Naujausios
Simbolinė grėsmių samplaika
Gintauto Lukošaičio meninė akcija „Antimaterija“ yra Šiuolaikinio meno festivalio „Virus'25“ programos dalis. Skulptūros pristatymas penktadienio vakarą surengtas siaurame rate ir virtualiai.
Pasukęs nuo Kairių Žadžiūnų link privažiuoji posūkį į betoninį kelią buvusios sovietinės raketinės bazės link. Už išlikusių vartų atsiveria vaiduokliškas vaizdas – krūmynuose stūkso apgriuvę pastatai, angarai. Angaro Nr.4 kiaurymėje juoduoja milžiniškas spygliuotas virusas – monumentas pandemijai.
„Menas, kaip ir žmonės bėga iš miesto ir prasmingai praplečia viruso sąvoką, – sako menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, festivalio rengėjos Šiaulių dailės galerijos direktorės pavaduotojas. – Pandemija koreguoja festivalio renginius, uždarose patalpose nebegalime nieko daryti, tad prisitaikome.“
Vietą „Virusui“ rado pats autorius, važinėdamas Šiaulių apylinkėse ir ieškodamas, kaip pats sako, kur „pabėgioti“.
„Radau atsitiktinai už Kairių tą apleistą buvusią karinę raketų bazę, o ten angare – buvusi branduolinių galvučių saugykla, kupolas milžiniškas, sienos su didžiulėmis nišomis suguldyti bomboms, – dalijosi įspūdžiu G. Lukošaitis su „Šiaulių kraštu“. – Po to ir kilo mintis, kad čia reikia pastatyti „virusą“. Prie Šiaulių – Kryžių kalnas, o čia vieta, iš kurios galima buvo vežti atomines bombas mėtyti ant Berlyno, Amsterdamo.“
Sukurtą 2 metrų aukščio viruso modelį iš putoplasto ir pastatė po tuo tuo kupolu, po kuriuo, kaip sako, bombos buvo įkraunamos branduolinėmis galvutėmis.
„Man pasirodė, kad tos atominės bombos siejasi su tuo, kas šiandien vyksta – Covid-19 pandemija irgi savotiška atominė bomba, – sako menininkas. – Ta koncepcija labai sulipo. Iš tiesų, mes patys nežinome, kiek tas virusas gamtinis, o kiek jis dirbtinis.“
Meistras aktualizuoti temas
Menotyrininkas V. Kinčinaitis pabrėžia, jog G. Lukošaitis sugeba meistriškai aktualizuoti temas. Jam kūrybiniame procese labai svarbus kontekstas – istorinis, geografinis, socialinis.
„Pavyzdžiui, jo „Verkiančios mergaitės“ projektas, – prisimena V. Kinčinaitis. – Tada pasisavino aikštės energiją, pyktį – statė skulptūrą ten, kur stovėjo sovietinio kareivio paminklas. Taip regeneruoja tą dviprasmišką energiją, kuri jau yra susikaupusi dirvožemyje ir sociume ir savotiškai išprovokuoja ją vėl atsiskleisti. Todėl ta mergaitė visus ir virkdė, nes palietė skaudžias temas, susijusias su vieta, su laiku. Tai buvo viena iš labiausiai rezonansinių skulptūrų Lietuvos mene, palyginti galima tik su „Arka- vamzdžiu“ ant Neries kranto Vilniuje.“
„G. Lukošaičio skulptūra yra meninė akcija, ne tik forma, – akcentuoja menotyrininkas. – Štai, jo skulptūra „Stipruolis Nosys“, pastatyta geležinkelio stotyje, ypatingai provokuojanti – čia pat geležinkelis, ir skulptūra žmogaus su nupjautomis kojomis. Kiek menininkui reikia drąsos ir įžūlumo įsiūlyti tokią skulptūrą geležinkeliečiams“.
Primena ir dar vieną G. Lukošaičio „provokaciją“ – nuogo lakūno skulptūrą „Deguonis“, stovėjusią Salduvėje ant buvusio paminklo kariams postamento griuvenos.
„Žmonės ją ir teigė, ir neigė, – komentuoja V. Kinčinaitis. – Bet važiavo žiūrėti. Ji įveiksmino tą vietą – karinę bazę ir besileidžiančius į aerodromą NATO lėktuvus. Visiškai kitaip vietovę aktualizavo, gaila, kad nuo vėjų skulptūra nubildėjo žemyn“.
Dabar G. Lukošaitis vėl ėmėsi aktualijos – paminklo pandemijai.
„Iš pradžių galvojome, kas ten ką pamatys, kas į tą raketinę bazę važiuos, kai jis tą vietą pasiūlė. Bet čia ir esmė, kaip menininko kūryboje viskas yra dėsninga, – teigia menotyrininkas. – G. Lukošaitis aktualizuoja vietą – primirštą, istoriškai labai grėsmingą. Jis primena, kad Šiauliai buvo globalaus pasaulio dalis, šaltojo karo vieta ir konflikto dalis. Čia buvo raketų branduolinės galvutės, grasinančios viso pasaulio likimui. Dabar pasauliui grasina kovidas – toks pat globalus ir grėsmingas.“
„Manau, žmonės nuvažiuos pasižiūrėti, – sako V. Kinčinaitis. – Ne tik skulptūros pamatyti – viso to karinio komplekso, šaltojo karo kūrinio, išauginto žmogaus baimės ir agresijos. G. Lukošaitis savo paminklu pandemijai tai aktualizuoja. Manau, kad ta vieta šalia Šiaulių būtų įdomi ir turistams.“
Nuo 2020 m. gruodžio 12 d. 12 val. galima pradėti tyrinėti paslaptingiausią Šiaulių apylinkių vietą ir joje atrasti šių nerimo dienų simbolį. Tik būtina laikytis visų sveikatos saugumo priemonių.
Apie raketinės bazės istoriją
Šarūnas Jasiukevičius, režisierius, publicistas, televizijos laidos ir knygų „Praeities žvalgas“ autorius, yra surinkęs ir publikavęs duomenis apie buvusį prie Šiaulių branduolinį arsenalą – RTB (raketinis-techninis batalionas).
„RTB pradėtas statyti 1955, aktyviai tarnybai perduotas apie 1960-uosius. Nuo bazės iki karinio Zoknių oro uosto buvo nutiestas betoninis kelias, kuriuo branduolinių raketų kovinės galvutės būdavo gabenamos paskirstymui po visą LTSR, – rašo Š. Jasiukevičius. – RTB vykdyta veikla: branduolinių galvučių saugojimas, branduolinių galvučių laikymas, transportavimas ir perdavimas raketiniams pulkams, branduolinių galvučių aptarnavimas ir priežiūra.
Šiaulių branduolinis arsenalas buvo aptvertas keliomis eilėmis spygliuotos tvoros. Prie vienintelio įvažiavimo pasitinka KPP. Batalionas buvos suskirstytas į du perimetrus. Pirmasis buvos skirtas kareivinėms, administracinėms patalpoms ir techniniam padaliniui.
Antrajame, kovinės paskirties bazės perimetre, yra vienas gamybinės paskirties statinys. Pagal išlikusius užrašus ant sienų galima spėti, kad ten buvo vykdomi elektros darbai. Tame pat perimetre yra požeminė branduolinių galvučių saugykla su techninio reglamento cechais. Į saugyklą galima patekti asmenims ir technikai. Technikai buvo skirtos dvi įvažos skirtingose saugyklos pusėse. Tai buvo daroma siekiant išvengti transporto priemonių (bėginių vežimėlių) „kamščių“ kovinio pavojaus metu. Asmenys į saugyklą galėjo patekto per dvejas sferines duris. Durys išlenktos į lauko pusę, pagamintos iš daugiau nei 20 cm storio plieno. Transportas į saugyklą galėjo patekti pro penkerias iš eilės esančias duris. Pirmosios, pačios sunkiausios buvo pagamintos iš daugiau nei metro storio gelžbetonio, kaustyto plienu, turėjo apsaugoti saugyklą nuo branduolinio sprogimo netoliese, taip pat apsaugoti aplinką nuo avarijų saugyklos viduje. Durys buvo valdomos elektros varikliais, o dingus elektrai, rankinėmis talėmis. Tokias sunkias duris sudėtinga padaryt hermetiškas, todėl sekančios ketverios durys buvo lengvesnės, plonesnės, tačiau hermetiškos. Ant durų staktų ir pačių durų buvo guminės tarpinės. Užstūmus duris specialūs prispaudėjai užtikrindavo hermetiškumą. Saugyklos stogas, sienos ir durys ekranuotos švino elementais. RTB saugykla galėjo keletą savaičių išgyventi absoliučiai autonomiškai net cheminio ar branduolinio puolimo atveju. Viduje buvo dyzeliniai generatoriai, oro valymo sistemos, nepriklausomas geriamo vandens tiekimas.
Pamatavus radiacija bazės prieigose, nuokrypio nuo Lietuvos vidurkio nepastebėta. Galvučių sandėliavimo patalpose radiacija šiek tiek didesnė, tačiau prie pavojingos ribos net nepriartėjus.
Pagal 1989 metų branduolinės ginkluotės registrą, Lietuvos teritorijoje buvo 325 branduoliniai užtaisai: branduolinės galvutės vidutinio nuotolio balistinėms raketoms, aviacinėms sparnuotoms raketoms, aviabomboms ir branduolinės galvutės priešlėktuvinės gynybos raketoms. Tik labai maža dalis šios spec. ginkluotės buvo laikoma pastovioje parengtyje, tam tikro dalinio teritorijoje, didžiausia dalis būtent ir buvo laikoma tokiose branduoliniuose arsenaluose-saugyklose. Lietuvoje jų buvo dvi: Šiaulių rajone ir Kėdainių rajone.“
