Visuomenė turi pabusti

Visuomenė turi pabusti

AK­TUA­LUS IN­TER­VIU

Vi­suo­me­nė tu­ri pa­bus­ti

77-erių Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to sig­na­ta­ras šiau­lie­tis Al­gi­man­tas SĖ­JŪ­NAS vėl su­grį­žo į ak­ty­vią veik­lą – pa­de­da gin­ti Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko miš­kus nuo ply­nų kir­ti­mų. Jį pa­ska­ti­no „Šiau­lių kraš­to“ pub­li­ka­ci­ja „Kur­tu­vė­nų miš­kai vėl virs­ta ply­nė­mis“ (2018 10 24). Prieš 30 me­tų su bend­ra­min­čiais jis bu­di­no vi­suo­me­nę dėl eko­lo­gi­nių pro­ble­mų – už­terš­tų upe­lių, de­gan­čios, pil­nos ži­ba­lo Zok­nių že­mės. Ta­da nuo eko­lo­gi­jos pra­si­dė­jo Są­jū­dis ir Lie­tu­vos iš­si­lais­vi­ni­mas. Ar pa­bu­dins vi­suo­me­nę Kur­tu­vė­nų gi­rių ply­nės?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Kas jus la­biau­siai su­krė­tė straips­ny­je apie Kur­tu­vė­nų miš­kų kir­ta­vie­tes?

– Kaž­kiek ži­no­jau, kad ker­ta­ma, bet ne­daug. Di­džiau­sia nau­jie­na man bu­vo, kad vei­kia ini­cia­ty­vi­nė gru­pė – vėl at­si­ran­da veik­lūs žmo­nės, kaip prieš 30 me­tų at­si­ra­do gam­tos pa­vel­do klu­bas „Au­ku­ras“. Tuo­me­ti­nio „Au­ku­ro“ klu­bo ak­ty­viau­si at­sto­vai dir­ba Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jo­je. Sup­ran­tu, jie at­si­dū­rė dvi­gu­bo­je si­tua­ci­jo­je.

La­bai džiu­gu, kad at­gims­ta, at­si­ran­da žmo­nių, ku­riems rū­pi me­dis, gam­ta, Kur­tu­vė­nai. Po „Šiau­lių kraš­to“ straips­nio iš kar­to už­mez­giau kon­tak­tus su Sa­lo­mė­ja Jast­rums­ky­te ir klau­siau, kiek ga­liu jiems bū­ti nau­din­gas ir pa­dė­ti.

– Rei­kė­jo jū­sų pa­gal­bos?

– Šį tą jau esa­me nu­vei­kę. Ren­gia­me ofi­cia­lų raš­tą Vy­riau­sy­bei, Sei­mo Pir­mi­nin­kui, Sei­mo Ap­lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­tui su la­bai aiš­kiais rei­ka­la­vi­mais. Pa­gal Or­hu­so kon­ven­ci­ją (Jung­ti­nių Tau­tų kon­ven­ci­ja dėl tei­sės gau­ti in­for­ma­ci­ją, vi­suo­me­nės da­ly­va­vi­mo prii­mant spren­di­mus ir tei­sės kreip­tis į teis­mus ap­lin­ko­sau­gos klau­si­mais) skel­bia­mės, kad esa­me suin­te­re­suo­ta vi­suo­me­nės gru­pė, to­dėl pra­šo­me in­for­muo­ti vi­suo­me­nę, ko­kie da­bar yra vyk­do­mi kir­ti­mai Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke, ko­kie pla­nuo­ja­mi, kaip bus vys­to­mas re­gio­ni­nis par­kas.

Rei­kia vi­suo­me­nei im­tis tei­si­nių inst­ru­men­tų, kad ne­be­bū­tų taip, kaip įvy­ko – iš­kir­to ir to nie­kas ne­beiš­tai­sys. Kol kas to­kią in­for­ma­ci­ją apie miš­kų kir­ti­mus val­do miš­ki­nin­kai, bet rei­kia, kad ta in­for­ma­ci­ja pa­siek­tų ir vi­suo­me­nę. Ini­cia­to­riai – yra, įran­kiai, kaip ko­vo­ti – yra, da­bar rei­kia tei­siš­kai užre­gist­ruo­ti or­ga­ni­za­ci­ją, ku­ri įgis vi­sas tei­ses veik­ti vi­suo­me­nės var­du ir vi­suo­me­nės la­bui. Ini­cia­ty­vi­nė gru­pė „Sau­go­ki­me Šiau­lių me­džius!“ ga­lė­tų tap­ti ofi­cia­lia aso­cia­ci­ja ir įgy­ti tei­si­nius inst­ru­men­tus veik­ti, pra­šy­ti vi­suo­me­nės pa­gal­bos.

Ta­da ne­be­rei­kės laks­ty­ti su fo­toa­pa­ra­tu po miš­kus pa­vie­niui ir lie­ti aša­rų.

– Koks įspū­dis su­si­da­rė pa­ma­čius ply­nus kir­ti­mus vals­ty­bės sau­go­muo­se miš­kuo­se?

– Siau­bin­gai at­ro­do, lyg ka­ro tan­kų vilks­ti­nė bū­tų per­va­žia­vu­si to­kias nuo­sta­biai gra­žias vie­to­ves. Ten ne tik me­džiai iš­kirs­ti, ten dir­vo­že­mis ir miš­ko pa­klo­tė – vi­sa struk­tū­ra – yra pa­žeis­ta. Dar la­biau gąs­di­na ne­ži­no­my­bė: o ka­da bus nau­ji kir­ti­mai? Nes jie tik­rai bus – juk yra iš­duo­ti lei­di­mai.

Bai­su pa­gal­vo­ti: 80–90 me­tų miš­kas yra su­nai­ki­na­mas iki nu­lio. Toks pat miš­kas to­je vie­to­je bus tik po 80–90 me­tų. Ke­lios žmo­nių kar­tos pa­si­keis, jau ne­kal­bant apie tai, kad žmo­nės yra iš­tik­ti šo­ko, kai ma­to, kad jų gy­ve­ni­mo ne­beuž­teks užaug­ti to­kiam bran­džiam miš­kui, koks bu­vo. Vi­suo­me­nei da­ro­ma di­de­lė ža­la, kai me­džiai ker­ta­mi – ne­svar­bu, miš­ke ar mies­te.

– Ste­bė­jo­te ko­vą ir dėl ker­ta­mų Šiau­lių mies­to me­džių Var­po, Til­žės gat­vė­se, ke­ti­ni­mus dėl Kaš­to­nų alė­jos?

– Te­ko apie tai kal­bė­tis su kai ku­riais mies­to Ta­ry­bos na­riais. Ste­bi­si: kas čia to­kio – juk at­so­din­sim! Taip su me­džiais ne­ga­li­ma elg­tis. Taip su žmo­nė­mis ne­ga­li­ma elg­tis – nai­kin­ti jų ap­lin­kos. To­dėl gy­ven­to­jams rei­kia kreip­tis į mies­to Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ją ir pra­šy­ti pa­teik­ti – ką dar ža­da mies­te kirs­ti. Vi­suo­me­nė tu­ri da­ly­vau­ti ke­ti­ni­mų lyg­me­niu ir pa­si­sa­ky­ti, ką ma­no, o ne ta­da, kai jau iš­kirs­ta.

Me­džių kir­ti­mai vyks­ta ne tik Šiau­liuo­se – ir Vil­niu­je, ir Kau­ne, ir Ši­lu­tė­je. Žmo­nės, ap­si­ka­bi­nę me­džius, sau­go juos nuo kir­ti­mo – ir tei­sin­gai da­ro, bet ir čia rei­kė­tų „įjung­ti“ tei­si­nį pa­grin­dą, nes aša­rų ne­be­pa­kan­ka. Są­jū­džio lai­kais me­džiai bu­vo ne ker­ta­mi, o vi­sur so­di­na­mi.

– Kal­ba­te apie mo­ra­lę, es­mi­nes ver­ty­bes, bet jos, pa­si­ro­do, tam­pa be­jė­gės prieš pi­ni­gus – pa­ki­lu­sią me­die­nos ir dirb­ti­nai užau­gin­tų me­džių so­di­nu­kų kai­nas.

– Vien iš mo­kes­čių už me­die­ną į biu­dže­tą įplau­kia apie 3 mi­li­jar­dus eu­rų. O kiek dar „įplau­kia“ pri­va­čių miš­kų kir­tė­jams?

Ma­nau, sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se, kiek be­bū­tų no­ro gau­ti kuo dau­giau pel­no, ply­nų kir­ti­mų iš vi­so ne­tu­rė­tų bū­ti. Vy­riau­sy­bei yra pa­teik­tas įsta­ty­mo pro­jek­tas už­draus­ti sau­go­mo­se te­ri­to­ri­jo­se ply­nus kir­ti­mus.

Rei­kia su­vok­ti, kad di­džiau­sias tur­tas yra – gy­vas, o ne nu­kirs­tas ir par­duo­tas miš­kas.

– Pri­si­min­ki­te lai­ką, kai prieš tris­de­šimt me­tų eko­lo­gi­nės pro­ble­mos su­ge­bė­jo pa­kel­ti žmo­nes į Są­jū­dį, su­grio­vu­sį net so­vie­ti­nę san­tvar­ką.

– Tuo me­tu dir­bau „Nuk­lo­ne“ – są­jun­gi­nio pa­val­du­mo įmo­nė­je, ku­rio­je dir­bo ne­ma­žai iš Ru­si­jos at­vy­ku­sių in­ži­nie­rių. Jau bu­vo pa­skelb­ta M. Gor­ba­čio­vo per­tvar­ka, skai­ty­da­vo­me „Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“, ku­rio­je at­si­ra­do la­bai daug straips­nių eko­lo­gi­nė­mis te­mo­mis – apie ši­lu­mi­nes elekt­ri­nes ant upių, apie ato­mi­nes elekt­ri­nes. Pa­ma­tė­me, kad Ru­si­jo­je ky­la eko­lo­gi­nė ban­ga, ku­ri ir mū­sų ne­ga­lė­jo ne­jau­din­ti.

1988 me­tais įkū­rė­me „Au­ku­ro“ klu­bą, be­rods, pen­ki in­ži­nie­riai iš „Nuk­lo­no“, ly­de­ris bu­vo Ri­man­tas Bra­ziu­lis, ini­cia­ty­vi­nė gru­pė rink­da­vo­mės pas jį na­muo­se, pie­ti­nia­me Šiau­lių mik­ro­ra­jo­ne. Žmo­nių, be­si­do­min­čių eko­lo­gi­ja, ra­tas plė­tė­si, pra­dė­jo­me reng­ti su­si­rin­ki­mus Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro sa­lė­je. Tuo­se eko­lo­gi­niuo­se su­si­rin­ki­muo­se jau bu­vo aiš­ki po­teks­tė apie ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. Nep­rik­lau­so­my­bės min­tį pa­ža­di­no bū­tent eko­lo­gi­ja, nes pra­dė­jo­me lais­viau mąs­ty­ti ir su­si­mąs­ty­ti.

– Ak­ty­vaus šiau­lie­čių eko­lo­gi­nio ju­dė­ji­mo dė­ka bu­vo įkur­tas Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nis par­kas, sie­kiant gra­žuo­lius miš­kus ap­sau­go­ti nuo fer­mų, ko­lek­ty­vi­nių so­dų ir ki­to­kios ūki­nės veik­los. Ar ga­li bū­ti, kad šios te­ri­to­ri­jos kraš­to­vaiz­dis jau se­niai ga­lė­jo bū­ti vi­sai ki­toks, jei­gu ne­bū­tų pa­vy­kę įkur­ti sau­go­mos te­ri­to­ri­jos?

– Be jo­kios abe­jo­nės, kraš­to­vaiz­dis bū­tų vi­sai ki­toks, bet juo mes ne­si­džiaug­tu­me!

Ta­da daug ren­gė­me pės­čių­jų žy­gių, ėjo­me, žiū­rė­jo­me, kal­bė­jo­mės. Pa­me­nu, „Au­ku­ro“ klu­bas, Šiau­lių ža­lie­ji užei­na­me į tuo­me­ti­nės „Ven­tos“ bal­dų ga­myk­los poil­sio ba­zę, o jos pri­žiū­rė­to­jas ti­ki­na, kad Bi­jo­tės eže­re ša­lia jų poil­sia­vie­tės van­duo – šva­riau­sias, pa­sii­ma stik­li­nę, pa­si­se­mia iš eže­ro van­dens ir mū­sų aky­se iš­ge­ria, kad įro­dy­tų, jog ne­ter­šia gam­tos, nors ir tvar­tai ten bu­vo, ir šil­ta­dar­žiai.

– O ko­kios eko­lo­gi­nės pro­ble­mos prieš 30 me­tų bu­vo spren­džia­mos Šiau­lių mies­te?

– Vie­nas iš svar­biau­sių ir pir­mų­jų klau­si­mų bu­vo, kad pie­ti­nis Šiau­lių ra­jo­nas ge­ria van­de­nį, ku­rį sa­ni­ta­ri­nės tar­ny­bos bu­vo už­drau­du­sios nau­do­ti, nes ja­me bu­vo la­bai daug ge­le­žies. Pri­si­me­nu sa­vo pir­mą­jį straips­nį, su Ro­mual­do Ozo­lo pa­gal­ba iš­spaus­din­tą „Tie­so­je“, apie tai, kad Šiau­liai ge­ria už­draus­tą van­de­nį. Ta Šiau­lių pro­ble­ma nu­skam­bė­jo per vi­są Lie­tu­vą. Kai bu­vau iš­rink­tas į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą, man su gru­pe žmo­nių pa­vy­ko gau­ti fi­nan­sa­vi­mą ir Bu­bių van­den­vie­tė bu­vo re­konst­ruo­ta. Šiau­lie­čiai, ga­li bū­ti, pir­mie­ji Lie­tu­vo­je ga­vo tin­ka­mą ger­ti van­de­nį.

Ta­da ėmė­me žiū­rė­ti – kas da­ro­si są­var­ty­nuo­se. Ren­gė­me žy­gį į Aukšt­ra­kių są­var­ty­ną, vaikš­čio­jo­me, ren­gė­me spau­dos kon­fe­ren­ci­jas.

Šiau­lių eko­lo­gi­jos klu­bas drau­ge su Są­jū­džiu ėmė­mės ir Zok­nių oro uos­to pro­ble­mų: 1989 me­tų bir­že­lį įvy­ko pro­tes­to mar­šas ir mi­tin­gas prie ae­rod­ro­mo var­tų. Su­ren­gė­me dvi­ra­čių žy­gį iš pie­ti­nio mik­ro­ra­jo­no, ap­juo­sė­me vi­są oro uos­to te­ri­to­ri­ją, pa­si­sė­mė­me iš oro uos­to te­ri­to­ri­jos ži­ba­lu per­mir­ku­sios že­mės ir at­ve­žė­me į mi­tin­gą. Dau­gy­bės žmo­nių, ku­rie į Zok­nius atė­jo pės­čio­mis, aki­vaiz­do­je pa­ro­dė­me, kad de­ga že­mė Lie­tu­vos, nes ji per­mir­ku­si ži­ba­lu, siau­bin­gai už­terš­ta, sa­kė­me – gel­bė­ki­me tą te­ri­to­ri­ją.

Ta­da bu­vo­me drą­sūs, nors va­žiuo­jant dvi­ra­čiais ap­link oro uos­tą, va­žia­vo ir ka­riš­kių "vi­liu­kas" su au­to­ma­tais, nu­tai­ky­tais į mus.

Mi­tin­go me­tu mes bu­vo­me priė­mę spren­di­mą, kad per pen­ke­rius me­tus iš Zok­nių oro uos­to tu­ri pa­si­trauk­ti ka­riš­kiai. Pa­sit­rau­kė po ket­ve­rių.

Aki­vaiz­du, kai imie­si, kai tu­ri bend­rą idė­ją ir bend­rą tiks­lą – įma­no­ma pa­da­ry­ti daug.

Bu­vo ren­gia­ma daug eko­lo­gi­nių tal­kų. Bu­vo žy­gis, ku­riuo kvie­tė­me gel­bė­ti Kul­pės, Vi­jo­lės upe­lius. Mies­to ta­ry­bo­je per­skai­čiau krei­pi­mą­si dėl jų už­terš­tu­mo ir mies­to Ta­ry­ba rea­ga­vo – ne­lai­kė eko­lo­gi­nes pro­ble­mas ke­lian­čių žmo­nių prie­šais. Da­bar, kai kir­to Šiau­lių me­džius, ma­tė­me aiš­kią mies­to val­džios nuo­sta­tą – ko čia ta vi­suo­me­nė len­da. De­ja, bet mies­to val­džios po­žiū­ris ne į ge­rą­ją pu­sę pa­si­kei­tęs.

– Kai ta­rė­mės in­ter­viu, už­si­mi­nė­te, kad ta­da – prieš 30 me­tų – bu­vo leng­viau ko­vo­ti dėl eko­lo­gi­nių pro­ble­mų. Ko­dėl?

– Vi­suo­me­nę iš­ju­din­ti ta­da bu­vo kur kas leng­viau. O kur da­bar ta mū­sų vi­suo­me­nė? Lėk­tu­vuo­se, emig­ra­ci­jo­je... O čia li­kęs mū­sų biu­rok­ra­ti­nis apa­ra­tas dar la­bai iš­to­bu­lė­jo blo­gą­ja pra­sme, go­du­mas di­džiu­lis.

Ne­su vi­sai pe­si­mis­tas, yra dar įran­kių, vie­nas to­kių – tei­si­nis, bet tas ke­lias su­dė­tin­ges­nis, nes rei­kia bū­ti iš­pru­su­siam, rei­kia stu­di­juo­ti įsta­ty­mus, iš­ma­ny­ti, rei­kia pa­gal­bos švie­čiant vi­suo­me­nę.

– Kai pra­dė­jo­me do­mė­tis apie ply­nus kir­ti­mus Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke paaiš­kė­jo, kad jie vi­si – su ins­ti­tu­ci­jų lei­di­mais, su pa­ra­šais. Tei­sė vei­kia ne vi­suo­me­nės nau­dai?

– Sun­ku su­vok­ti, ką su mū­sų tau­ta no­ri pa­da­ry­ti... Me­džius ker­ta, vai­kus ati­mi­nė­ja – pa­gal įsta­ty­mus... La­bai ne­ge­ri pro­ce­sai vyks­ta mū­sų Lie­tu­vo­je.

Bet tei­si­nis ke­lias vis tiek yra vie­nin­te­lis rea­liau­sias. Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja pa­ju­to vi­suo­me­nės ga­lią ir ėmė­si tam tik­rų įsta­ty­mų pa­tai­sų, kir­ti­mų ri­bo­ji­mų.

Už­mig­ti vi­suo­me­nei ne­ga­li­ma, rei­kia kont­ro­liuo­ti tą pro­ce­są ir to­liau. Bet ir vėl – ak­ty­ves­ni vi­suo­me­nės na­riai au­ko­ja sa­vo lai­ką, jė­gas, ko­vo­ja prieš struk­tū­rą, ku­ri už sa­vo dar­bą gau­na ne­ma­žas al­gas. No­rė­tų­si, kad ne klu­bi­ne veik­la už­sii­man­tys pi­lie­čiai ko­vo­tų, o mi­nis­te­ri­ja ir jai pa­val­džios ins­ti­tu­ci­jos dirb­tų sa­vo dar­bą be prie­kaiš­tų ir ati­tik­tų sa­vo pa­va­di­ni­mą – ap­lin­kos ap­sau­ga.

Sup­ran­tu, kad miš­ki­nin­kai, ap­lin­ko­sau­gos pa­rei­gū­nai pa­ti­ria di­džiu­lį spau­di­mą. O miš­kų kir­tė­jai tu­ri lė­šų pa­si­sam­dy­ti pui­kiau­sius ad­vo­ka­tus ir ko­vo­ti prieš vi­suo­me­nę ir jos tei­sė­tus in­te­re­sus.

– Ar­tė­ja nau­jas med­kir­čių se­zo­nas. Te­ko gir­dė­ti, kad lei­di­mų kirs­ti Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko miš­kuo­se yra iš­duo­ta dar dau­giau, ir iš­kirs­ta bus dar dau­giau nei iki šiol.

– Iki šiol iš­kirs­ti plo­tai Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke tar­si ir nė­ra mil­ži­niš­ki, jei­gu žiū­rė­ti į skai­čius, bet kai pa­ma­tai ply­nus kir­ti­mus iš ar­ti – siau­bas ima, ko­kį tau­tos tur­tą iš­kei­tė į pi­ni­gus.

O dėl iš­duo­tų lei­di­mų, ka­žin ar be­ga­li­me ką pa­da­ry­ti. Vi­suo­me­nei rei­kia veik­ti vi­sais įma­no­mais ka­na­lais, kad to­kių lei­di­mų ne­be­bū­tų iš­duo­da­ma, bet tam rei­kia ir žmo­nių, ir jų bran­gaus lai­ko. O da­bar kol kas dėl Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko miš­kų vi­suo­me­nės la­bui dir­ba Sa­lo­mė­ja Jast­rums­ky­tė su ke­tu­riais ar pen­kiais pa­gal­bi­nin­kais. Dau­giau žmo­nių tu­rė­tų at­si­bus­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lie­tis Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to sig­na­ta­ras Al­gi­man­tas Sė­jū­nas pri­si­me­na, kad ir prieš 30 me­tų bū­tent nuo eko­lo­gi­nių pro­ble­mų ki­lo Są­jū­dis, iš­ve­dęs Lie­tu­vą į ne­prik­lau­so­my­bę.

Sig­na­ta­ras Al­gi­man­tas Sė­jū­nas, „Šiau­lių kraš­te“ per­skai­tęs pub­li­ka­ci­ją apie ker­ta­mus Kur­tu­vė­nų miš­kus, vėl įsi­jun­gė į eko­lo­gi­nę veik­lą.