Žirgai ypatingiems raiteliams

Su­tei­kia jė­gų, lei­džia pa­ju­dė­ti

Du žir­gai su sa­vo rai­te­liais ra­miai žen­gia ma­nie­žo ra­tu. Rai­te­lius pri­lai­ko iš vie­nos ar­ba abie­jų pu­sių spe­cia­lis­tai. Tą va­ka­rą, kai lan­kė­mės Kur­tu­vė­nų dva­ro žir­gy­ne, žir­gai dir­bo su Šiau­lių ap­skri­ties ser­gan­čių­jų iš­sė­ti­ne skle­ro­ze drau­gi­jos žmo­nė­mis. Jų ved­liais ta­po dvi Kau­no ko­le­gi­jos ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tės.

Auš­rą iš ve­ži­mė­lio ant žir­go už­ke­lia kel­tu­vas. Hi­po­te­ra­pi­jos ve­te­ra­nė Li­be­ri­ja ra­miai sto­vi ir lau­kia sa­vo rai­te­lės. Ji vie­nin­te­lė iš žir­gų į kel­tu­vą ne­rea­guo­ja.

Drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Zi­ta So­ko­lo­va pa­sa­ko­ja, kad at­vyks­ta į hi­po­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus au­to­bu­siu­ku, iš­kart po aš­tuo­nis žmo­nes. Čia už­trun­ka apie po­rą va­lan­dų. Mo­te­ris džiau­gia­si, kad šio­se pro­ce­dū­ro­se ga­li pa­ju­dė­ti, at­pa­lai­duo­ti rau­me­nis.

"Toks jaus­mas, kad skren­du", – sa­ko ki­ta sun­kiai vaikš­tan­ti drau­gi­jos na­rė, sė­dė­da­ma ant žir­go.

Ji sa­ko po už­siė­mi­mų ir na­muo­se sė­din­ti ge­ro­kai tie­siau.

Vie­ną iš rai­te­lių pri­lai­kan­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­to svei­ka­ti­ni­mo hi­po­te­ra­pi­jos ir spor­to cent­ro di­rek­to­rė Ag­nė Sa­ven­ko­vie­nė kal­ba, kad su iš­sė­ti­ne skle­ro­ze ser­gan­čio­mis mo­te­ri­mis su­si­tin­ka ket­vir­tą kar­tą. Iš pra­džių bu­vo di­de­lių abe­jo­nių. Da­bar jos jau no­ri, lau­kia už­siė­mi­mų.

Ag­nė pri­si­me­na vie­ną mo­te­rį, ku­rios svei­ka­tos būk­lė da­bar ne­be­lei­džia jo­ti, ta­čiau ji iki šiol dė­ko­ja, kad po už­sė­di­mo ant žir­go pir­mą nak­tį iš­si­mie­go­jo, nes ne­li­ko ne­ri­mo prie­puo­lių. Tai ir pa­sie­ki­mas ir cent­ro dar­buo­to­jams.

Ant ki­to žir­go, Bu­či­nu­ko, sė­din­čią mo­te­rį pri­lai­kan­ti vie­na iš hi­po­te­ra­pi­jos pra­di­nin­kių Kur­tu­vė­nų dva­ro žir­gy­ne vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė Jur­gi­ta Rut­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad vie­na pir­mų­jų tam tiks­lui įsi­gy­ta Li­be­ri­ja yra ypa­tin­gos drą­sos ir pro­to žir­gas. Ja vi­siš­kai ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti. O jos tvir­ta ra­my­bė bu­vo iš­ban­dy­ta už­kė­lus ant bal­no vilk­šu­nį To­rį.

"Li­be­ri­jai bu­vo tas pa­ts, bet To­riui ne­pa­ti­ko. Jis vis tai­kė­si nu­šok­ti", – juo­kia­si Jur­gi­ta.

Hi­po­te­ra­pi­jai tin­ka tik ypa­tin­gi žir­gai

Jur­gi­ta pa­ste­bi, kad hi­po­te­ra­pi­jai tin­ka to­li gra­žu ne kiek­vie­nas žir­gas. Iš 35 Kur­tu­vė­nų dva­ro žir­gy­no au­gin­ti­nių, hi­po­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mams skir­ti 4. Ir tai vie­nas dar tik ruo­šia­mas – po tru­pu­tį, kad tik ne­per­varg­tų, kad tik jam neat­si­bos­tų. Ki­tą žir­gą pra­ti­na prie kel­tu­vo. Jis jo ne­bi­jo, bet jam smal­su at­si­suk­ti ir pa­si­žiū­rė­ti, kas ten vyks­ta.

"Pa­ruoš­ti žir­gui rei­kia daug lai­ko. Žir­go veik­la tu­ri ri­bas. Jis ne­ga­li vi­są die­ną dirb­ti. Jis ne fi­ziš­kai pa­vargs­ta, o psi­cho­lo­giš­kai. Žir­gas tu­ri elg­tis ra­miai, o jo pri­gim­tis tai ki­to­kia. Jis gal no­rė­tų bėg­ti, pa­si­dai­ry­ti į šo­nus. Po už­siė­mi­mų jis bū­na pa­var­gęs", – su­pra­tin­gai dės­to Jur­gi­ta.

Hi­po­te­ra­pi­jai skir­tas žir­gas tu­ri bū­ti ne tik ra­mus, bet ir tai­syk­lin­go eks­ter­je­ro. Anot spe­cia­lis­tės, hi­po­te­ra­pi­nis žir­gas tu­ri bū­ti drą­sus ir my­lin­tis žmo­gų.

"Žir­gas ju­da tri­mis di­men­si­jo­mis: į kai­rę-į de­ši­nę, aukš­tyn-že­myn ir pir­myn-at­gal. Vi­sas ju­de­sys tu­ri bū­ti iš­reikš­tas. Žir­gas ne­ga­li bū­ti iš­lin­kęs į vie­ną pu­sę, nors pa­pras­tas rai­te­lis to net ne­pa­jus­tų. Bet mes so­di­na­me pa­cien­tą ir no­ri­me 100 pro­cen­tų tei­sin­go ju­de­sio. Tik toks ju­de­sys įsi­lie­ja į sme­ge­nis ir tei­sin­gai vei­kia pa­cien­tą. Jei no­ri­me su­kur­ti tei­sin­gus im­pul­sus ir jei tai pa­vyks­ta, tu ma­tai, kaip per sa­vai­tę vai­kas pa­ky­la ir žen­gia žings­nius, te­gul ir ne­drą­sius, – kal­ba spe­cia­lis­tė.

Ji pri­si­me­na pa­cien­tą, at­vy­ku­sį iš Bir­žų. Po už­siė­mi­mų grį­žo na­mo pa­var­gę. Pas­kam­bi­nus pa­klau­sė ma­mos, kas pa­si­kei­tė, ir su­lau­kė at­sa­ky­mo: jis no­ri vaikš­čio­ti.

"To­kie da­ly­kai mus įga­li­na veik­ti to­liau, ki­taip ne­bū­tų pra­smės", – spin­di Jur­gi­tos akys.

Ji pri­si­mi­nė anks­čiau tu­rė­tą Šir­mu­tę, ku­ri ne­mė­go suau­gu­sių­jų. Ta­čiau kai ant jos nu­ga­ros pa­gul­dė ma­žy­ti vai­ką su sun­kia ne­ga­lia, li­ko nu­ste­bin­ti.

"To­kio at­sar­gu­mo žir­gas, su to­kia mei­le ne­šan­tis tą ma­žą žmo­gų. At­ro­do, pa­ke­lia ko­ją ir gal­vo­ja, kaip čia man pa­dė­ti, kad vis­kas ge­rai bū­tų. Šir­mu­tė bu­vo mū­sų žir­gas, ku­ris ne­tu­rė­jo to­bu­lo eks­ter­je­ro. Ta­da bu­vo pra­džia ir mes rei­ka­la­vi­mų to­kių dar ne­kė­lė­me. Už­tai ko­kią šir­dį tu­rė­jo vai­kams. Kuo di­des­nė ne­ga­lia, tuo la­biau sau­go­jo", – pa­sa­ko­jo Jur­gi­ta.

Ji ak­cen­tuo­ja, kad mo­ko žir­gą orien­tuo­tis į jo ved­lį. O į vi­są ki­tą jis ne­tu­ri kreip­ti dė­me­sio. Aiš­ku, kad krei­pia, kai, pa­vyz­džiui, jo rai­te­lis kryps­ta į šo­ną. Bet ved­lys jį nu­ra­mi­na ir žir­gas pa­si­ti­ki juo.

Hi­po­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mai vyks­ta tris va­ka­rus per sa­vai­tę. Kai orai at­šy­la, veiks­mas per­si­ke­lia į lau­ką. Spe­cia­lis­tai tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie žir­gy­no re­ži­mo, nes čia vyks­ta ir tre­ni­ruo­tės.

"Mes ypa­tin­gi klien­tai, mums rei­kia ma­nie­že ra­my­bės. Mes no­ri­me va­ka­re, nes žmo­nės no­ri at­va­žiuo­ti po dar­bo", – sa­ko spe­cia­lis­tė.

Ša­lia esan­čio­se cent­ro pa­tal­po­se spe­cia­lis­tės Vai­da Alek­na­vi­čiū­tė Ab­lons­kė ir Orin­ta Rez­gie­nė at­lie­ka ty­ri­mus.

"Prieš jo­ji­mą ti­riu mo­ters ju­ti­mus, ar jie ne­sut­ri­kę. Ar at­sa­kas į dir­gik­lius yra op­ti­ma­lus – pa­di­dė­jęs ar su­ma­žė­jęs", – pri­sta­to A. Alek­na­vi­čiū­tė Ab­lons­kė, prie­šais pa­si­so­di­nu­si mo­te­rį už­riš­to­mis aki­mis.

Po jo­ji­mo su žir­gais ji at­liks tuos pa­čius ty­ri­mus ir žiū­rės, ar po­jū­čiai pa­ki­to. Ty­ri­mo iš­va­das pri­sta­tys moks­lo bend­ruo­me­nei.

Su­kaup­ta moks­li­nė pa­tir­tis

Su Ag­ne ir Jur­gi­ta pri­si­mi­nė­me hi­po­te­ra­pi­jos cent­ro Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke įkur­ta­me žir­gy­ne pra­džią. 2007 me­tais bu­vo įkur­ta neį­ga­lių­jų jo­ji­mo aso­cia­ci­ja. Tuo me­tu pir­mą­jį ba­ka­lau­ro dar­bą apie hi­po­te­ra­pi­ją at­li­ko Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tė Lau­ra Strau­ber­gai­tė. Ją ga­li­ma lai­ky­ti hi­po­te­ra­pi­jos pra­di­nin­ke Kur­tu­vė­nuo­se, nors pra­di­nė idė­ja pri­klau­so Kur­tu­vė­nų re­gio­no re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­riui Rim­vy­dui Ta­mu­lai­čiui.

Ofi­cia­liai hi­po­te­ra­pi­jos cent­ras ati­da­ry­tas 2014 me­tais, pa­si­ra­šius jung­ti­nės par­tne­rys­tės su­tar­tį tarp Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to. Po dvie­jų me­tų jis bu­vo per­va­din­tas Šiau­lių uni­ver­si­te­to svei­ka­ti­ni­mo hi­po­te­ra­pi­jos ir spor­to cent­ru.

Ag­nė pri­si­me­na, kad tuo me­tu Eu­ro­po­je hi­po­te­ra­pi­ja jau bu­vo nag­ri­nė­ja­ma, at­lie­ka­mi moks­li­niai ty­ri­mai, ta­čiau Lie­tu­vo­je tai bu­vo vi­sai ne­da­ry­ta.

"Daž­niau­siai pa­pil­do­mo­sios ir al­ter­na­ty­vio­sios svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gos yra ver­ti­na­mos, kaip moks­lu ne­pag­rįs­tos ar­ba net šar­la­ta­niz­mas. Iš tik­rų­jų bu­vo rei­ka­lin­ga moks­li­nin­kų ko­man­da, ku­ri vyk­dy­tų įvai­riau­sius ty­ri­mus. Hi­po­te­ra­pi­ją ga­li tai­ky­ti tik bio­me­di­ci­ni­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tys spe­cia­lis­tai, kaip šiuo at­ve­ju mes vi­si čia esa­me ki­ne­zi­te­ra­peu­tai. Rei­kia iš­ma­ny­ti kū­no bio­me­cha­ni­ką, ne­ga­les, su­tri­ki­mus, kont­rain­di­ka­ci­jas, in­di­ka­ci­jas šioms pro­ce­dū­roms", – ko­men­tuo­ja cent­ro va­do­vė.

Jur­gi­ta pri­du­ria, kad hi­po­te­ra­pi­ja yra ki­ne­zi­te­ra­pi­ja žir­go pa­gal­ba.

"Dėl žir­go uni­ka­laus ju­de­sio, dėl tam tik­rų im­pul­sų, tai­ky­da­mi tam tik­ras pa­dė­tis ga­li­me mo­ky­ti pa­cien­tą vaikš­čio­ti, šliauž­ti, ro­po­ti. Ga­li­me ge­rin­ti si­met­ri­ją tarp kū­no pu­sių, nor­ma­li­zuo­ti rau­me­nų to­nu­są, pa­di­din­ti ju­de­sių amp­li­tu­dę. Tam tik­ro­se uni­ka­lio­se sri­ty­se žir­go ne­ga­li pa­keis­ti joks tre­ni­ruok­lis", – aiš­ki­na spe­cia­lis­tė.

Ag­nė di­džiuo­ja­si, kad cent­ras pa­pil­dė moks­li­nę ba­zę sa­vais ty­ri­mais. Čia bu­vo pa­ra­šy­ti pir­mie­ji ša­ly­je moks­li­niai dar­bai šio­je sri­ty­je. Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tai ir moks­li­nin­kai ra­šė ba­ka­lau­ro, ma­gist­ro dar­bus, di­ser­ta­ci­ją.

Cent­re vyk­do­mi įvai­rūs pro­jek­tai. Di­rek­to­rė pri­si­mi­nė pro­jek­tą, ku­rį vyk­dė kar­tu su dar 7 Eu­ro­pos ša­lių at­sto­vais. Bu­vo ver­ti­na­mas skir­tin­gų te­ra­pi­jų po­vei­kis žmo­nėms, at­si­bu­du­siems po ko­mos. Cent­ras nag­ri­nė­jo hi­po­te­ra­pi­jos po­vei­kį.

Jie taip pat da­ly­va­vo Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ini­ci­juo­ta­me dvie­jų me­tų pro­jek­te apie neį­ga­lių vai­kų so­cia­li­nę bioin­teg­ra­ci­ją į bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­las.

Šiuo me­tu cent­ras ruo­šia­si di­džiu­liam pro­jek­tui, ku­rį ini­ci­ja­vo Lie­tu­vos jū­rų mu­zie­jus kar­tu su Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja – tai ty­ri­mais pa­grįs­tos gy­vū­nų te­ra­pi­jos me­to­di­kos su­kū­ri­mas ir in­teg­ra­vi­mas į ho­lis­ti­nę me­di­ci­ną, jos kon­cep­ci­ją.

"Mes at­sa­kin­gi už hi­po­te­ra­pi­jos po­vei­kį as­me­nims, ser­gan­tiems ner­vų li­go­mis bei tu­rin­tiems emo­ci­jų ir el­ge­sio, psi­chi­kos su­tri­ki­mų. Dė­lio­ja­me kon­cep­ci­ją. Pra­dė­si­me 2 me­tų pro­jek­tą. 50-čiai žmo­nių 800 už­siė­mi­mų bus su­teik­ti ne­mo­ka­mai. Tai bus žmo­nės, ku­riems ne­bu­vo tai­ky­ta gy­vū­nų te­ra­pi­ja. Bus aiš­ki­na­ma­si, kaip vei­kia del­fi­nų, žir­gų ir šu­nų te­ra­pi­jos", – pla­nais da­li­ja­si Ag­nė.

Ji dir­bo Sei­me su­da­ry­to­je dar­bo gru­pė­je kon­sul­tan­te dėl tei­sės ak­tų, reg­la­men­tuo­jan­čių pa­pil­do­mą ar­ba al­ter­na­ty­vią­ją svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gą. Di­rek­to­rė džiau­gia­si, kad sau­sio mė­ne­sį priim­ti įsta­ty­mo rei­ka­la­vi­mai, kad nuo 2021 me­tų vi­si spe­cia­lis­tai, no­rin­tys tai­ky­ti hi­po­te­ra­pi­ją ar­ba bet ku­rią ki­tą pa­pil­do­mą­ją ar­ba al­ter­na­ty­vią­ją svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gą pri­va­lės tu­rė­ti li­cen­ci­ją.

Ag­nė čia pat iš­di­džiai pa­reiš­kia, kad Jur­gi­ta prieš po­rą sa­vai­čių Če­ki­jo­je iš­si­lai­kė pa­sku­ti­nį eg­za­mi­ną ir yra vie­nin­te­lė li­cen­ci­juo­ta hi­po­te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė mū­sų ša­ly­je.

Spe­cia­lis­tės ma­no, kad nė­ra nor­ma­lu, kad į Kur­tu­vė­nus hi­po­te­ra­pi­jos pa­slau­gų žmo­nės tu­ri at­va­žiuo­ti iš Klai­pė­dos ar Jo­na­vos. Yra žir­gy­nų ne vie­nas, ta­čiau rei­kia žmo­nių, ku­rie no­rė­tų ir dirb­tų.

"Bet di­džiau­sia tra­ge­di­ja bū­tų, jei iš to no­rė­tų pa­si­pel­ny­ti bet kas. Tu­riu žir­gą, su­si­ran­du ūki­nin­ką ir su­ku tuos ra­te­lius, ne­sup­ras­da­mas, kas vyks­ta. Įs­ta­ty­me įtei­si­nus li­cen­ci­ja­vi­mą bus ir žir­gų tes­ta­vi­mas ir spe­cia­lis­tams nu­ma­ty­ti rei­ka­la­vi­mai. Sau­gu­mas pir­mo­je vie­to­je", – ak­cen­tuo­ja Ag­nė

To­kiam dar­bui rei­kia daug ži­nių

Jur­gi­ta Kur­tu­vė­nų dva­ro žir­gy­ne spor­ta­vo, tre­ni­ra­vo jo­ji­kus, dir­bo ad­mi­nist­ra­to­re ir bu­vo nu­si­tei­ku­si prieš hi­po­te­ra­pi­ją. Bu­vo neaiš­ku, kaip elg­tis su neį­ga­liais vai­kais ar suau­gu­siais. Ta­da jos pa­pra­šė pa­dė­ti stu­den­tei Lau­rai, ku­ri ne­tu­rė­jo ry­šio su žir­gais.

Po tru­pu­tė­lį ji su­si­ža­vė­jo dar­bu su vai­kais, pa­pir­ko jų ne­su­me­luo­tos emo­ci­jos.

"Mū­sų fan­ta­zi­ja pra­dė­jo lie­tis per kraš­tus. Sup­ra­tau, kad man rei­kia moks­lų. Bu­vau gir­dė­ju­si, kad su žir­gais dir­ba psi­cho­lo­gai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Nusp­ren­džiau sto­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą. Kai ra­šiau sa­vo pir­mą­jį kur­si­nį dar­bą la­bai ma­žai bu­vo in­for­ma­ci­jos apie hi­po­te­ra­pi­jos po­vei­kį au­tis­tams, gi­li­nau­si į šią sri­tį", – kal­ba Jur­gi­ta.

Au­tis­tiš­ki vai­kai tu­ri miš­rų rai­dos su­tri­ki­mą. Spe­cia­lis­tė ak­cen­tuo­ja, kad yra dvi teo­ri­jos, ko­dėl to­kius vai­kus hi­po­te­ra­pi­ja vei­kia tei­gia­mai. Vie­na ver­tus, jo­da­mas žir­gu 110 kar­tų per mi­nu­tę žmo­gus aki­mir­kai pra­ran­da pu­siaus­vy­rą, kad ją vėl at­gau­tų. Toks sti­mu­lia­vi­mas tei­gi­mai pa­vei­kia au­tis­tiš­kus vai­kus, jų pu­siaus­vy­rą. Ta­čiau jei vai­kui pa­tin­ka, su juo dir­ba kaip so­cia­li­niai pe­da­go­gai.

"Gal jis už­megs kon­tak­tą, gal pa­si­žiū­rės man į akis, gal jis iš­moks ko­kį ges­tą, gal aš ga­lė­siu for­muo­ti to­le­ran­ci­ją po­ky­čiams, pa­dė­siu iš­mok­ti at­skleis­ti jaus­mus, po­rei­kius. Tai di­de­lis žings­nis to vai­ko rai­do­je. Ma­no vai­kai pra­de­da bend­rau­ti, su­si­ran­da bend­ra­min­čių, tu­ri apie ką pa­si­kal­bė­ti su ki­tais jo­jan­čiais. Iš izo­lia­ci­jos vai­kui rei­kia išei­ti į ap­lin­ką", – dės­to spe­cia­lis­tė.

Ta­čiau grei­tai ji su­pra­to, kad tu­ri­mų ži­nių neuž­ten­ka, be ki­ne­zi­te­ra­pi­jos neiš­si­vers. Vie­nu me­tu jos gy­ve­ni­me bu­vo dvi aukš­to­sios ir du dar­bai. Nea­ki­vaiz­džiai stu­di­ja­vo uni­ver­si­te­te o ko­le­gi­jo­je – die­ni­nės stu­di­jos. Šiau­lių uni­ver­si­te­te dar ir tai­ko­mo­sios kū­no kul­tū­ros ma­gist­ran­tū­rą bai­gė. Ir vis dar no­ri mo­ky­tis.

"Aš ga­liu"

Jur­gi­ta sa­ko, kad su vai­kais dirb­ti leng­viau, nes jų at­vi­ros emo­ci­jos.

Ji pri­si­mi­nė vie­ną il­gam įsi­mi­nu­sią is­to­ri­ją. Kaž­ka­da va­žia­vo į Še­du­vą, į spe­cia­lią­ją olim­pia­dą. La­bai ruo­šė­si var­žy­boms, o vie­nas ber­niu­kas vis kar­to­da­vo: "aš bi­jau, aš bi­jau". Jur­gi­ta jo pa­pra­šė vie­to­je ši­tų žo­džių kar­to­ti: "aš ga­liu, aš ga­liu".

"Jo­ji­mo me­tu ve­du žir­gą už pa­va­džio ir gir­džiu, kaip tas vai­kas kar­to­ja: "aš ga­liu". Kai jį pa­kvie­tė at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo, vai­kui bu­vo sun­ku ei­ti sve­ti­mo­je vie­to­je smė­liu, jis tie­siog ne­paė­jo. Se­ne­lis pri­bė­ga jam pa­dė­ti. Ber­niu­kas at­stu­mia se­ne­lį ir sa­ko "aš ga­liu" ir žen­gia vie­nas tuo smė­liu", – jaut­riai pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

Ji at­vi­rau­ja, kad klien­tų dė­kin­gu­mo su­lau­kia kas­dien, nes jie at­vyks­ta su duo­nos ke­pa­liu­kais, mor­ko­mis, obuo­liais ir taip at­si­dė­ko­ja.

"Aš su­mo­kė­jau pi­ni­gus ir ga­vau pa­slau­gą. Žir­gui ne pi­ni­gai svar­biau­sia. Tė­ve­lius ban­dau nu­teik­ti, kad ne­rei­kia ki­log­ra­mų mor­kų. Rei­kia, kad tas ma­žas rai­te­liu­kas pri­si­min­tų, kad jo lau­kia ši­tas žir­ge­lis ir jam taip sma­gu bū­tų su­val­gy­ti mor­ką. Daž­nai vai­kas, ypač tu­rin­tis ne­ga­lią, įpran­ta, kad vi­sas dė­me­sys ir rū­pes­tis skir­tas jam. O čia kaž­kas iš ta­vęs ir­gi lau­kia, žiū­ri dė­kin­gom akim, šnarpš­čia ės­da­mas tą mor­ką pa­ten­kin­tas. Tie žir­gai tik­rai paė­dę, bet to rei­kia tam, kad pa­keis­tų tą san­ty­kį", – kal­ba žir­gų "už­kal­bė­to­ja".

Ji pa­sa­ko­ja, kaip se­ne­liai ir ma­ma at­ve­ža į hi­po­te­ra­pi­ją sun­kią ne­ga­lią tu­rin­čią paaug­lę. Spe­cia­lis­tai vargs­ta, iš abie­jų pu­sių tu­ri bū­ti pa­gal­ba.

"Bet vi­sa­da ma­tai ši­lu­mą, dė­kin­gu­mą. Ki­tą kar­tą ei­ni pro sė­din­čius se­ne­lius ir tą ma­mą ir su­pran­ti, kad ta hi­po­te­ra­pi­ja ne tik tai mer­gai­tei, bet ir vi­sai šei­mai. Kar­tais kil­da­vo min­čių, kad gal ne­be­dirb­siu. Tai kaip aš ga­liu ne­be­dirb­ti", – sa­ko Jur­gi­ta, pri­si­pa­žin­da­ma, kad bū­na aki­mir­kų, kai jau­čia­si pa­var­gu­si.

Ag­nė su Jur­gi­ta pa­si­da­li­ja sva­jo­ne – kad pa­vyk­tų iš­plės­ti cent­ro pa­slau­gas. Kaip del­fi­nų te­ra­pi­jos cent­re, erd­vio­je ba­zė­je dirb­tų įvai­rūs spe­cia­lis­tai. Mo­te­rys ti­ki­si, kad čia tu­rės komp­lek­są ir tė­ve­liams ne­rei­kės sku­bė­ti į Šiau­lius ar ki­tą mies­tą į ma­sa­žą ar ki­ne­zi­te­ra­pi­ją. Kad tė­vai ga­lės pail­sė­ti, kol vyks­ta vai­kų už­siė­mi­mai. Vi­lia­si, kad šių tiks­lų pa­siek­ti pa­dės pro­jek­ti­nė veik­la.