Žemės reformai galo nematyti

Žemės reformai galo nematyti

Nors nuo žemės reformos pradžios praėjo kone devyniolika metų, apskrities kaimuose tūkstantis žemės paveldėtojų bei trys tūkstančiai ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, turinčių teisę pirkti žemę iš valstybės, tebelaukia nuosavybės dokumentų.

Antanas STAPONKUS

redakcija@skrastas.lt

Laimėjo pirmesnieji

Nešinas pluoštu archyvinių ir teismų dokumentų į „Šiaulių krašto“ redakciją užėjo septyniasdešimtmetis šiaulietis Alfonsas Mikulskis. Jis iki šiol nepraranda vilties atgauti 32,87 hektaro žemės Kelmės rajono Biekšių kaime, kurią 1921 metais iš Pašiaušės dvaro savininko buvo nusipirkęs jo motinos brolis Liudas Jankus ir kurią, jo manymu, prieškaryje valdė jo motina Zofija Jankutė — Mikulskienė.

„Nebuvo išlikę jokių turėtos žemės dokumentų, neturėjau ir motinos brolių bei seserų gimimo, mirties liudijimų. Daugelį metų jų ieškojau, kreipiausi net į dvylika archyvų. Kai pagaliau 2008-ųjų metų sausį kreipiausi į Kelmės rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės grąžinimo mano nuosavybėn, sužinojau, jog ta žemė jau seniai atitekusi kitam“, — guodėsi A. Mikulskis.

Paaiškėjo, jog dar 1993 metų birželio 24 dieną Kelmės apylinkės teismo sprendimu nustatytas „juridinę reikšmę turintis faktas nuosavybės teisės atstatymo tikslu, kad Antanas Mažeika nuo 1936 m. iki nacionalizavimo Kelmės rajone Biekšių kaime nuosavybės teise valdė 32,78 ha žemės sklypą.“

A. Mikulskį labiausiai šokiravo tai, jog teismui pakako JAV gyvenančio A.Mažeikos sūnaus naudai teisme liudijusių 1936 metais 8-erių metukų buvusio kaimynų berniuko ir 14 metų tuomet buvusios samdinės parodymų, neva A.Mažeika 1936 metais tikrai pirko žemę iš Liudo Jankaus, kuris... jau buvo palaidotas prieš devyneris metus.

Pasak A. Mikulskio, archyvų duomenimis, 1928 metais minima žemė atiteko lygiomis dalimis likusiems Jankų ūkyje žuvusiojo Liudo dviems seserims (viena jų — A.Mikulskio motina Zofija) ir broliui Leonui. Seserys 1934 metais perleidusios savąsias dalis broliui Leonui Jankui, tačiau šis 1935 metais išvyko į Ameriką ir dingo.

„Ieškodamas dokumentų įsitikinau, jog tarpukario Lietuvoje nuosavybė išties buvo šventa ir neliečiama. Mano motina nebūtinai privalėjo juridiškai tą žemę perimti, o jos sesuo turėjo savą ūkį. Mano motina (ji mirė 1996 metais) pasakojo tą žemę nuomojusi Mažeikai, mokėdavusi žemės mokesčius“, — pasakojo A. Mikulskis.

Praėjusiais metais vykusiame Kelmės rajono apylinkės teismo, o šių metų pradžioje — Šiaulių apygardos teismo posėdžiuose A. Mikulskio ieškiniai buvo atmesti. Esą, pareiškėjas nuosavybės valdymo fakto neįrodė, o įsiteisėjęs pirmasis teismo sprendimas „prieštarauja pareiškėjo reikalavimui“.

„Mes esame tik vykdytojai...“

Apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento direktorius Vilius Antanas Pupelis mintinai žino visą A. Mikulskio ieškinio istoriją. „Deja, mes esame tik teismų sprendimų vykdytojai“, — departamento direktorius atsisakė komentuoti bylą.

Panašių į A. Mikulskio pretenzijas teismuose — dešimtys. Dėl tebevykstančių teisminių procesų, ginčų tarp pretendentų, kai neaiškūs įpėdiniai, iki šiol apskrities rajonuose nesugrąžinta nuosavybėn 355 hektarai žemės 87 pretendentams. Daugiausia jų — Akmenės, Pakruojo, Šiaulių rajonuose.

Nemažai pretendentų yra galimai išvykę užsienin, mirę, pasiligoję ar tiesiog numoję ranka į žemės nuosavybę. Lygiai 600 pretendentų į žemės nuosavybę jų prašomi sklypai jau suformuoti žemėtvarkos projektuose, tačiau dėl minėtų priežasčių nuosavybės teisės į bendrą 1768 hektarų žemės ar miško plotą dar neatkurtos. Į tą skaičių įeina ir žemės sklypai, dėl kurių ploto ar ribų pretendentai iki šiol atkakliai nesutinka. Maždaug pusė iš suformuotųjų sklypų tebelaukia pretendentų Šiaulių rajone.

Departamento duomenimis, iki šių metų birželio pirmosios dėl įvairiausių priežasčių apskrities rajonuose likę neatkurta nuosavybė į 3,2 tūkstančio hektarų plotą žemės bei miško, — 0,57 procento nuo reformos pradžios pateiktuose prašymuose nurodyto ploto.

Tuo tarpu vien šiemet papildomai gauti dar 48 prašymai bei išvados atsikelti nuosavybę iš kitų šalies vietovių (213 hektarų ploto).

Pirkti iš kaimyno — pigiau

Pasibaigus didžiajam žemės grąžinimo nuosavybėn vajui, po truputį įsibėgėja valstybinės žemės pardavimas ją dirbantiems. Per praėjusius dvylika mėnesių apskrities rajonuose ūkininkams bei žemės ūkio bendrovėms parduoti 437 dirbamos žemės sklypai.

Įveikę kelioliką reikalavimų, nustatytų žemės pirkėjams, sudėtingas pirkimo procedūras, žemę įsigijusieji vieningai teigia: pirkti privačią žemę — kur kas pigiau. Jaunas ūkininkas iš vieno rajono pakraščio, ką tik nusipirkęs hektarą prie jo sklypo buvusios valstybinės, nemelioruotos žemės, už ją sumokėjo 2200 litų. Sklypo projektas, matavimai, įvertinimas, įregistravimas jam kainavo dar 1060 litų, jau neskaičiuojant begalės sugaišto laiko ir kelionių išlaidų.

Siekiant išvengti žemės pirkėjų derybų su perkamos žemės vertintojais, Apskrities administracija sudaro prognozuojamų pirkti žemių vertinimo sutartis, apmokėdama už šiuos darbus pati (šiuos pinigus vėliau valstybei sumoka žemės pirkėjas). Stambaus ūkio Akmenės rajone savininkas Saulius Tupikas stebisi, jog žemių vertinimui, už kurį jis pats sumoka, rajone pritrūko „limito“. Birželio 18-ąją apskrityje ketinta organizuoti naują konkursą perkamos valstybinės žemės įvertinimo paslaugai pirkti.

Tačiau labiausiai ūkininkaujantys sunerimę dėl to, jog, artėjant 2011 metų gegužei, kai teisę įsigyti žemę Lietuvoje įgis užsieniečiai, tebegalioja niekuo nepagrįstas draudimas ūkininkams valdyti nuosavos žemės daugiau kaip 300, žemės ūkio bendrovėms — daugiau kaip 500 hektarų. Dabar, pavyzdžiui, vien Šiaulių rajone daugiau, nei nurodyta, žemės valdo sėkmingai dirbantys 40 ūkių (31 ūkininkas ir 9 bendrovės).

„Ūkininkai, įdirbantys po penkis šimtus ar tūkstantį hektarų žemės, taip pat ir bendrovės rengia tam plotui projektus Europos Sąjungos paramai gauti, įsipareigoja penkerius metus nemažinti gamybos. Nesuprantu, kodėl ūkininkauti tokiame plote leidžiama, o jį nusipirkti — ne“, — stebisi Ginkūnų agrofirmos (Šiaulių rajonas) vadovas Arūnas Grubliauskis.

Česlovas Greičius, vienas iš didelius žemės plotus įdirbančio Agrokoncerno direktorių, mano, jog tie, kas penkerius metus ar daugiau įdirba didelius žemės plotus, juos deklaruoja, jau įrodė, jog žemę naudoja žemės ūkio gamybai. „Galima prigalvoti įvairių saugiklių, kad iš valstybės nusipirkta žemė nebūtų perparduodama, bet riboti nuosavos žemės plotą tą žemę dirbantiems — nelogiška“.

Jono TAMULIO nuotr.

NEŽINIA: Apskrities Žemės tvarkymo departamento direktorius Vilius Antanas Pupelis: „Niekas nežino, kas laukia visoje apskrityje dirbančių 68 žemėtvarkos specialistų“.

KLAUSIMAS: „Kodėl jau dvidešimt metų sėkmingai dirbantys ūkiai negali turėti tiek žemės, kiek sugeba įdirbti?“ — stebisi Šiaulių rajono Ginkūnų agrofirmos vadovas Arūnas Grubliauskis.

Autoriaus nuotr.