Anų dienų kronika. Balandžio pirmoji

„Ba­lan­džio pir­mos“ klau­si­mu
La­bai pa­gei­dau­ja­ma, kad tie, ku­rie gar­bi­na bal. 1 d. tam, kad ne­va dėl juo­ko ap­gau­di­nė­ti ir iš pa­sa­lų šmeiž­ti ra­šant ne­šva­rius ano­ni­mus po ne­kal­tu juo­ko, var­du, paaiš­kin­tų, ko­kia „Pri­ma ap­ri­lis“ is­to­ri­ja ir reikš­mė. Be­ne tai kvai­ly­bė nuo vi­du­ram­žių ar stab­mel­dy­bės lai­kų? Tas įpro­tis lyg duo­da lais­vę že­mos rū­šies žmo­nėms tą die­ną iš pa­sa­lų ir be at­sa­ko­my­bės reikš­ti kerš­tą ar tuš­ty­bę ne­my­li­miems žmo­nėms, šmei­žiant ar ne­do­rais pa­veiks­lais ir raš­tais įgny­biant. Ir tam pri­va­lo pa­dė­ti vals­ty­bės įstai­ga – pa­štas?..
Vo­kie­čiai šie­met pa­lei­do į Lie­tu­vą de­šim­čius tūks­tan­čių at­vi­ru­čių „Pr. ap­ri­lis“ (ku­rių dau­gu­ma po­rnog­ra­fi­nės) ir ži­no­ma, pa­da­rė ge­šef­tą, nes at­vi­ru­tės bu­vo iš­per­ka­mos. Jau­nuo­me­nė, kaip nie­kuo­met, šie­met siun­ti­nė­jo­si „Pr. ap­ri­lis“ at­vi­ru­čių, ku­rių dau­gy­bę mo­ky­to­jai net pri­vers­ti bu­vo nai­kin­ti prieš pa­tek­siant ad­re­sa­tams, del po­rnog­ra­fi­nio ir šmeiž­to cha­rak­te­rio, tuo no­rė­da­mi pa­ša­lin­ti mo­raz­mą, ku­rį ke­lia pa­na­šūs da­ly­kai jau­nuo­me­nėj. Lai­kas ko­vo­ti prieš kvai­lą bal. 1 d. pa­pro­tį.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. ge­gu­žės 23 d.

Dai­lės ir Tau­tos pa­mink­lams gim­na­zi­joj ne vie­ta?
Šio­mis die­no­mis iš Kau­no par­ga­ben­tu du po­rtre­tu – pa­veiks­lu bu­vu­sių Šiau­lių gim­na­zi­jos mo­ki­nių sa­va­no­rių – L. Vac­ber­go ir J. Kum­pio, žu­vu­sių ko­vo­se už Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bę. Pir­ma­sai žu­vo bol­še­vi­kų fron­te, ant­ra­sai — len­kų. Pa­veiks­lai pa­ga­min­ti bu­vu­sio Šiau­lių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jo įžy­maus dai­li­nin­ko J. Ja­nu­lio.
 Kar­tu su pa­veiks­lais dai­li­nin­ko J. Ja­nu­lio įteik­tas raš­tas apie ra­cio­na­lį ir sau­gų pa­veiks­lų lai­ky­mą. Vi­sais at­žvil­giais tin­ka­miau­sia tam vie­ta bū­tų Šiau­lių Gim­na­zi­jos sa­lė. Bet štai kas: (Sun­ku pa­ti­kė­ti!) Gim­na­zi­jos Mo­ky­to­jų Ta­ry­ba aiš­kiai ir griež­tai yra nu­ta­ru­si ir už­pro­to­ko­la­vu­si... neį­si­leis­ti jų gim­na­zi­jos sa­lėn. Mat, Šiau­lių gim­na­zi­ja per gar­bin­ga jiems vie­ta... (o gal per že­ma)! Pa­veiks­lai da­bar ran­da­si pri­va­ti­nia­me mo­ki­nio bu­te. J. Mick.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. bir­že­lio 6 d.

Ste­buk­lin­gas dak­ta­ras
Kai­riuo­se ir Vi­ge­lių kai­me bu­vo ap­si­lan­kęs, per svie­tą pės­čias beei­da­mas, ne­pra­šy­tas ste­buk­lin­gas dak­ta­ras su „vais­tais“. Žmo­gus dar pu­sam­žis, apie 40 mt. Ne­ša­si su sa­vim vi­są skry­nią „vais­tų“ ir „gy­do“ vi­so­kias li­gas ne tik­tai žmo­nių, bet ir gy­vu­lių. Kiek­vie­nam žmo­gui, pa­žiū­rė­jęs į ran­ką, pri­pa­žįs­ta ko­kią nors li­gą. Iš­gy­dy­ti ap­sii­ma vi­sas li­gas, tik­tai rei­kia nu­pirk­ti pas jį „vais­tų“ už 6 li­tus nuo kiek­vie­nos žmo­nių li­gos. „Vais­tai“ pas jį del to taip pi­gus esą, kad ji­sai juos pir­kęs Klai­pė­do­je dar auk­si­nais. Mū­sų vais­ti­nė­se, sa­ko, rei­kė­tų da­bar už tuos vais­tus la­bai bran­giai už­mo­kė­ti. Ga­lįs ir re­cep­tus ra­šy­ti, tik­tai gai­li­si žmo­nių, kad nuo jų vais­ti­nė­se la­bai bran­giai nu­lups. Gy­dąs ark­lių, kar­vių ir ki­to­kias li­gas. „Vais­tai“ ark­liams nuo ge­la­žuo­nių te­kai­nuo­sią 2 li­tu. La­bai pir­šo šei­mi­nin­kėms pirk­ti pas jį „vais­tų“, kad kar­vės grei­čiau pa­si­bėg­tų ir kad sme­to­nos daug duo­tų. Nuo jo vais­tų sme­to­nos bū­sią pu­sė puo­dy­nės, ir ji bū­sian­ti to­kia tirš­ta, kad su pei­liu rei­kė­sią pjau­ti. Už tuos ,,vais­tus“ ji­sai pra­šė tik­tai 1 li­tą.
Jei dar kur ta­sai ne­pra­šy­tas ir ne­pa­žįs­ta­mas „ste­būk­lin­ga­sai dak­ta­ras“ at­si­lan­kys, tai kai­mo vy­rai tu­ri jį drą­siai suim­ti ir su vi­su jo „kro­me­liu“ pri­sta­ty­ti jį ar­ti­miau­sios po­li­ci­jos vir­ši­nin­kui.
 Ba­lys.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. lie­pos 11 d.

Prie­sai­ka
(Tik­ras at­si­ti­ki­mas).
Kar­tą ta­po su­gau­tas va­gis pa­vo­gęs kar­vę ir ne­no­rįs pri­si­pa­žin­ti. Tuo tar­pu at­šau­kė ir jo žmo­ną ar ji lu­pa­ma ne­pri­pa­žins, bet kol ją at­va­rė, smar­kiai lu­pa­mas se­nu­kas ir pa­ts pri­si­pa­ži­no. Bet po­li­ci­ja nie­ko ne­sa­ky­da­ma mo­te­riai, kad jos vy­ras pri­si­pa­ži­no, ty­čio­mis klau­si­nė­jo, no­rė­da­mi su­ži­no­ti ar ji me­luos.
Kvo­čia­ma ji ėmė tei­sin­ti vy­rą. Po­li­ci­ja gi už­klau­sė: „Ar ga­li pri­siek­ti?“ „Ga­liu“, – drą­siai at­rė­žė mo­te­riš­kė. „Na, tai imk ir pa­bu­čiuok tą kry­žių“,– duo­da­mas ta­rė po­lie­mo­nas. Mo­te­riš­kę paė­mu­si pa­bu­čia­vo. Pa­ma­tęs tai da­rant, po­lie­mo­nas pik­tu bal­su su­šu­ko: „A, tu biau­ry­be, kaip tu iš­drį­sai to­kią pri­sai­ką da­ry­ti, juk ta­vo vy­ras pri­si­pa­ži­no, kad pa­vo­gė“. Mo­te­riš­kė pa­ma­čius at­si­den­gu­sią pa­slap­tį, verk­da­ma pra­dė­to tei­sin­tis: „Po­nu­liuk, aš Die­vo ne­bu­čia­vau, tik tą me­de­lį“...
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. lie­pos 18 d.

Lin­ku­va. Uba­gai.
Čia, kaip ir vi­sur, į at­lai­dus su­si­ren­ka uba­gų ga­ly­bė. Grau­du da­ro­si į kai ku­riuos pa­žvel­gus: tai, ma­tyt, d. ka­ro in­va­li­dai. Gat­vės pil­nos po­nų, po­nai­čių, pa­ne­lių: aki­mis tik flir­tuo­ja, šil­kais braz­da; or­kest­ro to­nai orą vir­pin­da­mi jaus­mus į pa­dan­ges ke­lia... O čia to pa­ties Die­vo vai­kai su­ši­lę, su­sku­rę, be ran­kų ir ko­jų, duo­nos kąs­nio mal­dau­ja... Kam jie be­pa­sis­kus, juk ca­ro ne­bė­ra! Ar­gi ne­rei­kė­tų mū­sų krikš­čio­niš­ka­jai val­džiai at­kreip­ti į tai gai­les­tin­gą­sias akis ir iš­spręs­ti uba­gų klau­si­mą. Kur­mis
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. rugp­jū­čio 15 d.
Laiš­kas iš Ame­ri­kos

„Šiau­lių Nau­jie­noms“ iš Chi­ca­go’s ra­šo:
Ger­bia­mie­ji: Ma­lo­nė­ki­te siųs­ti dau­giau „Šiau­lių Nau­jie­nų“. Man per­žiu­rė­jus ke­lis Jū­sų laik­raš­čio nu­me­rius ro­do, kad Jūs dir­bat sun­kiau­sį, bet nau­din­giau­si dar­bą Lie­tu­vo­je. Nau­din­giau­siu dar­bu šian­dien yra dėl liau­dies, švie­čiant ją ir sy­kiu nai­kin­ti ti­kė­ji­miš­ką mig­lą ūko. Šiau­liai da­ro gar­bę vi­sai Lie­tu­vai, nes svei­kie­ji dar­bai, ku­rie tu­rė­tų bū­ti pa­vyz­džiu vi­sai Lie­tu­vai dygs­ta Šiau­liuo­se. Šiau­liuo­se — „Šiau­lių Nau­jie­nos“, Šiau­liuo­se — „Kul­tū­ra“, Šiauliuose— So­cial­de­mok­ra­tų lai­mė­ji­mas – įžo­džiu sa­kant, Šiau­liai pa­si­da­rė gy­vu cent­ru vi­so Lie­tu­vos kul­tū­ri­nio ir po­li­ti­nio stuo­me­nio. Ame­ri­kos lie­tu­viai pra­dė­jo gy­vai in­te­re­suo­tis Šiau­liais ir nė­ra abe­jo­nes, kad Šiau­lių skel­bia­mos idė­jos lai­kui ei­nant tu­rės pri­gy­ti vi­so­je Lie­tu­vo­je. Va­lio Šiau­lie­čiai — lais­vos min­ties sklei­di­mo dar­be mes su ju­mis!
Su gi­lia pa­gar­ba,
Ju­lius Mic­ke­vi­čius, „Auš­ros“ kny­gy­no ve­dė­jas
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1925 m. ge­gu­žės 3 d.

Šiau­lie­tiš­kos poe­zi­jos kam­pe­lis

L. Ska­bei­ka

„Ko liū­di, ber­že­li...“ 
au­to­riui – Jo­va­rui,
Jo sū­nui pa­si­mi­rus.

Į am­ži­nat­vę kar­čią ly­dė­ję –
Kars­tą, kaip sau­lės 
gęs­tan­tį vei­dą –
Ne­be­nu­rims­tam;
Šir­dys tė­ve­lių sū­nų my­lė­ję,
Lais­vai išug­dę, taip su­si­žei­dę ...
Ir mes ne­rims­tam.

Į am­ži­nat­vę kars­tą ly­dė­ję –
O, nu­my­lė­tas bro­li poe­ta –
Sy­kiu pra­vir­kę
Mes vė­liai džiun­gam – šir­dys sau­lė­ja:
Kad iš ver­gu­vės, prie­ta­rų, bur­tų
Mes iš­si­pir­kę...

„Ne­liūs­ki, ber­že­li...“, rim­ki dai­no­je;
Pir­ma­sai kars­tas 
bun­dan­čiai Lais­vei
Var­pu teai­di – 
Mei­lė­je skaid­rūs, nors aša­ro­ję,
Ry­tui mūs džiaugs­mo
Kur­ki­me gai­dą!

„Šiau­lių nau­jie­nos“, 
1924 m. gruo­džio 5 d.

Ka­ri­ka­tū­ros

Sun­ka iš Lie­tu­vos pi­lie­čių.
Kas ją ga­mi­na ir kas var­to­ja.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 1925 m. ko­vo 27 d.

„Af­ri­koj yra ša­lis va­di­na­ma Lie­tu­va“...
(Iš už­sie­nio ko­res­pon­den­tų ke­lio­nės už­ra­šų.)
Du val­di­nin­kai.
Vie­nas – val­di­nin­kas, ku­ris dar­bą dir­ba, o ki­tas – „taip sau“: „vad­lug ata­tų.“ Bet ne­ma­ny­kit – ant­ra­sis ne­skurs­ta, ne!.. Jo ran­ko­se kara­liš­ka val­džia, jam drū­ti po­nai len­kia­si, jo Sei­mas jam al­gas ski­ria.
„Šiau­lių nau­jie­nos“, 1925 m. ge­gu­žės 3 d.

Kal­ba ir sti­lius ne­tai­sy­ti. 
Iš Viliaus PURONO ir Vla­do Ver­te­lio se­no­sios spau­dos rin­ki­nio