Naujausios
Šiaulių miesto savivaldybė šiauliečius pakvietė balsuoti už idėjas Šiauliams. Šiais metais pasiūlymus siūloma rinktis iš 9 projektų: 4 mažos (iki 50 tūkst. eurų) ir 5 didelės (iki 150 tūkst. eurų) vertės. Mažos vertės projektų kategorijoje galima rinktis šias idėjas Šiauliams: Medelyno vaikų žaidimų aikštelę, Zoknių vaikų žaidimų aikštelę, Salduvės parko apšvietimą ir „erdvinių skulptūrinio dizaino akcentų rinkinį“ miesto puošybai.
Vilius Puronas pasimetęs: „man – nei džiaugtis, nei verkti, nes kūriniai – ne plepalai!“. Politika nemaišytina su kūryba, nes didysis Stalinas paaiškino: „Svarbu ne kas balsuoja, o kas balsus skaičiuoja“. Verta dainuoti ar bijoti, kai vienos sąvokos sutapatinamos su kitomis? Kodėl dėl kitų meno kūrinių niekuomet nebuvo balsuojama? Kodėl profesionali meno kūryba atiduota spręsti žiūrovų miniai pagal taisykles, tinkamas krepšinio sirgaliams, bet ne meninės aplinkos kūrimui? Kodėl profesionalūs meno kūriniai, unikali istorinė dovana, skirta miesto įvaizdžio kūrimui, kurios vien savikaina viršija 50 tūkst. eurų, tapatinama su tipine vaikų žaidimo aikštele? Tuo labiau, kad autorius – mūsų visų gerai pažįstamas pilietis, savitas jo kūrybinis braižas. Beje, pastarasis pasiūlymas buvo aptartas ir su LR dizaino sąjungos kolegomis, ir su savivaldybės specialistais.
Pats V. Puronas idėjų konkurso rinkinėlį vadina linksmai – „meno kūrinėliais“. Ir paaiškina, kas už šių žodžių slypi: „Nemaišykime sąvokų. Tai, ką matote, ką siūlau – nėra tradicinio monumentaliojo meno kūriniai, tai – funkciniai erdvinio dizaino kūriniai, miesto savitumo skleidėjai. Esu dizaineris, o mūsų miestas yra pramonės miestas, todėl mums verta didžiuotis tuo, ko kiti miestai negali, o mes, pramonės miestas, galime. Man, kaip dizaineriui, teko būti tų kūrinėlių autoriumi. Originali, neįprasta technologija – tai ne tik mūsų darbštaus jaunimo, bet ir mūsų inžinierių bei miesto fabrikantų indėlis, netgi, savotiškas atradimas, keliantis patriotinius jausmus Šiauliams. Visuomet jaučiau moralinę pareigą šių kūrinių neišdalinti ar išparduoti kam nors kitam, bet dovanoti mūsų“.
Meninis akcentas „Bitinėlis“, tai – bitutė, sumontuota vertikalaus „augalo“ viršuje. „Bitinėlis“ gana aukštas, jis „skrieja“ ant bene 9 metrų aukščio stulpo. Kūrinį būtų galima papildyti šviestuvų burbulais.
„Kraštotyrininkai žino, kad „Bitinėlis“ yra Talkšos ežero ankstesnis vardas. Pasak legendos, mūsų ežeras kadaise atskrido dangumi ir žmonėms reikėjo atspėti jo vardą. Visi bandė, kol viena moterėlė pasakė: „Bitinėlis!“. „Ir ežeras ton vieton išsiliejo ir būtų visam laikui Bitinėliu likęs, bet pradėjo valdžia zirsti, ko jis ten guli, ar susiderino su sostine, jis jau norėjo išskristi, tada vienas iš valdžios žmonių numojo ranka: „Ai, tegul talšo!“ Ir liko ežeras Talša. O unikalią legendą, kad jis buvo „Bitinėlis“, kai jis atskrido, verta užfiksuoti“, – neabejoja Vilius.
„Bitinėliui“ atsirasti galimos vietos – Gardino ir Lyros gatvių žiede, ar Talkšos ežero krantinėje, link Frenkelių komplekso.
„Aitvaras-baziliskas“ – plienine grandine „rūtų darželyje“ prirakinamas slibino akcentas, į Lietuvos rekordų knygą patekęs kaip didžiausia fantastinio gyvūno skulptūra. Jis apjungia kelias legendas – laimę nešančius aitvarus, baziliskus, prie kurių, juos įveikus veidrodžiais, būdavo galima prieiti tik su rūta, o rūtos Lietuvoje buvo augintos visose sodybose. Anksčiau šis akcentas buvo demonstruotas Šiaulių miesto šventėje. Atsimenate – jam iš burnos gali sklisti dūmai, akys gali mirksėti, burna gali kalbėti arba dainuoti keliomis kalbomis, o iš po uodegos, reikalui esant, gali išskrieti raketų fiesta...
Vilius tebesvarsto, kur „Aitvaras-baziliskas“ galėtų stovėti?.. Gal vejose, kurios nuo Tilžės g. viaduko skleidžiasi, važiuojant Dubijos gatve link Radviliškio, gal prie Pramonės ir Tilžės gatvių sankryžos, gal – prie „Depo“ prekybos centro, gal dar kitur..? Siūlykime!
„Ak!Centas!“ – daugeliui gerai žinomas kūrinys, skirtas 1 JAV cento monetą priminti, kurią sukūrė Viktoras Breneris, vaikystėje gyvenęs Šiauliuose. Lankytojas, norėdamas pamatyti kitą didžiulės „monetos“ pusę, akcentą gali apsukti aplink ašį. Ši moneta-milžinė taip pat yra Lietuvos rekordų knygos objektas.
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos informacijos centre turistai lanko Centų kambarį, todėl geriausia vieta šiam kūriniui būtų Šiaulių akademijos kaimynystėje, greta Vytauto ir P. Višinskio gatvių sankryžos, „kad visi žinotų, kad dolerio pradžia buvo čia, Šiauliuose!“
Akcentas „Kretinas“ nuolat kreta, nesvarbu, „ar vaikai jam ant kojų kinkuotų, ar vėjas pūstų, ar pro šalį valdžia su mašinomis pravažiuotų“. Akcentas yra sukomponuotas iš spyruoklių.
„Tokių niekur nėra. Iš kitos pusės, jis rodo dabartinių į valdžią norinčių nueiti žmogeliukų kretinizmą. Juk jie daug šneka, o kai reikia dirbti ir reikia žinių, jų paprastai neranda. O jei valdžios žmonės dėl „Kretino“ įsižeis? Šaunu, vadinasi, jų galvoje dar kažkas yra!“, – juokiasi Vilius.
Iš išgirstų pasiūlymų, kur tiktų „Kretinui“ kretėti, dizaineriui labiausiai patinka „tarputurgis“ – tarpas tarp dviejų „Dvaro“ turgaus pastatų. „Vietos jis daug neužima, bet bus ir vaikams, ir prekybininkams, ir pirkėjams naudingas bei įdomus. Jis sėdėtų kaip lygus tarp lygių, sąžiningai kretėtų ir visiems patiktų.“
„Uodegūnas“ savo uodegą gali pasukti į bet kurią pusę, jei tik savininkui to užsireikia. Jis gali pasukti į tą pusę, kurios pageidaus ir besikeičiantys valdžioje, nors ji ne tik tokiam reikalui yra sukurta. Jei atsirastų socialinės reklamos poreikis, ant uodegos būtų galima užkabinti užrašą. „Uodegūnas“ galėtų puikiai tikti ir turguje, nes apačia neužima daug vietos, netrukdo statyti mašinų.“ Akcento kojų aukštis – maždaug 3 metrai, o uodega – 7 metrai. „Uodegūnui“ kol kas tinkamiausiai atrodo rekonstruojama veja tarp Žemaitės, J. Basanavičiaus gatvių ir Aušros alėjos.
Visiems penkiems kūriniams, sako autorius, jau sukako keleri metui, dabar jie saugomi gamyklos kieme, Šiauliuose. „Aš esu ne tik geras ir darbštus, bet ir labai paklusnus, tikras pakalikas! Kai „Penktasis kėlinys“ buvo nuverstas, aš skubiai puoliau nebedirbti. Tie, kurie vertė, turbūt kitokių kūrinių sukūrė, turbūt daug jų priaugo nuo tų metų, turbūt ir jūs juos žinote... Gal diskutavote..? Dabar vėl optimistiškai žiūriu į tą aplinką, kad mūsų miestas vėl taptų savitu ir savu“, – sako V. Puronas.
