Naujausios
Valdžia turi paklusti visuomenės valiai
Akmenės rajono garbės pilietis Anicetas Lupeika populiarumą pelnė ūkine ir politine veikla. Nuo 1997 – ųjų tris kadencijas buvo Akmenės rajono meras.
Jis apdovanotas Akmenės rajono ir Šiaulių apskrities garbės ženklais, už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, jam suteiktas Lietuvos savivaldybių asociacijos „Auksinės krivūlės riterio“ vardas.
Dabar aštuntą dešimtį baigiantis skaičiuoti akmeniškis iki šiol domisi savojo krašto reikalais ir argumentuotai vertina dabartinę Lietuvą.
Ar tikrai mus puola?
– Abejonių dėl Lietuvos kelio krypties – daugybė. Jas kelia ir valstybės vedliai. Antai Vytautas Landsbergis pasirašė už referendumą dėl žemės, o galiausiai pasiskelbė keičiąs nuomonę ir atšaukia parašą. Todėl vargu ar be dvejonių galima gyventi. Kodėl tokia situacija, ar ji normali?
– Pasvarstau ir sakau: nenormalūs dalykai.
Pirmiausia blogai, kad visur matom priešus. Visa politika tebėra nukreipta į gąsdinimą: rusai puola.
Pamenu maždaug dvidešimties metų senumo istoriją, kai Savivaldybės taryboje sprendėme dėl mirusio „Akmenės cemento“ įmonės direktoriaus Leopoldo Petravičiaus atminimo įamžinimo. Iš 25 tarybos narių tik 16 balsavo už paminklinį akmenį Naujosios Akmenės centre. Dabar būtent tie priešininkai jau kalba, kad akmuo – per kuklus įamžinimas, o reikia solidžiau. Tai palaukit – ar tada buvo kitokios nuomonės ne dėl priešų ieškojimo. Taip įsitvirtino visuomenės supriešinimas.
Aiškiai matyti, kad mūsų valdžia nesugeba tinkamai bendrauti su kaimyninėmis valstybėmis, rasti susitarimo. Nepavyksta politinis, bet ūkiniais klausimais turi būti susitarta tiek, kad žmonėms būtų nauda.
Daugybę metų estai ir latviai moka rusams už dujas pigiau negu mes. Ar už tai jie pardavė savo nepriklausomybę? Paprasčiausiai susitarė.
Svarstau: dabar valdžioje esantys žmonės arba neturi supratimo, kaip tvarkyti valstybę, arba to nesugeba. Juk ir pats premjeras kiek kartų keičia nuomonę. Gal atsitraukimai ir reikalingi. Bet rezultatas – blaškymasis.
Užtat atrodo, kad valdžios žmonės niekuo tiek daug neužsiima, kaip pagalių kaišiojimu vieni kitiems į ratus.
Valdžioje – suirutė
Dėl referendumo kai kurie politikai ima aiškinti, kad eiliniai valstybės piliečiai nieko nesupranta, yra suklaidinti. Net nuskamba mintis, kad beprasmiška aiškinti nieko neišmanantiems.
Taip, kaip Ukrainoje. Juk ten irgi reikalavo priešlaikinių prezidento rinkimų. Pavyko tik per kraują.
Jeigu valstybės vadovas gerai ją valdo – tai tegul ir kas antrą dieną rengia rinkimus. Vėl išrinks. Bet jeigu ne – tai kažkas netvarkoj. Ir paaiškėjo, kodėl Ukrainos prezidentas vengė pasitraukti.
Kai dirbau rajono meru, išgirsdavau kalbų, kad nebepatinku – tai du kartus rašiau atsistatydinimo raštus. Balsavimu pasitikrinau save. Ir nepriimdavo atsistatydinimų. Dirbau toliau.
Jei žmonės balsavo parašais už referendumo organizavimą – be jokių abejonių reikia skelbti. Nes negali būti, kad tie 300 tūkstančių nesupranta, o keli supranta. Nors ir jie yra atėję iš ten pat. Kaip ir mūsų rajone į Seimą išrinktas Saulius Bucevičius. Ar jis jau kažkuo gudresnis?
Daug abejonių dėl euro įvedimo. Kitų valstybių patirtimi paremta prognozė, kad kainos kils. Bet finansų ministras šneka: nekils, sutvarkysim. Lyg žmonės nematytų ir nesuprastų netiesos.
Sunku patikėti, kad Prezidentė nieko nežino apie sąmoningą slaptos pažymos paviešinimą, kad ne Prezidentės iniciatyva tai padaryta. O prokuratūra neatlieka tyrimo.
Ir iš tokių faktų atrodo, kad valdžia yra pasimetusi. Pačioje valdžioje – suirutė. Ne žmonės pasimetę. Jie stengiasi, kabinasi, dirba.
Ne plačiame gyvenime verda prasta košė, o ten – viršūnėse. O iš ten persiduoda kitur. Žemesni partiečiai lyg kokie sėbrai groja pagal savo vadų natas. Taip ir kiršinami žmonės.
Tereikia sutarimo valstybinės reikšmės klausimais.
Pažadai atsiduoda melu
– Kokios perspektyvos, kaip padaryti , kad Lietuvos viešoji aplinka būtų skaidresnė, humaniškesnė?
– Pavyks, kai valstybiniai reikalai bus tvarkomi parengtų programų ir turimų idėjų keliu.
Partijos nevykdo sukurtų programų, užsibrėžtų konkrečių darbų. Net Prezidentė. Ji garsiai pareikalavo, kad Vyriausybė pateiktų datas, kada bus grąžinamos nukarpytos pensijos. Galiausiai užmiršo. Po kurio laiko prasidėjo širšulys lyg iš naujo.
Tad žmonės netiki valdžia. Jos kalbomis. Nes meluojama.
Turėtų keistis ir partijų kultūra. Atstovai prie kokios kavos susitaria, bet kai ima kalbėti viešai, kiekvienas skelbia vis kitokią tiesą, menkina vienas kitą. Viršų ima politikavimas, nebelieka dalykinių sprendimų.
Atsimenu, kai į Naująją Akmenę buvo atvažiavę mažos partijos lyderiai, kurie neįsitvirtina Seime. Jie aiškino, kokie nedorėliai esą jų oponentai. Tada paklausiu: „Jei jūs tokie geri, kodėl nesurenkate rinkėjų balsų?“ Atsakė: „Kad galvoja kaip ir tu“. Atseit, žmonės nežino, kad jie – lyderiai – geri.
Tokių partijų – dešimtys. Tokia daugybė drumsčia vandenį, ieškodama priešų. Nebeaišku, kas atstovauja stambųjį kapitalą net ir kalbant apie socialdemokratus ir konservatorius.
Apskritai didžiosios partijos dabar turi ne labiausiai visuomenės interesus atitinkančius tikslus: tvarkiečiai – turėti Rolandą Paksą Prezidentu, darbiečiai – neatiduoti Viktoro Uspaskicho į kalėjimą, konservatoriai – grįžti prie valdžios lovio, socdemai – žūtbūt išlikti valdžioje, liberalsąjūdiečiai – išlaikyti 5 procentų reitingą.
„Prieštarauti laikas nepraėjęs“
– Pranašauta: „Baigsis bardakas, kai įstosime į Europos Sąjungą – ji reguliuos tvarką įstatymais“. Kaip vertinate šį Lietuvos periodą?
– Viskas, kas pagerėjo – tik dėl iš ten atėjusių milijardų litų. Jei ne jie, tai nesidžiaugtume sutvarkytomis švietimo įstaigomis, nevyktų namų renovacija. Būtume nusmurgę.
Juk savivaldybės ūkio tvarkymui iš rajono biudžeto įmanoma skirti vos vieną kitą milijoną litų, o tiek nepakaktų vienai mokyklai.
Tačiau tie, kurie kalba apie pagerėjusį gyvenimą, tegul pasako, kiek procentų mokinių gauna nemokamą maitinimą, nes tėvai tam neturi lėšų. Tada turės pripažinti, kad reikalai prasti.
Tuščios valdžios pagyros, kad ji daug gero padarė. Iš tikro nieko neturėtume, jei ne Europos milijardai.
Europos parama tautą gąsdina politikai: nebegausime paramos, jei nevykdysime įsipareigojimo dėl žemės pardavimo užsieniečiams.
Tačiau tylima, kad derybininkai pridarė klaidų.
Prieštarauti laikas nepraėjęs. Vėliau gali būti tikrai per vėlu. Nesutikime, parodykime savo ambicijas. Juk yra tarptautiniai teismai, nebijokime bylinėtis. Prieštarauti įmanoma viskam, kas neatitinka mūsų nacionalinių poreikių.
Nereikėtų užmiršti sovietų laikais padarytų klaidų. Priminsiu Akmenės rajono ekonomiką paveikusias didžiąsias klaidas. Sparčiausiai Lietuvoje žmonės iškeldinti iš vienkiemių. Nederėjo rajone plėtoti vien statybinių medžiagų pramonę, daugiau reikėjo kitų pramonės šakų.
Tad per pirmuosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos septynerius metus rajonas neteko 5 tūkstančių darbo vietų. Sunku įsivaizduoti, kad kas tiek besukurtų. Ir maždaug tiek sumažėjo rajono gyventojų. Daugelis jų susirado darbo užsienyje.
Tai ir susilpnėjome, kai daug Lietuvos išvažinėjo. Bet gal ir į ją kas pradės važiuoti. Kad ir iš Kinijos.
Tad reikės pastangų lietuvybei išlaikyti. Nerealu tikėtis prieš kelis dešimtmečius įprastos pagalbos iš užsienio lietuvių bendruomenių, nes jų mažėja. Tad jei ką naudingo padarysime, tai tik mes, gyvenantys savo žemėje.
Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
VALIA: Vienas populiariausių Akmenės rajono žmogus Anicetas Lupeika įsitikinęs, kad prieštarauti laikas dar nepraėjęs, nes greitai gali būti jau vėlu. Valdžios turi paklusti visuomenės valiai.
