Naujausios
„Balandžio pirmos“ klausimu
Labai pageidaujama, kad tie, kurie garbina bal. 1 d. tam, kad neva dėl juoko apgaudinėti ir iš pasalų šmeižti rašant nešvarius anonimus po nekaltu juoko, vardu, paaiškintų, kokia „Prima aprilis“ istorija ir reikšmė. Bene tai kvailybė nuo viduramžių ar stabmeldybės laikų? Tas įprotis lyg duoda laisvę žemos rūšies žmonėms tą dieną iš pasalų ir be atsakomybės reikšti kerštą ar tuštybę nemylimiems žmonėms, šmeižiant ar nedorais paveikslais ir raštais įgnybiant. Ir tam privalo padėti valstybės įstaiga – paštas?..
Vokiečiai šiemet paleido į Lietuvą dešimčius tūkstančių atviručių „Pr. aprilis“ (kurių dauguma pornografinės) ir žinoma, padarė gešeftą, nes atvirutės buvo išperkamos. Jaunuomenė, kaip niekuomet, šiemet siuntinėjosi „Pr. aprilis“ atviručių, kurių daugybę mokytojai net priversti buvo naikinti prieš pateksiant adresatams, del pornografinio ir šmeižto charakterio, tuo norėdami pašalinti morazmą, kurį kelia panašūs dalykai jaunuomenėj. Laikas kovoti prieš kvailą bal. 1 d. paprotį.
„Šiaulių naujienos“,
1924 m. gegužės 23 d.
Dailės ir Tautos paminklams gimnazijoj ne vieta?
Šiomis dienomis iš Kauno pargabentu du portretu – paveikslu buvusių Šiaulių gimnazijos mokinių savanorių – L. Vacbergo ir J. Kumpio, žuvusių kovose už Lietuvos Nepriklausomybę. Pirmasai žuvo bolševikų fronte, antrasai — lenkų. Paveikslai pagaminti buvusio Šiaulių gimnazijos mokytojo įžymaus dailininko J. Janulio.
Kartu su paveikslais dailininko J. Janulio įteiktas raštas apie racionalį ir saugų paveikslų laikymą. Visais atžvilgiais tinkamiausia tam vieta būtų Šiaulių Gimnazijos salė. Bet štai kas: (Sunku patikėti!) Gimnazijos Mokytojų Taryba aiškiai ir griežtai yra nutarusi ir užprotokolavusi... neįsileisti jų gimnazijos salėn. Mat, Šiaulių gimnazija per garbinga jiems vieta... (o gal per žema)! Paveikslai dabar randasi privatiniame mokinio bute. J. Mick.
„Šiaulių naujienos“,
1924 m. birželio 6 d.
Stebuklingas daktaras
Kairiuose ir Vigelių kaime buvo apsilankęs, per svietą pėsčias beeidamas, neprašytas stebuklingas daktaras su „vaistais“. Žmogus dar pusamžis, apie 40 mt. Nešasi su savim visą skrynią „vaistų“ ir „gydo“ visokias ligas ne tiktai žmonių, bet ir gyvulių. Kiekvienam žmogui, pažiūrėjęs į ranką, pripažįsta kokią nors ligą. Išgydyti apsiima visas ligas, tiktai reikia nupirkti pas jį „vaistų“ už 6 litus nuo kiekvienos žmonių ligos. „Vaistai“ pas jį del to taip pigus esą, kad jisai juos pirkęs Klaipėdoje dar auksinais. Mūsų vaistinėse, sako, reikėtų dabar už tuos vaistus labai brangiai užmokėti. Galįs ir receptus rašyti, tiktai gailisi žmonių, kad nuo jų vaistinėse labai brangiai nulups. Gydąs arklių, karvių ir kitokias ligas. „Vaistai“ arkliams nuo gelažuonių tekainuosią 2 litu. Labai piršo šeimininkėms pirkti pas jį „vaistų“, kad karvės greičiau pasibėgtų ir kad smetonos daug duotų. Nuo jo vaistų smetonos būsią pusė puodynės, ir ji būsianti tokia tiršta, kad su peiliu reikėsią pjauti. Už tuos ,,vaistus“ jisai prašė tiktai 1 litą.
Jei dar kur tasai neprašytas ir nepažįstamas „stebūklingasai daktaras“ atsilankys, tai kaimo vyrai turi jį drąsiai suimti ir su visu jo „kromeliu“ pristatyti jį artimiausios policijos viršininkui.
Balys.
„Šiaulių naujienos“,
1924 m. liepos 11 d.
Priesaika
(Tikras atsitikimas).
Kartą tapo sugautas vagis pavogęs karvę ir nenorįs prisipažinti. Tuo tarpu atšaukė ir jo žmoną ar ji lupama nepripažins, bet kol ją atvarė, smarkiai lupamas senukas ir pats prisipažino. Bet policija nieko nesakydama moteriai, kad jos vyras prisipažino, tyčiomis klausinėjo, norėdami sužinoti ar ji meluos.
Kvočiama ji ėmė teisinti vyrą. Policija gi užklausė: „Ar gali prisiekti?“ „Galiu“, – drąsiai atrėžė moteriškė. „Na, tai imk ir pabučiuok tą kryžių“,– duodamas tarė poliemonas. Moteriškę paėmusi pabučiavo. Pamatęs tai darant, poliemonas piktu balsu sušuko: „A, tu biaurybe, kaip tu išdrįsai tokią prisaiką daryti, juk tavo vyras prisipažino, kad pavogė“. Moteriškė pamačius atsidengusią paslaptį, verkdama pradėto teisintis: „Ponuliuk, aš Dievo nebučiavau, tik tą medelį“...
„Šiaulių naujienos“,
1924 m. liepos 18 d.
Linkuva. Ubagai.
Čia, kaip ir visur, į atlaidus susirenka ubagų galybė. Graudu darosi į kai kuriuos pažvelgus: tai, matyt, d. karo invalidai. Gatvės pilnos ponų, ponaičių, panelių: akimis tik flirtuoja, šilkais brazda; orkestro tonai orą virpindami jausmus į padanges kelia... O čia to paties Dievo vaikai sušilę, suskurę, be rankų ir kojų, duonos kąsnio maldauja... Kam jie bepasiskus, juk caro nebėra! Argi nereikėtų mūsų krikščioniškajai valdžiai atkreipti į tai gailestingąsias akis ir išspręsti ubagų klausimą. Kurmis
„Šiaulių naujienos“,
1924 m. rugpjūčio 15 d.
Laiškas iš Amerikos
„Šiaulių Naujienoms“ iš Chicago’s rašo:
Gerbiamieji: Malonėkite siųsti daugiau „Šiaulių Naujienų“. Man peržiurėjus kelis Jūsų laikraščio numerius rodo, kad Jūs dirbat sunkiausį, bet naudingiausi darbą Lietuvoje. Naudingiausiu darbu šiandien yra dėl liaudies, šviečiant ją ir sykiu naikinti tikėjimišką miglą ūko. Šiauliai daro garbę visai Lietuvai, nes sveikieji darbai, kurie turėtų būti pavyzdžiu visai Lietuvai dygsta Šiauliuose. Šiauliuose — „Šiaulių Naujienos“, Šiauliuose — „Kultūra“, Šiauliuose— Socialdemokratų laimėjimas – įžodžiu sakant, Šiauliai pasidarė gyvu centru viso Lietuvos kultūrinio ir politinio stuomenio. Amerikos lietuviai pradėjo gyvai interesuotis Šiauliais ir nėra abejones, kad Šiaulių skelbiamos idėjos laikui einant turės prigyti visoje Lietuvoje. Valio Šiauliečiai — laisvos minties skleidimo darbe mes su jumis!
Su gilia pagarba,
Julius Mickevičius, „Aušros“ knygyno vedėjas
„Šiaulių naujienos“,
1925 m. gegužės 3 d.
Šiaulietiškos poezijos kampelis
L. Skabeika
„Ko liūdi, berželi...“
autoriui – Jovarui,
Jo sūnui pasimirus.
Į amžinatvę karčią lydėję –
Karstą, kaip saulės
gęstantį veidą –
Nebenurimstam;
Širdys tėvelių sūnų mylėję,
Laisvai išugdę, taip susižeidę ...
Ir mes nerimstam.
Į amžinatvę karstą lydėję –
O, numylėtas broli poeta –
Sykiu pravirkę
Mes vėliai džiungam – širdys saulėja:
Kad iš verguvės, prietarų, burtų
Mes išsipirkę...
„Neliūski, berželi...“, rimki dainoje;
Pirmasai karstas
bundančiai Laisvei
Varpu teaidi –
Meilėje skaidrūs, nors ašaroję,
Rytui mūs džiaugsmo
Kurkime gaidą!
„Šiaulių naujienos“,
1924 m. gruodžio 5 d.
Karikatūros
Sunka iš Lietuvos piliečių.
Kas ją gamina ir kas vartoja.
„Šiaulių naujienos“, 1925 m. kovo 27 d.
„Afrikoj yra šalis vadinama Lietuva“...
(Iš užsienio korespondentų kelionės užrašų.)
Du valdininkai.
Vienas – valdininkas, kuris darbą dirba, o kitas – „taip sau“: „vadlug atatų.“ Bet nemanykit – antrasis neskursta, ne!.. Jo rankose karališka valdžia, jam drūti ponai lenkiasi, jo Seimas jam algas skiria.
„Šiaulių naujienos“, 1925 m. gegužės 3 d.
Kalba ir stilius netaisyti.
Iš Viliaus PURONO ir Vlado Vertelio senosios spaudos rinkinio