Naujausios
„Apie krepšinį ir švietimą visi viską išmano“
– Nuolat akcentuojama švietimo svarba, pokyčių būtinybė, švietimo sistemos reformos nesibaigia, o problemos veja viena kitą. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Švietimo sistema yra pakankamai konservatyvi, inertiška sistema ir staigūs, agresyvūs pokyčiai duoda daugiau neigiamų nei teigiamų pasekmių.
Jau matome, kad po 5–7 metų pedagogų trūkumas bus milžiniškas. Dabar tik metamos padidintos stipendijos pedagogikos studentams, kalbama apie pedagogikos studijų pertvarką.
Manau, padaryta didelė klaida, kai nesugebėta įgyvendinti idėjos koncentruoti pedagogikos studijas trijuose centruose. Tarp jų Šiauliuose. Šiaulių universitetas turėjo tapti pedagogų rengimo centru regionuose, bet to neįvyko. Ministerija leido pedagogus ruošti visur, net kolegijoms. Mokytojų rengimo sistema buvo visiškai išbalansuota. Šiaulių universitetas, turėjęs pedagogų rengimo tradicijas ir didžiulį potencialą, buvo sužlugdytas, Vilniaus universiteto „suvalgytas“. Atsiprašau, už tą žodį.
Puikiai žinome, kad jaunimas, išvažiavęs studijuoti į Vilnių ar Kauną, į regionus nebegrįžta. Yra išimčių, bet tai vienetai. Kaip norime galime jaunuolius agituoti, bet lemia kiti dalykai – jie sukuria šeimas, atranda darbo vietas dar studijuodami, randa geriau apmokamą nei pedagogo darbą ir prigyja kitoje aplinkoje.
Vilniaus universitetas turėtų būti suinteresuotas stipriu savo padaliniu regione. VU Šiaulių akademija turėtų būti specialistų rengimo regionui kalvė. Ne tik pedagogų, bet ir kitų specialistų. Bet kol kas situacija labai nedėkinga regionams.
Kolegos sako: „Nė neįsivaizduoji, kaip pasikeitė mokykla“. Iš tiesų, vaikų karta visai kita, jie įvaldę išmanąsias technologijas, o mokytojai sensta, atėję į mokyklą jauni mokytojai neatlaiko įtampos, du–tris metus padirba ir pabėga. Pabėga dėl mažų atlyginimų, socialinių garantijų nebuvimo ir dėl spaudimo, kurį patiria ir iš mokinių, ir iš tėvų.
Kaip Lietuvoje visi žino apie krepšinį, taip visi žino ir apie švietimą. Ypač modernūs SMART tėveliai. Girdžiu ne apie vieną atvejį, kai tėvai kišasi ir į mokytojų, ir į mokyklų administracijų darbą. Taip neturi būti. Atėjo vaikas į mokyklą ir pasitikėk pedagogais, jie parengti tą darbą dirbti ir jį išmano.
– Mokytojo profesijos prestižas nuo ko priklauso?
– Prestižas susideda iš daug komponentų. Esu įsitikinęs, jog kiekvienas mokytojas prestižą turi pats užsitarnauti. Valstybė turi garantuoti finansinius, socialinius rodiklius profesijos prestižui didinti, bet kiekvienas mokytojas pats turi pelnyti autoritetą mokinio ir bendruomenės akyse, pats turi išsikovoti vietą po saule.
Joks mokyklos direktorius, joks švietimo skyriaus vedėjas ar meras to nepadarys, neragins: „Vaikai, šis mokytojas geras, jo klausykite“.
Bėda, jeigu mokytojas nusileidžia iki vaikų lygio. Mokytojas turi vaikus suprasti, susišnekėti, bet turi mokėti ir discipliną palaikyti, ir ugdymo procesą vesti, ir rezultato siekti.
Mobilieji telefonai, kurių vaikai nepaleidžia iš rankų, ne vien teigiamų, bet ir neigiamų aspektų turi. Jau yra mokyklų, kuriose su tėvais sutarus, vaikai telefonų į klasę nesineša, palieka prieš pamokas asmeninėse dėžutėse. Yra tėvų, kurie nuogąstauja: o jeigu kas atsitiks, kaip su vaiku susieksiu? Taigi, tam yra mokyklos telefonas.
Egzaminai neturėtų būti šoko terapija
– Po brandos egzaminų visus šokiravo blogi matematikos rezultatai. Ar šios kartos vaikams tikslieji mokslai neįkandami? Pats esate fizikas, kaip manote, kas lemia tokią situaciją?
– Palyginsiu situaciją su vairavimo egzaminu. Visi puikiai žinome, kokia atsakomybė yra vairavimas autotransporto priemonės gatvėje, koks tai yra potencialus pavojus žmogui. Bet mes neprigalvojame mistinių užduočių ar klausimų, bet turime atsakyti į klausimus, pagal kuriuos ir ruošiamės, atliekame praktinius važiavimus. Per egzaminą gali iškilti ir iš anksto nesudėliota situacija, bet tada patariama lėtai stabdyti, o kai kiti tave aplenks, vėl judėti pirmyn.
Švietimo praktika rodo, jog į brandos egzaminų užduotis įdedamos ir olimpiadinio lygmens užduotys – tai, ko dauguma vaikų nei mokėsi, nei turi žinių. Ne visi vaikai yra olimpiadininkai, jų visame sraute būna 5–10 procentų. Vaikas neretai, kai užstringa ties viena užduotimi, iš viso sustoja. Vyksta lūžis, nusivilia savimi. Egzaminas – tai ir psichologiniai dalykai.
Kai išmokysime vaiką įveikti tokias situacijas, keisis ir mokymosi rezultatai. Kita medalio pusė – užduotys turi būti tik iš to turinio, kurio vaikas mokosi. Manau, jog mokiniai turi žinoti užduotis, kurios gali būti sudėtos į egzaminą. Pirmiausia, jie turi pasitikėti savimi, o antra, aiškiai žinoti, ko sulauks per egzaminą. Egzaminas ir taip yra šoko terapija, ne pramoga.
Kita vertus, svarbiausias bendrojo lavinimo tikslas parengti jauną žmogų gyvenimui, ugdyti mąstantį, gebanti kritiškai vertinti ir orientuotis aplinkoje, pilietiškai aktyvų žmogų. Bazinės žinios suteikiamos suformuoti brandą, o tada jis jau pats renkasi mokytis profesinėje mokykloje ar kolegijoje, ar universitete.
Apie reformų chaosą
– Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ėmėsi profesinio rengimo centrų tinklo pertvarkos. Šiauliuose taip pat. Esate regiono profesinių mokyklų tarybų narys, deleguotas į jas Regiono plėtros tarybos, kaip Regiono plėtros tarybos administracijos vadovas. Kaip vertinate pertvarkas?
– Daug kur Europos Sąjungos šalyse profesines mokyklas renkasi 60–70 procentų mokinių, o į universitetus, kolegijas stoja apie 30 procentų. Pas mus atvirkščiai – tik apie 30 procentų eina į profesines mokyklas. Tą piramidę ir pas mus siekiama apversti.
Bet Lietuvoje kiekviena atėjusi nauja valdžia daro savo eksperimentus. Pavyzdys – Šiaulių profesinio rengimo centro (ŠPRC) reforma, padaryta nė nesitariant su Regiono plėtros taryba. Esu ŠPRC tarybos pirmininkas, Regiono plėtros tarybai atstovauju, bet jokio rašto iš ministerijos dėl rengiamų pokyčių negavau nei aš, nei Taryba. Pagal teisės aktus su Regionų plėtros taryba, su bendruomenėmis privaloma tartis. Dar geriau, kai gegužės 10 dieną Nacionalinės Regionų plėtros taryboje viceministrė Agnė Kudarauskienė apsimelavo viešai pasakydama, kad su regionais viskas yra suderinta. Sulaukiau kai kurių merų klausimų – kada, su kuo buvo derinta, kodėl jie neinformuoti. Teko aiškinti, kad niekas su niekuo nieko nederino, net nesiteikė informuoti.
Pokyčiai profesinio rengimo sistemoje reikalingi, bet jie padaryti taip, kad sukeltas chaosas. Klausimų yra daugiau nei atsakymų. Nuo rugsėjo pradėjo veikti naujas darinys – Technologijų mokymo centras, į kurį apjungtas Šiaulių profesinio rengimo centras, Kuršėnų politechnikos mokykla ir Šiaulių darbo rinkos mokymo centras. Pastarasis yra PVM mokėtojas, tai yra komercinė struktūra, kuri su vaikų profesiniu rengimu ar bendruoju lavinimu nieko bendro neturi.
Ar profesinio rengimo sistema komercializuojama? Apjungus tris įstaigas, naujasis darinys tapo PVM mokėtoju. Tai reiškia, jog profesinis mokymas automatiškai brangs 21 proc., brangs ir gyvenimas bendrabučiuose, ir mokinių maitinimas, o mokosi čia ne patys turtingiausi vaikai. Ar ministerija tai įvertino? Ar duos papildomą finansavimą kompensuoti brangimui? Jeigu lieka tas pats finansavimas, mažės galimybės priimti mokytis profesijos daugiau regiono vaikų.
Kokios mokyklos norime
– Anksčiau buvo keliama tautinės mokyklos idėja, dabar plėtojama tūkstantmečio mokyklos programa. Tai kokios mokyklos mums reikia?
– Reikia mokyklos, kuri ugdytų pilietiškai aktyvius, pasiruošusius gyvenimui žmones. To tikslo siekiant tautinis identitetas, jo stiprinimas labai svarbus. Kai girdžiu ekspertus ir politikus kalbant, kad lietuvių tauta nunyks jau kokiais 2050 metais, kad jos nė nereikia, kad būsime europiečiai – baisu klausytis. Kaip tauta ir valstybė dalies vaikų jau ir taip netenkame, kai jie išvažiuoja mokytis į užsienius ar emigruoja kartu su tėvais.
Valstybė turi remti nuostatą, jog svarbūs ugdymo komponentai yra tauta, kalba, istorija, valstybė. Tai mūsų šaknys.
Bet štai baltų tikėjimo Seimas nepatvirtino, nors jis atitinka visus reikalavimus, taikomus religinei bendruomenei. Dalis parlamentarų jį atmetė, užmiršdami, kur yra mūsų giluminės šaknys.
O žiūrėkime, kaip saugo savo tradicijas škotai ar bavarai. Tik tuo, kuo esame saviti, galime būti įdomūs ir kitiems.
– Pagal prieš metus partijų pasirašytą susitarimą dėl švietimo politikos mokytojų atlyginimai turėtų sudaryti 130 procentų vidutinio darbo užmokesčio jau 2024 metais. Kaip manote, ar taip bus?
– Gal ir bus, bet ar bus kam tas algas mokėti? Fizikai, chemikai pagal amžių greitai turės palikti mokyklas, o jaunimas nė neina tų dalykų studijuoti.
Valstybės požiūris į pedagogą turi keistis iš esmės. Kodėl pas mus pedagogams nėra stažinės pensijos? Japonijoje, pavyzdžiui, po 15 metų darbo pedagogai išeina į stažinę pensiją. Valstybė supranta, kad per tiek metų, jeigu sąžiningai dirbai, tai atidavei viską vaikams. Niekas ten nelaukia, kol mokytojai išmirs kaip dinozaurai.
Pedagogų darbas labai atsakingas, alinantis ir psichologiškai, ir fiziškai. Klasėse yra po 30 vaikų, jiems kasdien atiduodi dalį savęs. Mokytojams pavydi ilgų atostogų, bet ir po jų nuovargis praeina.
Jeigu kas mano, jog bet kas gali dirbti pedagogo darbą, klysta. Pedagogo talentas – duotybė, o pedagogo menas – matyti kiekvieną vaiką ir pirmiausia skatinti tuos, kuriems sunkiausia.
Mes gal nuėjome per daug technokratiniu keliu. Fizika, pavyzdžiui, vienus vaikus gali mokyti pažinti, kodėl dangus mėlynas, kodėl žolė žalia? Su kitais galima ir Niutono dėsnių imtis, o pačius gabiausius mokyti apskaičiuoti ir sinusus, ir kosinusus. Yra bazinės žinios, kurių turi išmokyti kiekvieną vaiką, o po to duoti plius ir kitų žinių.
Aš tik vis stebiuosi, girdėdamas, kad, kai mūsų vaikai išvažiuoja mokytis į Olandiją, Vokietiją ar dar kitur, ten savo klasėje sužiba pagal žinias. Tai ar nenuvertiname savo švietimo sistemos?
Mes labai mėgstame kopijuoti. Nuvažiavo ekspertai į Norvegiją ar dar kitur, pamatė įdomų elementą ir kopijuojame, kišame į savo švietimo sistemą. Po kelių metų sakome „nepavyko“, bet tuos kelis metus vaikai buvo luošinami svetimu implantu.
Patys turėtume tobulinti ugdymo procesą pagal savo mentalitetą, papročius, tradicijas, žinias ir patirtį. Būtina išsaugoti mūsų identitetą.
Kita vertus, pasekmes to, ką švietime, kultūroje darome dabar, pajusime tik po 10–15 metų. Nuo to, ką švietime diegsime priklausys, ar mūsų vaikai čia norės gyventi, ar norės dar būti lietuviais.
– Pats esate buvęs mokyklos vadovu, ką manote apie šiandieninę jų situaciją?
– Situacija sudėtinga visose švietimo sistemos srityse. Pradedant nuo pedagogų, vaikų ir baigiant socialine aplinka.
Politikai švietimo sistemoje yra nuvertinę mokyklų vadovus. Mano, kad bet kas gali juo dirbti. Didžiulė klaida buvo padaryta, prilyginus juos bet kurios įstaigos vadovui. Gaila, kad su vadovais daromi eksperimentai. Įstatymas dabar toks, kad konkursą gali laimėti, bet gali būti nepaskirtas, nes galutinį žodį taria steigėjas, o jis gali rinktis iš dviejų kandidatų. Ar ne todėl į konkursus dabar dažniausiai ateina vienas kandidatas?
Jeigu vadovas jaus steigėjo pasitikėjimą, tai jis ir savo komandą burs pasitikėjimo pagrindu, įtrauks į veiklą ir tėvų bendruomenę. Bet jeigu vadovas gali būti per dieną nuimtas, jeigu nepatiko ar neįtiko merui ar ministerijai, tai tuomet jis dirba, žiūrėdamas, kaip įtikti. Ramus, tylus, sėdi apkasuose, vis atsiklausdamas, ar galiu tą ir tą daryti? Labai keista terpė sukurta.
O blogiausia, kai politikai švietimo reikalus sprendžia, nesitardami su profesionalais. Savo laiku buvo labai stipri šalies mokyklų vadovų asociacija, su ja visi tarėsi. Bet ją suskaldė į atskiras asociacijas – gimnazijų, progimnazijų ir t.t. Buvo panaudotas gerai žinomas principas – „Skaldyk ir valdyk...“
Pedagogų vienybė ir profesionalumas yra jėga.
Mieliems kolegoms, pedagogams, įstaigų vadovams, visiems, kas dirba švietimo įstaigose, linkiu kantrybės ir išminties. Jų labai reikia visur, bet ypač pedagogo darbe. Linkiu mylėti savo darbą ir vaikus. Linkiu pasitikėti savimi.
Užs. Nr. 517945.
Politinė reklama ne rinkimų kampanijos metu. Užsakyta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos.
