Zoknių „reinkarnacija“

KAIP GY­VE­NI, ŽMO­GAU?

Zok­nių „rein­kar­na­ci­ja“

Šiau­liai bū­tų ma­žiau ži­no­mi pa­sau­ly­je, jei ne Zok­niuo­se įsi­kū­rę NA­TO ka­ri­nių oro pa­jė­gų ka­riai, sau­gan­tys Bal­ti­jos vals­ty­bių oro erd­vę. Čia vei­kia tarp­tau­ti­nis oro uos­tas, Lie­tu­vos ka­ri­nių oro pa­jė­gų ba­zė.

Į Zok­nius Lie­tu­vos akys bu­vo nu­kry­pu­sios dar vi­sai ne­se­niai, kai su­si­grieb­ta dėl so­vie­ti­nio la­kū­no var­du pa­va­din­tos gat­vės. Ji per­va­din­ta, bet vie­ti­niai juo­kia­si, kad V. Čka­lo­vo „dva­sios“ Zok­niuo­se dar li­ko.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Tarp­tau­ti­nis fo­ru­mas“ prie Zok­nių par­duo­tu­vės

Zo­ki­niuo­se už­kal­bi­na­me pir­mus su­tik­tus žmo­nes ir iš­girs­ta­me uk­rai­nie­tiš­ką „гарний день“ (la­ba die­na). 27-erių Iva­nas iš Uk­rai­nos dir­ba vie­no­je di­džiau­sių lo­gis­ti­kos įmo­nių, tu­rin­čių sky­rių ir Zok­niuo­se. La­bi­na­si ir jo drau­gas bei bend­ra­dar­bis – Ar­tio­mas iš Bal­ta­ru­si­jos.

Vy­rai sa­vęs ne­lai­ko zok­niš­kiais, nes di­džią­ją lai­ko da­lį gy­ve­na ant ra­tų. Tik ta­da, kai ke­lias die­nas bū­na išei­gi­nės, vy­rai nuo­mo­ja būs­tą Zok­niuo­se.

To­kių pri­va­čių na­mų, ku­riuo­se įreng­ti ne­di­de­li vieš­bu­tu­kai, ti­ki­na Ar­tio­mas ir Iva­nas, Zok­niuo­se – pil­na. Tai ne­se­niai zok­niš­kių at­ras­ta vers­lo ni­ša. Ne­di­de­lių na­mu­kų pil­na bu­vu­sio­je V. Čka­lo­vo var­du va­din­to­je gat­vė­je.

Bal­ta­ru­sis Ar­tio­mas sa­ko, kad Zok­niuo­se įsi­kū­ru­sio­je įmo­nė­je dir­ba „pir­mą ka­den­ci­ją“, o Iva­nas – tik pra­de­da dar­bą, į Šiau­lius at­vy­ko prieš tris sa­vai­tes. Pir­ma­sis jo dar­bas bu­vo iš­ve­žio­ti žmo­nes po sve­čių na­mus. Taip jis su­si­pa­ži­no ir su mies­tu, ir su Zok­niais.

Su Iva­nu ir Ar­tio­mu ap­ta­ria­me sa­vo vals­ty­bių tarp­tau­ti­nius įvaiz­džius.

„Jei­gu ne lie­tu­viš­ki gat­vių pa­va­di­ni­mai, ne­la­bai ir su­pras­tum, kur esi – Uk­rai­no­je, Bal­ta­ru­si­jo­je ar Lie­tu­vo­je. Ir gat­vės duo­bė­tos, ir pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra to­kia pa­ti“, – ro­dy­da­mas ran­ka į Zok­nių na­mus šyp­so­si Iva­nas. Vy­ras su žur­na­lis­tais kal­ba tik uk­rai­nie­tiš­kai.

„Tu­rė­čiau pa­ste­bė­ti, kad ke­liai ir ša­li­gat­viai Bal­ta­ru­si­jo­je net šiek tiek ge­res­ni, – šyp­so­si Ar­tio­mas. – Ir ru­sų kal­ba su vi­sais vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nė­mis Šiau­liuo­se ga­li lais­vai su­si­kal­bė­ti. Tik jū­sų jau­ni­mas vi­sai ne­mo­ka ru­siš­kai.“

Tie­sa, abu dar­bo emig­ran­tai ran­da ir skir­tu­mų – bet ko­kie su­si­bū­ri­mai jų ša­ly­se yra daug triukš­min­ges­ni, nei Šiau­liuo­se.

„At­ro­do, di­de­lis bū­rys žmo­nių sė­di ka­vi­nė­je ar ren­gi­ny­je, bet jo­kio triukš­mo! Tai man taip pa­ti­ko! Pas mus daug triukš­min­giau, nors gal dėl to, kad Uk­rai­no­je dar daug jau­ni­mo, o pas jus – la­bai daug se­nu­kų?“ – ste­bi­si Iva­nas.

Užuo­mi­na į re­ne­san­są

Zi­ta Ba­bič Zok­niuo­se – nuo 1974-ųjų, kai čia pa­sky­rė dirb­ti jos vy­rą ir šei­ma ga­vo bu­tą. Kai jau­na šei­ma at­va­žia­vo į Zok­nius, čia bu­vo daug ka­riš­kių, vei­kė jiems spe­cia­li val­gyk­la, ki­tos įstai­gos. Jų vai­kai mo­kė­si Zok­nių mo­kyk­lo­je, ku­ri ir bu­vo pa­sta­ty­ta ka­riš­kių vai­kams. Tuo me­tu tai bu­vo ru­sų vi­du­ri­nė mo­kyk­la, o pir­mo­ji lie­tu­viš­ka kla­sė ati­da­ry­ta 1993 me­tais rug­sė­jo 1 die­ną.

Z. Ba­bič dir­bo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Zok­nių mo­kyk­lo­je.

„Vai­kų čia bu­vo la­bai daug – pil­ni kie­mai. Bu­vo įpras­ta, kad ma­mos kie­muo­se sa­vo žai­džian­čius vai­kus pri­žiū­rė­da­vo. Vė­liau bu­vo me­tas, kai Zok­niuo­se ab­so­liu­čiai ne­be­bū­da­vo vai­kų. Da­bar vėl po tru­pu­tį at­si­ran­da“, – sa­ko po­nia Zi­ta.

Jos nuo­mo­ne, vai­kų at­si­ran­da to­dėl, kad jau­nos šei­mos pra­dė­jo pirk­ti bu­tus, nes čia bu­tų pa­siū­la di­de­lė, nors jie nė­ra pi­gūs.

Dar vie­nas ryš­kus Zok­nių pa­si­kei­ti­mas bu­vo ta­da, kai ka­riš­kiai, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, sku­biai kė­lė­si iš Zok­nių, la­bai pi­giai par­da­vi­nė­jo sa­vo bu­tus.

„Vie­toj jų at­si­kė­lė ne­ma­žai ne pa­čių pa­vyz­din­giau­sių šei­mų. Vie­nu me­tu Zok­niai bu­vo pra­dė­ję la­bai smuk­ti. Da­bar – pri­si­ke­lia, tvar­ko­si“, – šyp­so­si Z. Ba­bič ir pri­ta­ria, kad po tru­pu­tį pra­si­de­da Zok­nių re­ne­san­sas.

Ji pa­sa­ko­ja, kad ru­sų kal­bą re­tai beiš­gir­si Zok­niuo­se: „Jei­gu au­to­bu­se kal­ba ru­siš­kai – at­si­su­ku net pa­si­žiū­rė­ti. Ru­siš­kai kal­ba se­nie­ji Zok­nių gy­ven­to­jai, ku­rie taip ir neiš­mo­ko, o gal ne­no­rė­jo iš­mok­ti lie­tu­viš­kai.“

Tik kaž­ko­dėl vi­sais lai­kais mies­to val­džios po­žiū­ris į Zok­nius ne­bu­vo pa­lan­kus.

„Jei­gu Zok­niams – tai au­to­bu­sai vi­sa­da pra­stes­ni. Į pie­ti­nį mik­ro­ra­jo­ną va­žiuo­ji nau­jais, pa­to­giais, o į Zok­nius – kre­tan­tis, traš­kan­tis, žie­mą – šal­tas, va­sa­rą – su ne­ko­kiu kva­pu“, – pa­sa­ko­jo Zi­ta.

Il­ga­me­tės gy­ven­to­jos nuo­mo­ne, Zok­niai la­bai pa­trauk­lus ra­jo­nas: daug gam­tos, ne­to­li cent­ras, Rė­ky­vos eže­ras, va­ka­rais čia ra­mu, mo­kyk­la ir gy­dy­to­jas, vais­ti­nė – „prie šo­no“, par­duo­tu­vių – net ke­lios.

„O svar­biau­sia – Zok­niuo­se dar­bo vie­tų yra la­bai daug! Oro uos­to priei­go­se įsi­kū­rę daug di­des­nių ir ma­žes­nių įmo­nių. O kur vers­las, ten ir vieš­bu­tu­kai. Ne­bent dėl lėk­tu­vų žmo­nės čia ne­no­rė­tų kel­tis gy­ven­ti. Bet zok­niš­kiai prie lėk­tu­vų ke­lia­mo triukš­mo – pri­pra­tę. Aš, pa­vyz­džiui, jų net ne­gir­džiu“, – sa­ko mo­te­ris.

Ki­ti su­tik­ti gy­ven­to­jai skai­čia­vo, kad Zok­niuo­se nė­ra nė vie­no ban­ko­ma­to ir tik vie­na kir­pyk­la.

Šak­nims Zok­niuo­se – 100 me­tų

Prie kios­ko ru­siš­kai šne­ku­čiuo­ja­si bū­re­lis ži­la­gal­vių vy­rų. „Ta­ria­mės, kiek paim­ti „vais­tų“ iš par­duo­tu­vės“, – juo­kia­si.

Via­čes­la­vui Va­len­ti­no­vi­čiui – 72-eji. Ly­giai tiek jis gy­ve­na Zok­nių mik­ro­ra­jo­ne, jo tė­vai į Zok­nius at­vy­ko 1944-asiais.

Jev­ge­ni­jui Mi­chai­lo­vi­čiui – 71-eri, jis gy­ve­na ki­to­je mies­to pu­sė­je, o į Zok­nius at­va­žiuo­ja pas drau­gus. Jo šei­mos is­to­ri­jai Šiau­liuo­se maž­daug 100-me­tis.

Jev­ge­ni­jaus se­ne­lis Iva­nas De­ni­so­vi­čius Mi­lieš­ka „prie Sme­to­nos“ Šiau­liuo­se dir­bo tak­sis­tu ir į Zok­nius ve­žio­da­vo vo­kie­čių la­kū­nus, ku­rie mo­kė lie­tu­vius skrai­dy­ti Zok­nių ae­rod­ro­me. Se­ne­lio na­mas bu­vo to­je vie­to­je, kur da­bar P. Cvir­kos gat­vė­je vie­to­je „Lie­tu­vos du­jų“ įmo­nės įsi­kū­rė teis­mas.

Jev­ge­ni­jaus se­ne­lis Iva­nas į Šiau­lius at­si­kė­lė po 1918-ųjų, kai de­mo­bi­li­za­vo­si iš tar­ny­bos krei­se­ry­je „Ad­mi­ro­las Ma­ka­ro­vas“, plau­kio­ju­sia­me Juo­do­jo­je jū­ro­je. At­va­žia­vęs į Šiau­lius Ba­čiū­nų elekt­ri­nė­je dir­bo vir­ši­nin­ku. Jev­ge­ni­jus pa­sa­ko­jo, kad po A. Sme­to­nos įvyk­dy­to per­vers­mo jo se­ne­lis bu­vo at­šauk­tas iš šių pa­rei­gų ir ga­vo solidžią kom­pen­sa­ci­ją, už ku­rią se­ne­lis nu­si­pir­ko „Ford“ au­to­mo­bi­lį ir ta­po Šiau­lių tak­sis­tu. Vė­liau au­to­mo­bi­lį nu­pir­ko ir vy­riau­sia­jam sa­vo sū­nui, ta­da jau abu iki 1940 me­tų dir­bo tak­sis­tais.

„Bet atė­jo oku­pan­tai ir au­to­mo­bi­lius kon­fis­ka­vo. Sa­kė ati­duos, kai lai­mės ka­rą. Iki šiol lau­kia­me“, – skės­te­li ran­ko­mis Jev­ge­ni­jus.

Su Jev­ge­ni­ju­mi ir Via­čes­la­vu len­kia­me pirš­tus, kiek ir ko­kių pe­rio­dų iš­gy­ve­no Zok­niai: nuo XVI amžiaus čia buvęs dvaras, po pirmojo pasaulinio karo čia prasidėjo aktyvesnis veiksmas, susijęs su aviacija, 1931 metais užbaigtas statyti Šiaulių aerodromas priėmė pirmuosius lėktuvus...

"O tada atėjo okupantai, nebijokite to žodžio. Ir aš jo nebijau, nes viską atsimenu", – šiek tiek kandžiai, pabrėždamas kiekvieną žodį, užsitraukė cigaretę Viačeslavas. Zokniuose gyvena jau ketvirtoji šeimos karta. Jo mama iškentė Leningrado blokadą, blokados metu neteko kelių savo vaikų.

Kai šeima apsigyveno Zokniuose, jo mama dirbo lakūnų valgykloje. Viačeslavas dirbo Zoknių lėktuvų remonto bazėje, mena dar vokiečių statytą baseiną Zokniuose, mena, kaip čia buvo nutiestos asfaltuotos gatvės, padaryti šaligatviai, pastatyta mokykla, daugiabučiai.

Kada jam geriausia buvo gyventi Zokniuose?

"Visada. Nes aš čia gimiau", – vėl pabrėždamas kiekvieną žodį sako vyras.

Neišvengiame kalbų apie Rusijos ir Lietuvos santykius.

"Ar jūs išdrįsite parašyti, kad Rusija, net ir labai prašoma, nepuls Lietuvos?" – klausia Jevgenijus. Ta tema dažnai kalbasi su Rusijoje ir Lietuvoje gyvenančiais savo artimaisiais. Vieni jo giminės, nors šaknys ir slaviškos, laiko save lietuviais, kiti – rusais.

"Lietuviai ir rusai labai nedaug kuo skiriasi. Nepastebėjote?" – sako atsisveikindami vyrai.

"Čkalovas" iš Zoknių nedingo

Prie daugiabučių sutinkame iš parduotuvės einančią trisdešimtmetę moterį ir mergaitę. Moteris sustoja pasikalbėti. Jau metai gyvena emigracijoje, vyras su dukrele – Zokniuose. Moteris grįžo atostogų, kad išsivežtų šeimą. Čia grįš gal tik išėjusi į pensiją. Banaliai klausiame – kodėl? Nebenori egzistuoti ir dėl pinigų stygiaus, ir dėl požiūrio į žmones. Nori gyventi, o ne verkšlenti.
Kitą moterį sutinkame buvusios V. Čkalovo gatvės rajone. Ne iš karto noriai pasakoja apie savo gyvenimą. Neturi kuo pasidžiaugti.

Nuomojasi Savivaldybės socialinį būstą – butuką mažyčiame name. Moteris tikėjosi išsipirkti butuką, tik kai už jį paprašė 16 tūkstančių eurų, nusviro rankos. Už ką tokie pinigai? Jeigu ji tiek turėtų, tikrai pirktų būstą kitur.

Sutikti buvusios V. Čkalovo gatvės gyventojai, rodydami į šiuolaikiškomis medžiagomis iš buvusio "laužo" ir "pusbarakio" į modernų nedidelį namą paverstą statinį, pasakojo, kad tai taip pat  socialinis būstas. Kai žmogus, sutvarkęs "laužą", paprašė leisti nusipirkti, Savivaldybė esą sutikusi parduoti už maždaug 60 000 eurų. Ir jam  rankos nusviro.

Sutikti gyventojai juokėsi, kad V. Čkalovas, panaikinus tokį gatvės pavadinimą, iš tiesų niekur nedingo. Iki šiol ant daugelio namų, ant neseniai statytų elektros skydinių išlikusi būtent sovietinio lakūno pavardė.

Viena moteris pasakojo, kad į tą rajoną net taksistai nenori važiuoti, nes suka ratus ir neranda gatvių. Pasirodo, buvusi V. Čkalovo gatvė suskilo į daugybę gatvelių ir daugybę pavadinimų. Vienoje žvyrkeliuko pusėje namai turi vienos gatvės pavadinimą, o kitoje pusėje namai – kitos.
Kodėl taip? "O kas čia žino? Negi kas pagalvos apie žmones, kuriems reikia čia gyventi?" – skundėsi gyventojai.

Margų namukų rojus

Žygiuodami siauresnėmis ir platesnėmis gatvelėmis, patvoriais ir takiukais stebime visą spektrą iš pačių įvairiausių statybinių medžiagų sulipdytų ir aplipdytų namukų. Dauguma – it margi geniai, paleisti į dar margesnį pasaulį.

Vieni namai atrodo iš viso negyvenami, bet gatvėje sutikti žmonės tvirtino, kad juose gyvybė yra – kai kuriuos apleistus namus užėmę valkatos, kai kuriuos pamėgę vaikai.
Gatve linksmai žygiuoja Gintautas Kubilius. Jis ir paaiškina dėl lopomų namukų. Senieji gyventojai, kurie jau neturi nei lėšų, nei sveikatos, nedaro nieko – jų amžiui užteks. O tie, kurie nori gražiau gyventi – lipdo pagal galimybes, pagal projektus ir be jų.

Gintautas – buvęs kariškis, tarnavęs Zokniuose, o apie 2002 metus čia ir apsigyvenęs. Kai dėl gyvenimo aplinkybių teko ieškoti būsto, norėjo pigau, bet su nedideliu gabaliuku savo žemės. Rado V. Čkalovo gatvėje. Aras – po namuku ir aras – apie namuką. Iš tarnybos išėjo į pensiją, tada pagyveno emigracijoje, o dabar sugrįžo ir vėl atnaujina namus, iš kurių nebesitiki niekur išvažiuoti.

Civilizacijos dovana po kanalizacijos dangčiu

Diena pasivaikščiojimams po buvusią V. Čkalovo gatvę pasitaikė karšta, su lengvu vėjeliu. O jis vis atnešdavo lauko tualetų kvapą, nors mažose gatvelėse į dangų "žiūri" kanalizacijos dangčių akys.
Čia namukai yra pasidaliję į dvi grupes: turintys civilizacijos požymių ir ne.

Tie, prie kurių civilizacija priartėjo, sulaukė savotiškų patyčių. Pasirodo, kai šiame rajoniuke nutiesė vandens ir nuotėkų tinklus, vandens skaitiklius pakišo po kanalizacijos šulinėliais. Nori pasižiūrėti, kiek išnaudojai vandens, atsidarai gatvėje esantį kanalizacijos šulinėlį ir, šiek tiek ten įlindęs, pasižiūri į skaitiklį.

Jeigu nenori lįsti į "civilizacija" atsiduodantį kanalizacijos šulinėlį, tada mokėk už vandenį ir nuotėkas "iš akies", arba pasistatyk prie savo vamzdžių už savo pinigus kontrolinį skaitiklį.

Kodėl taip pasityčiota iš civilizacijos laukusių žmonių?

Gyventojai paaiškino: todėl, kad mažuose namukuose yra ir po kelis butukus. Būtų per brangu statyti kiekviename bute po vandens skaitiklį. Tai pastatė namukui po vieną, o kad skaitikliai nekyšotų lauke – sukišo į kanalizacijos šulinius. Žmonės sakė, kad vandens tiekėjai atvažiuos gal kartą per metus, įlįs į šulinėlį ir pasižiūrės rodmenis, o po to visą išnaudoto vandens kiekį išdalins visiems "po lygiai".

Žmonės stebisi, ar tai neprimena modernioje valstybėje atgimusio, V. Čkalovo laikus menančio, komunistinio gėrybių paskirstymo principo, kai viską žadėjo dalyti: "iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius"?

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

Ukrainietis Ivanas (kairėje) ir baltarusis Artiomas laikinai apsigyveno Zokniuose.

Zita Babič mena Zoknius nuo 1974-ųjų.

Zokniškiai skaičiuoja, kad čia  – vos viena kirpykla ir nė vieno bankomato.

Zokniai atsinaujina.

Jevgenijus Michailovičius (kairėje) ir Viačeslavas Valentinovičius Šiaulius laiko savo namais.

Remontuojami ir apleisti apie 1950-uosius metus statyti Zoknių namukai.

Gintautas Kubilius su šeima į prieš 16 metų pirktus namus Zokniuose sugrįžo iš emigracijos. Aras – po namu, aras – apie namą, bet vis  ant savo žemės ir žolės.