Naujausios
Pajuostyje, prie Nevėžio upės, ant kalvos, dar rugsėjį buvo pradėti betonuoti stulpai, ant kurių ketvirtadienį sumontuotas „Kardas milžinas“. Jo ilgis – 8,5 metro ilgio, o masė – beveik 350 kilogramų. Kardo geležtėje išpjaustytas istorinis lietuvių bajorijos karinis devizas „Adversitate Etiam Gloriosi“ –„Kovojantiems garbė!“
Autorius pabrėžia, kad ir ginklo kriaunų rankos apsauga yra ypatinga. Ji buvo išrasta XVII a. Lietuvoje ir tik vėliau per Lenkiją paplito kitose kariuomenėse, baroko laikais – špagose.
„Padarėm ir stulpus milžinus, montavome rimtai, kad šimtą metų ant tos kalvos stovėtų“, – sako V. Puronas.
Jis pasidalija, kad „kosminio lygio skandalas“ jau įvyko dėl kardo milžino: „Statyba Pajuostyje sukėlė skambučių iš JAV: pasirodo, stulpus pastebėjo iš kosmoso ir telefonais pasiteiravo Pajuosčio bataliono vadų, kas per ginklas montuojamas NATO karinėje teritorijoje? Štai kokios dabar yra technologijos!“
Dar 2010 metais akcentą sukūrė V. Puronas ir Šiaulių uždaroji akcinė bendrovė „Elga“. Agentūra „Factum“ tuomet užfiksavo jį kaip didžiausią kardą ir įrašė į Lietuvos rekordų knygą.
V. Puronas prisimena, jog kūrinio legendą siejo su Damoklo kardu, kuris mieste turėjo kaboti virš biurokratų galvų. Kardas milžinas pirmą kartą buvo viešai eksponuotas 2010 metų rugsėjį Šiaulių miesto šventės metu. Vėliau, 2011 metų kovo mėnesį, buvo sumontuotas po dekoratyvine arka Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare. Bet kūrinys, turėjęs tapti miesto įžymybe, sukėlė aršų valdančiosios koalicijos nepasitenkinimą ir už trijų savaičių buvo nuimtas. Pasak dizainerio, valdančiuosius erzino nuolatinis priminimas, kad kardas kabo kaip perspėjimas nedaryti blogų darbų.
„Kardas milžinas“ pastaruoju metu buvo Jotvingių kryžiaus riterių ordino, gyvuojančio nuo 1487 metų, nuosavybė. Ordinas ir dovanojo šį akcentą panevėžiečiams.
„Man malonu, kad panevėžiečiai tą akcentą pasirinko ir sumontavo, – sako V. Puronas. – Man ne tiek pats kūrinys svarbu – aš suprojektavau naują procesą: po šiuo kardu bus duodamos priesaikos, atsiranda tradicija, kurią atkeliame iš Vytauto Didžiojo laikų. O apie meninę dalį galima filosofuoti, kaip kam patinka, bet man, kaip menininkui, kūrinys gėdos nedaro. Manau, jog nedaro gėdos nei Panevėžiui, nei Lietuvai.“
