Naujausios
Užmirštas kvartalas
Šiauliečių gyvenimas Bačiūnų — Margių gatvių kvartalėlyje, įsispraudusiame tarp geležinkelio, motokroso ir kartingų trasų, rodos, traukia visas miesto blogybes. Triukšmas, dulkės, blogas vanduo, duobėtas kelias. Net valdžios dėmesys tipiškas — raštai stumdomi, problemos stovi vietoje. „Esame užmiršti, atskirti nuo miesto, čia lyg koks apendiksas“, — sako žmonės.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Gyventojai turi ką pasakyti
Nuo Pramonės gatvės pasukę į Bačiūnų gatvę, pro kartingų ir motokroso trasas geležinkelio link riedame tokiu duobėtu asfaltu, kad greičiau pėsčias nueitum. Priešais važiuojantis automobilis irgi vinguriuoja tarp duobių.
Motokroso trasą dar prieš metus grasino iškelti, bet kalnai kalneliai kaip stovėjo, taip stovi.
Šio nedidelio kvartalo gyventojai, išgirdę, kad kalbiname kaimyną, tuoj susidomi. Toks įspūdis, kad niekas šių žmonių niekada ir neklausė, kaip jie gyvena.
Ne tik mero ar kokio kito Savivaldybės valdininko čia nėra regėję. Net Rėkyvos seniūnės, nors Bačiūnų gatvė Rėkyvos seniūnijai priklauso.
„Ar tokia yra? Na ir uždavėte klausimą,“ — stebisi vienas iš gyventojų.
Nuomonės skirtingos. Kas gyvena arčiau trasos, iš karto sako: „Kamuoja ūžesys, dulkės.“
„Tą trasą būtinai reikia iškelti. Vyrai dar mažiau nervuojamės, o moterys tai iš viso nebeturi nervų, va, klauskite kaimynės“, — siūlo vienas gyventojų.
Ponia Roma netrunka pritarti: „Kai dulkės nuo trasos pakyla, nebeįmanoma kentėti. Ši liepa kokia karšta buvo, tai čia, pas mus, dulkių buvo lyg privežta — pilka, baisu. Tą namą, kuris arčiausiai trasos stovi, tiesiog dulkių debesis gaubė. Rašė žmogus raštus, kas iš to.
Dar čia ir geležinkelis, aerodromas — visi jų teršalai patenka. Tas mūsų rajonas miesto valdžios pamirštas.„
Į pokalbį įsijungia dar viena kaimynų pora.
Juzefa aiškina, jog dulkės jai, sergančiai astma, nelaimė. Tuo tarpu Vladas, kuris taksistu dirba, juokauja: „Pats motokrosininkas esu, tai ta trasa man nelabai trukdo, bet kokia mūsų Bačiūnų gatvė, patys važiavote, matėte.“
Mus, žingsniuojančius tarp trobų, pats užkalbina Žilvinas. Anot jo, ne trasa — didžiausia problema: „Kam ji trukdo? Kiek čia tų varžybų per metus vyksta. Sovietmečiu čia ne prie tokio triukšmo gyvenome: ir lėktuvų varikliai gausdavo, ir traukiniai dažniau važinėjo. Turiu trylikametį sūnų, žinau, kad geriau vaikai tegu sportu užsiiminėja, negu eina vagiliauti. Problema, kad tų vaikų čia beveik neliko, tėvai išsivažinėjo po užsienius ir vaikus išsivežė“.
Žilvino nuomone, žymiai didesnė problema yra Bačiūnų gatvė, kuria nebeįmanoma važiuoti: „Džipu važinėju, ir tas lūžta. Pernai rašėme raštus Savivaldybei, tai lapkritį duobes užpylė asfaltu — ant balų prieš pat šalnas. Neilgai džiaugėmės, po savaitės, kai užšalo, visas duobes vėl iškėlė.“
Vyrui dar pikta, kad Savivaldybėje turbūt įsivaizduojama, jog Bačiūnų gatvė nuo Pramonės gatvės prasideda: „Nors jos pradžia yra čia — nuo geležinkelio, bet jokio užrašo, kad čia Bačiūnų ir Margių gatvės nerasite — nieko nėra.“
Ties šių gatvių kampu gyvenanti Nijolė prisimena, kad kažkada buves stulpas su dar rusiškais gatvių užrašais, bet nugriuvęs.
Apendiksas
Margių gatvė geležinkelio padalyta į dvi dalis. Vienoje pusėje — civilizuota, asfaltuota. Kitoje, prie kurios gyvena Žilvinas ir jo kaimynai, — tik žvyrkelis palei geležinkelį. Čia ji net ne gatvė — gatvelių raizginys su senais mediniais namukais. Ant dažno jų nė numerio nėra.
Greitosios pagalbos medikai dar randa, nes gerai žino šio kvartalo gyventojus. Dauguma jų — senbūviai, gyvena čia dešimtmečius. O taksistai nuolat klaidžioja.
Autobusų stotelės — toli. Senyviems žmonėms jas sunku pasiekti. Ypač parkulniuoti iki namų, sugrįžus iš miesto su pilnais krepšiais. „Kad bent koks autobusas užvažiuotų iki mūsų, būtų gerai“, — svajoja žmonės.
Vienintelė stotelė yra čia pat, bet už geležinkelio — Zoknių pusėje. Tad reikia eiti per geležinkelį ne perėjos vietoje. Ne vienas prasižengėlis už tai po 100 litų baudos yra mokėjęs.
Anksčiau šioje vietoje stodavo vietiniai traukiniai, galima buvo pasiekti miesto centrą. Zoknių stotelė išlikusi, bet traukiniai lekia tik pro šalį.
Miestas iš šio kvartalo buvo lengvai pasiekiamas ir automobiliais, kol nebuvo uždaryta geležinkelio pervaža. Prašyta atidaryti geležinkelio pervažą į kvartalą, bet geležinkelininkų atsakymas buvo kategoriškas — ne. Tuo viskas ir baigėsi.
„Čia dabar kažkoks apendiksas, — sako Žilvinas. — Jeigu koks gaisras, ugniagesiai iš Zoknių, kurie čia pat — ranka pasiekiami, važiuoja aplink. Kol atvažiuoja, tai namas jau ir sudegęs. Jeigu būčiau meras, o poną merą šiek tiek pažįstu, nes esame dirbę vienoje darbovietėje, pasakyčiau, jog reikia tvarkyti ir tokius užkampius.“
Šio kvartalo gyventojai vargsta dar ir dėl vandens. Prieš keliolika metų Margių gatvė, tik esanti kitoje geležinkelio pusėje, pagarsėjo sunkiaisiais metalais užterštu vandeniu. Dėl to plaukai slinko mažamečiams vaikams.
Šuliniai užteršti yra ir šioje pusėje. Geriamas vanduo vežiojamas, bet tik daliai gyventojų.
Tie, kas gyvena arčiau geležinkelio, Savivaldybės geru žodžiu nemini. Jų šuliniai visiškai nuseko, kai prieš porą metų, buvo nutiestas „europinis kelias“ Zoknių pusėje į industrinį parką.
„Tada kelis mėnesius pavežiojo ir mums geriamą vandenį, o po to nustojo, — pasakoja prie pat geležinkelio gyvenanti Nijolė. — Su kaimynais susidėję gilinome šulinį, bet tas vanduo, aišku, ne pats geriausias. O ką daryti? Prie visko jau įpratome: ir prie dulkių, nes čia žvyrkelis, ir prie triukšmo, ir prie vibracijos, kai visas namas dreba traukiniui pravažiuojant.“
Trasos — ne miesto rūpestis?
Meras Genadijus Mikšys apie motokroso ir kartingų trasas kalba trumpai. Ir beveik lygiai tais pačiais žodžiais, kaip prieš metus: „Spręs tas, kieno turtas. Miestui šios trasos nepriklauso.“
Prieš metus tas turtas dar priklausė apskričiai.
Anot mero, galioja miesto Tarybos dar 1997 metais patvirtintas detalusis planas, pagal kurį motokroso trasų vietoje yra suplanuotas gyvenamasis kvartalas. Tik kartingų trasa tam kvartalui nemaišytų. Dalis sklypų jau išdalyta savininkams, atkuriant nuosavybes teises. Šio plano keisti nesirengiama.
„Kitaip būtume skundžiami teismuose“, — sako G. Mikšys.
Tai kas spręs trasos problemas?
Anot mero, dabar tai — Kūno kultūros ir sporto komiteto galvos skausmas. Komitetui trasas buvęs apskrities viršininkas Rimundas Domarkas perdavė paskutinę savo darbo dieną — birželio 30— ąją.
R. Domarkas, aiškina, jog kitaip negalėjęs pasielgti, toks buvo Vyriausybė protokolinis sprendimas.
Pagal panaudą motokroso trasa ne vienerius metus naudojasi Jaunimo auto moto klubas „Dakaras“. Klubo prezidentas Povilas Karlinskas nesirengia trauktis: “Trasa bus, kol aš gyvas būsiu.“
Valdžia žino nežino
Ką darys valdžios vyrai ir moterys šio kvartalo labui, klausiame ir Rėkyvos seniūnės, ir mero, ir kitų valdžios žmonių.
Rėkyvos seniūnė Vaida Čelkienė pirmiausia atremia: į Rėkyvos seniūnijos ribas patenka tik Bačiūnų gatvė. Kam priklauso nuo jos pradžios sunkiai atsiejamas Margių gatvės raizginys? „Miestui“, — sako seniūnė.
Ji pati mačiusi, kaip atrodo Bačiūnų gatvės pradžia, bet anot seniūnės, „lėšos pirmiausia skiriamos ten, kur gyvena daugiau gyventojų.“
Meras G. Mikšys pats Bačiūnų gatve nuo geležinkelio dviračiu yra važiavęs: „Tikrai tragiška. Remontavo? Blogai, kad nekokybiškai. Duodu direktorių — pasakys.“
Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius, perėmęs telefonu estafetę, nustemba: „Jeigu remontavo, metams turi būti darbų garantija. Spręsime, pasidomėkite po kelių dienų.“
ATSKIRTIS: Žmonės palei geležinkelį Margių ir Bačiūnų gatvių sankirtoje gyvena ne tik geležinkelio atskirti nuo miesto, bet ir valdžios užmiršti.
INTERESAI: Ši motokroso trasa Bačiūnų gatvėje tapo neišsprendžiamu galvosūkiu — miesto planuose čia turi būti gyvenamas kvartalas, bet dabar trasa atiduota Kūno ir kultūros ir sporto departamentui.
GYVENTOJAI: Nedžiugina gyvenimas tarp geležinkelio ir motokroso trasos: „Triukšmas nuo geležinkelio, dulkės ir užesys nuo trasų, dar prisideda ir lėktuvai.“
NUOMONĖ: „Čia kažkoks apendiksas, — piktinasi Žilvinas. — Esame atskirti nuo miesto visiškai, jeigu koks gaisras, ugniagesiai iš Zoknių, nors jie čia pat, važiuoja aplink šešis kilometrus“.
DUOBĖS: Tokiu keliu namų link rieda Bačiūnų gatvės gyventojai.
Jono TAMULIO nuotr.
