
Naujausios
Sutuoktuvės per prievartą – klėtyje
Tai įvyko Užgirių dvare, apie 3 kilometrai nuo Vaiguvos. Tame dvare tarnavo viena mergina, kurią įsimylėjo vienas Vaiguvos siuvėjas. Žinoma, iš vaiguviškių nė vienas nemanė, kad šioji meilė būtų ideališka.
Mergina, kaip ir paprastai toje apylinkėje, miegojo klėties seklyčioje, kurion ir atitraukdavo Vaiguvos frantas-siuvėjas, nė nenujausdamas likimo...
Apie jo vizitus seklyčion sužinojo dvaro ponas ir, skatinamas dorovės jausmo, sumanė meilę „legalizuoti“, ir nejuokais ėmėsi energingai saugoti. Nusaugoti pasirodė nesunku, nes po kelių vakarų tikrai užklupo vargšą siuvėją klėty.
Tai buvo anksti rytą. Vos užklupęs, ponas pasirūpino gerai uždaryti klėties duris ir tuoj nubėgo prie telefono, žinoma, pastatęs prie durų ir savo vyrų sargybą, dėl atsargos, jei siuvėjas mėgintų išlaužti duris. Kad „paukštelis“ sučiuptas, telefonu pranešė Vaiguvos klebonui, pareikšdamas, kad jau pasiuntęs arklius kleboną parvežti. Klebonas, tarytum to tik telaukęs, už pusvalandžio ne tik apsirengė, bet ir vieton jau buvo atvažiavęs.
Buvo 5 valanda ryto. Ponas, telefonu pranešęs apie įvykį, pašalino vyrus nuo durų ir pats stojo sargybon net su revolveriu rankoje. Vargšui siuvėjui nieko nebeliko daryti, kaip nenoromis priimti likimo smūgį.
Kada seklyčion įėjo klebonas, paskui jį įsekė ir ginkluotas ponas, kuris tuoj užrakino duris.
Tada klebonas ir klausia:
–Tai ką, vadinasi, čia paleistuvauti atėjai?
– Aš tik taip sau atėjau...
– Nieko neišeis – tuoj turėsi ją vest ir aš tuoj pats jus abu sutuoksiu.
Tai išgirdęs vyrukas nejuokais išsigando ir bandė protestuoti, bet energingas klebonas pagrasino priversiąs atlikt savo šventą pareigą ir vistiek jį sutuoksiąs.
Matydamas, kad niekaip nebegali išsisukt, sumišęs ir visiškai nebesiorientuodamas keistuose staigiai jį užklupusiuose įvykiuose, nusileido. Tuoj buvo pašaukta du kumiečiai liudininkais, ir ten pat klebonas juos sutuokė, po to palinkėdamas laimingo šeimyninio gyvenimo...
Šis įvykis Vaiguvos apylinkėje – tikra sensacija. Bet vaiguviškiai laukia ir daugiau panašių dalykų: vieno Vaiguvos batsiuvio sutuoktuvių, nes jis net tris iškart mylįs merginas ir visas ketinąs vesti. Klebonas tai turįs galvoj, saugojąs jį ir laukiąs tinkamos progos.
A. Vitauskas
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugsėjo 25 d.
Juodos dienos Šiaulių ubagams...
Pastaruoju laiku, ypač lapkričio 1 ir 2 dienomis, visi Šiaulių m. policininkai stropiai valė miestą nuo elgetaujančiųjų. Sulaikytieji buvo gabenami nuovadon, iš kur, surašius protokolus, padėti senelių prieglaudon.
Nors apie elgetų gaudymą senokai buvo pranešta, bet dar atsirado drąsuolių, kurie norėjo „apstatyti“ policiją ir toliau elgetauti. Elgetos, kuriems krautuvėse buvo duodama išmalda vieną kartą savaitėje, norėdami apgauti policiją, sugalvojo tokį išmaldos rinkimo būdą. Pamatęs, kad jį seka policininkas arba šis kur nors netoli stovi, elgeta neidavo į kiekvieną krautuvę iš eilės, bet pasirinkdavo vienodą krautuvių tipą, pav., eina tik į manufaktūros, paskui valgomųjų prekių krautuves ir t. t. Policininkas sustabdo vieną elgetą, kurį jau keletą kartų pastebėjo einant į krautuves.
– Tai, vadinas, elgetauji?– klausia policininkas.
– Ne. Aš tik norėjau nusipirkti kelnes. Bet labai brangiai nori, reikės eiti turgun.
– Tai ko ėjai į laikrodžių krautuvę, jei norėjai kelnes pirkti?
– Matai, ponuli, neprimatau – apsirikau ir ne ten pataikiau.
– O ko buvai pas Vaineikį? Juk šnapso negeri?
– Tai, mat, ponuli, liekarstoms norėjau pusbonkėlį nusipirkti.
Elgeta pateko nuovadon, kur jam buvo surašytas protokolas už elgetavimą ir paskui padėtas prieglaudon.
–
Per pamokslus bažnyčiose kunigai ragino žmones neduoti elgetoms išmaldos, o elgetoms draudė elgetauti. Po pamokslų, elgetos, susirinkę būreliais, labai piktinosi.
– Matai, – sako vienas, – jiems gaila kitų pinigų.
– Taip, taip, – atsako kitas,– bijo „konkurencijos“...
– Na, ką darysi – reikės traukti į kaimus, jei jau mieste nebėra vietos.
Ir abu, piktai murmėdami, nuėjo miestan.
Vienas senukas netoli šventoriaus, apsižvalgęs, prisispaudė prie sienos ir ištiesė ranką.
– Ant biednasties, ant biednasties, – pradėjo maldauti jis.
Prieinu prie jo ir pradedu kalbą.
– Dėduk, – sakau jam, – kam čia dabar vargsti, eik geriau į miesto valdybą, ten tau visko duos be išmaldos.
– Jei tau ten taip patinka – gali eiti, o man ir čia gerai! – atšovė senis.
– Bet ten ramiai, be vargo, galėsi baigti savo amžių, – bandau jį įtikinti.
– Tamsta, tur būt, advokatas, bet man patarimai nereikalingi. Geriau pasitrauk, netrukdyk man melstis!..
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. lapkričio 6 d.
Patarlės, posakiai
•Šiaulietis, baro padavėjos nepakibinęs, nėra tikras šiaulietis.
•Šiauliai be barų atrodytų, kaip kapinės be paminklų.
•Greičiau per Šiaulių ežerą pylimas stosis, kaip šiaulietis laikraštį prenumeruoti įkalbamas duosis.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. rugsėjo 18 d.
Siaubingas gaisras vakaro tamsoje
Vakare staiga paraudo visa Šiaulių miesto padangė. Būriai šiauliečių rinkosi gatvėse ir laukė pasirodant ugniagesių mašinos. Ugniagesiai, pamatę gaisrą, – jiems niekas apie gaisrą nepranešė, – nuvyko į gaisravietę ir rado jau ugnies apimtą Butkienės namą. Namas buvo nedidelis, senas, dengtas gontais, todėl ugnis labai greitai plėtėsi ir jame gyveną žmonės vos spėjo išbėgti, tik dalį savo turto išnešdami.
Nors buvo tik 18,30 val. vakaro, bet kai kurie gyventojai jau miegojo.
Beveik visi to namo gyventojai (gyveno trys šeimos), buvo skaitlingų šeimų. Dvi motinos, kai jau nieko nebegalėjo iš namo išnešti, pradėjo ieškoti savo vaikų. Nors jos visur bėgiojo, bet dviejų kūdikių niekur nerado.
Sujaudintos motinos norėjo bėgti į degantį namą, bet žmonės jas sulaikė. Didžiausias klyksmas, verksmas sklido iš visų pusių. Vienmarškinės motinos ir tėvai bėgiojo apie namą, norėdami dar ką nors išgelbėti. Kai atvyko policija ir ugniagesiai, tuoj buvo imtasi energingo gesinimo ir sutvarkyti panikos apimti žmonės. Dingę vaikai buvo rasti pasislėpę krūmuose. Jie iš namų išbėgo vienmarškiniai ir labai sušalo iki pamėlynavimo.
Būdingas reiškinys, kad pirmieji į gaisrą atbėgę nepadėjo gyventojams nešti daiktų, bet rinkosi geresnes pozicijas, iš kurių viskas būtų matyti. Jie sulipo ant tvorų, į medžius ir laukė, kuo viskas pasibaigs. Vienas žmogus, ant kurio tvoros buvo sulipę labai daug žioplių, atsinešė savo vandens švirkšlį ir pradėjo žiūrovus šventinti vandeniu.
– Čia, jums ne teatras! – šaukė žmogelis.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. gruodžio 4 d.
Iš reporterio bloknoto
Lupikavimas šiais sunkiais laikais skaitoma dabar kaip ir profesija. Vienodai tas „amatas“ mėgiamas kaip vyrų, taip ir moterų. Būdinga tai, kaip teko iš kelių nuo lupikautojų nukentėjusių asmenų išgirsti, kad moterys pasižymi didesniu kietaširdiškumu, negailestingumu.
Štai, Šiauliuose, žydkapių rajone, gyvena viena tokių moterų. Gyvena ji labai paprastai, atrodo tikra bedarbė, bet pinigų, kaip pasakojama, ji turinti maišais. O tuos pinigus ji uždirbus: dvigubais vekseliais. Sakysim, ji paskolina žmogeliui šimtą litų. Ateina terminas išpirkti vekselį, žmogelis neišsigali. Ką daryti? Bėga jis pas kreditorę prašyti „loskos“, kad vekselio terminą pratęstų. Kreditorė „gailestinga“. Ji su užuojauta išklauso žmogelio skundą, bet kaipo garantiją už išduotą vekselį, paprašo pasirašyti antrą vekselį tokiai pat sumai. Kaip įvyksta su tais vekseliais, ypač turint omeny kreditorės profesiją, aišku. Ir taip ta moterėlė „skursta“ šioj ašarų pakalnėj.
–
Kaip žinome, Lietuvoje leista platinti vokiečių kanclerio Hitlerio knyga „Mein kampf“. Savo laiku šiauliečiai ja domėjosi, žinoma, citatomis laikraščiuose. Bet kaip dabar pasirodo, jokio susidomėjimo ja nematyti. Matyt, šiauliečiams ji yra atgyvenusi savo laikus. Nebenaujiena.
„Įdomus mūsų momentas“, 1938 m. lapkričio 27 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio