Anų dienų kronika. Plėšikai

Suim­tas žiau­rus plė­ši­kas
GRUZ­DŽIAI. Jo­niš­kio valsč. gy­ven­to­jas Bun­ga va­žia­vo pro Lep­šių km. Ties pat kai­mu, ne­to­li na­mų, su­ti­ko ei­nan­tį vieš­ke­liu ne­pa­žįs­ta­mą as­me­nį, ku­ris iš­si­trau­kė pa­ra­be­lį ir ,gra­sin­da­mas nu­šau­siąs, lie­pė Bun­gai pa­mes­ti dvi­ra­tį ir pa­čiam paė­jus to­liau gul­tis. Nors pa­sta­ra­sis ir ne­gu­lė, bet to­liau paė­jo. Tuo lai­ku ne­pa­žįs­ta­ma­sai as­muo pa­grie­bė dvi­ra­tį ir ban­dė nu­va­žiuo­ti Jo­niš­kio link. Ta­čiau bu­vo ša­ly vieš­ke­lio gy­ve­nan­čių, Pi­ran­to Ro­ko ir ki­tų pa­ste­bė­tas, ku­rie pra­dė­jo dvi­ra­čiais vy­tis.
Plė­ši­kas ma­ty­da­mas, kad vis­tiek ne­be­pa­bėgs, spru­ko į Lep­šių miš­ką, ta­čiau ir čia greit bu­vo ap­sup­tas. Pa­ju­tęs, kad jį gau­do, ma­nė pra­si­muš­ti, ap­šau­dy­da­mas jį gau­dan­čius, bet žmo­ge­liui ir čia ne­pa­si­se­kė, to­dėl tu­rė­jo slėp­tis miš­ke. O žmo­nes jo pa­si­slė­pi­mu kaip tik­tai pa­si­nau­do­jo. Tuoj ap­sto­jo vi­sas miš­ko pu­ses bent ke­lios de­šim­tys žmo­nių ir vie­tos šau­lių, dau­gu­mas gink­luo­ti kas kuo tu­rė­da­mas. Grei­tai bu­vo pra­neš­ta Gruz­džių po­li­ci­jai, ku­ri per ke­lias­de­šimt mi­nu­čių au­to­mo­bi­liu at­vy­ko. Ir po pu­sant­ros va­lan­dos po pra­dė­ji­mo gau­dy­ti jau bu­vo ap­sup­tas miš­kas apie šim­to žmo­nių ir po­li­ci­jos.
Vie­ną kar­tą gran­di­ne pe­rė­jus miš­ką plė­ši­kas li­ko ne­pas­te­bė­tas. Ir tik ant­rą kar­tą, nuo­dug­niai žiū­ri­nė­jant vi­sus me­džius, bu­vo ras­tas aukš­to­je ša­ko­to­je eg­lė­je. Pra­dė­jus iš vi­sų pu­sių šau­dy­ti, iš­li­po. Išk­ra­čius ras­ta: pa­ra­be­lis su vie­nu šo­vi­niu, ku­rį sa­ko­si pa­si­li­kęs nu­si­šau­ti. Ne­nu­si­šo­vęs tik to­dėl, kad, pa­ma­tęs po­li­ci­ją ir su­pra­tęs, kad ne­leis jo muš­ti. To­liau dar ras­ta elekt­ros lem­pu­tė, laik­ro­dis, su­klas­to­tas pa­sas, daug įvai­rių as­me­nų fo­tog­ra­fi­jų, ke­le­tas laiš­kų, pei­liu­kai ir ki­tų smulk­me­nų.
Po­li­ci­joj iš­tar­džius paaiš­kė­jo, kad suim­ta­sis plė­ši­kas St. Tra­ko­mas jau bent po­rą me­tų yra sė­dė­jęs, bu­vęs daug kar­tų gau­do­mas ir da­bar jau per po­li­ci­ją bu­vo ieš­ko­mas kai­po plė­ši­kas. Jei­gu ne­bū­tų bu­vu­si tuo lai­ku po­li­ci­ja, tai tik­riau­siai bū­tų jį žmo­nes pri­mu­šę vie­to­je, nes ra­dus puo­lė vi­si prie jo rėk­da­mi: „Šau­ti vie­to­je be jo­kio pa­si­gai­lė­ji­mo, už­muš­ti su šau­tu­vais, kad dau­giau ne­bū­tų rei­ka­lo jį gau­dy­ti“. Mat, plė­ši­kas Sta­sys Tra­ko­mas bu­vo apy­lin­kės gy­ven­to­jams ne­ma­žai bai­mės įva­ręs. To­dėl ir gau­dy­ti jį vi­si sku­bė­jo pa­dė­ti.
Sta­sys Dab­ri­kas
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. rugp­jū­čio 6 d.

„Duo­kit pi­ni­gų, ne­bū­kit pa­siu­tę“
Iš Pa­pi­lės mums ra­šo, kad vie­tos kle­bo­nas kun. Šveist­rys, ku­ris per pen­kis sa­vo kle­bo­na­vi­mo me­tus čia įgar­sė­jęs sa­vo keis­ta elg­se­na baž­ny­čio­je, praei­tą sek­ma­die­nį, rug­sė­jo 10 d., pa­ra­pi­jie­čius la­bai nu­ste­bi­nęs sa­vo keis­tu, dar li­gi šiol nė vie­no­je baž­ny­čio­je ne­gir­dė­tu, pa­moks­lu. Pir­miau­sia iš­ko­ne­vei­kęs vi­są švie­suo­me­nę ir so­die­čių aki­vaiz­do­je ją taip nu­pie­šęs, kad ji nė su­pu­vu­sio gra­šio ne­ver­ta. Tai bu­vęs tik­ras so­die­čių kir­ši­ni­mas prieš val­di­nin­ki­ją ir šiaip jau prieš pro­ti­nio dar­bo dar­bi­nin­kus.
Pa­ga­liau, iš­si­trau­kęs iš ki­še­nės Pa­pi­lės po­li­ci­jos nuo­va­dos vir­ši­nin­ko raš­tą, ku­riuo rei­ka­lau­ja­ma su­mo­kė­ti smul­kaus kre­di­to ban­kui sko­lą, iš­ti­sai jį per­skai­tęs ir su­šu­kęs: „Duo­kit pi­ni­gų, ne­bū­kit pa­siu­tę, va, ma­ne tak­sa­vo­ja, iš­tak­sa­vos, ū... pa­piaus!“ ir t.t.
Ko­res­pon­den­tas sa­ko, kad Pa­pi­lės kle­bo­nas, iš tik­rų­jų, sa­vo ne­tak­tu pa­ra­pi­jie­čius nuo baž­ny­čios at­gra­sęs. Sek­ma­die­niais ir šven­ta­die­niais į pa­mal­das ma­žai kas lan­ko­si, baž­ny­čia bū­van­ti pus­tuš­tė. Au­kų taip pat da­bar­ti­niam kle­bo­nui nie­kas ne­duo­dąs, to­dėl jis ir to­kius pa­moks­lus sa­kąs.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. rug­sė­jo 17 d.

Slap­tas de­tek­ty­vas Šiau­liuo­se
„10 cen­tų“ laik­raš­tu­ke bu­vo pa­si­skel­bęs Šiau­liuo­se gy­ve­nąs slap­tas de­tek­ty­vas, su­se­kąs slap­tas vy­rų mei­lu­žes ir žmo­nų mei­lu­žius. Sa­ko, jau bu­vo pra­dė­jęs ir ge­rą biz­nį. Nuo dau­ge­lio po­niu­čių „ga­vo dar­bo“ . Tik čia įsi­ki­šo po­li­ci­ja, mat, Lie­tu­voj dar toks ama­tas ne­ga­li­mas. Pa­si­ro­dė, kad tai yra afe­ris­tas Rim­džius, ki­lęs iš Jo­niš­kio vals­čiaus. Jis Tau­ra­gėj ap­ga­vo tū­lą Ja­nuš­kai­tę, ža­dė­jęs ves­ti ir iš­vi­lio­jo iš jos pi­ni­gus.
„Šiau­rės Lie­tu­va“, 
1933 m. lapk­ri­čio 12 d.

Pa­bė­go nuo jung­tu­vių
Ke­le­tą sa­vai­čių at­gal, vie­nas as­muo ėjo į baž­ny­čią jung­tu­vių apei­gų at­lik­ti. Kle­bo­ni­jo­je kle­bo­nas jau bu­vo pra­dė­jęs reng­tis ei­ti jų at­leis­ti. Jau­ni­kis pa­si­sa­kė ei­siąs į kle­bo­ni­ją ne­va po­te­rių at­kal­bė­ti. Kai išė­jo, tai ir ne­beg­rį­žo.
Tuo­met pa­mer­giai išė­jo jo ieš­ko­ti, bet jo ne­ga­lė­jo be­ras­ti. Tuo­kart vi­si iš baž­ny­čios pra­dė­jo ei­ti na­mo ir iš­si­skirs­tė. Jau­na­jai be­li­ko vie­nai grįž­ti na­mo. Mat, mer­ge­lė bu­vo jam vis­ką įtai­siu­si nau­jus ba­tus, dra­bu­žius ir ko tik rei­kia. Tai­gi išei­na, kad pirm jung­tu­vių neap­si­mo­ka krai­čio aik­vo­ti.
Mo­kyt. Pau­laus­kas.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. sau­sio 25 d.

Užd­rau­dė da­ly­vau­ti
Ka­nau­nin­kas Tu­mas, ku­ris pe­rei­tą mė­ne­sį lai­kė Šiau­liuo­se „Kul­tū­ros“ bend­ro­vės su­reng­ta­me su­si­rin­ki­me pa­skai­tą ir ku­ris lig „šiol bu­vo mi­ni­mos bend­ro­vės veik­lus na­rys, da­bar ga­vo iš sa­vo vy­riau­sy­bės pa­ste­bė­ji­mą, kad ei­nant R. Ka­ta­li­kų ka­no­nais esą už­draus­ta jam šio­je bend­ro­vė­je da­ly­vau­ti kai­po jos ak­ci­nin­kui.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. sau­sio 25 d.

Drau­džia­ma kny­ga
Šviet. Mi­nis­te­ri­ja per sa­vo ins­pek­to­rius yra už­drau­du­si liau­dies mo­kyk­lų ve­dė­jams lai­ky­ti bib­lio­te­ko­se „Kul­tū­ros“ iš­leis­tą­ja kny­gą N. Ru­ba­ki­no „Iš tam­sios praei­ties į švie­sią atei­tį“. Ru­ba­ki­nas pla­čiai pa­sau­ly­je ži­no­mas yra kai­po ge­riau­sis moks­lo po­pu­lia­ri­za­to­rius ir kny­gų skai­ty­to­jų drau­gas. Kny­go­je ap­ra­šo­ma, kaip žmo­gus, praei­ty­je var­gin­gas ir silp­nas, pa­leng­va iš­moks­ta gy­ven­ti, su­da­ro ūkį, vi­suo­me­nę, vals­ty­bę, ti­ky­bą ir kur jis ko­kiais ke­liais į atei­tį žen­gia. Tas drau­di­mas, be­rei­ka­lo įneš­da­mas di­so­nan­so į spau­dos lais­vės su­kak­tu­ves, pa­sie­kia vi­sai prie­šin­gų pa­sek­mių: dėl to ma­ty­ti, ta kny­ga pra­dė­ta daug la­biau rei­ka­lau­ti kny­gy­nuo­se, nes, draus­ta­sai vai­sius sal­des­nis.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. ba­lan­džio 4 d.

Uba­gai
Uba­gų klau­si­mas yra sa­vo rū­šies žaiz­da Lie­tu­vos kū­ne. Šiau­liai, tur būt, ypač jų pri­pil­dy­ti, – yra čia jų šliau­žan­čių ir ro­po­jan­čių taip, kad jų iš­vaiz­da ga­li iš­gąs­din­ti ir su­si­rgdin­ti vai­kus ir mo­te­ris. Ir jie šliau­žia po pur­vus ir kla­nus vien dėl­to kad vi­suo­me­nė te­bė­ra bar­ba­riš­ka ir ne­mo­ka su­si­tvar­ky­ti. Šiau­lių ūki­nin­kų na­mai neuž­si­da­ro nuo uba­gų, o jų, ypač jau­nų mo­te­rų, yra to­kių, ku­rios duo­ną, daž­nai me­ta ko­lio­da­mo­si at­gal ir rei­ka­lau­ja la­ši­nių, deš­rų. To­kias „uba­ges“ rei­kia pri­vers­ti prie dar­bo, ypač va­sa­ros me­tu – prie dar­žų, nes da­bar pa­tys ūki­nin­kai tu­ri joms duo­ną už­dirb­ti ir net jų mei­tė­lius iš­šer­ti.
Šiau­lių pa­štas sis­te­ma­tin­gai iš­nau­do­ja­mas ke­lių uba­gų gir­tuok­lių, ku­rie pri­siu­ba­ga­vę pa­što sa­lėj, tur­ga­vie­tėj ke­lia aler­mus su ki­tais gir­tuok­liais ir chu­li­ga­nais. Paš­to sar­go nė­ra, ir jo vir­ši­nin­kas bei tar­nau­to­jai yra be­jie­giai ko­vo­ti su tais „uba­gais“, nors šim­tus kar­tų juos iš­va­ri­nė­jo iš pa­što. Čia kal­ta vi­suo­me­nė ir sto­ka ata­tin­ka­mų val­džios pa­rė­dy­mų.
 Lai­kas bū­tų Sei­mui pra­ves­ti įsta­ty­mą dėl uba­gų. Vi­si pi­lie­čiai su­tin­ka mo­kė­ti tam tik­rą duok­lę jų fon­dan, kad tik jų ne­ma­ty­ti šliau­žant po pur­vy­nus ir štur­muo­jant du­ris. Vi­si uba­gai tu­rė­tų bū­ti už­re­gist­ruo­ti mies­tuo­se ir vals­čiuo­se, ir tu­rė­ti tam tik­rus pa­sus, vi­siems tik­riems uba­gams tu­rė­tų bū­ti iš­duo­da­mas už­lai­ky­mas(pi­ni­gais, mais­tu, dra­bu­žiais), ir tuo­met el­ge­ta­vi­mas griež­čiau­siai pri­va­lė­tų bū­ti už­draus­tas.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. ge­gu­žės 9 d.

Gir­tuok­lis nie­kur ne­žūs­ta...
Ve­ly­kų šeš­ta­die­nį, pa­sie­nio sar­gy­bi­nin­kas J. Kar­čevs­kis nu­ke­lia­vo Lat­vi­jon pirk­tis ką nors šven­tėms ir už li­ku­sius cen­tu­kus ten sma­giai įsi­dro­žė. Grįž­da­mas iš Lat­vi­jos gelž­ke­liu, „la­bai pa­var­gęs“, at­si­sė­do jis ant gelž­ke­lio ir už­mi­go. Tuom tar­pu iš Jo­niš­kio ėjo trau­ki­nys į Ry­gą. Ma­ši­nis­tas per ar­ti pa­ma­tęs ką tai gu­lint ne­be­ga­lė­jo su­stab­dy­ti trau­ki­nio, ir nors švil­pė, bet gu­lįs nie­ko ne­gir­dė­jo ir nė ne­krus­te­lė­jo, ir trau­ki­nys už­va­žia­vo ant ra­miai gu­lin­čio, ir tik ge­ro­kai pra­va­žia­vus, ap­si­sto­jo. Čia tuo­jau vi­si puo­lė­si gel­bė­ti ne­la­min­gą­jį, bet priė­jus ar­tyn pa­si­ro­dė di­džiau­si ste­buk­lai: ra­do jį svei­ką ir ra­miai be­mie­gan­tį, ir rei­kė­jo dar daug triū­so pri­dė­ti, kol pri­kė­lė... Tik vie­na di­džiau­sia ne­lai­mė, kad na­ba­gė­liui trau­ki­nys nu­pjo­vė ši­nie­lio skver­ną, ko jis šir­din­gai ir gai­lė­jo­si..
Aniuo­las Sar­gas.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. ge­gu­žės 9 d.

Ma­dos
Pir­mų­jų šil­tų die­nų ma­dos. Iš kai­rės. Trum­pa, trum­pom ran­ko­vėm ja­ku­tė iš ba­le­ro, ku­ri dė­vi­ma ant dry­žuo­tos gels­vos spal­vos su­kne­lės, iš ku­rios il­gos ran­ko­vės iš­len­da iš po ja­ku­tės ran­ko­vių. Po­pie­ti­nė su­kne­lė iš mė­ly­nos vil­no­nės me­džia­gos. Va­sa­ri­nis pal­tas su at­lenk­ta kai­liais ap­ves­ta api­kak­le ir to­kio­mis pat api­ran­kė­mis.
„Nau­jas žo­dis“, 
1932 m. ba­lan­džio 10 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio