Naujausios
Didysis tiekėjas nesužavėtas
Bendrovės „Šiaulių vandenys“ generalinis direktorius Jonas Matkevičius „Šiaulių kraštui“ sako, jog idėja stambinti vandens tiekėjų įmones nėra nauja. Aplinkos ministerija, jo žodžiais, vis rengia „kažkokį mechanizmą“.
„Kiek pamenu, kiekviena atėjusi nauja valdžia užsibrėžia daryti reformas. Vieną galimybių studiją Aplinkos ministerija darė prie praėjusios kadencijos valdžios, kelis šimtus tūkstančių eurų išmetė, važinėjo per rajonus, pristatinėjo, bet padėjo į stalčių, dabar kitą daro pasitelkusi Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertus, mokys mus, kaip reikia dirbti,“– sako J. Matkevičius.
Pagal Savivaldos įstatymą už geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą atsakingos yra savivaldybės.
„Tai kodėl dabar iš viršaus pradeda reguliuoti, ar mums stambėti, ar smulkėti? – klausia „Šiaulių vandenų“ vadovas. – Koks tos reformos tikslas? Europinių pinigų, sako, nebebus vandentvarkos projektams ir kainas nori suvienodinti. Kodėl šiauliečiai, pavyzdžiui, turėtų mokėti už Šiaulių rajono gyventojus, kad jiems vandens kaina būtų mažesnė? Kiekvienoje savivaldybėje yra skirtingos sąlygos, skirtingas vandens ūkio infrastruktūros išvystymas. Tačiau nėra Lietuvoje tokios situacijos, kad tas vandens ūkis būtų kažkaip labai nugyventas.“
Jo nuomone, šalyje vandentvarkos kainos nėra tokios, kad gyventojai nepajėgtų mokėti – atskiroms įmonėms nuo 1,5 euro iki 3,5 euro už kubą suvartoto vandens moka. Be to, pabrėžia, kad „kainos yra valstybės reguliuojamos“.
J. Matkevičiaus teigimu, verčiau kainodarą būtų imta tvarkyti.
„Šiaulių vandenų“ kainoje, pavyzdžiui, dabar nėra įskaičiuota 430 tūkstančių eurų sąnaudų, kurios atsirado dėl valdžios priimtų sprendimų. Štai, pakėlė taršos mokestį, nuo kurio taršos situacija niekaip nepasikeitė, – teikė pavyzdį J. Matkevičius. – Pasipinigauja, o jeigu būtume valstybės įmonės, tai kažin, ar valstybė pati sau imtų baudas mokėti?“
Rajono savivaldybė dotuoja gyventojus
Šiaulių rajone centralizuotai vandenį tiekia ir nuotekas tvarko Savivaldybės bendrovė „Kuršėnų vandenys“. Bendrovė praeitais metais turėjo 353 tūkstančius eurų nuostolio. Apskrityje tai didžiausi vandentvarkos įmonės patiriami nuostoliai. Iš apskrityje veikiančių vandentvarkos įmonių nuostolingai dar dirba bendrovė „Joniškio vandenys“, bet jos nuostoliai mažesni – pernai buvo 84 tūkstančių eurų.
Valstybinė energetikos reguliavimo taryba šiemet vienašališkai patvirtino UAB „Kuršėnų vandenys“ vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bazinę kainą, kuri yra didžiausia apskrityje (3,09 c/m3 be PVM).
Kad gyventojai nepatirtų šoko, Šiaulių rajono savivaldybė dotuoja visą vienašališkai VERT patvirtintos kainos didėjimą, skirdama už kubą suvartoto vandens 58 centus iš biudžeto. Tad daugiabučių gyventojai užuot mokėję 3,74 euro (su PVM), moka kaip mokėję 3,16 euro (su PVM). Palyginimui, „Šiaulių vandenų“ kaina vartotojams butuose – 2,54 euro už suvartotą kubą vandens (su PVM).
Galima apskaičiuoti, išvedant kainų vidurkį, jog šiauliečiams kaina didėtų 60 centų, o Šiaulių rajono gyventojams atitinkamai mažėtų, jeigu įmonės būtų sujungtos. Kitaip sakant, rajono gyventojus dotuotų nebe rajono Savivaldybė, o miesto gyventojai iš savo kišenės.
Abejoja, ar miestui rūpės rajonas
Centralizuota geriamojo vandens tiekimo paslauga šiuo metu naudojasi tik apie 39,7 proc., o nuotekų tvarkymo paslauga – apie 34 procentai Šiaulių rajono savivaldybės gyventojų. Didesnis vartotojų skaičius yra tik Kuršėnų mieste, o kitur vartotojai yra nutolę ir jų mažai. Vien nuotekų valyklų rajone yra 29-os. Kelias priemiestines gyvenvietes – Ginkūnus, Aukštelkę, Vijolius – aptarnauja „Šiaulių vandenys“.
„Yra planas jungti mažąsias įmones prie didžiųjų, bet ar didiesiems bus naudinga prisijungti tokias įmones, kaip mūsų? – abejoja UAB „Kuršėnų vandenys“ vadovas Silvas Gedaminskas. – Kiek žinau, jie netrykšta noru, nes jų vartotojams automatiškai brangs vanduo. Kadangi išlaidas reikės dalintis, tad kainas miestui ir rajonui patvirtins vienodas.“
Šiaulių rajono vicemeras Česlovas Greičius „Šiaulių kraštui“ komentavo, jog rajono vandentvarkos įmonei pelningai dirbti neišeina dėl to, kad teritorija labai didelė, gyvenvietės išsibarsčiusios ir vartotojų skaičius mažas.
„Todėl Savivaldybės Taryba yra nusprendusi kelis artimiausius metus dotuoti gyventojams vandens kainą iš biudžeto, – sakė vicemeras. – Remiame įmonę, nes ji nepajėgi iš savo lėšų užtikrinti trasų plėtrą, garantuojame ir imamas paskolas.“
Jo nuomone, vandens įmonės neturėtų būti nei pelningos, nei nuostolingos, nes vandens tiekimas gyventojams yra būtinoji užtikrinti savivaldos funkcija.
„Valstybės pozicija dabar labai įdomi – paramą teiks už jungimąsi didiesiems aglomeratams, – stebisi Č. Greičius. – Jeigu su miestu susijungtume, abejoju, ar miesto Tarybai būtų įdomu, kad kokiame Pakulmušio kaime ar Auksučiuose reikia vandentiekio ir kanalizacijos. Prioritetas vis tiek būtų miestas.“
Prievartos, bet darys spaudimą
Darius Kvedaravičius, aplinkos viceministras, „Šiaulių kraštui“ teigė, jog „ne apie įmonių stambinimą kalbama, o apie efektyvinimą.“ Mat trečdalis šalies vandentvarkos įmonių dirba nuostolingai.
„Apie stambinimą ir centralizavimą kalbėta prieš kelis metus, bet tai buvo pateikta, kaip prievartinė iniciatyva, ir susilaukė didelio savivaldybių pasipriešinimo. Manome, kad reikia savivaldybių argumentus išgirsti, todėl rengiame kiek kitokio pobūdžio įstatymo pataisas“, – aiškino situaciją viceministras.
Įstatymo pataisų projektas būtų teikiamas Seimui jau šioje rudens sesijoje. Bet dar neviešinimas.
„Turime EBPO ekspertų išvadas, kad mūsų vandens ūkis nėra efektyvus, įmonės per smulkios ir nėra tvarios finansiškai užtikrinti paslaugų kokybę ir investicijas į paslaugų plėtrą. Objektyvios priežastys – klientų mažėja, nes dėl demografinės situacijos mažėja miesteliai. Subjektyvios – vadybos trūkumai. Tokią situacija matydami kažkokių veiksmų turime imtis, padėti ir savivaldai, ir jos įmonėms stotis ant kojų“, – sakė D. Kvedaravičius.
Kaip padės?
„Bus spaudimas akcininkams – savivaldai – palaikyti įmonių gyvybingumą. Pačios savivaldybės turėtų nuspręsti, kaip tai daryti: kažkas gal investuos savivaldybių biudžetų pinigus, kažkas gal reorganizuos įmones, ieškos vidinių resursų. Bet siūlome ir būdą jungtis ir jungimas bus skatinamas, „ – įvardijo D. Kvedaravičius.
Aiškėja, kad tam ruošiamas saldainis. Jungimasis būtų skatinamas europiniais pinigais, dėl jų vyksta derybos su Europos Komisija.
„Lėšos bus nukreiptos tik toms įmonėms, kurios stambinsis“, – pabrėžė vicemeras.
Tačiau jis neatsakė, kodėl Šiaulių miesto gyventojai, pavyzdžiui, turėtų būti suinteresuoti miesto vandentvarkos įmonės stambinimu? Plius dengti rajono vandentvarkos nuostolius?
„Todėl ir siūlome savanorišką modelį, bet pereinamuoju laikotarpiu teritorijoje galėtų būti taikomi skirtingi tarifai, – sakė viceministras ir pasvarstė, jog Šiaulių rajono įmonė gali jungtis ir su Joniškio rajono įmone, nebūtinai su Šiaulių miesto.
„Europos Komisija aiškiai sako, kad didelių europinių investicijų laikas baigėsi ir įmonės turės gyventi iš tarifo ir papildomos investicijos gali būti siejamos tik su tarifu, – įvardijo pagrindinę reformos priežastį D. Kvedaravičius. – Jeigu jungsis galime padėti, jeigu ne – akcininkų atsakomybė, kad įmonė veiktų efektyviai ir atitiktų sveikos įmonės kriterijus.“
Kas bus, jeigu kriterijų neatiks?
„Jeigu akcininkas nesiima priemonių ir įmonė negali veikti tvariai, atimama licencija veiklai, – atsakė viceministras. – Tada įsijungia garantinis vandens tiekimo mechanizmas. Tai reiškia, kad bus atrinkti garantiniai vandens tiekėjai, jie tieks vandenį, kol konkurso tvarka savivaldybė parinks nuolatinį tiekėją.“
„Vanduo turi grįžti į valstybės rankas“
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas problemą siūlo spręsti visiškai kitaip.
“ Manau, jog vandens tiekimas turi grįžti į valstybės rankas, tapti valstybės funkciją, – pabrėžia jis. – Ir ilgainiui būtų nustatyta vienoda vandens kaina kiekvienam Lietuvos gyventojui. Tada būtų prasmė kalbėti apie vandens ūkio centralizavimą ir tada tai būtų reforma iš esmės.“
„Dabar bandymai jungti, kažką daryti prievartos būdu – niekur neveda ir neduos jokio apčiuopiamo rezultato, – įsitikinęs Šiaulių meras. – Bus tik dar keli metai tuščių kalbų su visiškai apgailėtinais prievartiniais mechanizmais, jeigu bus pasiduota tiems prievartiniams mechanizmams. Aišku, bus padaryti keli pilotiniai jungimosi bandymai, jiems duodama papildomai lėšų, bet tai tik dūmų uždanga. Klausimo iš esmės nesprendžia.“
Jis neįžvelgia perspektyvos „įmonių stambinime“, nes toks stambėjimas, jo žodžiais, ir dabar galėtų vykti, bet nevyksta.
„Niekas ir dabar nedraudžia savivaldybėms susitarti ir padaryti atitinkamus veiksmus, – sako A. Visockas. – Mes, pavyzdžiui, esame perėmę dalį Šiaulių rajono vamzdynų ir tiekiame pigesnį vandenį Vijoliams, nes buvo logikos taip elgtis. O kai siūloma jungtis, kada vienur ūkis vedamas netinkamai, o kitur gerai, galų gale nukentės tas, kuri savo ūkį vedė gerai, o išloš tas, kuris vedė prastai. Ne taip turi būti valstybėje.“
„Jeigu yra bėda, o bėda yra, nes dalis vandens ūkių vystėsi ne taip, kaip turėtų – dėl vadovų atsakomybės ar dėl to, kad savivaldybių tarybos neprisiėmė pareigos, kad vandens ūkis veiktų efektyviai, kaip priklauso ir pagal Vietos savivaldos įstatymą ir pagal Geriamojo vandens ir nuotekų įstatymą, – teigia A. Visockas. – Todėl mano pasiūlymas vienareikšmis – klausimą reikia spręsti iš esmės, nustatant vienodą vandens kainą visiems Lietuvos gyventojams, kaip yra su elektros ar dujų kaina, ir vandentvarkos funkciją darant valstybine,“
„Nėra vietos žaidimams, nes jeigu nepadarai investicijų, kurios yra būtinos, tai prarandi ateitį, todėl tas klausimas yra valstybinis, – pabrėžia Šiaulių meras. – Įsivaizduokite situaciją, kai savivaldybės taryba nebalsuoja už būtinąsias investicijas, nes didės vandens kaina – ir taip atvedame procesą į aklavietę. Čia negali būti politinio proceso, turi būti ūkinis sprendimas, pagrįstas sąnaudų skaičiavimu ir teisinga kainodara, kuri dabar yra neįtikėtinai paini.“
„Laikas dalykus pamatyti tikrame pavidale, – ragina A.Visockas. – Vandens ūkis turi būti paimtas į valstybės rankas, nes valstybė yra maža, o geriamo vandens tiekimas ir nuotekų tvarkymas ne ta vieta, kur galima žaisti.“
Jis įžvelgia privalumus ir gyventojams, ir investuotojams, jeigu vandentvarkos kainos būtų vienodos visoje šalyje ir vienodai būtų garantuojama vandens kokybė.
„O apie Aplinkos ministeriją dabar iš viso sunku kalbėti, nes susidaro įspūdis, kad jie ten dirba prieš vandens vartotojus, – piktinasi A. Visockas. – Visiškai dirbtinai, pavyzdžiui, padidina vandens kainą, padarydami klaidingus sprendimus ir iškeldami reikalavimus, kurių niekas negali Lietuvoje įgyvendinti. Kalbu apie ftalatų temą. Jų šalinimo įrenginių nė nėra, o uždeda už šią taršą trigubą ar keturgubą apmokestinimą. Ir taip pasipinigaudami daro ne pirmą kartą.“
„Iš viso ar ministerija gali spręsti apie tokias esmines vandentvarkos įmonių pertvarkas? Mano nuomone, tai ne ministerijos, o Vyriausybės reikalas. Ir Vyriausybė turi progą išspręsti tą klausimą, nes ypač mažuose miesteliuose tai didžiulė problema. Ten vanduo kainuoja brangiau ir investicijos ten negali ateiti būtent dėl to. Jeigu kalbame apie regioninę politiką, tai vien tai eliminuoja kai kuriuos verslus iš regiono“, – reziumuoja A.Visockas.
