Naujausios
Žmonių gerumas sušildė šešis gyvenimus
Ingrida Jadvygaitė su penkiais vaikais neseniai persikėlė į savą būstą – trijų kambarių butą Gailiuose (Kelmės rajonas). Butą, pagailėjęs jaunos moters ir jos vaikų, nupirko pavardės nenorėjęs skelbti tytuvėniškis verslininkas, ilgą laiką vadovavęs statybos bendrovei ir būstais aprūpinęs ne vieną nelaimėlį. Jo parodytas gerumas lyg sniego gniūžtė aplipo ir kitų gerų žmonių atjauta bei pagalba.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Gyvenimas pradedamas nuo nulio
Su Ingrida kalbamės naujųjų jos namų svetainėje, jau apstatytoje ir baldais. Ant sienos kabo mamai su gimtadieniu padovanotas vaikų pieštas jos portretas.
Parbėga iš lauko keturios jos dukros ir mažiausias sūnelis. Berniukas ropščiasi mamai ant kelių. Mama bučiuoja savo mažiausiąjį. Aplink glaustosi ir dukrelės: „Mums nieko daugiau nereikia. Norime gyventi vien su mama.“
Vaikų lūpomis kalba nevaikiška patirtis. Ingrida neslepia. Keturis kartus gyvenimą pradėjo nuo nulio. Patikėdavo vaikų tėvais. Su jais apsigyvendavo. Ieškojo šilumos. Norėjo sulipdyti šeimą. Nuo trejų metukų pati neteko mamos. Ją augino seneliai ir tėvas. Dabar visi jie mirę. 33 metų moteris neturi nieko artimo.
Galbūt vyrai, kuriais patikėdavo, tuo ir pasinaudodavo. Žinodavo, kad Ingridos nebus kam apginti. Girtavimas ir smurtas buvo kasdieniai gyvenimo palydovai.
„Bėgdavau. Džiaugdavausi, kad spėju išsinešti ir išgelbėti vaikus. Palikdavau viską, ką buvau užgyvenusi. Net savo drabužius ir asmeninius daiktus“, – pasakoja Ingrida.
Vanduo iš Dratvinio upelio
Paskutinis pabėgimas Ingridą atvedė į Petkiškių kaimą. Viena pažįstama leido jai apsigyventi tuščioje trobelėje. Vieta atkampi. Dukros kilometrą turėdavo eiti iki kelio, kur atvažiuodavo geltonasis autobusiukas. Kai patvindavo, tekdavo bristi per upelį. Žiemą mama, lydėdama dukras iki autobusiuko, nešdavosi kastuvą, kad atkastų sniegą nuo kelio.
Pigūs batai neatlaikydavo tokių išbandymų. Reikėdavo pirkti vis naujus. Vėliau dukros geresnius batus nešdavosi maišeliuose. Per pusnis brisdavo su guminiais. Netoli autobusėlio persiaudavo.
Sugriuvo ir senos sodybos šulinys. Gausi šeima nešdavosi vandenį iš Dratvinio upelio. Ir valgiui, ir skalbimui.
Į gyvenimą besikabinančios jaunos moters vargus dar pasunkindavo dažni skundai. Esą ji palieka vienus vaikus, jų neprižiūri, pati išeina linksmintis.
„Nė vienas iš tų skundų nepasitvirtino, – pasakoja Liolių seniūnijos socialinė darbuotoja Violeta Grigalaitienė. – Vienintelė jaunos moters nuodėmė, kad trūksta praktiškumo, socialinių įgūdžių tvarkyti pinigus, suvesti pajamų ir išlaidų balansą.“
Ranką ištiesė kaimynai
Socialinė darbuotoja ir Liolių seniūnas Vytautas Mikalauskas nusprendė perkraustyti gausią šeimą į Liolius. Surado ir padėjo išsinuomoti namelį. Patogumai – nekokie. Bet tarp žmonių, ne vieni kaip kokie atsiskyrėliai. Vaikams mokykla vietoje. Ir bendrauti yra su kuo.
Atjautos, atsikėlusi į Liolius, jauna moteris sulaukė ir iš kaimynų. Kas atnešė katilą, kas lėkščių, puodukų, kitokių indų. Kas kiaušinių, kas pieno, kas lašinių.
Ir skundų niekas neberašė.
Lyg angelai iš dangaus
Ingrida taip vadina savo pirmąją mokytoją Danutę Levickienę, šiandien dirbančią „Aukuro“ pagrindinėje mokykloje.
„Kai mama mirė, ji mane mylėjo kaip savo dukrą. Tuo metu ji dirbo Gailiuose. Paskui išsikėlė į Kelmę. Bet manęs nepamiršo. Kai mokiausi Kelmės profesinėje mokykloje, porą metų gyvenau mokytojos šeimoje.“
Būtent Danutė Levickienė ir jos kolegė Danutė Pocienė nusprendė ieškoti būdų, kad Ingrida ir penki jos vaikai turėtų savą būstą. Jos paprašė verslininko pagalbos.
Garbaus amžiaus šiuo metu sunkiai sergantis verslininkas už 12 tūkstančių litų nupirko gausiai šeimai trijų kambarių butą Gailiuose.
Jis ir anksčiau yra pagelbėjęs žmonėms pastatydamas būstus keliems Kelmės ir kitų rajonų padegėliams, mažiausiam Lietuvos žmogui, gyvenančiam Šilutės rajone, nupirkęs karvių vargingai gyvenantiems žmonėms.
Parodytas gerumo pavyzdys įkvėpė ir daugiau žmonių padėti užaugti jaunos motinos vaikams ir palengvinti jos pačios dalią.
"Šiaulių regiono kelių" Kelmės kelių tarnybos viršininkas Raimondas Stupuras padovanojo šeimai naudotą virtuvės komplektą ir drabužių spintą. Seniūnaitė Vilma Ivoškienė padėjo kuriantis. Nupirko dažų, pasirūpino atnaujinti vaikų kambario ir virtuvės sienas.
Gailiškių Skimučių šeimyna suarė žemės sklypelį, kad šeima pasisodintų bulvių ir kitokių daržovių.
Ingrida džiaugiasi, jog prie buto yra ir sodelis, ir dešimt arų žemės. Savi vaisiai ir daržovės – didelė paspirtis.
Yra tik dar viena bėda – kiauras daugiabučio stogas. Kadangi būstas viršutiniame aukšte, per lietų vanduo bėga ir gadina Ingridos būsto sienas.
Seniūnijos socialinė darbuotoja Violeta Grigalaitienė prašo atsiliepti galinčius padėti darbu arba medžiagomis.
Išpildytos vaikų svajonės
Ir pati Ingrida, ir Liolių seniūnijos darbuotojai pasakoja, jog mokyklą lankančios I. Jadvygaitės dukros – gabios, gerai mokosi. Mokytojai neturi jokių nusiskundimų. Visas Ingridos penketukas džiaugiasi, jog pagaliau gyvena taip, kaip daugelis jų bendraamžių. Išsipildė jų svajonė gyventi savame būste, iš kurio nereikėtų bėgti ir niekas neišvarytų.
Vaikai dėkoja butą jiems nupirkusiam verslininkui.
Dalyvavimas „Vaikų svajonių“ projekte padėjo išsipildyti ir kitoms Ingridos vaikų svajonėms. Kauniečių Eglės ir Tado Kaizerių šeima atvežė knygų, nes apie tokią dovaną seniai svajojo viena iš Ingridos dukrų.
Kitos svajonė buvo aplankyti zoologijos sodą. Išpildyta ir ši mergaitės svajonė. Visa šeima nuvežta ne tik į zoologijos sodą, bet ir prie jūros.
Kaizerių šeima Ingridai ir jos vaikams dovanojo ir patys atvežė naudotą, bet dar gana gerą sekciją, lovų vaikams. Didžiulę dovaną gavo ir vaikų mama. Kadangi T. Kaizeris – odontologas, jis pasirūpino vaikų mamai sudėti dantis, kad vaikus džiugintų laimingos mamos šypsena.
Autorės nuotr.
TURTAS: Prisiglaudimas prie mamos vaikams atstoja didžiausius turtus.
NORAS: „Mums nieko daugiau nereikia. Norime gyventi vien su mama“, – sako Ingridos Jadvygaitės penketukas.
PORTRETAS: Vaikai nupiešė mamos portretą.
PASVEIKINIMAS: Dovana mamai.
NAMAI: Ingrida Jadvygaitė šiame daugiabutyje pagaliau turi savo namus: „ Ačiū už mano vaikams suteiktus namus ir saugumą“.
