
Naujausios
Žagarės žmonių šventoji
Dalia BYČIENĖ
Prieš aštuonerius metus po tris savaites trukusios komos į gyvenimą sugrįžusi 51-erių žagarietė Daiva Gustienė tiki, kad ją išgelbėjo tik prieš 400 metų gyvenusios liaudies šventąja vadinamos Barboros Žagarietės užtarimas. Iš nebūties glėbio stebuklingai ištrūkusi moteris tesi įžadus, kol tik galės gyvais žiedais puošti kriptą bei deginti žvakes.
Yra kalbų, kad Žagarės žmonių šventoji gali būti palaidota Senosios Žagarės šventoriuje. Dalios Byčienės nuotr.
Medikai vilties nebeteikė
Žagarėje gimusi, augusi D.Gustienė sakė apie Barboros stebuklus girdėjusi anksčiau, bet niekada į širdį jų nesidėjo, kol pati stebuklu įsitikino. Tiki, kad ryšys su šventąja užsimezgė dar keletą metų iki ligos.
„Ėjau vieną rytą iš namų į savo gėlių saloną miestelio centre ir nepajutau, kaip atsidūriau prie užrakintų Barboros Žagarietės kriptos durų. „Tarsi kažkokia nematoma ranka mane būtų paėmusi ir atvedusi. Tuomet pažadėjau, kad nuolat puošiu žmonių šventosios karstelį gyvomis gėlėmis. Ateinu į kriptą kas kelios dienos, padeginu žvakes, pasimeldžiu. Aš tai darau iš širdies“.
Staiga užgriuvusią ligą prieš aštuonerius metus Daiva prisimena kaip sapną. Negalėjusi patikėti, kad bus taip arti nebūties slenksčio. Iš pradžių aukšta temperatūra į lovą paguldė sūnų, po to vyrą. Pamažu jie ėmė taisytis.
Daiva gėrė vaistus ir tikėjo, kad jai pavyks ligą įveikti vaikštant. Nepavyko. Vos kvėpuojančią ją su greitąja išvežė į Joniškio ligoninės reanimaciją.
Kas toliau vyko, galinti papasakoti tik šeimos narių žodžiais. Iš Joniškio moterį perkėlė į Šiaulius. Artimuosius prislėgė šiauliečių gydytojų žodžiai, esą plaučiai „sudegę“, o paklausus, kiek yra vilties, slėpė akis.
Tuomet Daivos vyras priprašė suteikti paskutinę galimybę, perkelti merdinčią moterį į Santaros klinikas. Bet ir ten vilties medikai neteikė. Tik vienas gydytojas pasakė, kad išgelbėti gali stebuklas.
„Melskitės, tikėkite, gal padės“, – prasitarė. Meldėsi už Daivos išgijimą kur tik kas galėjo. Prašydamas žmonos pasveikimo, įžadus Barborai Žagarietei davė jos vyras, liaudies šventosios užtarimo meldė klebonas Marius Diglys. Maldai jis subūrė daugybę žagariečių.
„Mano pasveikimo meldė užsienyje gyvenantys artimieji, pažįstami. Visus juos subūrė tikėjimas stebuklu ir stebuklas įvyko. Tą akimirką, kai sugrįžau, sunkiai prisimenu. Regėjau prieš akis baltus pavidalus. Pagalvojau, angelai, bet tai buvo mano gelbėtojai medikai“, – šypsosi moteris.
Grįžimas po sunkios būklės buvęs ilgas. Bet vos tik išgalėjusi atsistoti ant kojų, moteris prisiminė savo pažadą Barborai. Karstelį gyvomis gėlėmis puošia iki šiol.
Žagarietės liudijimas gali būti lemtingas
Iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai apie ugnies nesunaikinamus, negendančius palaikus apaugo legendomis, nuo neatmenamų laikų žmonės Žagarės Barborą vadino šventąja, prie jos karsto melsdavosi prašydami užtarimo, pasveikimo.
Tikrasis Barboros Žagarietės paskelbimo šventąja kelias dar tik prasidėjo ir sunku pasakyti, kiek jis tęsis. „Tokios bylos paprastai trunka ilgai“, – patvirtino Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės beatifikacijos ir kanonizacijos bylos vicepostulatorius Tomas Janavičius.
1999 m. gruodį Žagarės parapijos bendruomenės nariai kreipėsi į Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį tarpininkauti paskelbiant Barborą Žagarietę palaimintąja, o ilgainiui – šventąja. 2005 m. gegužę Šiaulių vyskupija, gavusi Vatikano leidimą, pradėjo Barboros Žagarietės beatifikacijos bylą.
1860 m. vysk. Motiejus Valančius tuometiniam Senosios Žagarės klebonui atsiuntė knygą registruoti Barboros malone įvykusiems stebuklams. Iki 1940 m. gruodžio mėn. knygoje įrašyti 97 žmonių liudijimai apie įvykusius stebuklus. Liudijo Telšių, Šiaulių, Raseinių, Kretingos apskričių, Rygos gyventojai. D.Gustienės išgijimas bus pirmasis, kurį ims tirti bažnytinis tribunolas.
Pastangų pradėti Barboros Žagarietės kanonizacijos bylą imtasi ir iki Antrojo pasaulinio karo, tačiau jų buvo per maža.
Apgaubta paslapties
Barbora Žagarietė gimė 1628 m. Žagarės didikų Umiastauskų šeimoje. Žuvo 1648 m. Iš kartos į kartą sklido pasakojimas, kad mergaitė, gelbėdamasi nuo smurtaujančio tėvo, iššoko pro dvaro langą.
Dvaras stovėjęs ant klintimis nukloto Švėtės skardžio. Žmonių numylėtinė Barbora buvusi labai švelni, užjausdavusi baudžiauninkus, kuo įmanydama paslapčia nuo valdingo tėvo ir pamotės juos šelpdavusi.
Išliko mitai apie nepaprastą jos pamaldumą ir dorumą. Palaidota Umiastauskų giminės kriptoje ant Veidės kalno. Apie 1700-1711 m. kriptą apiplėšė švedų kareiviai. Sudegino visus giminės didikų palaikus. Liepsnos nelietė tik Barboros. 1712 m. Barboros palaikai perkelti į Senosios Žagarės bažnyčią, į specialiai išmūrytą rūsį.
Į mitais apipintus negendančius Barboros Žagarietės palaikus ne kartą buvo kėsintasi. Bet žmonės juos sugrąžindavo į kriptą. 1963 m. pavasarį Senosios Žagarės bažnyčia buvo uždaryta, o Barboros Žagarietės palaikai iš bažnyčios rūsio buvo išvežti. Kur, niekas nežino. Vienų pasakojimais palaikai gali būti užkasti net bažnyčios šventoriuje.
Parengta pagal „Respublika“