Verslininkas L. Š. Šniras: "Negalima vogti iš visuomenės"

Nuo pa­gal­bi­nės ga­my­bos iki koo­pe­ra­ty­vo

Sa­vo vers­lo L. Š. Šni­ras ėmė­si 1985 me­tais. Vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je pa­ma­tė ūki­nin­ką iš Ita­li­jos, ku­ris nau­do­jo ypa­tin­gus ant­kak­lius kar­vėms žy­mė­ti: jos ei­da­vo pro var­tus, o da­vik­liai nu­ske­nuo­da­vo, ka­da kar­vė kerg­ta, ar ne­si­rgo mas­ti­tu, kiek duo­da pie­no, ki­tus duo­me­nis.

Pa­ma­ty­tas siu­že­tas šiau­lie­tį įkvė­pė – per pu­sę me­tų bu­vo su­kur­tas dir­žas ant kak­lo su aliu­mi­nio nu­me­riais. Pa­gal­bi­nę ga­my­bą jis vyk­dė per ko­lū­kį Kai­riuo­se, o dirb­tu­ves įkū­rė bro­lio ga­ra­že. L. Š. Šni­ras su­nu­me­ra­vo vi­sas tuo me­tu Lie­tu­vo­je au­gin­tas 1,5 mi­li­jo­no mel­žia­mų kar­vių. "Fan­tas­ti­ka! Į de­šim­tu­ką pa­tai­kiau!" – sa­ko vers­li­nin­kas.

Kai 1987 me­tais iš tuo­me­ti­nio Šiau­lių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jo ga­vo ru­sų kal­ba at­siųs­tus koo­pe­ra­ty­vų stei­gi­mo įsta­tus, pa­ma­tė, jog ga­li at­si­ver­ti ne­re­gė­ta vers­lo lais­vė: "Ban­ke ga­li­ma at­si­da­ry­ti są­skai­tą, pirk­ti įren­gi­mus, sam­dy­ti dar­buo­to­jus, mo­kė­ti jiems at­ly­gi­ni­mus!".

Ka­dan­gi koo­pe­ra­ty­vai ga­lė­jo veik­ti tik prie ga­myk­lų, L. Š. Šni­ras koo­pe­ra­ty­vą Nr. 1 įkū­rė prie Šiau­lių stak­lių ga­myk­los, ku­rio­je anks­čiau bu­vo dir­bęs, bet ga­my­bą ir to­liau vyk­dė bro­lio ga­ra­že. Vers­li­nin­kas nu­si­juo­kia: "Ir Sty­vas Džob­sas ga­ra­že pra­dė­jo "App­le" erą, bet jis gy­ve­no lais­vo­je vers­lo ša­ly­je, o aš – Ta­ry­bų Są­jun­go­je".

Koo­pe­ra­ty­vas pra­dė­jo ga­min­ti ran­ki­nio stab­džio tro­sus VAZ au­to­mo­bi­liams, po to įsi­sa­vi­no stab­džių žar­ne­lių (šlan­gu­čių) ga­my­bą, dėl nuolatinių ry­šių su Ru­si­jos ga­myk­lo­mis ir pa­klau­sos di­džiu­lė­je rin­ko­je ga­my­ba bu­vo la­bai pel­nin­ga.

1990 me­tais pa­gal priim­tą įsta­ty­mą koo­pe­ra­ty­vas bu­vo per­re­gist­ruo­tas į AB "Skor­pio­nas". Įmo­nė vei­kia ir šian­dien.

1991 me­tais L. Š. Šni­ras pra­dė­jo pla­nuo­ti ga­myk­los sta­ty­bą. Sa­ko ir šian­dien bū­tų ga­mi­nęs įvai­rias de­ta­les Eu­ro­pos au­to­mo­bi­lių pra­mo­nei, jei­gu bū­tų ją pa­sta­tęs. Be­je, de­šimt me­tų iki 2008 me­tų kri­zės "Skor­pio­nas" vyk­dė už­sa­ky­mus "Vol­vo" kom­pa­ni­jai.

Vers­li­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad pa­ska­tin­tas vie­no Sei­mo na­rio lau­kė, kol 1992 me­tais bus priim­tas Pri­va­ti­za­ci­jos įsta­ty­mas ir ga­lės įsi­gy­ti bet ku­rią vei­kian­čią ga­myk­lą. Sei­mo na­rys dar pa­siū­lęs ir par­tne­rį – pra­mo­ni­nin­ką iš Vo­kie­ti­jos, gar­bės kon­su­lą Lie­tu­vo­je. L. Š. Šni­ras sa­ko, kad par­tne­ris ža­dė­jo kar­tu vyk­dy­ti ga­my­bą ir tai bu­vęs rim­tas ar­gu­men­tas pirk­ti Šiau­lių pre­ci­zi­nių stak­lių ga­myk­lą, o ne sta­ty­ti nau­ją.

Po­li­ti­kai ir val­džia jų su­kur­tas pro­ble­mas no­ri per­kel­ti vers­lui. Dėl to­kių su­kur­tų są­ly­gų mes ir pra­ra­do­me mi­li­jo­ną pi­lie­čių.

Pri­va­ti­za­ci­jos iš­šū­kiai

– Jūs nu­si­pir­ko­te Šiau­lių pre­ci­zi­nių stak­lių ga­myk­lą. Ko­dėl šis spren­di­mas ne­pa­si­tei­si­no?

– Aš la­bai ti­kė­jau Lie­tu­va ir jos per­spek­ty­va. Va­žiuo­da­mas Že­mai­tės gat­ve į ga­myk­lą, ma­čiau, kaip griau­na­ma nau­ja spor­to sa­lė ir pra­de­da­ma Gi­lo pa­sta­tų sta­ty­ba. Pa­gal­vo­jau, jei­gu to­kius pa­sta­tus griau­na­me, tai po ke­lerių me­tų tu­rė­si­me dan­go­rai­žius ir mo­der­nias ga­myk­las, bet kas ga­vo­si, ma­to­me ir šian­dien.

Prii­ma Pri­va­ti­za­ci­jos įsta­ty­mą, įve­da če­kius, vi­siems iš­da­li­ja po 5 tūks­tan­čius, bet pa­gal įsta­ty­mą jų su­pirk­ti ne­ga­li­ma. Aš tu­riu są­skai­to­je ir gry­nais n mi­li­jo­nų, bet ne­ga­liu pa­nau­do­ti pri­va­ti­zuo­jant ga­myk­lą.

Bai­gė­si pir­ma­sis pri­va­ti­za­vi­mo eta­pas, aš nie­ko ne­ga­liu da­ry­ti. Nu­va­žia­vau į Sei­mą, sa­kau: aš ne­ga­liu nu­pirk­ti! Iš­da­li­jo­te po 5 tūks­tan­čius žmo­nėms, jei­gu ir nu­pirk­tų ga­myk­lą ta ma­sė žmo­nių, kaip ją val­dy­ti? Ga­myk­la bu­vo įkai­no­ta 5,5 mi­li­jo­no. Tai kiek bū­tų ak­ci­nin­kų? Ko­kia čia pri­va­ti įmo­nė, jei­gu ji – ne pri­va­ti, o vi­suo­me­ni­nė? Ta­da, su­pra­tę klai­dą, įsta­ty­mų lei­dė­jai priė­mė įsta­ty­mą, lei­džian­tį kur­ti in­ves­ti­ci­nes bend­ro­ves.

Bu­vo įkur­ta in­ves­ti­ci­nė bend­ro­vė "Skor­pio­no in­ves­ti­ci­ja", ku­ri tu­rė­jo tei­sę pirk­ti in­ves­ti­ci­nius če­kius. Kai su­pir­kau rei­kia­mą su­mą, pa­skel­bė tre­čią eta­pą. Tre­čia­me pri­va­ti­za­ci­jos eta­pe tris kar­tus in­dek­suo­ta ga­myk­los kai­na išau­go iki 67 mi­li­jo­nų.

Po pri­va­ti­za­ci­jos, pa­si­ra­šant per­da­vi­mo su­tar­tį, išaiš­kė­jo, kad ga­myk­la yra įsi­sko­li­nu­si 38 mi­li­jo­nus rub­lių, ku­rių pri­va­ti­za­ci­jos biu­le­te­ny­je ne­bu­vo nu­ro­dy­ta. Be to, ke­le­tą mė­ne­sių ne­mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mai 500 žmo­nių.

Štai to­kią aš nu­pir­kau ga­myk­lą. Jai rei­kė­jo skelb­ti bank­ro­tą ir lik­vi­duo­ti, o ne pri­va­ti­zuo­ti, nes ga­my­ba bu­vo skir­ta dau­giau­sia Ta­ry­bų Są­jun­gos ka­ri­nei pra­mo­nei. Kas lik­da­vo nuo jos, skir­da­vo laik­ro­džių ir elekt­ro­ni­kos pra­mo­nei

Plius pri­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė su­tar­tis, pa­si­ra­šy­ta G. Bur­bu­lio (Ru­si­jos vals­ty­bės vi­cep­rem­je­ro) ir G. Vag­no­riaus (tuo­me­ti­nio prem­je­ro). Pa­gal mi­nė­tą su­tar­tį Vy­riau­sy­bė įpa­rei­go­jo vi­sas ga­myk­las ga­min­ti tą pa­čią pro­duk­ci­ją, ku­ri bu­vo ga­mi­na­ma ta­ry­bi­niais me­tais. Stak­lių ga­myk­lai – pa­ga­min­ti 421 au­to­ma­tą.

Vy­riau­sy­bės už­sa­ky­mas bu­vo baig­tas 1993 me­tų ru­de­nį. Kai ap­si­lan­kęs pas Prem­je­rą A. Šle­že­vi­čių pa­klau­siau: kur vež­ti ir kas ap­mo­kės, jis pa­si­žiū­rė­jo į tą su­tar­tį ir at­sa­kė: čia – ne mes, čia – anie. Jo­kio tęs­ti­nu­mo tuo me­tu tarp val­džių ne­bu­vo.

Aš li­kau vie­nas su mil­ži­niš­ka sko­la ir be par­tne­rio, nes po pri­va­ti­za­ci­jos at­vy­kęs su bro­liu jis paaiš­ki­no: su­si­jun­gus Vo­kie­ti­joms, jie iš vy­riau­sy­bės ga­vo 5 di­de­les ga­myk­las po 1 mar­kę su są­ly­ga, kad iš­lai­kys dar­bo vie­tas. O aš ką ga­vau ir į ko­kią pa­dė­tį ma­ne pa­sta­tė? 1993 me­tų pa­bai­ga: 500 žmo­nių, sko­la – 38 mi­li­jo­nai, dels­pi­ni­giai – 80 tūks­tan­čių per die­ną ir nė­ra ką ga­min­ti.

Bet aš per pu­sant­rų me­tų ati­da­viau sko­las, kiek įma­no­ma iš dau­giau žmo­nių su­pir­kau ak­ci­jas, nors ir ži­no­jau, kad tai be­pras­miš­ka. 1994 me­tais su­stab­džiau ga­my­bą.

Apie in­ves­ti­ci­jas į trin­ke­les ir po­žiū­rį į vers­lą

– Žvelg­da­mas iš sa­vo il­ga­me­tės vers­lo pa­tir­ties, kaip ver­ti­na­te šian­die­ni­nį Lie­tu­vos vers­lą?

– Ar ga­li­ma mums ly­gin­tis su Vo­kie­ti­ja, Ang­li­ja? Mū­sų vers­las yra emb­rio­no sta­di­jos. Kom­pa­ni­jos silp­nos, nes ne­tu­ri­me ga­li­my­bės įsi­gy­ti mo­der­niau­sių tech­no­lo­gi­jų ir įei­ti į pa­sau­li­nę rin­ką.

Eu­ro­pa ski­ria mums mi­li­jar­dus, bet vers­lą pa­sie­kia tik tru­pi­niai. Juk dau­giau­sia ski­ria­ma dva­rų, vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties ob­jek­tų re­konst­ruk­ci­jai, in­ves­tuo­ja­ma į as­fal­tą, į gra­ni­ti­nes mies­tų ir mies­te­lių aikš­tes, bet ma­žai į ga­my­bą – steig­ti dar­bo vie­tas ir di­din­ti ga­my­bą, kad ne­rei­kė­tų pi­lie­čiams emig­ruo­ti. Jų su­mo­kė­ti mo­kes­čiai ir bū­tų nau­do­ja­mi inf­rast­ruk­tū­rai ge­rin­ti.

Eu­ro­pa ski­ria mil­ži­niš­kas lė­šas, kad mū­sų ga­my­ba ir eko­no­mi­ka su­si­ly­gin­tų su jos ir ga­lė­tu­me bū­ti ly­gia­ver­čiai par­tne­riai to­kioms vals­ty­bėms kaip Vo­kie­ti­ja, kad kar­tu kon­ku­ruo­tu­me pa­sau­li­nė­je rin­ko­je.

– Sa­ko­te, kad pri­va­ti­za­ci­jos pe­rio­du, ku­rian­tis pri­va­čiam vers­lui, bu­vo­te pa­lik­tas vie­nas su nau­jais iš­šū­kiais. O ko­kį vals­ty­bės po­žiū­rį į vers­lą ma­to­te šian­dien?

– Vers­las ig­no­ruo­ja­mas. Vi­suo­me­nė nu­tei­kia­ma, kad vers­lą ku­ria ne­są­ži­nin­gi žmo­nės ir jie en­gia dar­buo­to­jus. Kaip ga­li­ma eng­ti dar­buo­to­jus? Juk yra lais­vas dar­bo jė­gos ju­dė­ji­mas: ga­li dirb­ti pas ma­ne, pas Pet­rą, ga­li iš­va­žiuo­ti į Ang­li­ją. Bet po­li­ti­kų tiks­las yra nu­teik­ti vi­suo­me­nę prieš vers­lą, ku­ris su­ku­ria dar­bo vie­tas ir su­si­du­ria su di­džiu­le biu­rok­ra­ti­ja. Po­li­ti­kai ir val­džia jų su­kur­tas pro­ble­mas no­ri per­kel­ti vers­lui. Dėl to­kių su­kur­tų są­ly­gų mes ir pra­ra­do­me mi­li­jo­ną pi­lie­čių.

Va­ka­rie­čių tiks­las bu­vo, kad mes ne­tap­tu­me jiems kon­ku­ren­tai, bet jie čia ga­lė­tų rea­li­zuo­ti ant­ra­rū­šius ga­mi­nius. Aš tai su­pra­tau, pa­kal­bė­jęs su vie­nu lor­du, eks­per­tu, at­vy­ku­siu iš Ang­li­jos.

Sė­di­me ka­vi­nu­kė­je, ang­las pa­ten­kin­tas, sa­ko ma­tan­tis ge­rus po­slin­kius. Klau­siu: ko­kio­je vie­to­je ma­to pa­ge­rė­ji­mą? Bu­vo 1993 me­tai. Ži­not, ką jis įvar­di­jo? Sa­ko, gat­vė­se ma­tau va­ka­rie­tiš­kus au­to­mo­bi­lius, ne­be ži­gu­lius, mosk­vi­čius, bet se­nus mer­siu­kus, au­di­nes, ope­lius, jau yra pri­va­čių par­duo­tu­vė­lių ir kios­kų.

Pap­ra­šiau, kad jam iš­vers­tų ma­no žo­džius: ar jis ne­ga­li nu­va­žiuo­ti į stak­lių, te­le­vi­zo­rių, dvi­ra­čių, "El­nio" ga­myk­lą – be­veik vi­sos sto­vi, nes ne­tu­ri ką ga­min­ti, tūks­tan­čiai žmo­nių be dar­bo. Ko­dėl jūs džiau­gia­tės ma­ty­da­mi se­ną au­to­mo­bi­liu­ką ar pri­va­tų kios­ką, kai pas mus atei­na mil­ži­niš­ka pro­ble­ma? Jūs no­ri­te su­griau­ti mū­sų ga­my­bą ir čia rea­li­zuo­ti sa­vo pro­duk­ci­ją. Bet, sa­kau, ne­bū­ki­te to­kie nai­vūs ir ne­griau­ki­te vis­ko, nes mes ne­ga­lė­si­me iš jū­sų nu­pirk­ti net sni­ke­rio. Jo šyp­se­na din­go.

Ta­da su­pra­tau, ko čia no­ri va­ka­rie­čiai. Tą mes šian­dien ma­to­me ir tu­ri­me. Ką mes su­ku­ria­me ir ką pra­ra­do­me?

1990 me­tais at­si­da­vė­me ame­ri­kie­čiams. Rei­kia pa­gal­vo­ti, ko­dėl mes vyk­do­me Ame­ri­kos po­li­ti­ką, bū­da­mi Eu­ro­pos Są­jun­go­je?

– Lie­tu­va yra ne tik Eu­ro­pos Są­jun­gos, bet ir NA­TO na­rė.

– Ir Vo­kie­ti­ja yra NA­TO, bet A. Mer­kel ne­drau­džia pirk­ti du­jas už mi­li­jar­dus. Ant­rą vamz­dy­ną sta­to. Ko­dėl Ame­ri­ka per­ka iš Ru­si­jos ti­ta­ną, o mums ne­ga­li­ma par­duo­ti net varš­kės, svies­to, mė­sos ar­ba pirk­ti iš jų trą­šas ir ki­tą pi­ges­nę ža­lia­vą?

Mes bu­vo­me ato­mi­nė vals­ty­bė, o da­bar ko­kia? Net ag­ra­ri­ne ne­ga­liu pa­va­din­ti, nes su že­mės ūkiu toks ab­sur­das...

Anks­čiau va­žiuo­da­vai – so­dy­bos, miš­ke­liai, lau­ke­liai, o da­bar tik ply­ni lau­kai, kai kur vien ąžuo­las li­kęs iš so­dy­bos. Mums rei­kia tu­rė­ti ma­žus ūkius, kad koo­pe­ruo­tų­si, ga­min­tų eko­lo­giš­ką pro­duk­ci­ją. Su ja mes bū­tu­me kon­ku­ren­cin­gi vi­so­je Eu­ro­po­je!

Iš Lie­tu­vos ne­rei­kia da­ry­ti Uk­rai­nos su lau­kais šim­tų hek­ta­rų. Užau­gi­na­me 6 mi­li­jo­nus to­nų grū­dų, o Lie­tu­vai rei­kia tik 2 mi­li­jo­nų. Keturis mi­li­jo­nus to­nų par­duo­da pa­sau­li­nė­je rin­ko­je, o mes tą eks­por­tuo­ja­mą da­lį re­mia­me iš biu­dže­to. Ko­dėl, ne­sup­ran­tu.

Ko­dėl že­mės ūkis įvai­ria for­ma ska­ti­na­mas, re­mia­mas, lau­kai me­lio­ruo­ja­mi už vals­ty­bės lė­šas, o ki­tai ga­my­bai ir vers­lui ne­pa­de­da­ma ir ne­kom­pen­suo­ja­ma už pa­tir­tus nuo­sto­lius?

Są­ži­nė – "ge­riau­sias žo­dis"

– Esa­te sa­kęs, kad Lie­tu­va šian­dien ga­lė­jo bū­ti tur­tin­ges­nė. Ką tu­ri­te gal­vo­je?

– Ji bu­vo tur­tin­ga darbš­čiais žmo­nė­mis ir jų no­ru ge­riau gy­ven­ti, taip pat ge­rai iš­vys­ty­ta inf­rast­ruk­tū­ra.

Ga­liu iš­var­din­ti: bu­vo la­bai ge­ras ke­lių tink­las, ener­ge­ti­kos ūkis su ato­mi­ne, naf­tos pra­mo­nė su Ma­žei­kiais, stak­lių pra­mo­nė su 14 ga­myk­lų, leng­vo­ji ir mais­to pra­mo­nė, mil­ži­niš­ka elekt­ro­ni­kos pra­mo­nė, ku­ri šian­dien ga­lė­jo ga­min­ti ir te­le­fo­nus, ir te­le­vi­zo­rius, ir dau­gy­bę ki­to­kių da­ly­kų, tik rei­kė­jo pro­tin­gos po­li­ti­kos, pa­leng­va per­sio­rien­tuo­ti į Va­ka­rų rin­ką. O mes, nie­ko ne­su­kū­rę, vis­ką iš­dras­kė­me.

Da­bar kei­kia­me, kad V. Lands­ber­gis iš­dras­kė ko­lū­kius. Ne jis iš­dras­kė ir su­grio­vė pra­mo­nę, bet su­kū­rė to­kius įsta­ty­mus. Mes vis­ką su­grio­vė­me sa­vo ran­ko­mis. Rei­kė­jo są­ži­nin­gai per­sio­rien­tuo­ti, o ne kaip lau­ki­niams su trak­to­riais trauk­ti va­ri­nius ka­be­lius. Pas ma­ne lin­do per lan­gus lie­tu­viai ir nuo pro­gra­mi­nių stak­lių nu­ka­po­jo va­ri­nius ka­be­lius, kad ga­lė­tų par­duo­ti, o stak­lės kai­nuo­ja šim­tus tūks­tan­čių...

Su to­kiu bar­ba­riz­mu, nio­ko­ji­mu mes pra­dė­jo­me sa­vo ne­prik­lau­so­my­bę.

Dvi jė­gos val­dė 25 me­tus ir atė­jo tre­čia, pa­žiū­rė­ki­te, koks puo­li­mas vyks­ta.

– Bet ar nau­jos jė­gos ne­ku­ria sa­vo kla­no, ne­si­for­muo­ja nau­ji ko­rup­ci­niai ry­šiai, oli­gar­chi­ja?

– Nau­jas kla­nas at­si­ran­da ta­da, kai žmo­nės, ne­tu­rė­da­mi pi­ni­gų ir su­pra­ti­mo, kaip už­dirb­ti pi­ni­gus, jį su­ku­ria. Aš la­bai ge­rai jau­čiuo­si, kai gy­ve­nu ir dir­bu są­ži­nin­gai. Jei­gu nuo nu­lio pra­de­di vers­lą, nie­ka­da ne­sielg­si taip, kaip tie, ku­rie pra­lo­bo iš afe­rų.

– Val­džia ir po­li­ti­kai sa­ko, kad ko­vo­ja su ko­rup­ci­ja, emig­ra­ci­ja, ne­dar­bu. Ko­kius gink­lus jie nau­do­ja tai va­di­na­ma­jai ko­vai?

– Aš ma­nau, kad ele­men­ta­rus gink­las prieš ko­rup­ci­ją – ne­kur­ti dvip­ras­miš­kų įsta­ty­mų ir poįs­ta­ty­mi­nių ak­tų, ku­riuos biu­rok­ra­tai ir kler­kai ga­li trak­tuo­ti, kaip no­ri. Jei­gu gaus ky­šį, trak­tuos, kad ga­li­ma, ne­gaus ky­šio – ne­ga­li­ma. Ir ne­rei­kia jų tūks­tan­čiais priim­ti.

– Lie­tu­vos ne­ga­li­te pa­va­din­ti ag­ra­ri­ne ša­li­mi, gal ma­to­te ją kaip nau­jų tech­no­lo­gi­jų vals­ty­bę? Pa­sau­ly­je ver­ti­na­mi mū­sų IT spe­cia­lis­tai, čia daug star­tuo­lių, spar­tus in­ter­ne­tas ir taip to­liau.

– Spar­tus in­ter­ne­tas – tai pa­slau­ga, ku­ri su­ku­ria vers­lui ge­res­nes ko­mu­ni­ka­vi­mo pa­slau­gas. Iš pa­kal­bė­ji­mų nie­ko neat­si­ran­da. Gi­ria­ma­si la­ze­rių ga­my­ba, bet jau 1965 me­tais stak­lių ga­myk­lo­je bu­vo nau­do­ja­mas la­ze­ris.

UAB "Skor­pio­nas" ga­mi­na me­ta­lo de­ta­les vie­tos rin­kai, bet pas mus ne­ruo­šia me­ta­lo ap­dir­bi­mo spe­cia­lis­tų. Tar­kim, kaž­kam nu­lū­žo ve­le­nas, iš­di­lo įvo­rė, su­tru­pė­jo krump­lia­ra­tis. Ant pro­gra­mi­nių stak­lių to ne­pa­da­ry­si, ant uni­ver­sa­lių – iš­te­ki­na, nu­fre­zuo­ja, nu­šli­fuo­ja. Kuo to­liau, tuo la­biau rin­ko­je šis po­rei­kis di­dės, nes Eu­ro­pa ma­žins fi­nan­sa­vi­mą že­mės ūkio tech­ni­kai, bend­ro­vės re­mon­tuos se­ną tech­ni­ką.

Kai aš įkū­riau koo­pe­ra­ty­vą, ko­kie bu­vo mo­kes­čiai? 2,7 pro­cen­to so­cia­li­nio drau­di­mo mo­kes­tis ir 4,2 ar 4,3 – pa­ja­mų mo­kes­tis.

– Ma­no­te, kad šian­dien tiek už­tek­tų iš­lai­ky­ti vals­ty­bę – jos inf­rast­ruk­tū­rą, me­di­ci­ną, švie­ti­mą?

– O kiek sy­kių nuo tau­tos nu­grie­bė grie­ti­nė­lę? Su "vag­nor­kom" – 20 mi­li­jar­dų rub­lių din­go, pa­skui – pri­va­ti­za­ci­ja, su­kė­lu­si chao­są eko­no­mi­ko­je, ban­kų kri­zės, "Ma­žei­kių naf­tos" ati­da­vi­mas ame­ri­kie­čiams, Ig­na­li­nos ato­mi­nės su­stab­dy­mas, ku­ris tę­sia­si ir šian­dien...

Klau­sė­te apie du­jų ter­mi­na­lą. Kur dar pa­sau­ly­je at­si­vež­ti du­joms rei­kia dvie­jų lai­vų? Pas­ta­tyk ter­mi­na­lą ant kran­to – at­plau­kė lai­vas, pri­si­jun­gė, iš­pum­pa­vo į re­zer­vua­rus kaip naf­tą Bū­tin­gė­je ir vis­kas.

An­ta­nas Moc­kus, bu­vęs Bo­go­tos me­ras, sa­kė, kad vie­šie­ji pi­ni­gai – šven­ti pi­ni­gai, to­dėl lei­džia ten, kur jie duo­tų di­džiau­sią nau­dą vi­suo­me­nei. Pas­va­jo­ti ga­li­me apie to­kį pre­zi­den­tą. Val­džio­je ir po­li­ti­ko­je rei­kia są­ži­nin­gų ir iš­ma­nan­čių žmo­nių.

– Tik kaip tą są­ži­nę pa­ma­tuo­ti?

– Iš žmo­gaus praei­ties. Ko­dėl pas mus po­li­ti­kai ne­be­vartoja žo­džio "są­ži­nė"? Ra­šo "skaid­ru­mas". Jiems gė­da. Bet gal ir gė­dos ne­bė­ra? Pir­miau­sia, pre­zi­den­tai, mi­nist­rai, kler­kai tu­ri bū­ti są­ži­nin­gi. Ne­ga­li­ma vog­ti iš vi­suo­me­nės.

"Są­ži­nė" yra ge­riau­sias žo­dis. Ką reiš­kia "skaid­rus"? Tė­vų aša­ros ir­gi skaid­rios, ka­da iš­ly­di vai­kus į emig­ra­ci­ją.