„Vėžys ne tik atėmė, bet ir davė“

„Vė­žys ne tik atė­mė, bet ir da­vė“

Taip sa­ko ket­ve­rius me­tus su diag­no­ze „vė­žys“ gy­ve­nan­ti jo­niš­kie­tė Auš­ra Lukšaitė–Lapinskienė. Nors mo­te­ris pro­fi­lak­tiš­kai tik­ri­no­si kiek­vie­nais me­tais, spor­ta­vo, mau­dy­da­vo­si ba­sei­ne, ven­gė mė­sos, ir sa­ko, kad iš vi­sų me­di­ci­nos lei­di­niuo­se iš­var­din­tų ri­zi­kos fak­to­rių nea­ti­ti­ko pra­ktiš­kai nė vie­no, li­ga atė­jo šių ap­lin­ky­bių ne­pai­sy­da­ma. Pe­da­go­gė, da­bar – Sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus spe­cia­lis­tė pa­ste­bė­jo, kad po diag­no­zės kai ku­rie žmo­nės su­tri­ko ir ėmė bend­rau­ti per tar­pi­nin­kus. O mo­kyk­lo­je po che­mo­te­ra­pi­jos te­ko iš­vys­ti mo­ki­nį, atė­ju­sį su pe­ru­ku, kaip ir ji pa­ti.

Mo­te­ris sirg­da­ma bai­gė ma­gist­ro stu­di­jas, dir­ba, ak­ty­viai da­ly­vau­ja li­te­ra­tų klu­be.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Gy­ve­no kaip svei­kuo­lė

Auš­ra Lukšaitė–Lapinskienė die­ną pra­dė­da­vo bė­gi­mu į ne­to­li na­mų esan­tį sta­dio­ną, ap­suk­da­vo 6–7 ra­tus ir, nu­si­mau­džiu­si Jo­niš­kio ba­sei­ne, grįž­da­vo trykš­da­ma ener­gi­ja.

Pa­pil­do­mai spor­tuo­ti ji pra­dė­jo 10–11 kla­sė­je, kai su­pra­to, kad trum­pes­nės 300–500 met­rų dis­tan­ci­jos per kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas – ka­tast­ro­fa, o pa­si­duo­ti dėl ge­ro pa­žy­mio ne­si­no­ri.

Spor­tas ta­po įpro­čiu. Mais­to ra­cio­ne rau­do­na mė­sa bu­vo re­tas sve­čias. Jau­na mo­te­ris da­ly­vau­da­vo pa­tik­ros pro­gra­mo­se: neap­lenk­da­vo „Ro­ži­nio kas­pi­no“ au­to­bu­sė­lio, kas­met lan­kė­si pas gi­ne­ko­lo­gą, at­lik­da­vo krū­ties vė­žio žy­me­nų ty­ri­mą.

2013–2014 me­tais ji pa­siė­mė kū­ry­bi­nes ato­sto­gas, da­ly­va­vo Ug­dy­mo plė­to­tės cent­ro fi­nan­suo­to­je sta­žuo­tė­je Šiau­lių uni­ver­si­te­te, kur ren­gė me­to­di­nę teks­to su­vo­ki­mo prie­mo­nę, ga­lė­jo lan­ky­ti no­ri­mas pa­skai­tas. Su­si­do­mė­ju­si va­dy­bi­niais da­ly­kais 2014-ųjų ru­de­nį įsto­jo į uni­ver­si­te­tą, pa­si­rin­ku­si stu­di­juo­ti šį da­ly­ką ma­gist­ran­tū­ro­je.

Tar­si ki­tam žmo­gui

„Bu­vo gruo­džio mė­nuo, kai ap­čiuo­piau krū­ty­je gum­bą. Nors pa­pras­tai ta­lo­nai to­kiu lai­ku jau iš­da­lin­ti, bet at­si­ra­do lais­va vie­ta ir ma­ne priė­mė pa­tik­rai šeš­ta­die­nį Kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­li­ni­ko­je Šiau­liuo­se. Kai grį­žau su ma­mog­ra­ma pas gi­ne­ko­lo­gę, ji su­si­grie­bė už gal­vos: „O, die­ve!“. Sup­ra­tau, kad vė­žys, bet ne­su­si­vo­kiau. Juk nea­ti­ti­kau ri­zi­kos fak­to­rių: mai­ti­nau­si svei­kai, daug ju­dė­jau, ne­rū­kiau, ne­pikt­nau­džia­vau al­ko­ho­liu. Vė­liau juo­kiau­si: „Dak­ta­re, jūs lei­džia­te vais­tus, o aš gal­vo­ju, kad vi­sa tai vyks­ta ne su ma­ni­mi“. Tik ta­da, kai pra­dė­jo vis­kas „sluoks­niuo­tis“, pa­laips­niui nu­slin­ko plau­kai, an­ta­kiai, nuė­jo na­gai, li­gą iki ga­lo priė­miau“, – pra­džią me­na Auš­ra Lukšaitė–Lapinskienė.

Kiek­vie­nas ser­gan­tis vė­žiu gy­do­mas skir­tin­gai, pa­gal in­di­vi­dua­lų pla­ną. Ag­re­sy­vus krū­ties vė­žys – to­kia bu­vo Auš­ros diag­no­zė. Jai te­ko praei­ti che­mo­te­ra­pi­jos kur­są. Po kiek­vie­no sean­so praė­jus sa­vai­tei reik­da­vo va­žiuo­ti at­lik­ti krau­jo ty­ri­mus.

„Jaus­da­vau­si kaip vil­kas iš pa­sa­kos – dan­tys kli­ba, akys iš or­bi­tų ei­na, gal­vo­je ūžia“, – me­na ji.

Pail­sė­ju­si sa­vai­tę ei­da­vo į dar­bą. Vė­liau bu­vo at­lik­ta ope­ra­ci­ja, vėl che­mo­te­ra­pi­ja, rea­bi­li­ta­ci­ja, tai­ky­ta bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja. Dau­giau kaip pus­me­tį po ope­ra­ci­jos te­ko ne­dirb­ti. Ne­mo­kan­čiai nie­ko ne­veik­ti mo­te­riai tai ta­po iš­mė­gi­ni­mu.

Pa­dė­jo poe­zi­ja

Sun­kiau­siais mo­men­tais lo­vo­je skai­ty­da­vo poe­zi­ją. Liū­nės Su­te­mos kū­ry­bo­je, ku­rią bi­čiu­lė pa­va­di­no tam­sia, su­ge­bė­jo ras­ti švie­sos. Šios poe­tės ei­lė­raš­čių rink­ti­nė vi­sa­da bu­vo po ran­ka, la­biau­siai pa­ti­ku­sius kū­ri­nius iš­mo­ko at­min­ti­nai.

Pa­ti Auš­ra ir­gi ku­ria, da­ly­vau­ja Jo­niš­kio ra­jo­no li­te­ra­tų klu­be „Aud­ru­vė“, ra­šo ir poe­zi­ją, bet ar­ti­mes­nė jai pro­za.

Kai su­ži­no­jo diag­no­zę, tą pa­čią die­ną su­de­gi­no vi­sus jau­nys­tės die­no­raš­čius su tų lai­kų li­te­ra­tū­ri­niais ban­dy­mais, nes „jei kū­ry­ba ne­tin­ka­ma skai­ty­ti vie­šai, ji nie­ka­da ne­bus tin­ka­ma“.

Vie­na­me esė ji pra­bi­lo at­vi­rai apie sa­vo li­gą. Mo­te­ris sa­ko ne­sup­ran­tan­ti, ko­dėl į vė­žį kar­tais dar žiū­ri­ma tar­si į ko­kius raup­sus, ir pa­tys ligoniai bai­mi­na­si kal­bė­ti. Taip su­si­da­ro už­da­ras ra­tas. Vie­ni bi­jo klaus­ti, ki­ti – šne­kė­ti, pra­de­da­ma bend­rau­ti per tar­pi­nin­kus, gal­būt ne­no­rint už­gau­ti, gal­būt ne­ži­nant, kaip elg­tis, ta­čiau žmo­gus net ir dėl ge­rų ke­ti­ni­mų pa­si­jun­ta at­skir­tas.

Mo­ki­nys su pe­ru­ku

Su­sir­gu­si apie sa­vo li­gą rug­sė­jo pir­mą­ją ji pa­pa­sa­ko­jo auk­lė­ja­mos kla­sės mo­ki­niams ir tė­vams.

Paaiš­ki­no, kad bus lai­kas, ka­da ateis ry­šė­da­ma ska­re­le ar su ke­pu­re. Jo­kių ne­ma­lo­nių pa­sta­bų nei iš auk­lė­ti­nių, nei iš jų ma­mų iš­girs­ti ne­te­ko, at­virkš­čiai, Auš­ra ju­to pa­lai­ky­mą.

Ta­čiau vi­soms kla­sėms iš ei­lės ne­pa­sa­ko­si. Kai ku­rie vai­kai, ne­sup­ras­da­mi, ko­kį gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mą pa­ti­ria mo­ky­to­ja, el­gė­si, švel­niai ta­riant, neap­dai­riai, nors tur­būt jiems tai at­ro­dė po­kštas.

Kar­tą atė­ju­si į kla­sę ji pa­ma­tė ber­niu­ką, sė­din­tį su ke­pu­re. „Jums ga­li­ma, tai ir man“, – at­rė­žė vai­kas. Ki­tą sy­kį prie­šais mo­ky­to­ją suo­le at­si­sė­do mo­ki­nys su pe­ru­ku.

Stu­di­jų Šiau­lių uni­ver­si­te­te Auš­ra ne­nut­rau­kė ir sėk­min­gai jas bai­gė 2016-ųjų pa­va­sa­rį. Vė­liau lai­mė­jo kon­kur­są ir šiuo me­tu dir­ba sa­vi­val­dy­bės Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to sky­riu­je.

Dės­ty­to­jai rea­ga­vo su­pra­tin­gai, priim­da­vo in­di­vi­dua­liai, jei taip jo­niš­kie­tei bu­vo pa­to­giau, nu­kel­da­vo at­si­skai­ty­mus, kai jai rei­kė­da­vo lan­ky­tis ty­ri­mams ar pro­ce­dū­roms pas gy­dy­to­jus.

Ka­dan­gi rei­kė­jo ruoš­tis pa­skai­toms, daug skai­ty­ti, vė­liau ra­šy­ti ma­gist­ro dar­bą, tai pa­dė­jo ati­trauk­ti min­tis nuo li­gos, ne­lik­da­vo lai­ko sa­vi­gai­lai.

Be­baig­da­ma uni­ver­si­te­tą mo­te­ris su­ži­no­jo, kad pa­žei­di­nė­jo nu­sta­ty­tą tvar­ką. Pa­gal įsta­ty­mus Lie­tu­vo­je, tu­rė­da­mas ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mą, žmo­gus ne­ga­li lai­ky­ti eg­za­mi­nų.

Glos­ty­ti ir gai­lė­tis ne­rei­kia

Sirg­da­ma lie­tu­vių ir ang­lų kal­bų mo­ky­to­ja ne­ga­lė­jo už­siim­ti ir ver­tė­jos dar­bu pa­gal vers­lo liu­di­ji­mą, nors svei­ka­ta jai bū­tų lei­du­si, nes įma­no­ma tai at­lik­ti gu­lint lo­vo­je pa­siė­mus kom­piu­te­rį.

Ši veik­la taip pat bū­tų atė­mu­si li­gos pa­šal­pą. O pi­ni­gai tik­rai bū­tų pra­ver­tę. Nors gy­dy­mas ne­mo­ka­mas, rei­ka­lin­gi vais­tai pa­ša­li­niams veiks­niams po che­mo­te­ra­pi­jos ša­lin­ti, kai­nuo­ja va­ži­nė­ji­mas į pro­ce­dū­ras, kai ku­rie ty­ri­mai taip pat mo­ka­mi.

Te­ko ku­riam lai­kui at­si­sa­ky­ti ir ke­lio­nių, be ku­rių mo­te­ris neį­si­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo. Vie­na po ki­tos ,,ka­bi­no­si“ in­fek­ci­jos.

„La­bai svar­bu – po­zi­ty­vu­mas, ra­my­bė, o iš ar­ti­mų­jų, drau­gų – nor­ma­lus bend­ra­vi­mas, konk­re­ti pa­gal­ba. Pa­vyz­džiui, į che­mo­te­ra­pi­jos sean­są Šiau­liuo­se kar­tais nu­vež­da­vo ir par­vež­da­vo ne tik vy­ras, bet ir drau­gės, nes vai­ruo­ti pa­čiam ne­pa­ta­ria­ma. Glos­ty­ti ir gai­lė­tis ma­nęs tik­rai ne­rei­kia“, – sa­ko Auš­ra, pri­dur­da­ma, kad ma­tė vi­so­kių ligonių.

Sė­dė­da­ma vie­no­je pa­tal­po­je, kur gru­pei žmo­nių lei­džia­ma che­mi­ja, pa­ty­rė ir ty­los sie­ną iš li­ki­mo bi­čiu­lių, gir­dė­jo ir anek­do­tų, dis­ku­si­jų apie gy­dy­mo bū­dus.

„Vie­nas se­nu­kas vis kar­to­jo, kad grį­žęs na­mo ke­liaus žve­jo­ti. Gal­vo­ju: kaip, juk silp­na, o dar ir gu­mi­nę val­tį tu­rės pri­pūs­ti“, – ste­bi­si jo­niš­kie­tė.

Ti­ki sa­vo gy­dy­to­jais

Mo­te­ris apie ją iš­ti­ku­sią li­gą daug in­for­ma­ci­jos neieš­ko­jo, nes in­ter­ne­te ga­li­ma pa­si­mes­ti tarp prieš­ta­rin­gų gy­dy­mo bū­dų, mi­ty­bos re­ko­men­da­ci­jų. Taip pat ji pa­nei­gia ste­reo­ti­pi­nį mąs­ty­mą, kad tik di­džio­sio­se ša­lies kli­ni­ko­se dir­ba ge­ri me­di­kai.

„Ti­kiu sa­vo gy­dy­to­jais. Kiek­vie­nas esa­me in­di­vi­dua­lus žmo­gus, mū­sų or­ga­niz­mo reak­ci­jos skir­tin­gos, ski­ria­si am­žius, li­gos sta­di­jos, pa­žei­džia­mu­mas, to­dėl ir pa­ren­ka­mi tam tik­ri gy­dy­mo bū­dai, – įsi­ti­ki­nu­si mo­te­ris. – Ne­va­žia­vau nei į Kau­ną, nei į Vil­nių, nors bu­vo re­ko­men­da­ci­jų. O kam? Sos­ti­nė­je ar Kau­ne – dar di­des­nis „kon­ve­je­ris“, žmo­gus tam­pa sraig­te­liu. Be to, pro­vin­ci­jos me­di­kai ne pra­stes­ni. Pa­žįs­tu žmo­nių, ku­rie va­žia­vo į Švei­ca­ri­ją kon­sul­tuo­tis, o ten tik pa­tvir­ti­no Lie­tu­vo­je siū­lo­mo gy­dy­mo ke­lią. Tik gai­la, kad ma­ne gy­dę on­ko­lo­gai vie­nas po ki­to pa­li­ko Šiau­lius“.

Per tuos me­tus Auš­ra Lukšaitė–Lapinskienė sa­ko pa­ste­bė­ju­si vie­ną blo­gy­bę, kad Lie­tu­vo­je ga­li bū­ti su­dė­tin­ga pa­tek­ti pas gy­dy­to­jus spe­cia­lis­tus lai­ku, nes il­gos ei­lės. Ta­čiau net ir tais at­ve­jais dau­giau­sia le­mia ne vi­sų kei­kia­ma me­di­ci­nos sis­te­ma, bet konk­re­tūs ten dir­ban­tys žmo­nės.

„Rei­kė­jo pa­si­da­ry­ti echos­ko­pi­ją, o jas at­lie­ka tik iš ry­to. Ta­čiau slau­gy­to­ja skam­bi­no, ieš­ko­jo spe­cia­lis­to. Vie­nas išė­jęs, ki­tas ne­prii­ma, ta­čiau at­si­ra­do tre­čias, ku­ris pa­siū­lė užei­ti. La­bai daug gy­dy­mo ko­ky­bė pri­klau­so nuo že­mes­nio­sios me­di­kų gran­dies. Slau­gy­to­joms rei­kė­tų ge­ro­kai pa­di­din­ti at­ly­gi­ni­mus,“ – ma­no jo­niš­kie­tė.

Ypač ge­ri pri­si­mi­ni­mai li­ko apie Šiau­lių on­ko­lo­gi­jos li­go­ni­nės die­nos sta­cio­na­ro slau­gy­to­jas. Vė­žiu ser­gan­čiam žmo­gui nė­ra leng­va su­si­gy­ven­ti su li­ga, jis jaut­riai rea­guo­ja į įvai­rias pa­sta­bas ar ne­tak­tiš­ką el­ge­sį, to­dėl ne­pap­ras­tai svar­bus me­di­kų el­ge­sys, žo­dis.

„Sa­vo li­gą priė­miau kaip iš­kal­bin­gą ženk­lą. Gal­būt tai nu­skam­bės ba­na­liai, ta­čiau drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vė­žys iš ma­nęs ne tik atė­mė, jis ir da­vė: iš­mo­kė daug ra­miau rea­guo­ti į dau­ge­lį da­ly­kų, ne­si­jau­din­ti dėl smulk­me­nų, kiek­vie­ną die­ną priim­ti kaip do­va­ną“, – sa­ko A. Lukšaitė–Lapinskienė.

Au­to­rės nuo­tr.

Auš­ra Lukšaitė–Lapinskienė sa­ko, kad su­dė­tin­ga li­ga ją iš­mo­kė daug ra­miau rea­guo­ti į dau­ge­lį da­ly­kų, ne­si­jau­din­ti dėl smulk­me­nų, kiek­vie­ną die­ną priim­ti kaip do­va­ną.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Auš­ra Lukšaitė–Lapinskienė sa­ko, kad ligoniui la­bai svar­bu po­zi­ty­vu­mas, ra­my­bė, o iš ar­ti­mų­jų, drau­gų – nor­ma­lus bend­ra­vi­mas, konk­re­ti pa­gal­ba, bet ne gai­les­tis.

Auš­ra Lukšaitė–Lapinskienė mėgs­ta ke­liau­ti (nuo­trau­ko­je ji Drez­de­ne – aut. pa­st.), ak­ty­viai da­ly­vau­ja ra­jo­no li­te­ra­tų klu­be „Aud­ru­vė“.