Anų dienų kronika. Kunigai

Lai­do­tu­vės
Lai­do­tu­vė­se ku­ni­go Dembs­kio pe­le­nų da­ly­va­vo tūks­tan­ti­nė mi­nia, ku­ri per­pil­džiu­si Liau­dies Na­mus iš­klau­sė D-ro J. Šliū­po žo­džio ir vi­sa pa­ly­dė­jo pe­le­nus į lais­va­ma­nių ka­pi­nes. Dau­ge­lis ne­be­ga­lė­jo Liau­dies Na­muo­se nė prie du­rų iš­to­lo priei­ti – taip pri­si­kim­šę bu­vo, ir dau­gy­bė se­nes­nių­jų gai­li­no­si dėl to­lu­moj ka­pi­nes ne­be­ga­lį pa­ly­dė­ti. Ka­pi­nė­se kal­bė­jo: L. Vit­kaus­kas, Pro­tas, L. Al­sei­ka, Švam­ba­ris.

–

Grieš­nin­kė Da­ra­ta: Do­va­nok, tė­ve­li dva­siš­kas,– ir aš, kai ku­ni­gą Dembs­kį lai­do­jo, kar­tu su vi­sais ant lais­va­ma­nių ka­pi­nių bu­vau nuė­jus...
Bedarbis*): Ką?.. Ką!?.. Ar tu pa­blū­dai, pa­lai­dū­nė ne­lai­min­ga – juk tu pa­pil­dei am­ži­ną grie­ką, už tai pek­loj kaip ka­lė deg­si...
Da­ra­ta: Tai kad, tė­ve­li, ir aš to bi­jo­jau – ale kad vi­si ei­na, vi­si ei­na, tai ir aš – nie­ko blo­go ant mis­lės ne­tu­rė­da­ma ėmiau ir kar­tu nuė­jau. O dar taip gra­žiai, taip ro­dos svie­ta­vai bu­vo – tai jau, sa­kau, ir aš ant tų pa­čių ka­pi­nių su po­no­die­vo pa­gel­ba, at­si­gult ne­be­bi­jo­čiau...
–
 Bedarbis*) Jis pa­še­lą, iš val­džios gau­na; ne­bi­jo­kit, re­va­riu­ci­jų
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. bir­že­lio 14 d.

Laiš­kas Re­dak­ci­jai
Pas­ku­ti­niuo­ju me­tu čio­nykš­čių Ro­mos da­vat­kų šta­bas la­bai su­si­rū­pi­no Mies­to Val­dy­ba ir to­dėl sa­vo or­ga­ne sklei­džia apie ją ne­bū­tų, daž­nai net šlykš­čių da­ly­kų. Mū­sų klau­sia del­ko į tuos už­me­ti­mus neat­sa­ko­ma, to­dėl šiuo pa­reiš­kiu: Kol ne­gir­si­me rim­tų už­me­ti­mų, lai­ko­mės lie­tu­viš­ko po­sa­kio: „Bur­na, ne­būk dur­na, mo­kėk lo­ti – bū­si so­ti“.
 Son­dec­kis, bur­mist­ras
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. bir­že­lio 28 d.

Del ran­kų bu­čia­vi­mo po­nams
Rei­kia skelb­ti laik­raš­čiuo­se pa­var­des tų valsč. sek­re­to­rių, vir­šai­čių, po­lic-kų ir kt. vald-kų, ku­rie te­be­mėgs­ta kad jiems kai­mie­čiai ran­kas bu­čiuo­tų. Tai tin­ka­miau­sias bū­das su šiuo ci­niz­mu ko­vo­ti.
 A. L-tė.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. bir­že­lio 28 d.
–
Suim­tas re­dak­to­rius
„Šiau­lių Nau­jie­nų“ re­dak­to­rius Leo­nas Vit­kaus­kas suim­tas ir pa­tal­pin­tas Sun­kių­jų Dar­bų ka­lė­ji­man lie­pos 11 die­ną už pa­tal­pi­ni­mą „Š. N.“ 18 n-ry „Laiš­ko Pa­nos Ma­ri­jos“, nes Leo­nas Vit­kaus­kas at­si­sa­kė pra­neš­ti, kas mi­ni­mą laiš­ką iš Ame­ri­kos pri­siun­tė – tol, kol jį pri­siun­tęs as­muo at­siųs at­sa­ky­mą į iš­siųs­tą­jį jam pra­ne­ši­mą. Neiš­duo­ti ra­šy­to­jų yra vi­sų laik­raš­čių re­dak­to­rių eti­ka, ir už tai Leo­nas Vit­kaus­kas pa­tal­pin­tas Sun­kių­jų’ Dar­bų Ka­lė­ji­man iš ku­rio iki teis­mui pa­liuos­no­tas lie­pos 13 d. va­ka­re, Šiau­liuo­se ži­no­mam vei­kė­jui 
p. Po­vy­liui už­sta­čius 5000 li­tų su­mo­je kau­ci­ją.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. lie­pos 19 d.

Vėl suim­tas
Vėl Suim­tas „Šiau­lių Nau­jie­nų“ re­dak­to­rius Leo­nas Vit­kaus­kas už pa­tal­pi­ni­mą Š.N“ 28 n-ry ka­ri­ka­tū­ros (bu­vu­sios jau „Lie­tu­vos Ži­nio­se“) ir straips­nius: J. Šlp. „Iš mū­sų pa­dan­gės“ ir gry­nai teo­re­ti­nio „Ka­ras ir mo­kyk­la“ J. Všbts’o.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. lie­pos 19 d.

–
„Šiau­lie­tis“ per aša­ras šyp­so­si.
Ku­ni­gų lei­džia­mas Šiau­liuo­se laik­raš­tu­kas „Šiau­lie­tis“ jau ant­ru sy­kių įro­niš­kai šyp­so­si iš Š. N. re­dak­to­riaus L. Vit­kaus­ko areš­to. Šyp­so­da­ma­si be abe­jo ma­no, kad jau ga­lu ga­le bus už­baig­ta su toms, taip „Šiau­lie­čiui“ ne­ma­lo­nioms „Šiau­lių Nau­jie­noms“, ku­rios ne­da­vė ra­miai mie­go­ti kle­bo­ni­jų šei­mi­nin­kams ir jų lan­ky­to­jų svi­tai ir pri­ver­tė iš jais taip tu­ri­mų ma­žų pa­ja­mų su­si­dė­ti „sklad­ką“ „s no­su po gro­šu“ ir iš­leis­ti „Šiau­lie­tį“ ir vi­so­kiais at­si­šau­ki­mais verkš­len­ti, kad kaip nors su­krapš­čius po 400 li­tų į mė­ne­si „Šiau­lie­čio“ de­fe­ci­tui pa­deng­ti.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. spa­lio 11 d.

Leo­nas Vit­kaus­kas
„Šiau­lių Nau­jie­nų“ re­dak­to­rius.
Vit­kaus­kas sa­va­no­riu sto­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nėn pa­čioj pra­džioj 1919 me­tų ir iš­tar­na­vo iki 3 me­tų – vi­są Iai­ką ne­bū­da­mas mo­bi­li­zuo­tu. Da­ly­va­vo ko­vo­se su bol­še­vi­kais iki Dau­gu­vos, su len­kais – spa­lių 9 d. Vil­niuj ir vi­so­se to lai­ko ko­vo­se. Tar­na­vo 9 pul­ke, kur įstei­gė pir­mą­jį Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės da­lių laik­raš­tį „Tė­vy­nės Gy­nė­ją“ („Tė­vy­nės Gy­nė­jo“ jo lei­di­mo rin­ki­nys ir Vit­kaus­ko pa­veiks­las iš­sta­ty­ti Ka­ro Mu­zė­juj Kau­ne). Išs­to­jęs Iš ka­riuo­me­nės re­da­ga­vo „Išei­vių Drau­gą“ Ang­li­jo­je.
Už „Šiau­lių Nau­jie­nas“ sė­dė­jo sun­kių­jų dar­bų ka­lėii­me jau ke­tu­ris kar­tus: pir­mą kart sė­dė­jo už pa­sau­li­niai ži­no­mo hu­ma­nis­to ku­ni­go Eraz­maus (Ro­ter­da­mie­čio) „Laiš­ką Pa­nos Ma­ri­jos“ – bu­vo pa­liuo­suo­tas už 5000 li­tų kau­ci­ją, ant­ru kart ka­lė­ji­man pa­so­di­no po­li­ci­nin­kas Pa­ru­lis už til­pu­sią jau ke­liuo­se laik­raš­čiuo­se ir vė­liau — „Š. Nau­jie­no­se“ ka­ri­ka­tū­rą, už Dro. Šliu­po ir kt. straips­ne­lius, o tre­čią kart Vit­kaus­ką kal­ti­na „prieš­vals­ty­bin­gu­me“ – už straips­ne­li, kal­ban­ti prieš no­rė­tą­jį priim­ti Vals­ty­bės Ap­sau­gos įsta­ty­mą, už ei­lu­tes, vėl to­kias pat ka­ri­ka­tū­ras ir straips­nius, ku­rie yra til­pę Vit­kaus­ko re­da­guo­ja­ma­me laik­raš­ty­je.
 Da­bar Vit­kaus­kas yra pa­liuo­suo­tas iki teis­mo už 15000 li­tų už­sta­tą.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. lapk­ri­čio 15 d.

Di­džiau­sis pa­si­kė­si­ni­mas ant „Šiau­lių Nau­jie­nų“.
Va­sa­rio mėn. iš 1 d. į 2 d. nak­tį per lan­gą į „Šiau­lių Nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją ne­ži­no­mi pik­ta­da­riai įme­tė ran­ki­nę bom­bą, bet bom­ba ne­spro­go, nors ge­riau­siai už­tai­sy­ta bu­vo, tik iš­dau­žė lan­gą ir iš­lau­žė rė­mus. Ma­to­mai smar­kiai mes­ta, kad lan­gų stik­lai taip smul­kiai su­muš­ti ir sta­lai – kė­dės jais nu­žer­ta, o pa­ti bom­ba pa­kri­tu­si po re­dak­to­riaus sta­lu. Pra­neš­ta po­li­ci­jai, ku­ri at­vy­kus su­sta­tė pro­to­ko­lą, išar­dė bom­bą ir nu­fo­tog­ra­fa­vo ją. Už lan­go lau­ke ras­tas spaus­din­tu šrif­tu, ran­ka ra­šy­tas šiuo tu­ri­nio raš­te­lis:
„Šiau­lių Ra­dak­to­riui Nau­jie­no. Lei­de­jui. Už­da­ry­kiet. Sa­va Nau­jie­nas. Bu dar Trenks Per­kū­ni­ja Ja­gum. Ra­ši­sie. Apie (Val­di­nin­kus. į Tei­pat. Viiur­kui su su šel­miu. Kau­nas“.
Iš brai­žo ma­ty­tis, kad mo­kan­čio ra­šy­ta, tik ty­čia pri­da­ry­ta klai­dų. Tai ma­to­si, kad šven­tų­jų or­ga­ni­za­ci­jų vi­so­kių įga­lio­tų bei re­ko­men­duo­tų at­sto­vų su­va­žia­vi­mo vai­sin­gi pra­jo­vai pra­si­de­da.
De­mok­ra­tin­go­ji vi­suo­me­nė bu­dė­ki! Nes tam­sy­bių ga­ly­bės, ne­gry­na są­ži­ne bu­de­liai pra­de­da sa­vo juo­dą­jį smur­tą va­ry­ti.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. va­sa­rio 7 d.
–––
Po­li­ci­ja ir gink­lo var­to­ji­mas
 Šiau­lių apy­gar­dos teis­me nag­ri­nė­ta bu­vo ne­pap­ras­ta Pak­ruo­jaus po­li­ci­nin­kų by­la. 1925 m. nau­jo­kų ėmi­mo die­na po­li­ci­nin­kai ei­da­mi pro vir­šai­čio Au­ge­no na­mus pa­ste­bė­jo, kad jo bu­te kas tai kil­no­ja re­vol­ve­rį. Vie­nas jų Bud­rec­kis pro lan­gą su­ri­kęs „ran­kas aukš­tyn’’ kaip jis aiš­ki­no­si ne­ty­čia iš­šo­vęs, ir nuo to šū­vio su­bi­rė­ję lan­gai ir su­žeis­tas į akį (jos vi­sai nu­sto­jo) gi­ri­nin­kas Min­gi­nas. Po kiek lai­ko ant to šū­vio at­bė­go dau­giau po­li­ci­nin­kų ir iš jų vie­nas vy­res­ny­sis po­lic.
Ten­dzia­gols­kis įė­jęs į tro­bą re­vol­ve­rį ran­ko­je lai­ky­da­mas vėl ne­ty­čia, kaip jis sa­ko­si pa­tam­sy­je pa­sly­dęs iš­šo­vė ir sun­kiai su­žei­dė ki­tą ten bu­vu­sį pi­lie­tį. Tą die­ną Pak­ruo­ju­je bu­vo daug po­li­ci­jos nau­jo­kams tram­dy­ti ir dėl drą­su­mo ki­ti bu­vo iš­gė­rę. Teis­mas at­ra­do jų nu­si­kal­ti­me tik­tai neat­sar­gų gink­lo var­to­ji­mą ir nu­bau­dę ke­liais mė­ne­siais areš­to, ei­nant am­nes­ti­jos įsta­ty­mu nuo baus­mes juos pa­liuo­sa­vo ir pri­tei­sė at­ly­gin­ti nu­ken­tė­ju­siems už nuo­sto­lius. Ten­dzia­gols­kis tu­ri dau­giau tar­ny­bi­nių by­lų del išaik­vo­ji­mo vald. tur­to, ku­rio­se lai­ko­mas sar­gy­bo­je.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. spa­lio 18 d.

Gy­vu­lių kan­ki­ni­mas
Pa­gy­žių g-vėj, pas p. S. gy­ve­na žy­dai mė­si­nin­kai bro­liai Mark’ai, kai­po mė­si­nin­kai per­ka kar­ves, ver­šius, ku­rius par­ve­dę na­mo lai­ko po 4–5 die­nas lau­ke ant snie­go ir šal­čio ne­duo­da­mi nė sau­jos šie­no bei šiau­dų. Gy­vu­lių iš ba­do ir šal­čio bau­bi­mas, ste­bi­na praei­vius. „Gy­vu­lių Glo­bo­ji­mo“ D-ja Šiau­liuo­se, ro­dos, yra, bet, ma­ty­ti, jų ne­tvar­ko.
P. Gri­gas
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1926 m. va­sa­rio 7 d.

Ta­ve, Die­ve, gar­bi­nam
Šviet. Mi­nis­te­ri­ja per sa­vo ins­pek­to­rius yra už­drau­du­si liau­dies mo­kyk­lų ve­dė­jams lai­ky­ti bib­lio­te­ko­se „Kul­tū­ros“ iš­leis­tą­ja kny­gą N. Ru­ba­ki­no „Iš tam­sios praei­ties į švie­sią atei­tį“. Ru­ba­ki­nas pla­čiai pa­sau­ly­je ži­no­mas yra kai­po ge­riau­sis moks­lo po­pu­lia­ri­za­to­rius ir kny­gų skai­ty­to­jų drau­gas.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 1924 m. ba­lan­džio 4 d.
 

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

Pir­mei­vis
Prie lop­šio
Mik, ma­žy­ti, mie­las ma­no
Var­go pa­my­lė­tas,
Kol dar skur­do okea­no
Esi ne­ly­tė­tas.
Cit, ne­verk, kad nė­ra duo­nos,
Kad lop­še­lis kie­las.
Ma­no ir gy­ve­nims juo­das –
Ne­ma­lo­nus svie­tas.
Dva­re dir­bau vi­są die­ną,
Pra­kai­te su­mir­kus,
Kad tau duo­nos sva­rą vie­ną
Va­ka­re nu­pir­kus.
Pa­sap­nuok, ma­no vai­ke­li,
Tu sva­jo­nėms vai­ko
Kai pa­žin­si kie­tą var­gą
Ne­tu­rė­si lai­ko.
Fab­ri­ke dirb­tu­vėj dirb­si,
Ar dva­re ber­nau­si,
Ba­do ir skaus­mų pa­tir­si,
Ki­tiems tur­tą krau­si.
Pats tu nie­ko ne­tu­rė­si...
Mik, auš­ra auš­re­lė
Kaip ir aš skur­de ken­tė­si
Nak­tį ir die­ne­lę.
Mik, ma­žy­ti mie­las ma­no,
Reiks man dva­ran bėg­ti.
Štai ry­tuos dan­gus pa­ba­lo,
Reik akis su­dė­ti

„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. spa­lio 25 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio