Vasario 16-osios jubiliejus padrąsino susigrąžinti tėvą

Vasario 16-osios jubiliejus padrąsino susigrąžinti tėvą

Va­sa­rio 16-osios ju­bi­lie­jus pa­drą­si­no su­si­grą­žin­ti tė­vą

Ar­tė­jant Lie­tu­vos vals­ty­bės 100-me­čiui šiau­lie­tė Ni­jo­lė Da­gie­nė (Šei­naus­kai­tė) džiau­gė­si ga­lė­da­ma pa­sa­ky­ti: „Aš su­si­grą­ži­nau sa­vo tė­vą“. Mo­te­ris Lie­tu­vos cent­ri­nia­me ar­chy­ve su­ra­do do­ku­men­tus ir su­pra­to, ko­dėl so­viet­me­čiu apie jos tė­vą ne­bu­vo ga­li­ma pra­si­tar­ti nė žo­džio. „Vals­ty­bė – tai žmo­nės, o vals­ty­bės is­to­ri­ja – jos žmo­nių gy­ve­ni­mai ir li­ki­mai, kar­tais la­bai ne­gai­les­tin­gi“, – ži­no šiau­lie­tė.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Sep­ty­nias­de­šimt me­tų bai­mės

Po­nia Ni­jo­lė ro­do šei­mos nuo­trau­kas: jos tė­tis An­ta­nas Šei­naus­kas, ma­ma Ju­li­ja Šei­naus­kie­nė (Leo­nai­tė), Ni­jo­lės se­su­tė Lai­ma, ma­mos se­suo Ane­lė Kaž­dai­lie­nė (Leo­nai­tė), jos vy­ras Mi­kas (My­ko­las) Kaž­dai­lis ir jų sū­nus An­ta­nas.

Vy­rai – uni­for­muo­ti, pa­si­tem­pę, mo­te­rys dai­liai pa­si­puo­šu­sios išei­gi­niais mies­tie­tiš­kais dra­bu­žiais.

Po­nia Ni­jo­lė at­ver­čia nuo­trau­kos nu­ga­rė­lę – už­ra­šy­ta de­di­ka­ci­ja, fo­tog­ra­fa­vi­mo da­ta, ryš­kus die­nos, mė­ne­sio skai­čius – bir­že­lio 22-oji, tik me­tų skai­čiaus ra­ša­las iš­si­lie­jęs.

„Ma­ma iš bai­mės so­vie­tams pa­try­nė drėg­nu pirš­tu da­tą, kad iš­si­lie­tų ra­ša­las ir į akis ne­kris­tų, koks tai lai­ko­tar­pis. Bi­jo­jo. Tai tar­pu­ka­rio nuo­trau­ka. Uni­for­mos – Lie­tu­vos po­li­ci­jos“, – į ke­lis tau­pius žo­džius po­nia Ni­jo­lė su­tal­pi­no vi­są dau­giau, nei 70-ies me­tų šei­mos is­to­ri­ją, ku­ri bu­vo sle­pia­ma nuo vi­sų.

Jos tė­tis A. Šei­naus­kas (1905 – 1945 (?)) tar­na­vo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je 2 ar­ti­le­ri­jos pul­ke ei­li­niu, o po to 1928 me­tais bu­vo priim­tas į Klai­pė­dos karš­to pa­sie­nio po­li­ci­jos tar­ny­bą.

Iš Lie­tu­vos cent­ri­nio vals­ty­bės ar­chy­vo gau­ti do­ku­men­tai liu­di­ja, kad Klai­pė­dos kraš­to pa­sie­nio po­li­ci­jos po­li­ci­nin­kas A. Šei­naus­kas „gar­bin­gai, są­ži­nin­gai ir iš­ti­ki­mai iš­tar­na­vęs 10 me­tų“ – 1938 me­tų rug­sė­jo 8 die­ną Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­to bu­vo ap­do­va­no­tas Vy­tau­to Di­džio­jo or­di­no 3-ojo laips­nio me­da­liu.

1939 me­tais A. Šei­naus­kas su žmo­na per­si­kė­lė į Kur­šė­nus, ten žmo­nos ma­ma jiems bu­vo do­va­no­ju­si ga­ba­lą že­mės Vy­dū­no gat­vė­je, čia pa­si­sta­tė di­de­lį na­mą, ku­ris, res­tau­ruo­tas, te­bes­to­vi iki šiol.

Apie M. Kaž­dai­lį iš Lie­tu­vos cent­ri­nio vals­ty­bės ar­chy­vo gau­ti do­ku­men­tai liu­di­ja, kad jis, Kur­šė­nų mies­to gy­ven­to­jas, tar­na­vo Šiau­lių ap­skri­ty­je vyr. po­li­ci­nin­ku nuo 1920 me­tų lie­pos 10 die­nos iki 1926 me­tų lapk­ri­čio 10 die­nos.

O nuo 1927 me­tų lie­pos 17 die­nos bu­vo priim­tas į Ge­le­žin­ke­lių po­li­ci­ją vyr. po­li­ci­nin­ku. Dir­bo Vir­ba­lio, Pa­gė­gių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­se. 1928 me­tais ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­da­liu. Nuo 1932 me­tų dir­bo Rad­vi­liš­kio sto­ty­je, nuo 1939 me­tų – Kau­no sto­ty­je, o nuo 1940 me­tų lie­pos – Ma­žei­kių nuo­va­do­je ir sto­ty­je. 1940 me­tų spa­lį at­leis­tas iš tar­ny­bos.

Šias biog­ra­fi­jos de­ta­les ir rei­kė­jo slėp­ti il­gus so­viet­me­čio me­tus. Jos ma­ma, da­bar jau švie­saus at­mi­ni­mo, Ju­li­ja Šei­naus­kie­nė tai slė­pė net ir nuo sa­vo vai­kų.

O at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, kai jau bu­vo ga­li­ma pri­si­min­ti, ne­be­bu­vo kam pa­sa­ko­ti šių biog­ra­fi­jų, nes vi­si, ku­rie jas pui­kiai ži­no­jo ir bu­vo jų liu­dy­to­jai, jau bu­vo iš­ke­lia­vę pas Vieš­pa­tį.

Bė­gi­mas į ne­ži­nią ir mir­tį

N. Da­gie­nė pa­sa­ko­jo, kad tė­vas, ru­sų ar­mi­jai su­grįž­tant į Lie­tu­vą, pa­si­kin­kė ark­lį, su­si­so­di­no ar­ti­muo­sius į ve­ži­mą ir pa­trau­kė į Va­ka­rus. Bu­vo 1944 – 1945 me­tų žie­ma. Ni­jo­lei ta­da bu­vo dve­ji me­tu­kai, se­suo Lai­ma – vy­riau­sia, gi­mu­si 1936 me­tais ir už bro­lis Vy­tau­tas, gi­męs 1938 me­tais.

Ni­jo­lė ma­mą vė­liau gir­dė­jo pa­sa­ko­jant apie Len­ki­ją, Kro­ku­vą. Vie­nas iš pri­si­mi­ni­mų bu­vęs, kai pa­ke­liui mi­ru­sį ma­mos bro­lį ro­gu­tė­mis nu­ve­žė į snie­gu už­klo­tas Kro­ku­vos ka­pi­nes.

Šei­mos ve­ži­mas dar­dė­jęs to­lyn iki pie­tų Len­ki­jos, Čens­ta­ka­vos, kur, šei­mos ne­lai­mei, ne­pa­vy­ko iš­veng­ti su­si­ti­ki­mo su ru­sų ka­riuo­me­ne. Bū­tent Čens­ta­ka­vo­je pa­bė­gė­lius ru­sų ka­riuo­me­nė ėmė į fron­tą.

Į ru­sų ka­riuo­me­nę 1945 me­tų ko­vą Čens­ta­ka­vo­je paė­mė ir ka­ro pa­bė­gė­lį An­ta­ną Šei­naus­ką, bet vos še­šio­li­kos su­lau­ku­sį Ni­jo­lės pusb­ro­lį An­ta­nu­ką Kaž­dai­lį.

Šei­mai li­ko raš­te­lis „vziat v kras­nu­ju ar­mi­ju“ (rus. paim­tas į rau­do­ną­ją ar­mi­ją). Ju­li­ja Šei­naus­kie­nė su vai­kais dar ku­rį lai­ką lai­kė­si pas ūki­nin­kus ne­to­li Čens­ta­ka­vos, bet ap­si­spren­dė su tri­mis sa­vo vai­kais grįž­ti į Kur­šė­nus – juk ten sto­vi jų na­mai.

Sug­rį­žu­si į Kur­šė­nus ji sa­vo na­me ra­do įsi­kū­ru­sį Kur­šė­nų vals­čių. Var­gais ne­ga­lais Ju­li­ja Šei­naus­kie­nė įsi­pra­šė gy­ven­ti į vie­ną iš di­de­lio sa­vo na­mo ma­žiau­sių kam­ba­riu­kų.

Vė­liau jų na­me bu­vo įkur­ta Kur­šė­nų bib­lio­te­ka, kurioje ma­ma įsi­dar­bi­no va­ly­to­ja, kū­re­no kros­nis, o Ni­jo­lė su bro­liu ir se­se­rimi ma­mai pa­dė­da­vo va­ka­rais pri­neš­ti mal­kų, kad ry­tą bib­lio­te­ki­nin­kės ir skai­ty­to­jai bib­lio­te­ką ras­tų šil­tą.

Šei­ma, jau gy­ven­da­ma sa­vo na­mo kam­ba­rė­ly­je, ga­vo pra­ne­ši­mą, ku­ria­me pa­ra­šy­ta, kad šei­mos tė­vas An­ta­nas Šei­naus­kas žu­vo 1945-ųjų ba­lan­džio 24-ąją. Pa­lai­do­ji­mo vie­ta ne­nu­ro­dy­ta. Tai bu­vo tik nuo­ra­šas, ori­gi­na­lo nei vai­kai, nei žmo­na ne­ga­vo ir nė­ra ma­tę.

Ni­jo­lė su eks­kur­si­ja bu­vo nu­va­žia­vu­si į Ber­ly­ną, šį mies­tą ji lan­kė tar­si tė­vo ka­pą, ku­rio, ži­no­ma, ji ne­ra­do.

Na­mus pa­dė­jo su­si­grą­žin­ti Ro­mual­das Ozo­las

Ma­ma gy­ve­no la­bai ty­liai – bu­vo pa­mo­ky­ta skau­džių ne­tek­čių, gra­si­ni­mų, bai­mės.

Ni­jo­lė, dėl to, kad jų na­muo­se vei­kė bib­lio­te­ka, net bu­vo pa­si­rin­ku­si bib­lio­te­ki­nin­kys­tės stu­di­jas.

Bro­lis Vy­tau­tas Šei­naus­kas (1938 – 2003) ta­po ži­no­mu kom­po­zi­to­riu­mi. Dirb­da­mas mu­zi­kos mo­ky­to­ju, pa­ma­tė, kad vai­kams la­bai trūks­ta dai­nų ir pa­ts pra­dė­jo už­pil­dy­ti tą spra­gą – ėmė kur­ti dai­nas. Pir­mo­ji dai­na „Ko­dėl iš­skri­do gand­ras“, su­kur­ta pa­gal Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džius 1972 me­tais. Žo­džius jo dai­noms kū­rė poe­tai Ra­mu­tė Sku­čai­tė, Zi­ta Gai­žaus­kai­tė, Vio­le­ta Pal­čins­kai­tė, Mar­ty­nas Vai­ni­lai­tis, Sta­sys Žli­bi­nas, Jur­gis Kun­či­nas, Juo­zas Er­lic­kas. Iš vi­so V. Šei­naus­kas yra su­kū­ręs apie 250 dai­nų.

Jis dir­bo Šiau­lių 43-oje pro­fe­si­nė­je mo­kyk­los mer­gai­čių cho­ro va­do­vu, va­do­va­vo Šiau­lių te­le­vi­zo­rių ga­myk­los cho­rui „Tau­ras“, dir­bo dai­li­nin­ku api­pa­vi­da­lin­to­ju Šiau­liuo­se, Kur­šė­nuo­se. 1975 me­tų lapk­ri­čio 28 die­ną su­ren­gė au­to­ri­nę pla­ka­tų pa­ro­dą Šiau­lių dai­li­nin­kų na­muo­se, da­ly­va­vo res­pub­li­ki­nė­je pla­ka­tų pa­ro­do­je Vil­niu­je.

At­kū­rus Nep­rik­lau­so­my­bę šei­ma pra­dė­jo ieš­ko­ti ga­li­my­bių su­si­grą­žin­ti sa­vo na­mus Kur­šė­nuo­se. La­biau­siai to no­rė­jo ma­ma. N. Da­gie­nė me­na tuo­me­tės vie­ti­nės val­džios at­si­ra­ši­nė­ji­mus – tai kvad­ra­tū­ra per di­de­lė, tai dar kaž­kas, to­dėl – ne­ga­li­ma. Ko dar rei­kia, juk Ju­li­ja Šei­naus­kie­nė jau yra ga­vu­si vie­no kam­ba­rio bu­tą vie­na­me iš Kur­šė­nų dau­gia­bu­čių.

Šei­ma krei­pė­si į tuo­me­ti­nę prem­je­rę Ka­zi­mi­rą Pruns­kie­nę. At­sa­ky­mo ne­ga­vę. Krei­pė­si į Ro­mual­dą Ozo­lą, vi­cep­rem­je­rą, ku­ris Šiau­lių ra­jo­ne kaip Są­jū­džio de­le­ga­tas bu­vo iš­rink­tas TSRS liau­dies de­pu­ta­tu.

„R. Ozo­las – la­bai są­ži­nin­gai rū­pi­no­si, kad bū­tų atkurta tei­sy­bė. At­siun­tė mums laiš­ką, ku­ris, de­ja, neiš­li­ko. Tą 1990-ųjų gruo­džio die­ną, kai mums pa­skam­bi­no ir pra­ne­šė, kad vy­ko po­sė­dis, ku­ria­me bu­vo nu­spręs­ta mū­sų šei­mai grą­žin­ti mū­sų na­mą, mi­rė ma­ma. Ji bu­vo sa­kiu­si, kad la­biau­siai no­rė­tų nors nu­mir­ti sa­vo na­me. Taip ir at­si­ti­ko, tik jai tų na­mų ne­be­rei­kė­jo, nes ji iš­ke­lia­vo į am­ži­nus na­mus“, – pa­sa­ko­jo skaus­min­gus iš­gy­ve­ni­mus N. Da­gie­nė.

Paieš­kos iš Ame­ri­kos ir Lie­tu­vos

N. Da­gie­nė apie šei­mos ne­gan­das, tė­vą ži­no­ju­si tik iš užuo­mi­nų, nuo­gir­dų, te­tų pa­sa­ko­ji­mų, kaip jis my­lė­jęs vai­kus, koks bu­vęs ge­ras šei­mai – bet nie­ko dau­giau.

Kad šios ar­ti­mų žmo­nių biog­ra­fi­jos iš užuo­mi­nų virs­tų fak­tais tu­rė­jo praei­ti lai­ko.

Pir­miau­sia jos gy­ve­ni­mą ge­ro­kai su­krė­tė ir pra­skaid­ri­no šią va­sa­rą iš JAV Pen­sil­va­ni­jos vals­ti­jos į Lie­tu­vą at­va­žia­vu­si ir Ni­jo­lę su­si­ra­du­si jau­no­sios kar­tos jų gi­mi­nės at­sto­vė Wen­dy Eis­mont. Ji – Ni­jo­lės mo­čiu­tės iš ma­mos pu­sės se­sers pro­vai­kai­tė.

„At­va­žia­vo, klau­si­nė­jo, ieš­ko­jo net iš Ame­ri­kos sa­vo šak­nų. O aš čia pat gy­ve­nu ir lai­kau už­gniau­žu­si sa­vo ne­ži­no­ji­mą pa­slap­ty­je. Rei­kė­jo ryž­tis“, – pa­sa­ko­jo N. Da­gie­nė.

Žy­gių ieš­ko­ti šak­nų ėmė­si jos se­sers Lai­mos duk­ra vil­nie­tė Ža­na Ku­čins­kie­nė.

„Žiū­rė­da­vau per te­le­vi­zi­ją, skai­ty­da­vau laik­raš­čiuo­se, kaip Lie­tu­va ruo­šia­si švęs­ti vals­ty­bės 100-me­tį ir gal­vo­jau, kas tai yra vals­ty­bė? Juk tai žmo­nės, jų gy­ve­ni­mai, jų li­ki­mai. Neį­ti­kė­ti­na, bet tik da­bar, praė­ju­s tiek me­tų ir ren­gian­tis švęs­ti svar­bią Lie­tu­vai da­tą, drą­siai ga­liu sa­ky­ti, kad su­si­grą­ži­nau sa­vo tė­vą“, – džiau­gė­si N. Da­gie­nė.

Įdo­mūs fak­tai iš Lie­tu­vos po­li­ci­jos is­to­ri­jos

Su do­ku­men­tais apie tė­vą ir sa­vo dė­dę kur­šė­niš­kį Mi­ką Kaž­dai­lį, gau­tais iš Lie­tu­vos cent­ri­nio ar­chy­vo, ji krei­pė­si ir į Šiau­lių vy­riau­sią­jį po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą – juk tai ir šios įstai­gos is­to­ri­ja.

Ypa­č, N. Da­gie­nės tei­gi­mu, juos su­do­mi­no vie­nas do­ku­men­tas – pir­ma­sis Lie­tu­vos po­li­ci­jos tar­nau­to­jų su­ra­šy­mo, vy­ku­sio 1939 me­tų sau­sio 17 die­ną, la­pe­lis. Jį už­pil­dė N. Da­gie­nės dė­dė Mi­kas Kaž­dai­lis.

La­pe­ly­je, gre­ta dau­gy­bės duo­me­nų apie as­me­nį įra­šy­ta, kad 1932 me­tais ei­li­nis po­li­ci­nin­kas gau­da­vęs 206,80 li­to al­gą per mė­ne­sį. Tai bu­vę la­bai di­de­li pi­ni­gai, kai, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos ban­ko duo­me­ni­mis, tais me­tais dar­bi­nis ark­lys Lie­tu­vo­je kai­na­vo 294, mel­žia­ma kar­vė – 157, o rie­bus bu­liu­kas – 50 li­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO, Ri­tos ŽA­DEI­KY­TĖS, šei­mos ar­chy­vo nuo­tr.

Šiau­lie­tė Ni­jo­lė Da­gie­nė džiau­gia­si at­ra­du­si sa­vo šei­mos is­to­ri­ją.

Is­to­ri­nė gi­mi­nės nuo­trau­ka, ku­rios da­ta nu­ga­rė­lė­je nu­trin­ta drėg­nu pirš­tu. Sė­di Ju­li­ja Šei­naus­kie­nė (Leo­nai­tė) su vy­ru An­ta­nu Šei­naus­ku ir duk­re­le Lai­ma. Sto­vi Kaž­dai­lių šei­ma (iš kai­rės) sū­nus An­ta­nas, Ane­lė ir Mi­kas Kaž­dai­liai.

Kur­šė­niš­kis kom­po­zi­to­rius Vy­tau­tas Šei­naus­kas jau­nys­tė­je.

Vy­riau­sio­ji duk­ra Lai­ma Šei­naus­kai­tė Vil­niu­je. Fo­ne – Ge­di­mi­no pi­lis.

Čens­ta­ka­vo­je iš­duo­tas raš­te­lis, kad An­ta­nas Šei­naus­kas paim­tas į ru­sų ka­riuo­me­nę.

Mi­ri­mo liu­di­ji­mas, va­di­na­mo­ji „pa­cha­ron­ka“, apie kur­šė­niš­kio A. Šei­naus­ko žū­tį.

Ni­jo­lė Da­gie­nė su jau­no­sios kar­tos gi­mi­nai­te – te­tos duk­te­rė­čia Wen­dy Eis­mont iš JAV Pen­sil­va­ni­jos vals­ti­jos. Bū­tent Wen­dy dė­ka ir N. Da­gie­nė ėmė­si ieš­ko­ti il­gai slėp­tos sa­vo šei­mos is­to­ri­jos.

Bu­vęs Šei­naus­kų na­mas Kur­šė­nuo­se.