Vals­ty­bės šimt­me­ty­je – „Rū­tos“ 105-eri

Vals­ty­bės šimt­me­ty­je – „Rū­tos“ 105-eri

Vals­ty­bės šimt­me­ty­je – „Rū­tos“ 105-eri

Šiau­lių fab­ri­kas „Rū­ta“, gar­sus sal­dai­nių ga­min­to­jas, gy­vuo­ja 105 me­tus. Kles­tė­jo at­kur­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės pir­mo­jo dvi­de­šimt­me­čio me­tais, o dabar "Rūtos" pre­ki­nis ženk­las rep­re­zen­tuo­ja ir mies­tą, ir ša­lį. Val­do ir plė­to­ja įmo­nę įkū­rė­jo An­ta­no Gri­ce­vi­čiaus (1877–1949) pa­li­kuo­nys. To­kių įmo­nių, ku­rias sa­vi­ni­n­kai su­si­grą­ži­no po Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo, Lie­tu­vo­je vos trys.

„Ne­bū­tu­me įmo­nės su­si­grą­ži­nę, „Rū­tos“ ne­be­bū­tų“, – sa­ko ga­my­bos di­rek­to­rius Ri­man­tas Gluo­das, fab­ri­ko įkū­rė­jo An­ta­no Gri­ce­vi­čiaus proa­nū­kis.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Ne­gan­dų iš­blaš­ky­ta gi­mi­nė

Ri­man­to Gluo­do tė­vai – Al­do­na Gri­ce­vi­čiū­tė-Gluo­die­nė, A. Gri­ce­vi­čiaus anū­kė, ir Al­gir­das Gluo­das. Jis dau­giau kaip du de­šimt­me­čius va­do­va­vo įmo­nei, kai ji bu­vo su­si­grą­žin­ta, at­kū­rė ga­my­bą pa­gal įkū­rė­jo tra­di­ci­jas.

Su Gluo­dų šei­ma su­si­tin­ka­me bend­ro­vė­je. Al­do­na ir Al­gir­das Gluo­dai at­vy­ko iš Sma­li­nin­kų. A. Gluo­das prieš dve­jus me­tus, su­lau­kęs 75 me­tų, įmo­nės va­džias per­da­vė jau­na­jai Gri­ce­vi­čių di­nas­ti­jos kar­tai. Žmo­nos žo­džiais, grį­žo į „kai­mą“.

„Aš esu An­ta­no Gri­ce­vi­čiaus vy­riau­sio­jo sū­naus Vla­do duk­tė, – pa­sa­ko­ja Al­do­na Gluo­die­nė. – Man ne­te­ko pa­žin­ti nei se­ne­lio, nei tė­vo. Gi­miau 1944 me­tais, bu­vau vos ke­lių sa­vai­čių, kai tė­vas tu­rė­jo pa­si­trauk­ti iš Lie­tu­vos į Va­ka­rus. Jis bu­vo che­mi­kas, dir­bo gink­lų pra­mo­nė­je, bū­tų bu­vęs iš­trem­tas. Su ma­ma ir se­se­ri­mi nuo trem­ties pa­si­trau­kė­me į Klai­pė­dos kraš­tą, vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau per pen­kias mo­kyk­las.“

Vi­sa Gri­ce­vi­čių šei­ma bu­vo iš­blaš­ky­ta. An­ta­nas Gri­ce­vi­čius su žmo­na Ju­ze­fa tu­rė­jo ke­tu­ris vai­kus: Vla­dą, Ma­ri­ją, Ja­ni­ną, An­ta­ną. Vla­das ir Ja­ni­na su sa­vo šei­ma emig­ra­vo į Ame­ri­ką. Ma­ri­ją, ku­ri dir­bo vais­ti­nin­ke Šiau­liuo­se, po ka­ro vy­ras su­si­grą­ži­no į Vo­kie­ti­ją.

Jau­niau­sias sū­nus An­ta­nas su ma­ma Ju­ze­fa bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą, po trem­ties abu gy­ve­no Kau­ne.

„Pa­ties An­ta­no Gri­ce­vi­čiaus neišt­rė­mė – jis mi­rė Šiau­liuo­se 1949 me­tais, pa­lai­do­tas se­no­sio­se mies­to ka­pi­nė­se, – įsi­ter­pia į žmo­nos pa­sa­ko­ji­mą A. Gluo­das. – Tik­ras fak­tas, kad fab­ri­ko dar­bi­ni­n­kai jį ap­gy­nė, kai po fab­ri­ko na­cio­na­li­za­ci­jos bu­vo kal­ti­na­mas ne­va išeik­vo­ji­mu. Jis bu­vo griež­tas, są­ži­nin­gas, de­mok­ra­tiš­kas žmo­gus – žiū­rė­jo dar­bi­nin­kų in­te­re­sų, ne­sio­rien­ta­vo vien į as­me­ni­nius in­te­re­sus, jo pa­dė­jė­jai bu­vo ir žy­das, ir ru­sas. Pats vis­ką nuo nu­lio pra­dė­jo – nie­ko ne­pa­vel­dė­jo ir nie­ko ne­tu­rė­jo. Pra­dė­jo dirb­ti kar­tu su žmo­na Ju­ze­fa.“

Ne tik fab­ri­kan­tas, bet ir ūki­nin­kas bu­vo – Aukš­tel­kė­je 30 ha že­mės tu­rė­jo, au­gi­no vaisk­rū­mius, ser­ben­tus nau­do­jo sal­dai­nių ga­my­bo­je.

„Nie­kas nie­ko jam ne­do­va­no­jo, mums štai nu­kri­to jo pa­li­ki­mas, o jam nie­kas ne­nuk­ri­to, – pa­brė­žė A. Gluo­das. – Dir­bo Vil­niu­je „Vik­to­ri­jos“ fab­ri­ke – pir­ma­ja­me Lie­tu­vos kon­di­te­ri­jos fab­ri­ke – nuo dar­bi­nin­ko iki meist­ro. Po to grį­žo į Šiau­lius ir sa­vo po­mė­gį rea­li­za­vo.“

1913 me­tais – to­je pa­čio­je vie­to­je, ku­rio­je da­bar „Rū­ta“ sto­vi, gy­ve­no ne­di­de­lia­me me­di­nia­me na­me­ly­je, ir čia pra­dė­jo vir­ti ka­ra­me­li­nius sal­dai­nius, vė­liau ir šo­ko­la­dą.

Šei­mo­je ži­no­ma, jog A. Gri­ce­vi­čius sa­vo fab­ri­ką pa­va­di­no „Rū­ta“ dėl lie­tu­vy­bės stip­ri­ni­mo. Tai bu­vo pir­ma­sis lie­tu­viš­kas fab­ri­kas mies­te, o A. Gri­ce­vi­čius darbš­tu­mu ir iš­ma­ny­nu grei­tai iš­ko­vo­jo sa­vo sal­dai­niams po­pu­lia­ru­mą.

„Šiau­liai ta­da bu­vo pa­ts lie­tu­viš­kiau­sias Lie­tu­vos mies­tas, – tei­gia A. Gluo­das. – Net 30 pro­cen­tų gy­ven­to­jų bu­vo lie­tu­viai, o Vi­niu­je tik apie 2–3 pro­cen­tus, Kau­ne – 4 pro­cen­tai.“

Per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą 1917 me­tais A. Gri­ce­vi­čius bu­vo pa­si­trau­kęs į Ru­si­ją, Pe­ter­bur­ge ir­gi už­siė­mė sal­dai­nių ga­my­ba.

„Te­ta Ma­ri­ja vis pa­sa­ko­da­vo, kad se­ne­lis pa­ts mė­go šo­ko­la­dą, vis jį kram­ty­da­vo, ge­rai iš­ma­nė ir jaus­da­vo jo sko­nius, – pa­si­da­li­ja šei­mos pri­si­mi­ni­mais A. Gluo­die­nė. – Da­bar mū­sų Ri­mas taip pat ge­rai šo­ko­la­do sko­nius jau­čia, o man tik­ra­sis juo­da­sis šo­ko­lo­das – kar­to­kas.“

Nuo vai­kys­tės ji ži­no­jo, kad se­ne­lis Šiau­liuo­se tu­rė­jo fab­ri­ką ir vis sva­jo­jo Šiau­lius pa­ma­ty­ti.

„Kai bai­giau mo­kyk­lą, no­rė­jau bū­ti mo­ky­to­ja ir va­žiuo­ti į Šiau­lius mo­ky­tis. Bet man pa­sa­kė, ne­ga­li va­žiuo­ti, ne­priims į ins­ti­tu­tą – ir dėl se­ne­lio, ir dėl tė­vo, – pa­sa­ko­ja. – Ma­no se­sers taip ne­priė­mė į Me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą. Bet vė­liau ji ta­po gy­dy­to­ja, o aš bai­giau Že­mės ūkio aka­de­mi­ją, ir vis tiek ta­pau pe­da­go­ge – dir­bau Sma­li­nin­kų že­mės ūkio tech­ni­ku­me dės­ty­to­ja. Mes abu su Al­gir­du ten dir­bo­me. Jis bu­vo mo­ky­to­jas, vė­liau – tech­ni­ku­mo di­rek­to­rius.“

„Pra­ga­rą praė­jo­me“

„Rū­tą“ sa­vi­nin­kai su­si­grą­ži­no 1993 me­tais.

A. Gluo­das kar­tu žmo­nos se­sers vy­ru tu­rė­jo įga­lio­ji­mą at­sto­vau­ti A. Gri­ce­vi­čiaus įpė­di­niams at­ku­riant nuo­sa­vy­bės tei­ses. Pri­si­me­na, jog su­lau­kė di­džiu­lio pa­si­prie­ši­ni­mo ir pa­čio­je įmo­nė­je Šiau­liuo­se, ir Vil­niu­je, mi­nis­te­ri­jo­je.

Jo ži­nio­mis, tik trys įmo­nės ir te­bu­vo grą­žin­tos sa­vi­nin­kams – dar „Vik­to­ri­ja“ ir „Ra­gu­tis.“

Vi­so­kių va­rian­tų bu­vo ieš­ko­ma, kaip „Rū­tos“ ne­grą­žin­ti. Įvy­ko net gais­ras, įmo­nė bu­vo iš­ves­ta iš ri­kiuo­tės, nu­de­gė tre­čias aukš­tas.

„Mus iš­gel­bė­jo tai, kad se­na­ja­me pa­sta­te per ta­ry­bi­nius lai­kus nie­ko ne­bu­vo da­ro­ma, nes čia pa­gal mies­to pla­ną tu­rė­jo bū­ti rek­rea­ci­nė zo­na – fab­ri­ko iš vi­so tu­rė­jo ne­lik­ti. O ka­dan­gi nie­kas ne­bu­vo pa­keis­ta, tai pri­va­lo­ma bu­vo įmo­nę grą­žin­ti, – sa­ko A. Gluo­das. – Po to klau­siau aukš­tų pa­rei­gū­nų, ko­dėl taip ne­no­rė­jo­te įmo­nės grą­žin­ti? At­vi­rai pa­sa­kė, ma­nė­me, kad bus kaip vi­sur – iš­dras­ky­ta, iš­par­duo­ta. Iš tie­sų, taip Lie­tu­vo­je vy­ko.“

Kai sa­vi­nin­kų bu­vo pa­skir­tas „Rū­tos“ di­rek­to­riu­mi, sa­ko, jog „praė­jo par­ga­rą“.

„Atė­jo­me po gais­ro, įrenginiai suniokoti, – pri­si­me­na. – Dar­buo­to­jų po­žiū­ris toks – at­va­žia­vo iš kai­mo mu­ži­kas va­do­vau­ti, da­rys tvar­ką. Sup­ran­tu žmo­nes ir pa­tei­si­nu, jie bu­vo ak­ci­nin­kai, o mes iš jų tas ak­ci­jas atė­mė­me.“

Ža­lia­vų ne­bu­vo, nes vis­kas ėjo per Mask­vą ir nu­trū­ko. Iš­va­žia­vo į Da­ni­ją pa­si­mo­ky­ti, nes Lie­tu­vo­je Kau­no ir Vil­niaus kon­di­te­ri­jos fab­ri­kai ne­bend­ra­vo. O Da­ni­jo­je vis­ką ro­dė ir pa­sa­ko­jo.

Daug va­ži­nė­jo ir po Lie­tu­vą, tad ma­tė, kaip įmo­nės bu­vo dras­ko­mos be jo­kios ūki­nės nuo­vo­kos: stak­lės, įren­gi­mai iš­par­duo­da­mi me­ta­lo lau­žo kai­no­mis.

„Nė neį­si­vaiz­da­vau, kad taip ga­li bū­ti, – pri­si­me­na. – Len­kai tuo nau­do­jo­si, su­si­pir­ko ir sunk­ve­ži­miais ve­žė­si įren­gi­mus. Ke­lia­vo įren­gi­mai ir į Ry­tus. Jei­gu kai­na­vo 10 tūks­tan­čių rub­lių, par­da­vė už 1 000 rub­lių.“

Ti­ki­na, jog „tu­rė­jo­me sau­go­tis tų su­kčių, iš­par­da­vu­sių Lie­tu­vą“. Pe­rei­na ir prie ak­tua­li­jos. Štai, Sma­li­nin­kuo­se, kai rei­kia ką su­vi­rin­ti, meist­ro ne­ran­di. Į Jur­bar­ką tu­ri va­žiuo­ti, o ir ten yra tik vie­na dirb­tu­vė­lė.

„Vi­si pa­si­kė­lę, rei­kia nau­jų tech­no­lo­gi­jų, o ki­taip bū­tų, jei­gu ma­te­ria­laus tur­to ne­bū­tu­me iš­par­da­vę, – ma­no A. Gluo­das. – Da­bar emig­ra­ci­ja di­de­lė, nes ma­žuo­se mies­te­liuo­se žmo­nėms nė­ra kas veik­ti.“

Ko­ky­bė – es­mių es­mė

Ri­man­tas Gluo­das da­bar vie­nin­te­lis iš Gri­ce­vi­čių di­nas­ti­jos dir­ba tie­sio­giai ga­my­bo­je. Bend­ro­vės val­dy­bos na­rės yra dar dvi A. Gri­ce­vi­čiaus proa­nū­kės Si­gi­ta Grice­vi­čiū­tė, Jū­ra­tė Pri­dot­kie­nė.

Ri­man­tas „Rū­to­je“ dir­ba jau 22 me­tus – pra­dė­jo nuo sal­dai­nių pla­tin­to­jo, ve­žio­da­vo rin­ki­nius po gim­tą­jį Jur­bar­ko ra­jo­ną. Vė­liau dir­bo la­bo­ra­to­ri­jo­je ir įsteig­ta­me eks­pe­ri­men­ti­nių ga­mi­nių ba­re.

Abu su tė­vu sa­ko, jog pra­ktiš­kai te­ko at­kur­ti ga­myk­lą ir dieg­ti vi­siš­kai ki­to­kį po­žiū­rį į dar­bą. Mik­ro­bio­lo­gi­nę la­bo­ra­to­ri­ją pir­miau­sia stei­gė tik­rin­ti ža­lia­vų ko­ky­bę.

„Tie­kė­jams ne­ko­ky­biš­kas ža­lia­vas pra­dė­jo­me grą­žin­ti, py­ko, bet pa­skui su­pra­to, kad mums bet ko ne­ga­li­ma tiek­ti, – pa­brė­žia A. Gluo­das. – Mes žiū­rė­jo­me es­mės, o es­mė – ko­ky­bė, sa­ni­ta­ri­ja, tvar­ka."

Pri­si­me­na at­ve­jį, kai at­lei­do iš dar­bo vi­są ce­cho pa­mai­ną. Po­li­ci­ja nu­sta­tė, jog vie­ną va­ka­rą kiek­vie­nas dar­buo­to­jas iš ga­myk­los ne­šė­si po 3 ki­log­ra­mus sal­dai­nių – nuo pa­mai­nos meist­rės iki sar­go.

„Vi­sus at­lei­do­me, aša­ros by­ra, o ką da­ry­ti! Tu­rė­jo su­vok­ti, jog taip ne­ga­li­ma, jog va­gia nuo pir­kė­jo“, – tei­gia bu­vęs įmo­nės va­do­vas.

Griež­tų nuo­sta­tų lai­kė­si ir dėl ako­ho­lio var­to­ji­mo. At­si­sa­kė likerinių sal­dai­nių ga­my­bos, nors jie bu­vo po­pu­lia­rūs. A. Gluo­das įsi­ti­ki­nęs, jog jau­nuo­liai tu­ri bū­ti sau­go­mi nuo al­ko­ho­lio var­to­ji­mo.

Rep­re­zen­ta­ci­jai ir rė­mi­mui

„Rū­tos“ sal­dai­niai šian­dien rep­re­zen­tuo­ja Lie­tu­vą. Pre­zi­den­tū­rai ne vie­ne­rius me­tus tie­kia­mas rin­ki­nys „Pre­zi­den­to rū­mai“ ir Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja už­sa­ki­nė­jo „Rū­tos“ sal­dai­nių.

Sei­mo Pir­mi­nin­kas pro­fe­so­rius, ag­ro­no­mas, so­di­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis gi­ria „Rū­tos“ sal­dai­nius su vi­ta­mi­nin­gą­ja ak­ti­ni­di­ja. Šiau­lie­čiams ne­se­niai gar­si­no, jog tai „ori­gi­na­liau­sia Lie­tu­vos pro­duk­ci­ja.“

„Vis­kas pra­si­dė­jo nuo Al­mos Adam­kie­nės ap­si­lan­ky­mo, – pri­si­me­na A. Gluo­das. – Per­gy­ve­no­me, kas čia bus, ta­da dar ir to­kio šo­ko­la­do, koks tu­ri bū­ti ne­ga­mi­no­me – tik glais­tą. O ji mums sa­ko: „Ko ne­rei­kia aš ne­ma­ty­siu, ne­si­jau­din­ki­te“. Ra­ga­vo sal­dai­nius ir gy­rė. Po to mū­sų vy­riau­sio­ji tech­no­lo­gė pa­siū­lė iš­leis­ti sal­dai­nių rin­ki­nį „Su po­nia Al­ma“.

At­sik­lau­sė Al­mos Adam­kie­nės, ar ne­prieš­ta­raus? Su­ti­ko. Val­das Adam­kus tik svars­tė, ar tiks žo­dis „po­nia“?

„Rū­ta“ pa­ga­mi­no ir „Val­do­vų rū­mų“ rin­ki­nį, sa­vo pa­ja­mų da­lį – kelis šimtus tūkstančių litų – sky­rė Val­do­vų rū­mų sta­ty­bai.

„Nuo pat pra­džių rė­mė­me Val­do­vų rū­mų fon­dą, da­bar tik jį te­ko už­da­ry­ti, ne­bė­ra kam idė­ją tęs­ti,– sa­ko A. Gluo­das. – Ca­rie­nė Je­ka­te­ri­na II, liep­da­ma nu­griau­ti Val­do­vų rū­mus, pa­sa­kė, jog nė kva­po jų ne­lik­tų – no­rė­jo, jog lie­tu­vy­bės čia ne­lik­tų. Rū­mus rei­kė­jo at­sta­ty­ti. Per jų ati­da­ry­mą net di­die­ji kri­ti­kai sė­dė­jo pir­mo­se ei­lė­se. Veidmainystė Lie­tu­vo­je yra bai­si – tu­ri­me ją iš­gy­ven­din­ti, sa­ky­ti tie­są.“

Pats fab­ri­ko įkū­rė­jas An­ta­nas Gri­ce­vi­čius pra­dė­jo rė­mi­mo tra­di­ci­ją. „Rū­tos“ sal­dai­nių dė­žu­tę bu­vo sky­ręs žy­miems Lie­tu­vos la­kū­nams S. Da­riui ir S. Gi­rė­nui, ir nuo kiek­vie­nos par­duo­tos dėžutės da­lį pel­no au­ko­jo jų skry­džiui per At­lan­tą rem­ti.

Dėl ko šir­dį skau­da

Žvelg­da­mi į gi­mi­nės ir Lie­tu­vos šimt­me­čio pa­ra­le­les, pa­šne­ko­vai iš­sa­ko, ir kas, jų nuo­mo­ne, svar­biau­sia.

„Žmo­gaus ver­ty­bės svar­biau­sios, – įsi­ti­ki­nęs A. Gluo­das. – Dar­bi­nin­kas ga­li bū­ti ap­lai­dus, abe­jin­gas ir ga­li bū­ti są­ži­nin­gas. Va­do­vas taip pat. Mū­sų bu­vu­si vy­riau­sio­ji tech­no­lo­gė, ku­rios me­tai mums bu­vo re­vo­liu­ci­jos me­tais au­gi­mo ir ko­ky­bės pra­sme, kai pra­dė­jo dirb­ti pri­si­pa­ži­no, jog daug ko ne­mo­ka, jog ži­nių trūks­ta.

Nu­va­žiuo­ja­me pas jos dės­ty­to­ją pro­fe­so­rę, o ji sa­ko, pa­dė­siu. Kaip pro­fe­so­rės asis­ten­tė va­žia­vo į gar­siau­sią kon­di­te­ri­jos fab­ri­ką Vie­no­je, po to – Ita­li­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Tai pa­vyz­dys, kaip svar­bu ži­nios ir no­ras su­pras­ti es­mę. Jei­gu žmo­gus no­ri, tai vi­sa­da su­ran­da bū­dą ir ke­lią.“

Al­do­na Gluo­die­nė pa­brė­žia, jog jai la­bai svar­bu, kad jos se­ne­lio dar­bai yra tę­sia­mi, kad „Rū­ta“ ne­suž­lug­dy­ta.

„Džiau­giuo­si, kad ma­no vy­ro dė­ka vis­kas bu­vo at­kur­ta, – sa­ko ji. – Kad bu­vo rei­ka­lau­ja­ma ko­ky­bės. Lie­tu­vo­je ko­ky­bės la­biau­siai tu­ri­me siek­ti. Lai­min­ga esu, ir kad ma­no sū­nus čia yra ne­pa­kei­čia­mas ga­my­bos va­do­vas. Lie­tu­vai lin­kiu kuo ge­riau­sios sėk­mės. Kuo ge­riau vi­siems žmo­nėms čia gy­ven­ti ir ne­bė­gio­ti iš Lie­tu­vos“.

Ar Lie­tu­vo­je jau­nam įma­no­ma kur­ti atei­tį?

„Įma­no­ma, – at­sa­ko Ri­man­tas Gluo­das. – Bet leng­va man kal­bė­ti, kai tu­riu to­kį už­nu­ga­rį. Iš ki­tos pu­sės, ką žmo­nės bū­tų da­rę, jei­gu ne­bū­tų iš­va­žia­vę? Juk iš­va­žia­vo dau­giau­sia tie, ku­rie ne dar­bo vie­tas bū­tų kū­rę, o dir­bę to­se dar­bo vie­to­se.

Tik svar­bu, kad jie grįž­tų pa­grin­dą įga­vę. Ki­tas mū­sų pro­se­ne­lis bu­vo iš­va­žia­vęs į Ame­ri­ką, už­si­dir­bo ka­pi­ta­lo, tar­pu­ka­riu grį­žo ir da­rė vers­lą, įkūrė Kauno "Drobę". Rei­kia ti­kė­tis, kad ne vie­nas ir da­bar už­si­dir­bęs ka­pi­ta­lo grįš, kurs čia atei­tį.“

„Man bai­su, kai kal­ba­me apie emig­ra­ci­ją, – su­rea­guo­ja į sū­naus žo­džius A. Gluo­das. – Kas kurs Lie­tu­vą, jei­gu ne lie­tu­viai? Bet yra vi­siš­ka ple­pa­ly­nė – po­li­ti­zuo­da­mi daug ką su­nai­ki­no­me pa­tys – dėl to kai­muo­se žmo­gui ne­bė­ra už ko grieb­tis.

At­va­žiuos čia dirb­ti bal­ta­ru­siai, uk­rai­nie­čiai, o lie­tu­viai bė­ga. Tai koks ša­lies įvaiz­dis? Jau ir Eu­ro­po­je po­li­to­lo­gai ko­men­tuo­ja, kad Lie­tu­va iš­si­laks­to.

La­biau­siai šir­dį skau­da, kad stip­rios lie­tu­vy­bės dū­šio­je ne­tu­ri­me, nė­ra mei­lės sa­vo Tė­vy­nei, sa­vo že­mei, sa­vo kal­bai.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„Rū­tos“ šo­ko­lo­do mu­zie­ju­je prie ka­ka­vos me­džio (iš kairės) – Al­gir­das Gluo­das, Al­do­na Gri­ce­vi­čiū­tė-Gluo­die­nė, įmo­nės įkū­rė­jo anū­kė, ir Ri­man­tas Gluo­das.

„Rū­tos“ įkū­rė­jui An­ta­nui Gri­ce­vi­čiui skir­tas iš­skir­ti­nis sten­das mu­zie­ju­je.

Al­gir­das Gluo­das dir­bo „Rū­tos“ di­rek­to­riu­mi nuo pat įmo­nės su­grą­ži­ni­mo sa­vi­nin­kams, tik prieš dve­jus me­tus va­džias per­da­vė jau­na­jai Gri­ce­vi­čių di­nas­ti­jos kar­tai.

Ri­man­to Gluo­do ran­ko­se – se­ne­lio An­ta­no Gri­ce­vi­čiaus skė­tis, o se­ne­lio ka­bi­ne­to fab­ri­ke ap­lin­ka at­kur­ta pa­gal to me­to sti­lių.

„Rū­tos“ pa­sta­tas, 1928 me­tais pa­sta­ty­tas pa­gal Ka­ro­lio Rei­so­no pro­jek­tą, at­nau­jin­tas, da­bar pri­tai­ky­tas ir ka­vi­nei, ir Šo­ko­lo­do mu­zie­jui.

Al­do­na Gluo­die­nė džiau­gia­si, kad jos se­ne­lio fab­ri­kas iš­sau­go­tas.