Naujausios
Neteko dešimties kilogramų
„Tą ankstų vasario 24-osios rytą vyras pažadino žodžiais: „Man atrodo, kad prasideda karas“. Bet tikrai nesitikėjome, nemanėme, jog tai tiesa, kol negavome patvirtinimo“, – rodos, ir dabar tuo, kas įvyko, sunkiai gali patikėti Svieta Borisenko, į Žagarę atvykusi su 14-mete dukra.
„Aš išgirdau du smūgius. Galvojome, kad kažkas sprogo. Esu medicinos sesuo, tą rytą man buvo laisva, į darbą turėjau eiti kitą dieną. Bet nebenuėjau, nes vykti jau buvo pavojinga. Labai greitai ėmė plaukti pranešimai, kad Kijevas apšaudomas, užsidaro mokyklos, darželiai. Mano dvi mergaitės – šešių ir trylikos metų – liko namie. Viena lanko paruošiamąją mokyklinę grupę, kita – aštuntokė. Mokymosi procesas nutrūko, niekas buvo neaišku. Gavę žinutes apie oro pavojų ir išgirdę sirenas, su vaikais skubėjome į devynaukščio daugiabučio gyvenamojo namo rūsį slėptis kartu su kitais kaimynais. Tiesa, vyras atsisakė tai daryti, o mes per tą parą po kelis kartus lakstėme aukštyn–žemyn, nes oro pavojus tai atšaukiamas, tai vėl skelbiamas iš naujo. Greta mūsų yra parduotuvė. Ją ištiko didžiausia apgultis, per kelias valandas iššluotos visos lentynos – neliko nei duonos, nei konservų, nei pieno ar kitų produktų, nes žmonės supanikavo, neįsivaizdavo, ar kitą dieną prekes kas nors atveš. Vaikai gal lengviau priėmė viską, nes nesuprato, mažieji žaisdavo rūsyje įrengtoje improvizuotoje žaidimų aikštelėje, o mes su vyru dėl šoko išvis negalėjome valgyti dvi paras, – apie pirmą karo dieną kilusį nerimą ir suirutę bei pasimetimą pasakoja Marina Lazorenko, per tas porą savaičių dėl emocijų perkrovos praradusi apetitą ir netekusi dešimties kilogramų svorio. – Mūsų gyvenamajame kvartale netoliese yra elektros stotis, ją rusų kariai taikėsi susprogdinti, bet tąkart nepavyko.“
Slėpėsi bute
Svietos gyvenamojo namo rūsys užlietas vandens, specialių slėptuvių nuo bombardavimo nėra, tad jie su vyru ir 14-mete dukra, išgirdę apie apšaudymus, guldavosi tiesiog savo bute antrame aukšte ant grindų, pasikloję čiužinius, antklodes koridoriuje, o kambarių langus uždangstė ir apklijavo, kad nuo sprogimo bangų nepataikytų lekiančios skeveldros.
Abi moterys, – jų dukros mokosi vienoje klasėje, o ir gyvena beveik kaimynystėje – tarėsi su artimaisiais, kalbėjosi tarpusavyje, ką daryti toliau. Likti mieste, kuris apšaudomas ir jau pradedama veržtis į gyvenamuosius rajonus, slenka tankai, tad pavojinga, ar vykti kažkur, nors taip pat baisu.
„Viena šeima išvažiavo ir jų automobilį susprogdino, liko gyva maža mergaitė, – baimę kraupiu vaizdu iliustruoja Marina. – O štai, jau Lietuvoje išgirdome, kad bombdardavo gimdymo namus. Bent į ligonines, globos namus Rusijos armija nešaudytų, gyvenamuosius kvartalus aplenktų.“
Laukti nebuvo laiko. Abi šeimos nusprendė, kad reikia išvykti vardan vaikų. Išskubėjo automobiliais link Lenkijos sienos jau antrąją karo dieną. Jau tada teko sukti didelį lankstą, nes tiesus kelias nuo Kijevo tapo sunkiai įveikiamu, daug tiltų susprogdinta, keliuose žiojėjo didžiulių duobių krateriai.
Pasiėmė reikalingiausius daiktus: asmens dokumentus, banko korteles, drabužių beveik tik tiek, kiek vilkėjo.
Šutintos bulvės balkone
„Liko savaitgaliui gamintas maistas šaldytuve, balkone – šutintos bulvės. Išlėkėme kaip stovime. Tikėdamiesi, kad viskas baigsis per kelias dienas“, – liūdnai kalba Marina.
Važiuojant automobilių vilkstinėms teko stovėti spūstyse po porą valandų vos pajudant į priekį. Aštuonis kilometrus iki sienos su Lenkija ėjo pėsčiomis, nes taip greičiau. Vyrai nešė krepšius. Sienos perėjimo punktą pasiekė po šešių valandų alinančio bėgimo besitraukiančioje minioje. Ten atsisveikino, abiejų vyrai liko ginti savo šalies.
Lenkai, pasak Marinos, buvo pasiruošę sutikti karo pabėgėlius, jiems nešiojo karštos arbatos, dalino antklodes, kad žmonės nesušaltų, laukdami artimųjų, pažįstamų ar kito žadėto transporto, kuriuo būtų gabenami toliau.
Šių moterų su vaikais pasiimti atvyko pažįstamas ukrainietis, dirbantis Šiauliuose, kuris moteris ir atvežė į Žagarę. Karo pabėgėlės pernakvojo jas laikinai priglaudusioje Ingos Virmauskienės šeimoje, kurioje glaudžiasi dar viena moteris su vaikais. Kadangi ten maža vietos, kitą dieną Svietą ir Mariną su mergaitėmis priėmė Joniškio rajono vaiko ir šeimos gerovės centras.
Nori dirbti
42-ejų metų Svieta – pagal išsilavinimą buhalterė, 43-ejų Marina – medicinos sesuo (pas mus – bendruomenės slaugytoja), abi akcentavo nenorinčios tiesiog sėdėti ir laukti, jos tikisi gauti darbą.
„Aš dirbau ligoninėje, kai išvykome, buvo mano pamainos diena“, – sakė Marina.
Pirmadienį, kovo 14-ąją, moterys jau vyko į Jurdaičių socialinės globos namus tartis dėl darbo galimybių. Vėliau šios įstaigos direktorė Adelė Pociuvienė „Šiaulių kraštui“ sakė, kad darbo abiems moterims greičiausiais atsiras, nors ir ne pagal specialybes. Tik pirma joms reikės susitvarkyti registracijos dokumentus.
Ukrainietės Žagarėje apsilankė ir vaikų lopšelyje – darželyje „Vyšniukas“, Žagarės gimnazijoje, Algimanto Raudonikio meno mokyklos filiale, kur jų vaikams siūlomas ugdymas. Kai kalbėjomės, mažoji šešiametė jau pusę dienos leido darželyje.
„Gimnazijoje mus pakvietė į renginį, stebėjome mokinių talentų šou. Labai patiko: mokykla renovuota, jauki, mokinių ir mokytojų bendravimas šiltas. Žinote, pas mus Kijeve mokyklos labai didelės, per tūkstantis vaikų, čia keliskart mažiau, tad visi pažįsta vieni kitus. Nustebome, kad ir kai kurie vaikai moka rusiškai“, – įspūdžiais iš apsilankymo dalinosi moterys.
Ukrainietės sakė esančios labai dėkingos visiems už priėmimą, pagalbą. Viena parduotuvė dovanojo moterims su vaikais šlepetes, nes jų su savimi neturėjo. Pirmomis dienomis apsilankęs Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius pasveikino su kovo 8-ąją ir kartu nupirko reikalingų prekių parduotuvėje, kitą sykį apipirko seniūnas Saulius Kužmarskis. Joniškio rajono vaiko ir šeimos gerovės centro darbuotojos ir jų pažįstami parūpino, ko dar trūksta, atveža daržovių.
„Mums čia gerai, bet vis tiek turime viltį grįžti namo. Pavasaris prasideda, reikia daržus sodinti. Aš kaip tik sėklų buvau nusipirkusi“, – tikėjimo nepraranda Marina Lazorenko.
