Žygis žemaitukais – „ontrep“ palei Dubysą

Žygis žemaitukais – „ontrep“ palei Dubysą

Žy­gis že­mai­tu­kais – „ont­rep“ pa­lei Du­by­są

Ant Bu­bių (Šiau­lių ra­jo­nas) pi­lia­kal­nio bai­gė­si še­šias die­nas tru­kęs iš­tver­min­gų, ger­bian­čių tau­tą ir jos pa­pro­čius vy­rų žy­gis že­mai­tu­kais pa­lei Du­by­sos upę.

Šie­met žy­gis skir­tas Di­džia­jam ku­ni­gaikš­čiui Ge­di­mi­nui ir di­džia­jai Lie­tu­vos praei­čiai, įam­žin­tai pi­lia­kal­niuo­se, se­no­vės pa­pro­čiuo­se.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Šie­met – „ont­rep“

Žy­gis bai­gė­si penk­ta­die­nį. Su žy­gei­viais „Šiau­lių kraš­tas“ su­si­ti­ko penk­tą­ją ke­lio­nės die­ną – vė­lų ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą ma­ža­me Bu­bių se­niū­ni­jos Ju­sai­čių kai­me­ly­je, pro ku­rį te­ka Du­by­sa, vers­li­nin­kų, žir­gy­no sa­vi­nin­kų Er­nes­tos ir Ri­mo Ba­jo­ri­nų so­dy­bo­je.

Sus­to­ję poil­siui ir nak­vy­nei žy­gei­viai pir­miau­sia ne ko­jas ir nu­ga­ras il­si­na, ne dul­kes nuo ba­tų ir dra­bu­žių va­lo­si, o tu­ri pa­si­rū­pin­ti sa­vo iš­ti­ki­mais ir iš­tver­min­gais že­mai­tu­kais. Tik ta­da, kai žir­gai, iš­lais­vin­ti nuo bal­nų ir pa­kink­tų, už­rupš­no­ję žo­lės, at­si­gė­rę van­dens, jau­kiai su­gu­la poil­sio, Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius su sa­vo bend­ra­min­čiais ga­li ra­miai su­dė­lio­ti pra­bė­gu­sios die­nos įvy­kių es­mę ir pra­smę.

Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius – Kel­mės ra­jo­no Kra­žių se­niū­ni­jos Skruz­dė­ly­nės vien­kie­mio ūki­nin­kas, že­mai­tu­kų veis­lės žir­gų au­gin­to­jas, or­ga­ni­zuo­jan­tis jau ant­rą­jį žy­gį pa­lei Du­by­są. Tik per­nai žy­gis pra­si­dė­jo prie Bu­bių pi­lia­kal­nio, o bai­gė­si Se­re­džiu­je, kur Du­by­sa įte­ka į Ne­mu­ną. O šie­met – „ont­rep“ (ant­raip – že­mai­tiš­kai): pra­si­dė­jo Se­re­džiu­je, o bai­gė­si Du­by­sos aukš­tu­py­je, kur sto­vi Bu­bių pi­lia­kal­nis.

Į ke­lio­nę šie­met lei­do­si Vik­to­ras Lu­kaus­kis su že­mai­tu­kų veis­lės žir­gu Atu. Vik­to­ras yra iš Kel­mės ra­jo­no. Bū­tent Vik­to­ras ir bu­vo pa­grin­di­nė prie­žas­tis pra­dė­ti to­kius žy­gius. M. Če­ka­vi­čius jį su­si­ti­ko prieš ke­le­rius me­tus vie­na­me pre­ky­bos cent­rų var­tantį briz­gi­lą (apy­nas­ris su žąs­lais) ne­di­de­liam ark­liui – tin­kan­tį tik že­mai­tu­kų veis­lės žir­gui ar­ba po­niui. Vy­rai su­šne­ko ir iš­siaiš­ki­no, kad abu yra že­mai­tu­kų au­gin­to­jai. Pra­kal­bo apie pa­žin­ti­nes ke­lio­nes že­mai­tu­kų žir­gais. Taip abu ta­po bend­ra­žy­giais.

Re­mi­gi­jus Žiau­be­ris iš Kal­ti­nė­nų šie­met žy­gį įvei­kė su žir­gu Kaš­to­nu. Ma­rius Kleiš­man­tas, ke­lio­nę įvei­kęs su že­mai­tu­ku Kan­tu, taip pat yra iš Ši­la­lės ra­jo­no.

Žy­gei­vius au­to­mo­bi­liu ly­dė­jo ir ke­lio­nę fik­sa­vo Kau­no San­ta­kos Ro­mu­vos vai­di­la Ri­mas Pa­ke­ris ir ro­mu­vie­tis Val­das.

Ke­lio­nė per praei­tį ir da­bar­tį

Šių me­tų žy­gio že­mai­tu­kais pa­lei Du­by­są in­ten­ci­ja – pa­mi­nė­ti 700 me­tų su­kak­tį nuo Ge­di­mi­no val­dy­mo pra­džios.

„Apie šią su­kak­tį Lie­tu­vo­je nie­kas ne­kal­ba, nors ji yra la­bai svar­bi. Dau­ge­ly­je šal­ti­nių tei­gia­ma, kad Ge­di­mi­nas bū­tent 1316 me­tais ta­po Lie­tu­vos Di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu“, – tei­gė M. Če­ka­vi­čius.

Žy­gei­viai pa­siė­mė ir vė­lia­vą su Ge­di­mi­no stul­pais. Ši vė­lia­va bu­vo iš­kel­ta ant vi­sų pi­lia­kal­nių, ku­riuos žy­gio me­tu jie ap­lan­kė, taip pat Pa­du­by­sio so­dy­bo­se, kuriose žy­gei­viai sve­čia­vo­si ir nak­vo­jo.

Ap­lan­ky­ta Ario­ga­la, Be­ty­ga­la, Ra­sei­niai, Kal­niš­kiai. Žy­gei­vius dau­ge­ly­je mies­te­lių pa­si­ti­ko bend­ruo­me­nės, vai­ši­no, su­tei­kė nak­vy­nę. Nak­vy­nei priė­mė bend­ra­min­čiai, et­no­kul­tū­ros puo­se­lė­to­jai: Za­len­sų ūkis, ūki­nin­kas, ke­liau­to­jas, spe­leo­lo­gas Eri­kas Lai­co­nas, et­no­kul­tū­ri­nin­kas, pe­da­go­gas Do­bi­las Juš­ka, Rai­mon­das Pet­ru­še­vi­čius.

Žy­gei­viams vie­ną nak­tį te­ko nak­vo­ti ir in­dė­niš­ko­je pa­la­pi­nė­je – ti­py­je.

Pas­ku­ti­nė ke­lio­nės nak­vy­nė – Ju­sai­čių kai­me pas Er­nes­tą ir Ri­mą Ba­jo­ri­nus. Žy­gei­viai čia ne tik bu­vo pa­mai­tin­ti na­mi­ne va­ka­rie­ne, bet ir iš­si­mau­dė tra­di­ci­nė­je pir­ty­je, nes so­dy­bos šei­mi­nin­kė Er­nes­ta Ba­jo­ri­nie­nė yra se­no­viš­kos, bal­tiš­ko­s pir­ties pro­pa­guo­to­ja, svei­ka­ti­nan­čio va­no­ji­mo meist­rė.

160 ki­lo­met­rų Lie­tu­vos is­to­ri­jos

Žy­gei­viai a­pskai­čia­vo, kad per pen­kias die­nas nu­jo­jo apie 160 ki­lo­met­rų is­to­ri­nė­mis vie­to­mis pa­lei Du­by­sos upę.

„Toms emo­ci­joms ir tam gam­tos gro­žiui, ku­ris api­ma ke­lio­nė­je že­mai­tu­kais pa­lei Du­by­są, pi­lia­kal­nius ir al­ka­kal­nius, žmo­gus dar pa­va­di­ni­mo ne­su­gal­vo­jo“, – pa­tir­tį api­bū­di­no ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­rius M. Če­ka­vi­čius.

Žy­gį pra­dė­jo Pa­le­mo­no kal­ne – taip va­di­na­mas Se­re­džiaus pi­lia­kal­nis, esan­tis Jur­bar­ko ra­jo­ne. Nu­si­lei­do nuo Pa­le­mo­no kal­no prie san­ta­kos, kur Du­by­sa įte­ka į Ne­mu­ną, ap­lan­kė Pa­lo­cė­lių al­ka­vie­tę, ku­rio­je ga­li­mai bu­vo vie­na svar­biau­sių Sa­mo­gi­ti­jos (Sa­mo­gi­tia – lot. Že­mai­ti­ja) šven­tyk­lų. Čia kry­žiuo­čiai, pa­sak M. Če­ka­vi­čiaus, bu­vo pa­sta­tę pi­lį – nors pi­lies nė­ra nė li­ku­čių, iš to­pog­ra­fi­nių nuo­trau­kų ga­li­ma pa­ma­ty­ti du sta­čia­kam­pius plo­tus, su­jung­tus py­li­mu. Kai pa­tvin­da­vo Ne­mu­nas, ten ga­li­mai ga­lė­jęs bū­ti ir uos­tas.

Žy­gei­viai nuo san­ta­kos, prieš sro­vę, pa­trau­kė pa­lei Du­by­są. Ap­lan­kė Pa­du­by­sio, Pa­ši­lių pi­lia­kal­nius. Pa­ši­lių pi­lia­kal­nis, pa­sak M. Če­ka­vi­čiaus, ga­li­mai bu­vo sar­gy­bi­nis bokš­tas, at­lik­da­vęs apy­lin­kių ste­bė­se­ną ir pra­neš­da­vęs apie pa­si­ro­džiu­sius ne­prie­te­lius.

Ap­lan­ky­tas Bi­ru­tės kal­nas Ario­ga­lo­je, Ge­di­mi­no stul­pai prie Že­mai­čių plen­to. Ap­lan­ky­tas Dar­bu­tų pi­lia­kal­nis, pra­jo­ta pro Ro­ciš­kės pi­lia­kal­nį – jis, ga­li­mai, yra vie­nas di­džiau­sių pi­lia­kal­nių pa­lei Du­by­są, nes uži­ma apie 2 hek­ta­rus plo­to.

Ap­lan­ky­ti du Be­ty­ga­los pi­lia­kal­niai-tvir­to­vės, ku­rio­se, pa­sak M. Če­ka­vi­čiaus, „ne vie­nas kry­žio­kas pra­lie­jo tūks­tan­čius lit­rų pra­kai­to“. Ap­lan­ky­tas Mas­laus­kiš­kių van­dens ma­lū­nas. Dar Bu­la­vė­nų pi­lia­kal­nis, vir­tęs ša­bakš­ty­nu, o ne is­to­ri­ne vie­ta. Ap­lan­ky­ti Bur­bai­čių, Ju­sai­čių, Bu­bių pi­lia­kal­niai.

Neišt­rin­tas tūks­tant­me­čių sen­ke­lis

Žy­gei­viai nea­be­jo­ja: Du­by­sa ne tik gra­žiau­sia Že­mai­ti­jos upė su iš­skir­ti­niais sa­vo slė­niais ir vin­giais. Ša­lia Du­by­sos yra iš­li­kęs sen­ke­lis, me­nan­tis lie­tu­vių gy­ve­ni­mus prieš ke­lis tūks­tant­me­čius iki mū­sų die­nų.

„Sen­ke­liai – di­džiu­lis tur­tas. To­kio tur­to ne­be­tu­ri nei Ven­ta, nei ki­tos že­mai­čiams bran­gios upės. Žval­giau­si pa­lei An­čią, Ak­me­ną, bet neap­ti­kau iš­ti­si­nio, aiš­kaus bu­vu­sio sen­ke­lio to­kio, ko­kį tu­ri Du­by­sa“, – pa­sa­ko­jo M. Če­ka­vi­čius.

Du­by­sos sen­ke­lis kai ku­rio­se vie­to­se už­žė­lęs, miš­ku už­so­din­tas. Sen­ke­lis pa­lei Du­by­są iš­li­kęs gal­būt to­dėl, kad juo dau­giau­sia nau­do­ta­si, nes Du­by­sa, pa­sak M. Če­ka­vi­čiaus, – vie­na pa­grin­di­nių Sa­mo­gi­ti­jos upių, nes ja ir ša­lia jos su­si­sie­ki­mas že­mai­čiams že­my­nu su di­džiai­siais van­de­ni­mis – Ne­mu­nu ir Bal­ti­jos jū­ra – bu­vęs pa­ts ge­riau­sias.

„Da­lis iš­li­ku­sių sen­ke­lių pa­lei Du­by­są ga­li bū­ti ir iki tri­jų tūks­tan­čių me­tų, nes iš­va­žos – ke­liai į slė­nio kal­ną, ku­riais temp­da­vo upe at­pluk­dy­tas pre­kes, yra iš­li­ku­sios apie tri­jų met­rų gy­lio“, – pa­sa­ko­jo M. Če­ka­vi­čius.

Du­by­sos mai­tin­to­jai iš­nai­kin­ti

M. Če­ka­vi­čius pa­sa­ko­ja, kad prieš tūks­tant­me­tį Du­by­sos van­de­nys bu­vo apie 1,7 met­ro aukš­tes­ni nei da­bar. La­biau­siai Du­by­sai pa­ken­kė me­lio­ra­ci­ja, nu­sau­si­nu­si ją mai­ti­nu­sius upe­liu­kus.

Bū­tent Du­by­sa, pa­sak M. Če­ka­vi­čiaus, bu­vęs vie­nas svar­biau­sių pre­ky­bi­nių Že­mai­ti­jos ke­lių. Gre­ta gar­sių­jų Šil­ko ir Gin­ta­ro ke­lių, že­mai­tis ra­gi­na neuž­mirš­ti ir Drus­kos, Li­no ar Kai­lių ke­lio.

„Pa­va­sa­riais Du­by­sa bū­da­vo pil­na pre­ky­bi­nių val­čių, ku­rių se­no­vi­nis pa­va­di­ni­mas – du­ba. Du­ba ga­lė­da­vo ga­ben­ti iki 30 to­nų kro­vi­nio, ga­lė­jo plauk­ti pen­kio­li­kos žmo­nių įgu­la. Prieš tūks­tan­tį ir dau­giau me­tų ir Du­by­sa, ir Ne­mu­nas vir­te vi­rė du­bo­mis“, – is­to­ri­jos pa­mo­ką ve­da že­mai­tis M. Če­ka­vi­čius.

Kad Du­by­sa bu­vu­si la­bai svar­bi Že­mai­ti­jos upė, pa­sak M. Če­ka­vi­čiaus, ro­do ir tai, jog ne­ma­žai Du­by­sos in­ta­kų iki šiol tu­ri su švent­vie­tė­mis su­si­ju­sius pa­va­di­ni­mus, prie Du­by­sos gau­su pi­lia­kal­nių ir al­ka­kal­nių (švent­vie­čių).

Ne­lei­do pra­žū­ti ir ne­leis

Ši ke­lio­nė skir­ta ir že­mai­tu­kų veis­lės žir­gams pa­gerb­ti.

„Jei­gu ne že­mai­tu­kai, mes jau se­niai ne­kal­bė­tu­mė­me nei že­mai­tiš­kai, nei lie­tu­viš­kai – bū­tu­mėm už­ka­riau­ti. Bū­tent že­mai­tu­kai mū­sų ka­rius iš­ne­šė iš mū­šių ir ka­rų per pel­kes ir klam­py­nes, svei­kus ir gy­vus, ne­nu­kau­tus ne­prie­te­lių ir ne­nu­ga­lė­tus gink­lu“, – sa­ko M. Če­ka­vi­čius.

M. Če­ka­vi­čiaus tei­gi­mu, Lie­tu­vo­je da­bar gy­ve­na 683 že­mai­tu­kų veis­lės žir­gai.

Žy­gio or­ga­ni­za­to­rius įsi­ti­ki­nęs, kad Lie­tu­va neiš­si­vaikš­čios, nes pa­na­ši si­tua­ci­ja Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je kar­to­jo­si ne kar­tą.

M. Če­ka­vi­čius var­di­jo: prieš 3 300 me­tų bu­vo iš­si­vaikš­čio­ję mū­sų pro­tė­viai, kai bu­vo Ski­ti­ja. Bu­vo­me iš­si­vaikš­čio­ję 410 me­tais, kai bu­vo Sar­ma­ti­ja, išė­ju­si už­ka­riau­ti Ro­mos im­pe­ri­jos.

Pa­sak žy­gei­vio, daug pro­tė­vių žu­vo ka­ruo­se su mon­go­lais, „bet čia mon­go­lų ko­lo­ni­ja ne­bu­vo įkur­ta“. M. Če­ka­vi­čius skai­čiuo­ja, kad ir 1709 me­tais po ma­ro mū­sų že­mė­se bu­vo tuš­ti kai­mai, ir po 1831, 1863–1864 me­tų su­ki­li­mų „ma­siš­kai bu­vo pa­si­trau­kę žmo­nės, prie­šin­da­mie­si mas­ko­liams“.

„Iš­si­vaikš­čio­jom ir su­si­rin­kom vėl. Taip bus ir da­bar, nors si­tua­ci­ja ir sun­ki – žmo­nės bė­ga iš gim­ti­nės ne ka­ro me­tu, pa­mir­šę sa­vo „pri­pra­tus“, val­go­me ne sa­vo mais­tą, gy­ve­na­me ne pa­gal sa­vo lai­ką – da­bar pas mus vi­dur­die­nis dėl pa­keis­to lai­ko  ne 12 va­lan­dą, o 13.20“, – sa­kė M. Če­ka­vi­čius.

Ri­mo PA­KE­RIO nuo­tr.

DU­BY­SA: Ir pa­ti Du­by­sa, ir sen­ke­lis pa­lei ją yra bu­vę svar­būs pro­tė­vių pre­ky­bos ke­liai.

PAMINĖJIMAS: Žy­gei­viai ap­lan­kė Ge­di­mi­no stul­pus prie Ario­ga­los, ša­lia že­mai­čių plen­to, nes žy­gio in­ten­ci­ja – pa­mi­nė­ti Ge­di­mi­no pa­skel­bi­mo Di­džiuo­ju ku­ni­gaikš­čiu 700 me­tų su­kak­tį.

OR­GA­NI­ZA­TO­RIUS: Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius, Kel­mės ra­jo­no Kra­žių se­niū­ni­jos ūki­nin­kas, že­mai­tu­kų veis­lės žir­gų au­gin­to­jas šie­met or­ga­ni­za­vo jau ant­rą­jį žy­gį pa­lei Du­by­są že­mai­tu­kų veis­lės žir­gais.

PI­LIA­KAL­NIS: Žy­gei­vius ke­lio­nės pa­bai­go­je prie Bu­bių pi­lia­kal­nio pa­si­ti­ko bend­ra­min­čiai, bend­ruo­me­nė.

Vir­gi­ni­jaus MI­LEŠ­KOS nuo­tr.

POIL­SIS: Žy­gei­viai penk­tą­ją ke­lio­nės die­ną at­jo­jo į Ju­sai­čių kai­mą. Ke­lio­nės or­ga­ni­za­to­rius Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius ve­da poil­sio že­mai­tu­kų veis­lės žir­gą. Ber­žų ša­kos bu­vo skir­tos ne tik žir­gams pa­rupš­no­ti, bet ir so­dy­bos šei­mi­nin­kės Er­nes­tos Ba­jo­ri­nie­nės bal­tiš­kos pir­ties van­toms su­riš­ti.

APEI­GOS: Ant Ju­sai­čių al­ka­kal­nio bal­tiš­kas apeigas su ug­ni­mi ir dai­no­mis at­li­ko Kau­no San­ta­kos Ro­mu­vos vai­di­la Ri­mas Pa­ke­ris (kai­rė­je) ir žy­gio or­ga­ni­za­to­rius Ma­ri­jus Če­ka­vi­čius.