Naujausios
Pats mažiausias vandens telkinys įvairiuose pasaulio kraštuose nuo neatmenamų laikų buvo saugomas. Krikščioniškos kultūros saulėtekyje, pradedant Jonu Krikštytoju, nuodėmingo kūno apsivalymas vyko upės vandeniu. Tai skatino būti švariam, gyventi tvarkingai „mintimis, žodžiais ir darbais“.
Ankstesnės visuomenės bėgantį vandenį apipindavo įvairiomis legendomis, pasakomis. Matriarchato bendruomenės iš vandens kildino deives moteris. Lietuvoje ežerus, upes, šaltinius globojo jaunos nenusakomo grožio merginos Laumės. Jos globojo, saugojo vandenį. Pakrantėmis vaikštančius jaunus vyrus vyliodavo, ilgais, besidraikančiais vandens paviršiumi plaukais apsukdavo kaklą ir dainuodamos nusitemdavo į vandenų gelmes. Kitų nemirtingų vandenų gražuolių Undinių nusakoma mitinė išvaizda – dieviškas grožis, ilgi nuogą kūną dengiantys plaukai ir žuvies uodega. Ji – viliokė taip pat. Tokiai undinei vardu Jūratė eiles skyrė poetas Maironis savo eiliuotoje sakmėje „Jūratė ir Kastytis“:
O Kastyti
Baltalyti,
Kam žuvytes man vilioji?
Kam vilioji marių giją?
Marios mano viešpatija!
Aš Jūratė nemarioji.
Bet nenusiminė bailiai
Kastyčio vyriška krūtinė;
Akių tik žiebė spinduliai
Ir jėga tryško begalinė;
O atsikvėpę sau plačiai;
Irklavo į aną stačiai…
Vos Jūratė
Jį pamatė
Priešais milžinu galiūnu,
Užsimiršus skaistybės,
Savo dieviškos galybės,
Pamylėjo žemės sūnų.
Šiandienės legendos, istorijos apie vandenis kuriamos ir Šiauliuose. Vietos gyventojai, dažnai vaikštantys, bėgiojantys Talšos parke, iš lūpų į lūpas perduoda pasakojimą apie upeliuką, tekantį į ežerą.
Vienas metų sezonas keičia kitą. Vienu laikotarpiu daug lyja, kitu – sausra išdžiovina viską. Talšos parke vasaros metu upeliuko vaga nusenka ir vandens nelieka nė lašo. Lietingu sezonu ta žemės gysla prisipildo čiurlenančio vandens. Todėl šis upeliukas gavo praeinančių, prabėgančių miestiečių vardą – Ašarėlė – žemė ašaroja.
Prieš gerą šimtmetį Šiaulių vyrų gimnaziją baigęs, išsilavinimą įgijęs Peterburgo technologijos institute Steponas Kairys buvo neabejingas vandeniui žmogaus aplinkoje. Jis parengė Šiaulių vandentiekio bei kanalizacijos projektus mieste, kur mokėsi. Dar carinės okupacijos metais vandentiekio ir kanalizacijos projektą jis parengė Vilniuje, Didžiojoje gatvėje. Atkūrus valstybę, Steponas Kairys parengė vandentiekio ir kanalizacijos projektus bei finansinę apskaitą Šančių ir Žaliakalnio mikrorajonams Kaune, Panevėžio, Marijampolės, Vilkaviškio miestams.
Šiuo metu Lietuvos miestuose daug vykdoma įvairių projektų, skirtų vandentvarkai. Įdomus architektūrinis sprendimas, skirtas vienam iš trijų – Marijonų, Aušros Vartų ir Vingrių – šaltinių Vilniuje. Susipažinę su šaltiniais, dar XVI amžiaus pradžioje teikusiais vandenį miestui, architektai Jolita Vileikienė ir Paulius Jonys pasirinko Vingrių šaltinio ir jo artimos erdvės sutvarkymo idėjos realizavimą. Sovietmečiu sunaikintas vandens telkinys buvo „prikeltas“ – sukurta erdvė pėstiesiems, kur vyksta nuolatinis judėjimas, kur suformuota lauko skulptūrų vieta. Architektūrinis sprendimas – šaltinio vanduo, bėgantis urbanizuota vagele – pripažinta geriausia viešąja erdve 2022 metais.
Praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje šiaulietis Juozas Svirskis pradėjo vadovauti Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriui. Jo vadovaujama kolektyvas įrengė 117 tvenkinių Šiaulių regione. Ir šiandien miestiečių pamėgti ir gausiai lankomi tuomet sutvarkyti vandens telkiniai – Bubių, Kairių, Švedės, Gudelių, Arimaičių ir kt.
Rengiant vandentvarkos darbus, J. Svirskis nustatė, jog Vijolės upė Šiauliuose yra labiausiai užteršta upės vaga mieste – į ją ateina keturiasdešimt nelegalių nuotėkų. Savo inteviu „Šiaulių naujienų“ (2005 m. liepos 5d.) žurnalistui Romualdui Baliutavičiui Juozas Svirskis apibendrino savo mintis: „Tvarkyti reikia ne po vieną hidrotechninį objektą, bet kompleksiškai visus“.
Pradėjus gilintis į upių tinklo atsiradimą Šiauliuose, istoriniai faktai rodo miesto plėtrą. Augant miestui ir į jo teritoriją įjungiant priemiesčius, aiškėja, jog mikrorajonai formavosi pagal vandens telkinius. Rūdės upė pirmoji nusipelnė išskirtinio dėmesio. Nesvarbu, kad dalis upės vandens bėga požeminiais vamzdžiais, tačiau skulptorius Kazys Kasperavičius Vilniaus gatvės žemutiniame taške, po kuriuo prateka upė, pastatė fontaną.
O kas toliau?
Kaip tos kitos žemės gyslos Šiauliuose?
(Bus daugiau)
