar­bus ne tik kri­mi­na­li­nei po­li­ci­jai, bet ir vi­sai vi­suo­me­nei. Jis nui­ma nuo Kor­sa­ko kau­kę, ku­ri iki šiol dar slė­pė jo do­ro­vės ir idea­lų men­ku­mą. Šis raš­tas yra be­gė­diš­kas ir biau­rus šmeiž­to bei niek­šin­gų po­sa­kių rin­ki­nys, ku­ria­me mau­do­mi Kor­sa­ką tiek bran­gi­nu­sie­ji ir net jam pa­dė­ju­sie­ji žmo­nės, kaip p. p. Son­dec­kis, Vens­laus­kis, V. Biels­kis, Bu­gai­liš­kis ir ki­ti. Ypa­tin­gai ten­ka pa­brėž­ti Kor­sa­ko pa­sku­ti­niais žo­džiais iš­keik­tas apy­g. teis­mo pirm. p. Bu­gai­liš­kis, ku­ris, gel­bė­da­mas Kor­sa­ką iš var­go ir no­rė­da­mas jam pa­dė­ti li­te­ra­tū­ri­nė­je kar­je­ro­je, jį vi­sur pro­te­ga­vo ir bu­vo priė­męs dirb­ti „Kul­tū­ros“ re­dak­ci­jon.
„Po­li­ci­ja“, 1928 m. bir­že­lio-lie­pos mėn.


20 me­tų ka­li­no žmo­gų ne­žmo­niš­ko­se są­ly­go­se
1926 me­tų lie­pos mėn. 16 d. Tel­šių ap­skri­ties po­li­ci­ja ati­den­gė ne­pap­ras­tai šiur­pu­lin­gą nu­si­žen­gi­mą – Al­sė­džių valsč. Ilių kai­mo gy­ven­to­jo Stra­gaus­ko ka­ma­ro­je at­ra­do 20 me­tų žiau­riai kan­ki­na­mą pi­lie­tį Lu­ko­šių Jo­ną. Šis po­li­ci­jos su­sek­tas pa­si­bai­sė­ti­nas nu­si­žen­gi­mas kaž­ko­dėl spau­dos li­ko ir ne­pas­te­bė­tas, ir to­dėl ne tik vi­suo­me­nės, bet ir po­li­ci­jos tar­nau­to­jų dau­gu­mai li­ko ma­ža ži­no­mas. Ne­se­niai vyr. tri­bu­no­las per­žiū­rė­jo šią sen­sa­cin­gą by­lą ir pa­tvir­ti­no 1927 me­tų pa­bai­go­je ją nag­ri­nė­ju­sio Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo iš­neš­tą­jį spren­di­mą.
Se­no­kai prieš di­dį­jį ka­rą aukš­čiau mi­nė­ta­ja­me Ilių kai­me gy­ve­no pil. Lu­ko­šius Juo­zas su sa­vo bro­liu Jo­nu, ku­rį lai­kė silp­nap­ro­čiu. Juo­zas Lu­ko­šius sa­vo ūkį par­da­vė kaž­ko­kiam pil. Stra­gaus­kui Jo­nui. Ne­tu­rė­da­mas kur dė­ti sa­vo bro­lį Jo­ną Lu­ko­šius iš­si­ly­go iš Stra­gaus­ko pa­siim­ti jį drau­ge su ūkiu „nu­kar­šin­ti.“ Stra­gaus­kas su­ti­ko ir pa­si­ža­dė­jo jį tin­ka­mai už­lai­ky­ti iki mir­ties.
Bet Stra­gaus­kui kar­šin­ti Lu­ko­šių grei­tai nu­si­bo­do, ir jis su­gal­vo­jo ne­pap­ras­tą bū­dą sa­vo „pir­ki­niu“ at­si­kra­ty­ti. Jis su­kaus­tė Lu­ko­šių į sun­kiau­sius gran­di­nius (maž­daug 15 ki­log­ra­mų svo­rio) ir už­da­ręs tam­sio­je ka­ma­ro­je pri­ra­ki­no prie sie­nos. Slin­ko me­tai po me­tų, o Lu­ko­šius pa­ra­zi­tų ėda­mas, kan­ki­no­si be jo­kios prie­žiū­ros tam­sio­je, drėg­no­je ir dvo­kian­čio­je ka­ma­ro­je. Taip jis iš­ka­lė­jo apie 20 me­tų! Pa­sau­lį jis už­mir­šo: net apie to­kius įvy­kius, kaip di­dy­sis ka­ras, jis ne­tu­rė­jo jo­kio su­pra­ti­mo. Nuos­ta­bu, kaip ka­ro ar oku­pa­ci­jos me­tais vo­kie­čiai jo neuž­ti­ko. Tik 1926 me­tais vie­na mer­gai­tė at­si­tik­ti­nai su­ži­no­jo, koks „gy­ven­to­jas“ kan­ki­na­si Stra­gaus­ko ka­ma­ro­je, ir apie tai pra­ne­šė po­li­ci­jai, ku­ri pa­se­nu­sį vos gy­vą Lu­ko­šių iš­va­da­vo iš ne­žmo­niš­ko ka­lė­ji­mo ir sun­kių­jų re­te­žių.
Apsk­ri­ties gy­dy­to­jas, ap­žiū­rė­jęs ne­lai­min­gą­jį, at­ra­do, kad jis, dėl rau­me­nų su­džiu­vi­mo, vi­sai ne­be­tu­ri fi­zi­nių jė­gų. Lu­ko­šių pa­tal­pi­no li­go­ni­nėn, o Stra­gaus­ką po­li­ci­ja suė­mė ir iš­kė­lė jam by­lą. Il­gai bu­vo ve­da­ma ši pai­ni kvo­ta, ir by­la bu­vo nag­ri­nė­ta tik 1927 me­tų pa­bai­go­je. Trū­ko rei­ka­lin­gų liu­di­nin­kų, ir, ap­skri­tai, by­los ap­lin­ky­bės bu­vo la­bai neaiš­kios, to­dėl teis­mas, iš­nag­ri­nė­jęs šį bai­sų nu­si­žen­gi­mą, te­nu­bau­dė Stra­gaus­ką tik 2 sa­vai­tėm areš­to ir 500 li­tų pa­bau­dos. Vy­riau­sia­sis tri­bu­no­las šį Šiau­lių apy­gar­dos teis­mo spren­di­mą pa­tvir­ti­no.

1
„Po­li­ci­ja“, 1928 m. rug­piū­čio mėn.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti.