Naujausios
Užsispyręs žemaitis iššūkių nesibaimina
28 metų Vytautas Buivydas save vadina užsispyrusiu žemaičiu. Sugeba kovoti ne tik už save. Briuselyje jis šiemet dalyvavo Baltijos šalių žemdirbių protesto akcijoje. Gruodį tapo suburtos Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininku.
Metų sandūroje su Vytautu grįžtame prie protesto temos ir kalbamės apie aktualijas. „Jeigu tylime, kaip pelės po šluota, tai tada nedejuokime“, – sako Vytautas Buivydas, ŽŪB „Agrowill Žadžiūnai“ valdybos pirmininkas.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Pasiekė, bet ne tiek, kiek norėjo
– Važiavote į Briuselį protestuoti, ką tuo protestu pasiekėte?
– Tas protestas man asmeniškai buvo metų įvykis. Manau, ir visiems Baltijos šalių ūkininkams – Lietuva, Latvija, Estija vėl susivienijo kaip Baltijos kelyje.
Protesto akcija vyko prie Europos Sąjungos (ES )būstinės prieš Europos Parlamentui priimant 2014–2020 metų biudžetą. Buvo iškovotas didesnis biudžetas, bet ne toks, kokio norėjome.
Mūsų išmokos yra perpus mažesnės nei ES išmokų vidurkis. Jis sudaro 268 eurus už 1 ha dirbamos žemės, o mes gauname 130 eurų. Tai didžiulė diskriminacija, o aiškinama, kad gyvename vieningoje Europoje.
Susitarta, kad 2020 metais gausime 75 procentus ES vidurkio – 198 eurus. Reikalavome bent jau 90 procentų vidurkio.
– Kaip manote, kodėl taip yra?
– Mes – nereikalingi konkurentai. Jie nenori turėti konkurento gamintojo, tiekėjo, jie nori turėti pirkėją. Ir į mus žiūri, kaip į antrarūšes valstybes.
Mūsų politikai to nesupranta. Jie žiūri tik į savo reitingus, o reikia bent kartais ir į ekonominę pusę pasižiūrėti, pasidomėti, kur einame.
Dabar Lietuvoje supriešinami smulkūs ir stambūs ūkininkai. Peškitės tarpusavyje – o trečias laimi.
Kita vertus, reikia suprasti, kad negalėsime ES konkuruoti, jeigu nekeisime požiūrio į žemės ūkį, nemodernizuosime jo valdymo. Žemės ūkis – verslas ir turi duoti pridėtinę vertę.
Kiekvienas gali atrasti savo nišą
– Bet kaip gali išgyventi smulkūs ūkiai?
– Nedideliems ūkiams sveiko maisto gamyba yra niša. ES skatina ekologinį ūkininkavimą, o sveiko maisto visi norime.
Nusipirk hektarą žemės, užsėk daržovėmis. Parduok turgeliuose ar tiesiogiai.
Užsienyje yra ir tokia praktika – auginu paršelį pagal užsakymą. Žmogus nuperka paršiuką ir duoda ūkininkui auginti. Atvažiuoja net su vaikais pasižiūrėti, kaip jis yra auginamas, kuo šeriamas.
Tų nišų yra ir daugiau, reikia tik domėtis. Bet pas mus mažieji tik pyksta ant didelių. Ne tarp savęs turime konkuruoti, o Europos Sąjungoje.
Didelių pramoninių ūkių negalime atsisakyti, jeigu norime išlikti konkurencingi. Maisto trūkumas pasaulyje yra didžiulis. Grūdų konkurencinga kaina neišaugins ūkininkas, valdantis 2–3 hektarus ar 10 hektarų.
Todėl ir sakau, kad ir smulkus šeimos ūkis, ir vidutinis, ir pramoninis stambus ūkis turi išlikti. Nė vieno negalima slopinti.
– Bet politikai svarsto galimybę stambius ūkius smulkinti.
– Taip, svarstoma, kad nuo kitų metų ir ūkininkas, ir bendrovė galės turėti ne daugiau kaip 500 hektarų.
Ką norime apgauti – patys save? Bus atrasta daugybė būdų tai apeiti. Tai kam reikia to voratinklio?
Mes negalime susmulkėti, negalima stabdyti bendrovių, kurios sumoka didžiausius mokesčius valstybei, plėtros.
Juk iš krizės išlipome ir žemės ūkio dėka. Kiek žemdirbiai aplink save dar sukuria darbo vietų: logistika, pramonė, prekyba – grandinė didžiulė. Valdžios vyrai, prieš priimdami sprendimus, ir į tai turėtų įsigilinti.
Ne smulkinti ūkius reikia, o kiekvieno specifiką išnaudoti.
– Ką manote apie ES paramos panaudojimą?
– Efektyviau ją reikia panaudoti. Jeigu ūkis turi 20 hektarų, gauna paramą kombainui įsigyti. Bet per sezoną vienas kombainas turi kulti grūdus 500 hektarų plote.
Juk nieko nemokamo nėra. Štai, traktorius kainuoja 200-300 tūkstančių litų. ES finansuoja 50 procentų sumos, bet tu savo uždirbtus pinigus atiduodi toms šalims, kurios traktorių gamino. Taip jos išsivilioja tavo uždirbtus pinigus ir skatina savo pramonę. Viena ranka duoda, kita atsiima.
Lietuvoje dirbti – iššūkis
– Esate dirbęs emigracijoje. Ar nesigailite sugrįžęs į Lietuvą?
– Tikrai nesigailiu.
Kad emigruosiu, žinojau dar 12 klasėje, mačiau, kaip vargo tėvai ūkininkai. Bet mano tikslas buvo – išvažiuoti, užsidirbti studijoms, baigti mokslus, turėti pradinį kapitalą.
Šešerius metus dirbau Anglijoje: nuo sunkiausių darbų statybose iki vadovaujančio darbo.
Grįžau, nes rengiausi vestuvėms. Tėvai ir uošvis skatino: Lietuvoje kažką darykime. Ieškojau įmonės, kurioje galėčiau tobulėti, daryti karjerą.
Sulaukiau pasiūlymo atgaivinti Žadžiūnų bendrovę, kuri prieš tai du metus veiklos nevykdė. Man tai buvo iššūkis – arba įrodau darbdaviui, ką galiu, arba pasidarau sau antireklamą. 2011 metų žiemą pradėjau dirbti.
Vaizdas buvo slogus – žemės nedirbamos, pastatų stogai kiauri, langai išdaužyti, metalas išvogtas. Niekaip negalėjau suprasti: turėti 2000 hektarų dirbamos žemės ir generuoti minusą – kaip šitaip gali būti?
2012 metais jau atsigavome, derliai buvo rekordiniai, metinė apyvarta – 6 milijonai litų. Šiais metais atgaivinome ir gyvulininkystę, kad žmonės ir žiemą turėtų darbo, o pastatai nestovėtų nenaudojami. Turime 530 galvijų: 430 telyčių ir 100 buliukų.
Už jaunimą
– Kiek žmonių davėte darbo?
– Dabar dirba 27, vasarą – iki 35 darbuotojų. Visą kolektyvą reikėjo iš naujo surinkti. Pirmenybę teikiau tiems, kurie dirbo bendrovėje. Bet su dalimi reikėjo atsisveikinti.
Kaime didelė problema – alkoholizmas. Ir ji tik didėja. O su tokiais kurie negali be alkoholio, negaliu vargti. Darbo vietoje negali būti apsvaigusių.
Laikausi nuostatos, jog turime mokėti atlyginimą už padarytą darbą, o ne už tai, kad žmogus atėjo į darbą. Atlyginimai pas mus yra šiek tiek didesni nei vidutiniai žemės ūkio sektoriuje. Mechanizatorių, pavyzdžiui, atlyginimas į rankas 2000-2500 litų.
– Daug darbdavių iš jaunų specialistų reikalauja patirties. Koks jūsų požiūris?
– Mano darbdavys iš manęs nereikalavo turėti praktikos – įvertino kitas mano savybes. Ir pats jaunus žmones ypač vertinu. Tik atsirenku perliukus – kad akys degtų. Visi mūsų specialistai yra su aukštuoju mokslu, atėję be patirties, bet su didžiuliu noru išmokti dirbti.
Darbuotojų amžiaus vidurkis – 33 metai ir kitais metais pasiskelbsime jauniausia žemės ūkio bendrove Lietuvoje. Iš Žemės ūkio rūmų vadovo išgirdau, kad dabar jauniausia laikoma su 39 metų vidurkiu.
– Kodėl ėmėtės kurti Jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungą?
– Jaunimą Lietuvoje prarandame. Dejuojame, kad jis emigruoja. Bet kaip tai sustabdyti? Jaunų žmonių interesams niekas neatstovauja.
Važiuodami į Briuselį jauni žemdirbiškų profesijų atstovai pradėjome kalbėtis, jog reikia visuomeninės organizacijos, kuri vienytų kaimo ir miesto jaunimą.
Gruodžio 12 dieną ją ir įkūrėme – Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungą.
Jaunimą pradėjome burti, nes kaimas visiškai sensta. Vidutinis ūkininko amžius – 60 metų.
Norima referendumo dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams. Bet jeigu neatsiras jauno žmogaus, kuris norėtų žemę dirbti, tai liks viena išeitis – žemę parduoti. Tuščių vietų nebūna – ateis tas, kas turės pinigų ir žemę dirbs.
Kas dabar draudžia užsieniečiams žemę pirkti? Niekas. Per juridinius asmenis, prašau, tik pirk.
Pirmiausia turėtume žiūrėti, kad mūsų ūkis būtų modernus, kad nenueitume iki bankroto ir kad mums nereikėtų žemės parduoti.
O jeigu norime turėti ateitį, turime turėti jaunimo. Jis yra tas pagrindas, ant kurio lipdysis visos kitos kartos.
„Ir aš jaučiu baimių“
– Jūs pakilote protestui Briuselyje, bet ar Lietuvoje nesame tylinti visuomenė?
– Sutinku, taip yra. Tingime išeiti į gatves protestuoti, savo teises ginti.
– O gal baimė kausto? Štai, runkelių augintojai buvo nuteisti už savo protestą – tik Strasbūras juos išteisino. Nepriklausomybės akto signatarai už nesankcionuotą mitingą S. Daukanto aikštėje po teismus tampomi...
– Keista, kad Lietuvoje žmogus, norintis išsakyti savo nuomonę, kovojantis už teisybę, įrodinėjantis, kad yra skriaudžiamas – sulaukia sankcijų.
Siekti nubausti, užčiaupti, kad tylėtų visi kaip pelė po šluota – taip neturėtų būti. Nuomones turime teisę skleisti.
Nors ir aš pats jaučiu baimių, nes Lietuvoje lengva su žmogumi susidoroti. Net su aukščiausiais vadovais susidorojama.
– Tai kas lemia jūsų aktyvumą?
– Žemaitiškas užsispyrimas – esu tikras žemaitis, iš Plungės. Kas kitas už mus pakovos, jeigu ne mes patys? Aš nevažiuosiu į Briuselį, kitas nevažiuos, ir kas bus, kas mus išgirs? Tupėkime, bet tada ir nedejuokime.
– Ko palinkėtumėte ateinančiais metais?
– Mažiau susiskaldymo, daugiau supratimo, kad vieni nuo kitų esame labai priklausomi. Tik drauge galime kalnus nuversti.
Pozityvumo mums trūksta. O su negatyvia nuostata, ką bedarysi, rankos pačios darbui nekils. Ūkininkavimas yra verslas, o versle sustoti negalima.
Nebūkime atsilikę ir gero derliaus ateinančiais metais!
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
VADOVAS: Per dvejus metus Vytautas Buivydas, verslo vadybos bakalauras, sugebėjo atgaivinti veiklos nebevykdžiusią Žadžiūnų žemės ūkio bendrovę.
POZICIJA: Vytautas Buivydas sako ir pats turįs baimių, nes pas mus su žmogumi lengva susidoroti, tačiau neabejoja, kad reikia būti aktyviam: „Kas kitas už mus pakovos, jeigu ne mes patys.“
