Vairuotojas žmogiškumo stotelės nepravažiavo

Vairuotojas žmogiškumo stotelės nepravažiavo

Vai­ruo­to­jas žmo­giš­ku­mo sto­te­lės ne­pra­va­žia­vo

Il­ga­me­tis UAB „Bus­tu­ras“ au­to­bu­so vai­ruo­to­jas Vi­das Alek­sand­ra šian­dien tu­rė­jo su­si­keis­ti su ko­le­ga pa­mai­no­mis, kad ga­lė­tų su­tar­tu lai­ku bū­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė­je. Mies­to me­ras pa­dė­kos jam už pa­gal­bą neį­ga­liai mer­gi­nai, ku­rią vai­ruo­to­jas ant ran­kų įne­šė į au­to­bu­są. Ki­taip ji bū­tų li­ku­si sto­vė­ti gat­vė­je.

Ga­ri­ne pir­ti­mi virs­tan­čia­me 23 me­tų se­nu­mo au­to­bu­se su vai­ruo­to­ju Vi­du kal­bė­jo­mės apie žmo­giš­ką at­jau­tą, gel­to­nų da­žų kai­ną ir tai, ką reiš­kia au­to­bu­sui 10 cen­ti­met­rų ša­li­gat­vio.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ne gy­vy­bės, o žmo­giš­ku­mo klau­si­mas

Tik su­sto­jęs ne­di­de­lei per­trau­kė­lei ga­lu­ti­nė­je sto­te­lė­je Vi­das per­skam­bi­na.

„Aš juk ne gy­vy­bę iš­gel­bė­jau gais­re ar skęs­tant. Tik įkė­liau į au­to­bu­są. Koks čia žyg­dar­bis? Tai la­bai pa­pras­tas žmo­giš­kas poel­gis. Ar ga­lė­jau pa­lik­ti sto­vė­ti sun­kiai ju­dan­čią mer­gi­ną sto­te­lė­je ir nu­va­žiuo­ti?“ – ste­bi­si Vi­das, kai no­ri­me su­si­tik­ti.

29 mies­to marš­ru­to au­to­bu­sas įsu­ka į Ga­my­bos gat­vės žie­dą. 1994 me­tų se­nas mies­to „šar­vuo­tis“ ga­li bū­ti net vy­res­nis už mer­gi­ną, ku­riai pa­dė­jo Vi­das. Pa­ma­tęs, kaip aki­mis ma­tuo­ja­me aukš­tį iki pir­mo laip­te­lio, sa­ko, kad mer­gi­nai, ju­dan­čiai tik su vaikš­ty­ne, įlip­ti į to­kį au­to­bu­są bū­tų bu­vę ab­so­liu­čiai neį­ma­no­ma.

Nors Vi­das be­veik vi­sus 29-ojo marš­ru­to ke­lei­vius ži­no, kur kas įlips ir kur iš­lips, jau­ną neį­ga­lią mer­gi­ną ve­žė pir­mą kar­tą, tie­sa, mies­te ją ma­tęs ne kar­tą. Į se­nus au­to­bu­sus neį­ga­lie­siems tie­siog neį­ma­no­ma pa­tiems įlip­ti, to­dėl jie ir ven­gia jais va­žiuo­ti.

Dar va­žiuo­da­mas į Dai­nų sto­te­lę Vi­das ma­tė, kaip mer­gi­na sku­ba per pe­rė­ją, ša­li­gat­viu, paaiš­kė­jo, kad – į jo vai­ruo­ja­mą au­to­bu­są.

„Ma­tau, kad jo­kių šan­sų jai į to­kį aukš­tį įlip­ti. Vaikš­ty­nės pa­leis­ti ne­ga­li. Įkė­liau ją, vaikš­ty­nę įkė­lė ke­lei­viai – mor­mo­nų mal­di­nin­kai. Pak­lau­siau, kur va­žiuo­ja, nes aiš­ku, kad ji pa­ti neiš­lips ir vaikš­ty­nės neiš­si­kels. Prie au­to­bu­sų sto­ties at­si­svei­ki­no­me“, – pa­sa­ko­jo Vi­das.

Po šio įvy­kio jam ne­tru­kus pa­skam­bi­no iš Sa­vi­val­dy­bės ir pa­kvie­tė į su­si­ti­ki­mą.

10 cen­ti­met­rų ša­li­gat­vio

Vi­das juo­kia­si, kad pa­žin­ti au­to­bu­so vai­ruo­to­jo kas­die­ny­bę ga­li­ma tik bent kar­tą per­va­žia­vus mies­tą au­to­bu­su. Va­žiuo­ja­me.

Kol kas esu vie­nin­te­lė ke­lei­vė. Iš 90 cen­tų vai­ruo­to­jui te­rei­kia „at­mes­ti“ 10 cen­tų grą­žą.

„Vie­nas ma­lo­nu­mas to­kia su­ma. Įdo­miau bū­na, kai rei­kia iš de­šim­ties eu­rų ku­piū­ros at­mes­ti grą­žą už 40 cen­tų bi­lie­tą“, – sa­ko Vi­das.

Jis siū­lo ste­bė­ti, ko­dėl au­to­bu­sų vai­ruo­to­jus ke­lei­viai ba­ra per to­li su­sto­jus nuo ša­li­gat­vio. Su­ka į „trum­pą­ją“ au­to­bu­sų sto­te­lę. Au­to­bu­sas vi­sai ne­ran­gus: vai­rą rei­kia su­suk­ti taip, kad au­to­bu­so prie­kis „už­lip­tų“ virš ša­li­gat­vio gal net pus­met­rį ir tik iš­tie­si­nus vai­rą „pri­si­švar­tuo­ja­ma“ ar­ti ša­li­gat­vio. Ke­lei­viui ta­da leng­viau įlip­ti.

„O da­bar įsi­vaiz­duo­ki­me, kad sto­vi ke­lei­viai prie pat ša­li­gat­vio kraš­to, nes juk rei­kia bū­ti­nai pir­mam įlip­ti į au­to­bu­są. Vai­ruo­to­jas ne­no­ri tu­rė­ti rei­ka­lų su pro­ku­ro­rais, to­dėl au­to­bu­so kraš­tas ne­ga­li kliu­dy­ti nė 10 cen­ti­met­rų ša­li­gat­vio. O tai reiš­kia, kad au­to­bu­sas su­stos to­liau nuo ša­li­gat­vio ir ta­da pa­si­girs pa­si­pik­ti­ni­mai“, – pa­sa­ko­ja Vi­das ir iliust­ruo­ja tai net ke­lio­se sto­te­lė­se, kur yra ke­lei­vių ir kur jų nė­ra ar­ba jei sto­vi ne prie pat ša­li­gat­vio kraš­to, o ato­kiau.

Vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą Vi­das tu­ri nuo 1973-iųjų, dar nė pil­nai aš­tuo­nio­li­kos ne­bu­vo su­lau­kęs. Mies­to Au­to­bu­sų par­ke „ba­ran­ką“ su­ka nuo 2002-ųjų. Tik­ras šiau­lie­tis, pa­tiks­li­na – „šim­ši­nis“.

Ir jo šei­ma li­ko Šiau­liuo­se, sū­nus – IT spe­cia­lis­tas, dir­ba vie­no­je Šiau­lių įmo­nė­je, duk­ra – po­li­ci­jos pa­rei­gū­nė, tei­sės ma­gist­rė. Kai va­žiuo­ja­me pro Pu­rie­nų gat­vė­je esan­tį Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sią­jį po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą, Vi­das juo­kia­si, kad la­bai ne­no­rė­tų čia pa­tek­ti dėl ke­lių eis­mo tai­syk­lių pa­žei­di­mo. Mat duk­ra Vi­dui pa­sa­kiu­si, jei­gu jis dėl pa­žei­di­mų pa­teks „į jos ka­bi­ne­tą Pu­rie­no­se, pa­si­gai­lė­ji­mo ne­lauk – baus la­bai griež­tai!“

Šyp­se­nos kai­na

Su­kant san­kry­žo­je į de­ši­nę Vi­das kils­te­li an­ta­kius: leng­va­sis au­to­mo­bi­lis į san­kry­žą įsi­ver­žęs taip, kad au­to­bu­so vai­ruo­to­jas tu­ri tap­ti ju­ve­ly­ru ir skai­čiuo­ti mi­li­met­rus: ar pa­vyks įsi­suk­ti san­kry­žo­je, neužk­liu­džius leng­vo­jo, ar ne.

Iš Vi­do pa­sa­ko­ji­mų spren­džia­me, kad mies­te be rei­ka­lo iš­leis­ta pi­ni­gų da­žams, ku­riais nu­brai­žy­ti „gel­to­nie­ji tink­le­liai“, reiš­kian­tys, kad čia ne­ga­li­ma su­sto­ti, sto­vė­ti. Vi­das sa­ko re­tai su­tin­kąs vai­ruo­to­jų, ku­rie jų pai­so. Daž­niau – be­si­žval­gan­čių ir gal­vą krai­pan­čių, ką gi reiš­kia tos gel­to­nos li­ni­jos, ant ku­rių jis sto­vi su sa­vo au­to­mo­bi­liu.

Au­to­bu­sų sto­te­lė ties Kaš­to­nų alė­ja. Vi­das paaiš­ki­na, ko­dėl iš au­to­bu­so ne­re­tai pa­si­girs­ta ke­lei­vių pa­sta­bų, kad su­sto­ja ne per vi­du­rį sto­te­lės, o kiek pa­va­žiuo­ja į prie­kį. Jei­gu su­sto­tų taip, kaip pri­klau­sy­tų pa­gal tai­syk­les, ke­lei­viai po kiek­vie­no, net ir men­ku­čio lie­taus, per vi­du­ri­nes du­ris lip­tų į ba­lą – am­ži­ną ba­lą Auš­ros alė­jo­je.

„Kar­tais ne­leng­va bū­ti man­da­giam ir vi­siems šyp­so­tis“, – įvei­kęs am­ži­ną­ją ba­lą sa­ko Vi­das, au­to­bu­są su­stab­dęs taip, kad ke­lei­viams ne­rei­kė­tų po ją brai­dy­ti.

Nu­va­žia­vo­me su Vi­du vos ke­lis ki­lo­met­rus iš 196 jo per vie­nos die­nos rei­są mies­te.

„Pa­si­da­li­jau net au­to­bu­so ši­lu­ma“, – juo­kia­si ir mo­ja iš ga­ri­ne pir­ti­mi vir­tu­sio au­to­bu­so ge­ra­da­ris. Apie 23 me­tų se­nu­mo au­to­bu­se vei­kian­tį kon­di­cio­nie­rių ne­ver­ta nė kal­bė­ti, net ne­be vi­si lan­gai at­si­da­ro.

Žliau­giant pra­kai­tui, su­pant ne pa­tiems pra­ban­giau­siems kva­pams nuo su­kai­tu­sių kū­nų, la­bai ge­rai įsi­me­ni, ko­dėl vai­ruo­to­jams ver­ta pa­dė­ko­ti už ke­lio­nę, pa­si­svei­kin­ti ry­tą va­žiuo­jant į dar­bą.

Vi­das šyp­so­si, jog per di­džią­sias me­tų šven­tes kar­tais pa­si­tai­ko ke­lei­vių, ku­rie ne­ma­no, kad au­to­bu­sus vai­ruo­ja ro­bo­tai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Il­ga­me­tis UAB „Bus­tu­ras“ au­to­bu­so vai­ruo­to­jas Vi­das Alek­sand­ra ro­do, kad neį­ga­liai mer­gi­nai įlip­ti aukš­tai esan­čiais laip­tais ne­bu­vo įma­no­ma. To­dėl vai­ruo­to­jas mer­gi­ną pa­kė­lė ant ran­kų ir įne­šė į au­to­bu­są.

UAB „Bus­tu­ras“ au­to­bu­so vai­ruo­to­jas Vi­das Alek­sand­ra sa­ko, jog žmo­giš­ki san­ty­kiai nė­ra did­vy­riš­ku­mas. Tai tu­ri bū­ti kas­die­ny­bė.