Naujausios
Užsispyrusi darbininkė
„Dabar patyriau labai daug kitų žmonių nuoširdaus džiaugsmo — tai mane labiausiai pradžiugino“, — šypsodamasi sakė iškilmingo Šiaulių miesto tarybos posėdžio išvakarėse naujoji garbės pilietė — choreografė Aleksandra Aldona Masėnienė, šokių ansamblio “Želmenėliai“ įkūrėja ir vadovė. Beveik pusę amžiaus ji moko vaikus šokio ir šimtus jų atitraukė nuo gatvės.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Kukliai ir trumpai
A. A. Masėnienė išrinkta iš garbingo septynių nominuotųjų būrio, tarp kurių buvo ir Prezidentas Valdas Adamkus.
Vakar per iškilmes Savivaldybės didžioji salė buvo pilnutėlė. „Želmenėlių“ vadovė sunkiai tramdė jaudulį, o jos kolegos kultūrininkai nesulaikė ir ašarų. Naujai garbės pilietei salė plojo atsistojusi.
„Želmenėliai“ šokiu padėkojo už savo vadovės įvertinimą, o ji pati visus trumpai drūtai paragino dirbti “Šiaulių ir visos Lietuvos labui“. Nebuvo linkusi ilgesnių kalbų sakyti, bet išprovokuota padėkojo tam pirmajam, kuris iškėlė įdėją “šitaip pagerbti žmogų“.
Tarp 30 miesto garbės piliečių dabar yra trys moterys.
„Patyriau daug džiaugsmo“
Iškilmių išvarakėse susitikę pasikalbėti su A. A. Masėniene, išvydome ją švytinčia džiaugsmu ir energija, atsakinėjančią į sveikinimo skambučius. Apie tokius žmones paprastai sakome: „kaip ant sparnų“.
— Ką Jums reiškia toks gyvenimo ir veiklos įvertinimas?
— Jeigu nepastebi mano sukurto šokio ar mūsų kolektyvo — liūdna. Sau niekada nenorėjau jokio dėmesio. Tačiau atsisakydama pretenduoti į tokį garbingą vardą, pati save būčiau apkaltinusi puikybe: esu jau tokia didelė, kad man nieko nereikia. Tokios garbės, kai išgirdau pretendentų sąrašą, tikrai nesitikėjau. Kas mes? Kultūros žmonės — tik užsispyrę darbininkai.
Dabar patyriau labai daug kitų žmonių nuoširdaus džiaugsmo — tai mane labiausiai pradžiugino.
Jau pajutau, kad turiu apskaičiuoti savo galimybes, pereiti į kitą darbo pobūdį. Nors dar norėčiau draugauti su vaikais. Kiek džiaugsmo akimirkų su jais patiri. Čia ne ta sritis, kurioje dirbi ir uždirbi.
Aš iš viso tik dviejose vietose tedirbau — pagal paskyrimą Pakruojyje aštuonerius metus ir Šiauliuose — jau 41 metai.
— Ar esate skaičiavusi, kiek per tuos metus išugdėte „želmenėlių“?
— Su tais skaičiais — bėda. Nesu skaičiavusi ir neskaičiuosiu. Vaikai ateina šokti šešerių septynerių metukų ir šoka iki dvyliktos klasės. Ne taip jau daug tų šokėjų kartų buvo.
Dabar amsamblyje šoka iki šimto vaikų („Želmenėliuose“ vienu metu yra šokę ir 460 vaikų, o dabar ansamblis turi ir tėvelių šokėjų grupę — red. past).
— Kalbama, kad visus savo šokėjus, nuo pat pirmųjų, galėtumėte vardais išvardyti. Tikrai visus atsimenate?
— O kaip neatsiminsi. Yra „želmeniukų“, išaugusių į choreografus, menininkus. Šiauliuose ne “želmeniukų“ choreografų nedaug. Jie dirba ir Vilniuje, Kaune, Alytuje. Dauguma rinkosi kitas specialybes, bet šokio neužmiršo.
Šokis augina sparnus
— Kai šį pavasarį šventėte ansamblio 40-metį, jubiliejinį koncertą pavadinote „Su šokiu — kaip su sparnais“. Ar tai ir Jūsų gyvenimo devizas?
— Gryniausia teisybė. Jeigu ne tas šokis, tai su lazdele tikriausiai vaikščiočiau. Ansamblio vadovas — viskas viename asmenyje. Iki repeticijų reikia daugybę darbų padaryti. Štai prieš ansamblio 35— metį sugalvojome: reikia istorinio kostiumo, visiems — nuo mažiukų iki vyresniųjų. Juostas pynėme Kurtuvėnuose, žalvarinius papuošalus Veliuonoje darėme, siūlai kepurėlėms, linas — Panevėžyje. Visur leki, tariesi, ieškai medžiagų. Ūkio vadovo neturime — juk ne teatre dirbame, ir niekas neprašo mūsų taip dirbti.
Šokis yra jaunų žmonių menas. Aš turiu tuos sparnus, bet tik gal nebe taip aukštai paskrisčiau. Bet kai girdžiu sakant: „Tie “Želmenėlių“ vaikinukai — kaip ereliai“, širdis džiaugiasi. Dėl sakau, kad esu laimės kūdikis, esu palaiminta Aukščiausiojo. Ypač dabar tai jaučiu.
Šokis — nuostabus dalykas. Ir ne apie judesį reikėtų kalbėti. Tėveliai sako: „Vadove, išugdėte vaikams spalvų pojūtį, tvarkingumą.“ Kaip tie žodžiai yra svarbūs, kai jų nepagailima. Pinigėlis — svarbu, bet jis skrenda ir išskrenda, o geri žodžiai išlieka.
— Neretai sakoma, kad provincijoje sunku menininkui sparnus išskleisti?
— Mano laisvės niekas niekada nevaržė. Nenurodinėjo, kaip dirbti. Galėjau kartu su vaikais išbandyti save visose šokio srityse — ir liaudies šokį, ir klasikinį, ir pramoginį. Kviečiau ir kitus choreografus statyti šokių. Labai džiaugiuosi mūsų draugyste su garsiąją balerina Loreta Bartusevičiute, su kuria yra pastatyta „Šokio pamoka“ . Dvi mūsų ansamblio kartos su ja yra šokusios Operos ir baleto teatre. Tai nepakartojamas dalykas. Būti su prima balerina — vaikams didžiulė muzikalumo ir lyrikos pamoka.
Kuo daugiau akmenų, tuo daugiau atkaklumo
— Kultūra niekada nebuvo turtuolė, ar dėl to niekada nebuvo nusvirusios rankos?
— Man jau tikrai niekada nenusvirs — kuo daugiau akmenų kelyje, tuo daugiau atkaklumo. Man sekasi.
Istorinius rūbus pradėjome kurti be jokių pinigų. Tėveliai nusprendė, kad tikrai parems — po 50 litų. Bet vien išausta skara prie tų kostiumų kainavo 65 litus. Vadinasi, nieko nedaryti? O metai — jubiliejiniai. Susitariau su vyru (Julius Masėnas, verslininkas, bendrovės „Arkada“ vadovas — red. past.): tu man paskolink, paskui tau atiduosiu. Kai darbai jau buvo baigti, pasakiau tėvams, kad turiu skolos, kiek galite tiek išlyginkite — ir išlygino.
— Ar Šiauliai buvo tas miestas, kuriame ir svajote gyventi, dirbti?
— Man brangių miestų Lietuvoje yra daug. Žagarė, kurioje gimiau ir baigiau mokyklą, Kaunas, kuriame gyniau diplominį darbą. Vilnius, kuriame studijavau, Kultūros ir švietimo technikume mes buvome pirmoji profesionalių choreografų laida. Pakruojis, kuriame išmokau dirbti, savo Juliuką ten sutikau, gimė mūsų vaikai.
Į Šiaulius mus pakvietė. Per vieną konkursą Šiauliuose mamytėms labai patiko vadovė, kuri „su vaikais maloniai bendrauja, nešaukia“. Ir jos ėmėsi žygių mane pasikviesti dirbti į tuometinius Statybos tresto kultūros namus.
Čia atvažiavame su trimis vaikais ir mus ištiko nelaimė — netikėtai susirgo vyriausias sūnus. Po savaitės aš nebeturėjau savo sūnelio. Ilgokai Šiauliai nebuvo man mieli. Bet dabar jie — su savo gatvėmis, bulvaru, su Katedros bokštu, kurį matai iš kur bevažiuotum, — man brangūs. Brangūs dėl žmonių, su kuriais kasdien bendrauju. Nors būna visko, ir nesusikalbėjimų, bet džiaugiuosi, kad jie man patiki savo vaikus. Ne tik tam, kad jie šoktų, bet ir tam, kad būtų geresni, subtilesni.
Miesto šventėse kartais stebiu tėvų reakciją — išeina šokti kolektyvai šiuolaikinių šokių: blizgesys, judesiai mandrūs — mamytės susižavėjusios. O mūsų pirmoji ir pagrindinė meilė yra lietuvių liaudies menui, šokiui, muzikai, tautiniam kostiumui.
— Kaip vertinate kultūros situaciją, dėl ko širdį gelia?
— Vertinti negaliu, nes pati nė į teatrą negaliu nueiti — vakarais dirbu. Bet mane žeidžia masiniai renginiai gatvėse. Prašo, pašokite gatvėje — pašokame, parduotuvėje — vėl šokame.
Žmonės eina gatve, kas užmetė akį, kas ne — sustojęs su draugais pasikalbėjo. Atlikėjas lieka tik kaip fonas, ir nė neaišku, ką jis ten daro.
— Tapote Garbės piliete. Ką pasakytumėte kitiems šiauliečiams?
— Visi mes esame iš tos pačios žemės, ta pačia duonele prasimaitinantys. Mes, kultūros darbuotojai, — ne tie, kurie neišlipa iš televizijos ekranų ar spaudos puslapių. Jeigu pastebi kuklų choreografinės bendruomenės, šokių mokytojo darbą, aišku, išgyveni ypatingą jausmą.
Dabar prie visų nusivylimų, jog „ne tokia ta Lietuva“, pagaunu save, kad noriu, jog ta Lietuva būtų, kad mes visi lietuviškai šnekėtume, kad lietuvių liaudies margą raštą išlaikytume. Žinoma, pasaulio žmogus — gerai. Bet tą žemės lopinėlį, iš kurio mes visi atžygiavome, visi turime ir saugoti.
ŠYPSENA: Iškilmių išvakarėse Aleksandra Aldona Masėnienė švytėjo džiaugsmu.
ĮVERTINIMAS: Šiaulius keturis dešimtmečius garsinanti choreografė, vieno geriausių šalyje šokių ansamblio „Želmenėliai“ įkūrėja ir vadovė Aleksandra Aldona Masėnienė šiemet tituluota Šiaulių garbės piliete.
REGALIJOS: A. A. Masėnienė, papuošta garbės pilietės regalijomis, pasidžiaugė: „Medalis gražus“.
PADĖKA: „Želmenėliai“ šokiu padėkojo už savo vadovės įvertinimą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
