Žodis – ne žvirblis, bet gali sugrįžti

Žo­dis – ne žvirb­lis, bet ga­li su­grįž­ti

Šiau­lių ap­skri­ties kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai kas­met iš­nag­ri­nė­ja ir teis­mui per­duo­da pluoš­tą by­lų, ku­rio­se tei­sia­mie­ji – in­ter­ne­ti­niai ko­men­ta­to­riai. Pa­sak Nu­si­kal­ti­mų nuo­sa­vy­bei ty­ri­mo val­dy­bos 1-ojo sky­riaus vir­ši­nin­ko Gin­ta­ro Ma­čiu­lio, di­džiau­sia pro­ble­ma yra tai, jog de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je žmo­nės klai­din­gai ma­no ga­lin­tys ra­šy­ti, ką no­ri ir kur no­ri.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Va­gis ar ne va­gis?

Šie­met Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­ja su­lau­kė dvy­li­kos pa­reiš­ki­mų iš vie­šų as­me­nų, ku­rie pa­si­ju­to ap­šmeiž­ti elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je. De­vy­nios by­los jau baig­tos – kal­ti­na­mie­ji sto­jo ar­ba ar­ti­miau­siu me­tu stos prieš teis­mą. Bau­džia­ma­sis ko­dek­sas už tai nu­ma­to griež­tas baus­mes, neišs­ki­riant ir ka­lė­ji­mo. Be to, ko­men­ta­to­rius, jei teis­mas jį pri­pa­žįs­ta kal­tu, vi­sam gy­ve­ni­mui įgi­ja teis­tu­mą.

Šiau­lių kri­mi­na­lis­tų tei­gi­mu, net 99 pro­cen­tai bau­džia­mų­jų by­lų, ku­rios iš­ke­lia­mos pa­gal ap­šmeiž­tais sa­ve lai­kan­čių as­me­nų pa­reiš­ki­mą, pa­sie­kia teis­mus. Va­di­na­si, leng­va ran­ka in­ter­ne­te su­rai­ty­tas ko­men­ta­ras kar­tais ga­li pa­da­ry­ti la­bai rim­tų ne­ma­lo­nu­mų.

Nu­si­kal­ti­mų nuo­sa­vy­bei ty­ri­mo val­dy­bos 1-ojo sky­riaus vir­ši­nin­ko G. Ma­čiu­lio nuo­mo­ne, in­ter­ne­ti­niai ko­men­ta­to­riai ne­re­tai iš­kreip­tai įsi­vaiz­duo­ja de­mok­ra­ti­ją, ma­no ga­lin­tys kal­bė­ti bet ką, bet kur ir bet ka­da. Ir apie vie­šus as­me­nis (nors jų kri­ti­kos ri­bos ir yra daug pla­tes­nės), lei­džia sau kal­bė­ti ne­si­rink­da­mi žo­džių, ne­si­lai­ky­da­mi eti­kos, tai jiems at­ro­do drą­su ir "kie­ta".

„Sa­ky­ki­me, ko­men­ta­ras, jog ši­tas ar anas po­li­ti­kas yra va­gis, tar­si nor­ma­lus da­ly­kas. Ta­čiau, jei ra­šan­ty­sis ne­tu­ri fak­ti­nių įro­dy­mų, kad as­muo tik­rai ap­si­vo­gęs, va­di­na­si, jis da­ro nu­si­kal­ti­mą – šmei­žia“, – sa­kė pa­rei­gū­nas.

Jei va­gi­mi iš­va­din­tas po­li­ti­kas pa­si­jau­čia ap­šmeiž­tas ir krei­pia­si į po­li­ci­ją, pa­rei­gū­nai ne­dels­da­mi per­žiū­ri jo teis­mų is­to­ri­ją ir įsi­ti­ki­na, ar tas as­muo tik­rai ne­bu­vo teis­tas už va­gys­tę. Jei ne­teis­tas, pa­grin­das pra­dė­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl šmeiž­to yra: tei­si­nė­je vals­ty­bė­je juk va­do­vau­ja­ma­si tei­sės ak­tais ir jei žmo­gus teis­me ne­pri­pa­žin­tas va­gi­mi, va­di­na­si, jis nė­ra va­gis.

Ki­ta ver­tus, jei ko­men­tuo­jan­ty­sis tu­ri fak­ti­nių įro­dy­mų, kad va­gys­tę as­muo tik­rai įvyk­dė, to­kiu at­ve­ju ga­li­mo šmeiž­to by­la ga­li pa­si­suk­ti vi­sai ki­ta link­me.

Nu­ken­tė­ju­sie­ji ir įta­ria­mie­ji

Nors šmeiž­to elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je by­los ne­sun­kiai išaiš­ki­na­mos, vis dėlto prieš pra­de­dant iki­teis­mi­nį ty­ri­mą pa­rei­gū­nams ten­ka įdė­ti ne­ma­žai dar­bo. Pir­ma už­duo­tis – iš­siaiš­kin­ti, ar ap­šmeiž­tu sa­ve lai­kan­čio as­mens pa­reiš­ki­mas pa­grįs­tas: gal­būt tai – vi­so la­bo ra­šiu­sio­jo nuo­mo­nė.

„Teis­mų pra­kti­ka taip su­si­klos­čiu­si, kad nė­ra vie­nin­go su­si­ta­ri­mo, kaip ver­tin­ti, kad štai toks api­bū­di­ni­mas yra šmei­ži­mas, o va toks – nuo­mo­nė. Ri­ba la­bai sli­di. Yra la­bai daug tarp­tau­ti­nių tei­sės ak­tų, ku­rie reg­la­men­tuo­ja, kaip at­ri­bo­ti nuo­mo­nę nuo šmeiž­to“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Tai­gi pir­miau­sia pa­rei­gū­nams ten­ka pa­si­gi­lin­ti į vie­šo­je erd­vė­je pa­si­ro­džiu­sį ko­men­ta­rą ir pa­da­ry­ti iš­va­dą, ar tai yra šmeiž­tas, ar tik su­bjek­ty­vi ko­men­ta­vu­sio­jo nuo­mo­nė.

Be to, ver­ti­na­ma, ne ko­kius tiks­lus no­rė­jo pa­siek­ti ko­men­ta­rą ra­šęs as­muo, bet ką jau­tė ko­men­ta­rą per­skai­tęs nu­ken­tė­ju­sy­sis, ar jis tik­rai pa­ty­rė iš­gy­ve­ni­mų, kas konk­re­čiai jį įskau­di­no. O gal pa­ša­li­nis žmo­gus, skai­ty­da­mas ko­men­ta­rą, jį su­vo­kia vi­sai ki­taip? To­dėl bū­ti­nai pa­si­tei­rau­ja­ma nu­ken­tė­ju­sio­jo, kaip jis su­vo­kia ko­men­ta­rą, gal­būt ga­li paaiš­kin­ti to ko­men­ta­ro kon­teks­tą.

Tuo tar­pu po­li­ci­jos ap­klau­sia­mi ko­men­ta­to­riai, anot G. Ma­čiu­lio, ban­do tei­sin­tis, jog žmo­gų pa­va­di­nęs ati­tin­ka­mais epi­te­tais, sa­ky­ki­me, iš­va­di­nęs po­li­ti­ką va­gi­mi, nie­ko šmeiž­ti nė ne­ke­ti­nęs, tik iš­sa­kęs sa­vo nuo­mo­nę.

„Klau­siu, ar jūs tik­rai ži­no­te, kad tas konk­re­tus žmo­gus yra kaž­ką pa­vo­gęs, ir man at­sa­ko­ma: štai rin­ki­mai, po­li­ti­nės par­ti­jos – vi­si jie ten va­gia... Bet, žmo­nės, juk tai nė­ra įro­dy­mas!“ – ak­cen­ta­vo kri­mi­na­lis­tas.

Šiau­lių po­li­ci­jos kri­mi­na­lis­tai ne vie­ną iki­teis­mi­nį ty­ri­mą pa­gal pa­reiš­ki­mą, ku­rio au­to­rius pa­si­ju­to ap­šmeiž­tas, pra­dė­ti yra at­si­sa­kę. Prie­žas­tis – ko­men­ta­ras nie­ko bend­ro ne­tu­ri su šmeiž­tu, o as­muo per im­pul­sy­viai su­rea­ga­vo.

Kri­mi­na­lis­tas pa­tei­kė pa­vyz­dį, kai as­mens pra­šy­mas pra­dė­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą lai­ky­tas ne­pag­rįs­tu. Bu­vo ra­šo­ma apie po­li­ti­ką, ku­ris „ga­li­mai ga­lė­jo bū­ti pri­si­dė­jęs prie tų prieš pus­me­tį nu­skam­bė­ju­sių ko­rup­ci­nių įvy­kių, nes jis pa­na­šus, kad ga­lė­jo tai pa­da­ry­ti“. Teks­te nė žo­džio, kad po­li­ti­kas toks ir toks, tik – pa­svars­ty­mas.

Pa­ta­ri­mas: ra­šy­ti at­sar­giau

„Mie­li ko­men­ta­to­riai, ma­ny­ki­te, bet ne­kons­ta­tuo­ki­te, tiks­liai ne­ži­no­da­mi ir ne­tu­rė­da­mi įro­dy­mų, koks tas žmo­gus, apie ku­rį ra­šo­te, yra. Eti­ka ga­lio­ja vi­siems“, – sa­ko pa­rei­gū­nas.

Jei tik­rai no­ri­si pa­ra­šy­ti sa­vo nuo­mo­nę, pa­rei­gū­nas pa­ta­ria ra­šy­ti at­sar­giau, prie­lai­do­mis „gal, gal­būt, esu lin­kęs ma­ny­ti“ – tai ir reikš, kad jūs iš­reiš­kia­te de­mok­ra­tiš­ką nuo­mo­nę, o ne lais­to­tės pur­vais. Jei ko­men­tuo­ja­te, ne­dės­ty­ki­te ap­lin­ky­bių, ku­rių jūs ne­ga­li­te pa­tvir­tin­ti, nes jas ga­li tek­ti įro­di­nė­ti.

Ver­tė­tų ži­no­ti, jog po­li­ci­ja bau­džia­mų­jų by­lų dėl ga­li­mo šmeiž­to elekt­ro­ni­nė­je erd­vė­je nei­ni­ci­juo­ja. To­kios by­los gims­ta tik pa­reiš­kė­jui, tai yra nu­ken­tė­ju­siu sa­ve lai­kan­čiam as­me­niui, krei­pu­sis.

Pas­te­bė­ta, kad daž­niau į tei­sė­sau­gą krei­pia­si vie­šie­ji as­me­nys. O ko­men­ta­to­riai – daž­niau jau­ni žmo­nės. Ta­čiau ne išim­tis ir vy­res­ni gy­ven­to­jai. Pap­ras­tai ko­men­tuo­ja­ma iš sa­vo na­mų kom­piu­te­rių. Juos po­li­ci­jai nu­sta­ty­ti nė­ra su­dė­tin­ga – pa­kan­ka kreip­tis į in­ter­ne­to ope­ra­to­rių ir gau­ti iš jo IP ad­re­so pri­klau­so­my­bę. Pra­dė­jus iki­teis­mi­nį ty­ri­mą, 99 pro­cen­tai šių ne­sun­kiais lai­ko­mų nu­si­kal­ti­mų yra išaiš­ki­na­mi.

Kiek su­dė­tin­giau, anot Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos kri­mi­na­lis­to, jei šmei­ži­kiš­kas ko­men­ta­ras pub­li­kuo­ja­mas feis­bu­ke.

„Feis­bu­kas pri­klau­so JAV, o pas juos to­kia vei­ka, kaip šmeiž­tas, nė­ra nu­si­kal­ti­mas. Tai­gi, jei by­la pra­de­da­ma dėl šmei­ži­mo feis­bu­ke, su­dė­tin­giau gau­ti IP pri­klau­so­my­bę, – sa­kė G. Ma­čiu­lis. – Bet tik­rai yra ki­tų bū­dų, kaip ra­šan­tį­jį išaiš­kin­ti – to­kių at­ve­jų tik­rai tu­ri­me.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Nu­si­kal­ti­mų nuo­sa­vy­bei ty­ri­mo val­dy­bos 1-ojo sky­riaus vir­ši­nin­ko Gin­ta­ro Ma­čiu­lio žo­džiais, tu­ri­me bū­ti at­sa­kin­gi ir su­vok­ti, ką sklei­džia­me į vie­šu­mą., bet ta nuo­mo­nė tu­ri bū­ti pa­grįs­ta.