Naujausios
Žemės kaina padidėjo 50 kartų
Šiauliečiui Donatui Miseliui valstybinės žemės nuoma nuo 12 litų pašoko iki beveik 600 litų per metus. „Už ką turiu mokėti? Kad čia senovės kapinynas ir nieko negaliu daryti?“ — piktinasi vyras. Valdininkai pripažįsta, nėra logikos tiek lupti už valstybės saugomo archeologinio paveldo žemę. Bet lupama. Be to, žmogus tą žemę turi prižiūrėti, šienauti — tik būtinai su dalgiu.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Jokios naudos, bet klok 600 litų
Rėžiais prieš keliolika metų Lieporių mikrorajone buvo padalyta žemė, plytinti šalia Šiaulių— Bubių plento Lieporių gyvenvietės link. D. Miseliui per visą pievos ilgį atrėžta 50 arų. Rėžio galuose — nuosava žemė, o viduryje — 30 arų valstybinės žemės.
Lieporiškis sako, jog už 30 arų valstybinės žemės visada mokėjęs tik 12 litų. Pašiurpo pamatęs, kad už 2009 metus turi sumokėti net 598 litų.
Kolūkių laikais, anot lieporiškio, čia buvo arta, sėta ir sodinta: „Buvo daržai“. Dabar nieko negali daryti, tik šienauti ir tai tik su dalgiu. Esą čia “Napoleono karo laikų kapinynas“, valstybės saugomas.
„Kai padalijo tą žemę, tai nė neleido išsipirkti. Kam tuos nuosavus hektarus čia atkėlė, jei nieko negalima daryti — tik valstybei pinigus mokėti, — sako D. Miselis. — Iš tos žemės jokios naudos. Prižiūriu, žolę nupjaunu, šieną kaimynei atidaviau. Vienas kaimynas suarė, tai 300 litų baudos mokėjo.“
Ne tik D. Miselis, bet ir jo kaimynai nė nežino, kad čia yra ne kapinynas, o I tūkstantmečio po Kristaus senovės Lieporių antroji gyvenvietė — valstybės saugomas archeologinio paveldo objektas.
Ši gyvenvietė archeologės Birutės Salatkienės atrasta 1993 metais, į kultūros vertybių registrą įrašyta 2005 metais.
Nei parduodama, nei išsiperkama
Vladas Kibildis, Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas, „Šiaulių kraštui“ patvirtino, jog iš tiesų D. Miselio naudojami valstybinės žemės arai yra valstybės saugomo archeologinio paveldo teritorijoje.
Senovės gyvenvietė užima 3 hektarų plotą, aplink yra 60 arų apsauginė zona. Archeologinio paveldo objekte draudžiamos statybos, kiti darbai. 15,4 hektaro šiame kvartale sudaro reguliuojamos veiklos zona, kurioje darbai turi būti derinami su Kultūros paveldo departamentu.
„Archeologinio paveldo objekto teritorijoje galima tik šienauti rankiniu būdu, o suarti jau nusikaltimas, — sakė V. Kibildis. — Ir tik nuomoti šią žemę galima, ji nei parduodama, nei išsiperkama.“
Ar ne plėšikavimas lupti šimtus litų iš nuomininkų už žemę, kurioje nieko negalima daryti?
„Yra blogai, kad nuo 2009 metų pagal žemės verčių žemėlapius reikia žemės nuomos mokesčius mokėti, o žemėlapiai nustatomi pagal rinkos kainą. Nuo praeitų metų dėl to mokesčiai ir sukilo, — sako V. Kibildis. — Turėtų tas kvadratukas būti išskirtas, o dabar papuola į visą kvartalą. Turi tokią pat vertę, kaip gretimų sklypų.“
Kas turėtų tą „kvadratuką“ žemės verčių žemėlapiuose išskirti? Registrų centras derina žemėlapių projektus su žemėtvarkininkais, bet, anot V. Kibildžio, “problema tik dabar iškilo, anksčiau niekam į galvą nė nešovė tokia mintis.“
Archeologinio paveldo objekto ribos pažymėtos riboženkliais, bet sklypas nesuformuotas ir neregistruotas. „Nėra kam to daryti“, — sako V. Kibildis.
Savivaldybė to turėtų imtis. Bet Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje nebėra paveldosaugininko. Skyriaus vedėja Rasa Budrytė prisipažįsta, jog nėra įsigilinusi į senovės Lieporių gyvenvietės situaciją.
R. Budrytė taip pat sutinka, kad nėra logikos už tokią žemę mokėti mokesčius pagal rinkos kainas. Juoba kad žmonės dar prižiūri valstybės saugomą teritoriją. R. Budrytė galinti patarti tik kreiptis į merą, į miesto Tarybą dėl atleidimo nuo mokesčio.
Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio vedėjas Romas Olišauskas, išgirdęs lieporiškio istoriją, apgailestavo „jog visoje Lietuvoje taip yra“. Anot jo, buvo kalbama, kad reikia įstatymu sureguliuoti valstybės saugomų teritorijų žemės nuomą, taikyti mokesčių lengvatas žmonėms, bet nieko nėra nedaroma.
Visko ir nežino
D. Miseliui pikčiausia, kad nė vienam kaimynui, kuris nuomoja arus valstybės saugomoje teritorijoje, mokesčiai nepasikeitė, tik jam vienam.
Anot V. Kibildžio, taip yra dėl to, kad jis vienintelis nėra sudaręs nuomos sutarties. Kitiems mokesčiai skaičiuojami pagal mažesnes vertes, kurios galiojo sutarčių sudarymo metais.
D. Miseliui abejonių sukėlė ir tris kartus Savivaldybės finansininkų keista mokesčio suma. Pranešimą, kad turi mokėti 597,95 litų mokesčio ir 15,66 lito delspinigių gavęs tik šių metų kovo mėnesį. Nors paprastai apie mokesčius pranešimai ateidavę spalį— lapkritį.
Finansų skyriuje su vyriausiąja specialiste Violeta Rudminiene pradėjo aiškintis. Ši apskaičiavo jau mažesnę sumą — tik 114 litų. Mokestį sumokėjo, o balandžio 6 dieną vėl gavo pranešimą, jog turi iš viso sumokėti 598 litus.
„Nemokėsiu daugiau“, — tvirtina lieporiškis.
V. Rudminienė „Šiaulių kraštui“ taip pat tvirtino suklydusi, kai skaičiavo mažesnę sumą. Nuo 2009 metų pagal žemės verčių žemėlapį D. Miselio naudojamų valstybinės žemės 30 arų vertė pašoko nuo 801 lito iki 195 tūkstančių litų. Todėl ir mokesčiai nuo 12 litų kilo iki beveik 600 litų. Jam, kaip pensininkui, taikyta lengvata, mokesčiai skaičiuoti tik už 23 arus. Už 2010 metus D. Miseliui jau reikėtų mokėti 335 litus, nes žemės vertė nukritusi iki 109 tūkstančių litų.
Kokio statuso yra ši žemė, ką su ja galima ir ko negalima daryti, Savivaldybės Finansų skyriaus valdininkai išgirdo tik iš „Šiaulių krašto“.
PAVELDAS: Donatui Miseliui ir jo kaimynams kažkada rėžiais čia buvo padalyta žemė, galuose — nuosava, o per patį vidurį — nuomojami arai iš valstybės: „Čia ir yra tas valstybės saugomas “kapinynas“.
PROTESTAS: „Nemokėsiu“, — protestuoja lieporiškis Donatas Miselis, kuriam mokesčiai už valstybinės žemės nuomą pašoko iki 600 litų, nors jis čia tik šienauti gali.
KAIMYNAI: Donatas Miselis ir jo kaimynas Aleksas Risovas nesupranta, kodėl valstybė už 30 arų nuo vieno iš jų lupa 600 litų, o nuo kito už tokioje pat žemėje esančius 50 arų — tik 70 litų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
