Naujausios
Vaistininkės diena nepraeina be laikraščio
Šiaulietės „Apotheca“ vaistinės vedėjos Birutė Veronikos Macienės šeima “Šiaulių kraštą“ prenumeruoja kone nuo leidimo pradžios. Laikraščio skaitymas šeimoje yra tapęs maloniu įpročiu.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pasiima redakcijoje
Laikraštį iš „Šiaulių krašto“ redakcijos B. V. Macienė pasiima ryte, eidama į darbą. Jei vaistinėje pirkėjų eilės nėra, iš karto perverčia šviežią numerį ir nekantraudama laukia pietų pertraukos.
„Žinau, kad įprotis blogas, bet pietaudama skaitau, — juokiasi moteris. — Jei nėra laikraščio, jaučiu diskomfortą, kažko trūksta.“
Jei „Šiaulių krašto“ nepavyksta pasiimti ryte, B. V. Macienė, tik spėjusi grįžti po darbų į namus, pirmiausia verčia laikraščio puslapius. Vakarienę gamina perskaičiusi laikraštį. Tada “Šiaulių kraštas“ keliauja į vyro rankas. Abejonių, ar pratęsti prenumeratą, šeimoje nekyla.
B. V. Macienė vardija laikraščio privalumus: „Šiaulių kraštas“ yra įprastas akiai, žinau, kur, ko ieškoti. Laikraštis įdomus, jame yra ir kasdienių dalykų. Ypač patinka receptai, anekdotai, kuriuos išsikerpu. Įdomios žmonių gyvenimo istorijos. Ypač įdomu, jei randu pažįstamų, o jų būna dažnokai. Patinka “Keturiuose kampuose“ publikuojami straipsniai apie sodybas, sodą, daržą, nes turime sodą. Be abejo, skaitau ir miesto naujienas. Kartais jų galėtų būti daugiau. Nors iš mūsų giminės niekas nėra emigravęs, patinka “Emigranto užrašai“. Domina “Sveikatos“ priedas“.
Paklausta, ką galėtų pasiūlyti laikraščiui, kad šis būtų dar įdomesnis ir patrauklesnis, B. V. Macienė šypsosi: „Man atrodo, jog viskas yra gerai.“
Kiek pagalvojusi, priduria, jog laikraštyje daugiau dėmesio reikėtų skirti narkomanijos ir alkoholizmo problemoms. Svarbus svarus specialistų žodis, kuris šviestų žmones.
„Mes manome, kad alkoholikas yra tas, kuris voliojasi gatvėje. Bet alkoholikai būna ir inteligentai, tik dar nenusiritę. Žmonės daug ko nežino. Svarbu, kad, perskaitę straipsnį, susimąstytų ir suvoktų, jog gali pasikeisti. Aktuali ir narkomanijos problema, nes daugelis galvoja: “Man taip neatsitiks“, — iš patirties sako ilgametė farmacininkė.
Rašymo plunksna nesvetima ir pačiai B. V. Macienei. Lietuvių kalba puikiai sekėsi mokykloje, o sovietmečiu, dirbdama Šiaulių poliklinikos informacijos kabineto vedėja, yra parašiusi keletą straipsnių.
O kas šiandien aktualiausia vaistinės lankytojams? „Panaikintos nuolaidos kompensuojamiems vaistams, — neabejoja vedėja. — Visi nustebę, visiems aiškiname, kad ši tvarka galioja visoje Lietuvoje“.
Kelią pasiūlė mama
B. V. Macienė gimė ir augo Šiauliuose, Gubernijos rajone. Vaikystės namai yra išlikę iki šių dienų.
Vaistinės vedėjos tėvas — kariškis, tarpukariu tarnavo Gubernijoje dislokuotame 8-ajame Vaidoto pulke, pulko vėliavnešiu. Kai pulkas iš Gubernijos žygiuodavo į Šv. Jurgio bažnyčią, miestiečiai sustoję žiūrėdavo į dailiai nuaugusius, pasitempusius, koja kojon žengiančius vyrus.
Mama, itin graži moteris, aplinkinių buvo vadinama daktare, nors tebuvo baigusi keturis skyrius. B. V. Macienė prisimena mamos domėjimąsi medicina, kalnus jos perskaitytų knygų, pagydytus ligonius. Būtent iš mamos dabar jau ilgametė vaistininkė ir gavo pirmąsias medicinos žinias. Rinktis farmacijos studijas paskatino ir patarė mama.
Pati galbūt būtų pasirinkusi muziką, nes nuo vaikystės lydėjo aistra dainuoti. Bet paklausė patarimo ir 1970 metų sausio 31-ąją tuometiniame Kauno medicinos institute gavo mokslų baigimo diplomą.
Farmacininko profesija šeimoje tapo tradicija: vienoje vaistinėje su B. V. Maciene dabar dirba ir dukra.
Nors niekada nesigailėjo, kad pasirinko mamos pasiūlytą kelią, B. V. Macienei dar ne vienerius metus suspausdavo širdį, žiūrint į dainuojančius žmones. Pomėgis muzikai liko iki šiol: abu su vyru, taip pat farmacininku, uždainuoja jo kūrybos dainas.
PAŠAUKIMAS: „Vaistininku reikia būti iš prigimties, nes labai svarbu mokėti žmogų paguosti, išklausyti. Kartais ligoniui žodis būna geresnis vaistas,“ — įsitikinusi Birutė Veronika Macienė.
RITUALAS: Atėjusi į darbą, vaistinės vedėja Birutė Veronika Macienė perverčia naujausią „Šiaulių krašto“ numerį.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Apie laikraštį: „Įdomios žmonių gyvenimo istorijos. Ypač įdomu, jei randu pažįstamų, o jų būna dažnokai. Patinka “Keturiuose kampuose“ publikuojami straipsniai apie sodybas, sodą, daržą, nes turime sodą.“
