Žmo­giš­ku­mo iš­ban­dy­mas: ko­dėl neį­ga­li Lio­ny­tė iš­va­ry­ta į gat­vę?

Žmo­giš­ku­mo iš­ban­dy­mas: ko­dėl neį­ga­li Lio­ny­tė iš­va­ry­ta į gat­vę?

Žmo­giš­ku­mo iš­ban­dy­mas: ko­dėl neį­ga­li Lio­ny­tė iš­va­ry­ta į gat­vę?

Sa­vai­tę Ža­ga­rė­je (Jo­niš­kio ra­jo­nas) ne­ty­la is­to­ri­jos, su­kė­lu­sios dis­ku­si­jas apie žmo­giš­ku­mą, at­gar­siai. Ba­lan­džio 8 die­ną 70-me­tė neį­ga­li Lio­ny­tė bu­vo iš­kraus­ty­ta iš Sa­vi­val­dy­bės so­cia­li­nio būs­to – į gat­vę. Jai for­ma­liai pa­siū­ly­ta va­žiuo­ti į kri­zių cent­rą Jo­niš­ky­je, ta­čiau įsi­bai­mi­nu­si mo­te­ris ne­su­ti­ko.

Prie­var­ta neį­ma­no­ma, tai – žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mas, tei­gia val­di­nin­kai. „O ne­ge­ban­čio sa­vi­mi tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti as­mens gy­ve­ni­mas gat­vė­je – ne pa­žei­di­mas?"– suū­žė gy­ven­to­jai.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Lio­ny­tės gy­ve­ni­mas

Lio­ny­tė – au­ga­lo­ta, stip­ri mo­te­ris, ku­ri ga­lė­tų pa­neš­ti ne­men­ką mai­šą, ta­čiau mąs­ty­mas vai­ko, o el­ge­sys – ne vi­sa­da su­pran­ta­mas.

Ji – daž­na ren­gi­nių ir pa­mal­dų lan­ky­to­ja. Be jos šven­to­riu­je iš mai­šo trau­kia­mų ir už ke­lis skam­ban­čius par­duo­da­mų ka­da­gių ša­ke­lių neį­si­vaiz­duo­ja­ma Ver­bų šven­tė.

Jau­nes­nė bū­da­ma Lio­ny­tė va­žiuo­da­vo į Ty­re­lio pel­kę span­guo­lių rink­ti ar į Lat­vi­jos miš­kus gry­bau­ti. Pra­mo­ko lat­viš­kai šne­kė­ti. Su­rink­tą gė­rį ne tik pa­ti val­gė, bet ir par­duo­da­vo, pri­si­dur­da­ma pi­ni­gų.

Sa­ko, jau­na bū­da­ma ėju­si tar­nau­ti. Gal­būt taip va­di­na tal­kas ar pa­gal­bą dar­buo­se vy­res­niems mies­te­lio gy­ven­to­jams. Iš par­ko su­si­rin­ku­si par­si­ve­ža sau­suo­lių kū­ren­ti, ne­var­to­ja al­ko­ho­lio. Ji gi­mė ma­žes­nio in­te­lek­to, bet nė­ra ne­veiks­ni.

Nak­vo­jo lau­ke ir tua­le­te

Pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris ly­giai sa­vai­tę blaš­kė­si po Ža­ga­rę, nak­tis ba­lan­džio mė­ne­sį, kai že­mę ba­li­no šal­na, pra­leis­da­ma sto­ty­je ant suo­le­lio ar už­si­ba­ri­ka­da­vu­si lau­ko tua­le­te, bai­min­da­ma­si bū­ti suim­ta ir iš­vež­ta. Taip jai at­ro­dė.

Taip ji praė­ju­sį sek­ma­die­nį kal­bė­jo žur­na­lis­tei.

„Jie iš­ne­šė vis­ką. Ma­no, ma­mos, bro­lio nuo­trau­kas nuo sie­nų. No­rė­čiau at­gau­ti. Tik me­di­nį kry­že­lį, ku­rį ka­dai­se ku­ni­gas Gus­ta­vas Gu­da­na­vi­čius pa­šven­ti­no, spė­jau iš­si­neš­ti“, – ro­dė Lio­ny­tė, iš­trau­ku­si bran­gų daik­tą iš plas­ti­ki­nio mai­šo.

Skun­dė­si kai­my­nai

Iš vie­no be­veik 30 kvad­ra­ti­nių met­rų kam­ba­rio bu­to Ža­ga­rė­je mo­te­ris bu­vo iš­kel­din­ta ba­lan­džio 8 die­ną teis­mo spren­di­mu, pa­žei­du­si Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės būs­to nuo­mos tvar­kos ap­ra­šo nuo­sta­tas ir su­tar­tį: tu­rė­jo 10,7 eu­ro (!) sko­lą, bu­tą pa­ver­tė at­lie­kų kon­tei­ne­riu.

Dėl pa­sta­ro­sios pro­ble­mos kai­my­nai dar 2014 me­tais ke­le­tą kar­tų krei­pė­si į se­niū­ni­ją, ra­šė raš­tus ra­jo­no So­cia­li­nio būs­to fon­do skirs­ty­mo ko­mi­si­jai. Žmo­nės skun­dė­si gre­ti­mo bu­to gy­ven­to­jos ne­tvar­kin­gu­mu, sklin­dan­čiais kva­pais, ga­li­mu pa­ra­zi­tų už­kra­tu, būs­to ne­prie­žiū­ra.

Lio­ny­tei bu­vo iš­jung­ta elekt­ra. Liu­dy­ta, kad ji kie­me py­lė fe­ka­li­jas, lau­ke ant lau­žo vir­da­vo mais­tą, de­gi­no plas­ti­ką.

Prik­ro­vė prie­ka­bą šiukš­lių

Išk­raus­ty­mą iš bu­to ste­bė­jo teis­mo spren­di­mo vyk­dy­to­jas ant­sto­lis, po­li­ci­ja, se­niū­nas. Mo­te­ris ne­rė­kė, ne­si­dras­kė, tik ban­dė vis pa­siim­ti mai­še­lius su daik­tais, ir vėl pa­dė­da­vo ant že­mės, lyg neap­sisp­ren­du­si.

Kai­my­nams pik­to­kai pa­ža­dė­jo „vai­den­tis“, o se­niū­nui sa­kė: „Ži­nau, kad me­ras yra ge­ras žmo­gus.“ Ta­čiau kal­bi­na­ma va­žiuo­ti į Jo­niš­kio kri­zių centrą-nakvynės na­mus, abe­jo­jo, svy­ra­vo, ga­liau­siai – at­si­sa­kė. No­rin­ti gy­ven­ti Ža­ga­rė­je. Kur gy­ve­no ma­ma, kur jos ka­pas, kur užau­go ir tiek me­tų pra­lei­do pa­ti.

„Ma­no bu­te­lis...“ – ry­pa­vo mo­te­ris, nie­kaip neį­ti­ki­na­ma pa­rei­gū­nų, kad bu­tas nė­ra jos nuo­sa­vy­bė.

Dar­bi­nin­kai iš­kuo­pė ir pri­kro­vė trak­to­riaus prie­ka­bą šiukš­lių: ne­šva­rių dar­bu­žių, sku­du­rų, mai­šų.

Net­ru­kus po to mo­te­ris išė­jo jai vie­nai ži­no­mais ke­liais. Vė­liau ją ma­tė, ap­si­ren­gu­sią ke­liais sluoks­niais be­veik vi­sus tu­ri­mus dra­bu­žius, sė­di­nė­jan­čią ant suo­le­lių. Kaž­kas da­vė sau­so mais­to, kaž­kas – karš­tos sriu­bos. Kaž­kas iš­kvie­tė po­li­ci­ją, pa­ma­tę žmo­gų, mie­gan­tį gat­vė­je. Nuo uni­for­muo­tų pa­rei­gū­nų mo­te­ris pa­si­slė­pė.

Už­jau­čian­tie­ji Lio­ny­tę ne­ri­ma­vo: kaip ga­li­ma taip be­šir­diš­kai žmo­gų iš­va­ry­ti?..

Gelž­be­to­ni­nės įsta­ty­mo fra­zės

„Šiau­lių kraš­tas“ to pa­ties pa­klau­sė Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Inf­rast­ruk­tū­ros sky­riaus ve­dė­jo Arū­no ADO­MAI­ČIO.

– Ko­dėl iš­kel­din­ta mo­te­ris at­si­dū­rė gat­vė­je ir jai ne­su­teik­ta pa­sto­gė?

Val­di­nin­kas pa­ci­ta­vo įsta­ty­mą. Gelž­be­to­ni­nės fra­zės tei­gia: kai su­tar­tis nu­trau­kia­ma nuo­mi­nin­kui pa­žei­dus so­cia­li­nio būs­to nuo­mos su­tar­ties są­ly­gas, jis ga­li bū­ti įra­šy­tas į są­ra­šus, tu­rin­čių tei­sę į pa­ra­mą būs­tui iš­si­nuo­mo­ti, tik praė­jus 5 me­tams nuo būs­to pra­ra­di­mo.

– Mo­te­riai siū­lė­me lai­ki­nai ap­si­gy­ven­ti Nak­vy­nės na­muo­se, kur so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pa­dė­tų su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tus ir siū­ly­tų įsi­kur­ti so­cia­li­nės glo­bos na­muo­se. Bet ji ne­su­tin­ka, o as­mens pri­vers­ti­nis nu­ga­be­ni­mas, pri­sta­ty­mas į gy­dy­mo įstai­gą ar nak­vy­nės na­mus ne­ga­li­mas, – sa­kė ve­dė­jas. – Šiuo me­tu mo­te­ris yra veiks­ni, to­dėl pa­ti spren­džia, kur jai gy­ven­ti ir ko­kio­mis siū­lo­mo­mis pa­slau­go­mis pa­si­nau­do­ti.

Gy­ven­to­jai to­kio įsta­ty­mo ne­sup­ran­ta

Vie­tos gy­ven­to­jai val­di­nin­ko paaiš­ki­ni­mo ne­sup­ran­ta: ne vie­nas re­dak­ci­jai sa­kė, kad gal­vo­jant apie to­kio žmo­gaus iš­kraus­ty­mą rei­kė­jo iš anks­to ją įti­ki­nė­ti, kad vyk­tų į nak­vy­nės ar se­ne­lių na­mus, ir tol, kol su­tiks. Juk lau­ke ji ga­li mir­ti.

„Bet kaip tą pa­da­ry­ti?“ – be­jė­giš­kai „Šiau­lių kraš­to“ klau­sė Ža­ga­rės se­niū­nas Al­vy­das Ur­bo­nas. Jis po iš­kraus­ty­mo mo­ters ieš­ko­jo. Įta­rė, kad kai ku­rių žmo­nių ga­li bū­ti sle­pia­ma. Gal­būt net įti­ki­nė­ja­ma, kad už­da­rys į dur­ny­ną, taip da­rant meš­kos pa­slau­gą.

Ge­riau­sia ras­ti nuo­ša­les­nį būs­tą

„Šiau­lių kra­što“ kal­bin­ta VšĮ Jo­niš­kio psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro di­rek­to­rė psi­chiat­rė Vai­da Čin­čie­nė ma­nė, kad išei­tys ga­lė­tų bū­ti to­kios: vis­ dėlto įkal­bė­ti mo­te­rį va­žiuo­ti į Kri­zių cent­rą-nak­vy­nės na­mus ar­ba  sku­biai ieš­ko­ti būs­to vie­to­je, at­ski­rai nuo kai­my­nų, kas bū­tų jai pa­čiai priim­ti­niau. Toks žmo­gus, per dau­ge­lį me­tų su­si­kū­ręs sa­vą gy­ve­ni­mo rit­mą ir po­bū­dį, ne­no­ri nie­ko keis­ti, ir jai ga­li bū­ti la­bai su­dė­tin­ga tai da­ry­ti. Kol pa­ti yra pa­kan­ka­mai fi­ziš­kai stip­ri, pa­de­da­ma ap­lin­ki­nių ga­li gy­ven­ti jai vie­nai priim­ti­nu bū­du, pa­de­da­ma so­cia­li­nių dar­buo­to­jų.

Pa­vyz­džių yra to­je pa­čio­je se­niū­ni­jo­je. Kai per praė­ju­sių me­tų Ka­lė­das su­de­gė pa­na­šaus in­te­lek­to šei­mos, dėl ma­žo ūgio va­di­na­mos „co­liu­kais“, būs­tas Žiu­rių kai­me, juos į ki­tus na­mus Ver­šiuo­se su­ti­ko įleis­ti vie­na ža­ga­rie­tė. Kri­zių cent­re jie iš­bu­vo tik pir­mą pa­rą ar dvi. Į na­mus ver­žė­si, nes li­ko gy­vu­liai.

Lai­min­ga is­to­ri­jos ato­maz­ga

Po sa­vai­tės kla­jo­nių gat­vė­se į ren­gi­nį atė­ju­sią Lio­ny­tę už­kal­bi­no Kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jos. Su­si­rū­pi­nu­sios mo­te­rys pa­skam­bi­no kle­bo­nui. Ku­ni­gas Ma­rius Dyg­lys mo­te­riai su­tei­kė būs­tą se­no­je kle­bo­ni­jo­je, sek­ma­die­nį už ją au­ko­jo mi­šias. Bu­te­ly­je ji iš­bu­vo tris pa­ras. Pir­mą­ją iš­ti­sai pra­mie­go­jo.

Pir­ma­die­nio pa­va­ka­re Lio­ny­tė pa­ti atė­jo į se­niū­ni­ją, pa­no­ru­si va­žiuo­ti į Jo­niš­kio nak­vy­nės na­mus, nes kai­my­nės ją ap­sto­ju­sios.

„Ši is­to­ri­ja – ge­ra pa­mo­ka vi­siems, taip pat ir man, ir mū­sų žmo­giš­ku­mo iš­ban­dy­mas, at­sklei­džian­tis, koks for­ma­lus val­džios po­žiū­ris į žmo­gų“, – sa­kė kle­bo­nas M. Dyg­lys.

Au­to­rės nuo­tr.

MAL­DA: Sek­ma­die­nį Lio­ny­tė mel­dė­si Bar­bo­rai Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čio­je.

BRAN­GIAU­SIAS: Lio­ny­tė ro­do me­di­nį kry­že­lį, bran­giau­sią daik­tą, ku­rį iš­kraus­to­ma iš bu­to spė­jo iš­si­neš­ti su sa­vi­mi.

Sa­vi­val­dy­bės nuo­tr.

ŠIUKŠ­LĖS: Iš so­cia­li­nio bu­to dar­bi­nin­kai iš­ve­žė prie­ka­bą šiukš­lių, ku­rios gy­ven­to­jai tur­būt at­ro­dė su­kaup­tas tur­tas.

ĮTA­RI­MAS: Se­niū­nas Al­vy­das Ur­bo­nas įta­ria, kad kai ku­rios Lio­ny­tės pa­žįs­ta­mos ją slaps­tė ir ga­lė­jo pri­mo­ky­ti, esą, bus iš­vež­ta į dur­ny­ną.

PA­MO­KA: Ši is­to­ri­ja – ge­ra žmo­giš­ku­mo pa­mo­ka vi­siems, sako kle­bo­nas Ma­rius Dyg­lys.

IŠEI­TYS: Psi­chiat­rė Vai­da Čin­čie­nė ma­tė dvi išei­tis – įkal­bė­ti žmo­gų vyk­ti į nak­vy­nės na­mus ar­ba – ge­riau­sia – ap­gy­ven­din­ti būs­te nuo­ša­liau nuo kai­my­nų, kur pa­de­da­ma ki­tų ji ga­li gy­ven­ti sau vie­nai priim­ti­nu bū­du.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

AR­GU­MEN­TAI: Sa­vi­val­dy­bės Inf­rast­ruk­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Arū­nas Ado­mai­tis sa­ko, kad mo­te­riai pa­siū­ly­ta va­žiuo­ti į nak­vy­nės na­mus, ta­čiau ji at­si­sa­kė, o ka­dan­gi yra veiks­ni, pa­ti ga­li spręs­ti, ku­riuos siū­ly­mus priim­ti.