Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Užkampio sindromas gelbsti Lietuvą
Teroro aktai, įtampa, baimė, pabėgėlių ir europiečių ašaros visiškai pakeitė politinę situaciją ne tik Europoje. Esame ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio, ar jį jau peržengėme? Kokia šiame kontekste Lietuvos ir lietuvių ateitis? Apie tai kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėju profesoriumi Gintautu MAŽEIKIU.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Karas turi vidinį turinį
– Kokią žinią pasiuntė Lietuvai teroro aktai Prancūzijoje, įtampa Belgijoje ir kitose Europos valstybėse?
– Pirmiausia labai svarbu yra tai, kad teroro aktai, įvykdyti Prancūzijoje, teroro tinklai, atrasti Belgijoje ir Prancūzijoje, Lietuvoje buvo suvokti ir perskaityti labai išoriškai. Tai buvo būdas toliau kritikuoti pabėgėlių politiką, gąsdinti žmones islamu. Toks žvilgsnis nesigilina į įvykių Artimuosiuose Rytuose – Irake ir Sirijoje – priežastis, todėl nelabai matoma, koks yra pabėgėlių idėjinis turinys, jų socialinė, ekonominė orientacija, lūkesčiai ir pabėgėlių įvairovė. Įvairovė apibūdinama tik tuo, kad tarp sirų pabėgėlių yra daug krikščionių, kita įvairovė nėra parodoma.
Karo Irake ir Sirijoje esmė Lietuvoje dažniausiai yra nediskutuojama, karo vidinio turinio dažniausiai niekas nesvarsto, išskyrus tokius ekspertus kaip Egdūnas Račius.
– O koks yra to karo vidinis turinys?
– To karo šaltinis anaiptol nėra kažkokia „Islamo valstybė“, bandanti užkariauti Sirijos ir Irako teritorijas ar net įsiveržti į kitus kraštus. „Islamo valstybė“ – tai tik vienos grupuotės pavadinimas. Šiame kare dalyvauja daug daugiau grupuočių.
Rimtesnieji analitikai pastebi, kad pagrindinis visų tų judėjimų šaltinis yra, ko gero, – turtinė, socialinė nelygybė.
Žmonių grupė – sunitai (ne šiitai), gyvenantys Irake ir Sirijoje, išgyvena milžinišką neturtą, didelę socialinę, ekonominę atskirtį, menkos žmonių raidos galimybės, šių žmonių grupės orumo mažinimas tampa šaltiniu kurtis teroristinėms islamo grupėms.
Kalbama ne apie šimtus ar tūkstančius, o apie šimtus milijonų žmonių. Tai milžiniškos tame regione gyvenančios žmonių grupės, kurios yra veikiamos teroristinio islamo ir jų grupuočių Talibano, „Al Qaedos", kurdų, alavitų (sunitų sekta), kurią valdo Bašaras Al Asadas, propagandos.
Naftos įtaka
– O koks vaidmuo šiame kare buvo bombonešių, kurie iš Europos pakilo bombarduoti Sirijos?
– Pirmiausia, kol Rusija į šį karą neįsikišo, Vakarai bandė ieškoti tarp varguolių sukilėlių nors kažkiek demokratiškai orientuotų grupių – tų, kurie yra pasirengę bendradarbiauti su Vakarais. Iš esmės tai yra Sirijos išlaisvinimo armija, kuri taip pat yra sudaryta iš sutikusių bendradarbiauti su JAV, Vakarais. Su Sirijos išlaisvinimo armija bendradarbiauja ir kurdai, kurie iš esmės sutinka kooperuotis su Vakarais.
Tada JAV, matydamos, kokia čia yra sudėtinga situacija, sukūrė tokią savo karo doktriną, kad reikia suteikti provakarietiškoms islamo doktrinoms tam tikrą tranzitinį laikotarpį, jiems padėti ir pagal galimybes po to atakuoti teroristines organizacijas „al Nusra“ ir „Islamo valstybę“ (ISIS).
– Toks įspūdis, kad visiškai neaišku, kas prieš ką ar su kuo kovoja ir iš kur Europoje atsiranda teroristai, žudantys žmones?
– Tai, ką minėjau anksčiau, vyko pastaruosius dvejus metus iki tol, kol aktyviai neįsikišo Rusija ir Turkijos vaidmuo netapo kitoks. Turkija ten turi savo interesų, kurie yra skirtingi nei Vakarų interesai. Rusija ten taip pat turi skirtingų interesų nei Vakarai, bet ir kitokių nei Turkija. Tokiu būdu atsirado papildomas konfliktas, kurio nebuvo anksčiau. Būtent šis konfliktas yra virš „islamiško karo“, bet su juo susijęs. Susijęs visų pirma dėl įtakos šiame regione, dėl galimybės daryti įtaką naftos kainoms ir naftos paskirstymui.
Tai tapo labai grėsminga situacija, nes tie vargšai arabai, nors ir teroristų gundomi, vis tiek kovoja už kažkokią socialinę lygybę. Teroristai turi didžiulę paramą – milijonai žmonių remia juos. Taigi įsikišus Vakarams, Rusijai ir Turkijai situacija iš tiesų tapo labai sudėtinga.
Situacija artėja prie pasaulinio karo
– Kur nuves konfliktas tarp Rusijos ir Turkijos?
– Turint omenyje, kad Rusijos lėktuvai daugiausia atakuoja ne teroristinę „Islamo valstybę“, o visų pirma Sirijos išlaisvinimo armiją ir jos grupuotes, kovojančias su diktatoriumi Bašaru Al Asadu, Rusija vienareikšmiškai remia tik vieną jėgą – Bašaro Al Asado.
Visi kiti yra antraeiliai arba jų bombarduojami, įskaitant ir bombarduojamas tautines mažumas, pavyzdžiui, tadžikus, kurie ten turi atskirą grupuotę. Tuo tarpu Vakarai – priešingai, remia Sirijos išlaisvinimo armiją ir kitas demokratines jėgas.
O Turkija buvo suinteresuota kurdų naikinimu. Turkija stojo prieš kurdus, kurie kovoja su B. al Asadu ir „Islamo valstybe“. Todėl Rusija galėjo pasinaudoti šita proga ir paskelbti, kad Turkija palaiko „Islamo valstybę“.
Tuo tarpu „Islamo valstybė“ ir „Al Qaeda" padalinys „al Nusra“ – be socialinių šaltinių, turi ir ekonominius šaltinius – naftos šaltinius, kurie išgauna naftą Irake. Naftą reikia parduoti, ir čia prasideda labai didelė migla. Rusai teigia, kad jie šią naftą parduoda Turkijai, o Turkija teigia, kad jie šitą naftą parduoda B. al Asadui. O B. al Asadas jau per savo tinklus per Rusiją prekiauja šia nafta.
Rusija įrodinėja, kad Turkija kone terorizmą remianti valstybė, o Turkija įrodinėja, kad Rusija yra terorizmą remianti valstybė.
Šios dvi šalys, kurios yra pačios galingiausios Europoje karinės jėgos, kuria situaciją, grėsmingai artėjančią prie pasaulinio karo.
– Manote, kad trečiasis pasaulinis karas jau neišvengiamas?
– Žinoma, nė viena iš pusių ar jų vadovybės nėra dar tiek išprotėjusios, kad žengtų patį blogiausią žingsnį. Bet abiejų šalių vadovai Vladimiras Putinas ir Recepas Tayyipas Erdoganas – yra autoritariški, abu labu tokie. Jie abu malšina savo šalių viduje demokratinius judėjimus, abu remiasi oligarchinėmis – militaristinėmis organizacijomis, jų valdymo būdai yra labai panašūs. Ilgai abi šios šalys viena kitą nagrinėjo kaip didžiausius draugus.
Dabar pažadai apie amžiną Rusijos ir Turkijos draugystę yra trumpi ir gali pasikeisti labai greitai. Šių grėsmių akivaizdoje mes dabar ir esame.
Manau, kad Rusijos ir Turkijos santykius dar galima išspręsti diplomatiniu būdu, todėl pasaulinis karas nė vienai iš šių pusių yra labai nenaudingas. Galbūt po Naujųjų metų mes matysime kažkokius jų solidarumo ir draugystės žingsnius?
Bet tai anaiptol nepadeda spręsti islamo regiono karų vaidmens.
Turint omenyje, kad visi tie karai ne tik skatina pabėgėlius, bet tarp pabėgėlių tikrai yra daug minėtų teroristinių valstybių šalininkų. Turint omenyje, kad daugybė karių – dešimtys tūkstančių – yra atvažiavę savanoriai iš Europos ir Rusijos. Taigi viskas labai supainiota, todėl žmonėms paaiškinti, kas čia vyksta, – sudėtinga. Bet praradus orientyrą, kad šaltiniai yra labai didelė socialinė-ekonominė to regiono žmonių nelygybė ir kol ji nebus sprendžiama, mes turėsime degančią ar rusenančią problemą dešimtmečiams.
Aš prognozuoju, kad greitu metu nei Europa, nei JAV šių problemų neišspręs.
Pabėgėliai prie Dubajaus aukso neprileisti
– Akcentavote socialines-ekonomines Artimųjų Rytų neramumų priežastis. Tačiau, pavyzdžiui, nei Katare, nei Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur taip pat yra dideli naftos ištekliai, duodantys milžinišką pelną valstybėms, tokių karinių neramumų nėra. Kodėl tokie didžiuliai skirtumai tarp šalių, kur išpažįstamas tas pats islamas?
– Gerovė, kurią pamatysime nuvykę, pavyzdžiui, į Dubajų, yra skirstoma pagal tam tikrą principą. Visų pirma yra patenkinami klano ir tos šalies piliečių poreikiai. Tik po to uždarbio galimybės yra kitiems sluoksniams.
Tačiau milžiniški pabėgėlių srautai nebėga į tuos kraštus, nors ten yra labai daug pinigų. Pirmiausia, pabėgėlių, neįleidžia karinė jėga, jie nėra pasirengę priimti milžiniškų pabėgėlių kiekių. Nors yra pabėgėlių stovyklų ir ten, bet jos yra labai ribotos.
– Kai turtingos kaimynės užvėrė sienas, atvėrė jas Europa?
– Turkija buvo pasirengusi priimti daug pabėgėlių. Tačiau suprato, kad pabėgėlių problemos neišspręs, todėl atvėrė savo sienas ir suteikė logistinę pagalbą, kad šitie pabėgėliai tiesiog tranzitu galėtų vykti per Turkiją.
Tada staiga pasirodė, kad Vakarų Europos šalys yra visiškai nepasirengusios pabėgėlių problemąs spręsti, nes kiekviena šalis sprendė problemą tik kaip tranzitinė šalis. Graikija, Serbija, Makedonija iš karto tapo tik tranzitinėmis šalimis.
Vengrija taip pat norėjo būti tik tranzitine šalimi, bet kadangi ji yra Šengeno šalis, iškilo dilema – arba Šengenas Vengrijai uždarys sienas, arba vengrai turi spręsti tą problemą. Tada Vengrija pastatė milžiniškas tvoras ir sustabdė pabėgėlių srautus. Pabėgėliai plūstelėjo per Kroatiją. Ji kurį laiką taip pat užsiiminėjo tik tranzitu, bet taip pat pradėjo statyti tvoras.
Agresijos taikinys – nebe Lietuva
– Kol kas tie pabėgėliai nepasiekė Lietuvos. Gal ir nepasieks? Juk pabėgėliai bėga nuo socialinės, ekonominės atskirties, kurios pas mus pačius apstu?
– Pabėgėlius varo ne tik socialinė atskirtis bei karo baimė, bet ir gerai organizuota prekyba žmonėmis. Kai kurios iš prekybos žmonėmis grupės gali turėti ir politinių tikslų.
Nė vieno iš pabėgėlių judėjimų ar prekybos žmonėmis grupuočių tiksluose nėra Baltijos šalių.
Kai Lietuvoje pasirodo vienas kitas laiškas ar skambutis, reikia suprasti, kad bet kuris asmuo, simpatizuojantis tokioms grupuotėms, gali tokių laiškų parašyti, tačiau tokie laiškai nieko neįrodo. Visos Europos šalys gauna tokių laiškų, todėl Baltijos šalys čia nėra išskirtinumas. Nereikia perdėti teroristų tikslų, turint omenyje, kad teroristų tikslai ir yra tai, kad mes perdėtume šias grėsmes.
– Galbūt Baltijos šalys nėra pabėgėlių tikslas dėl nacionalistinių gyventojų nuotaikų?
– Nemanau, kad jie bijotų mūsų nacionalizmo. Pavyzdžiui, Vengrija yra labai nacionalistinė, jų nacionalistų lyderis yra labai griežtas, ties autoritarizmo riba. Tačiau milžiniški pabėgėlių srautai į tokias smulkmenas, kaip kažkoks mažos šalies nacionalizmas, uždarumas, nekreipia jokio dėmesio.
Pabėgėlių bėgimo priežastis iš savo šalies – socialinė, ekonominė nelygybė. O gerovės mes jiems nei pažadėti, nei parodyti negalime.
Antras svarbus veiksnys yra saugumas, kurį jie supranta kaip bendruomenės, o ne kaip asmens saugumą. Pabėgėliai – žmonės, mąstantys bendruomenės, kolektyvinėmis kategorijomis, o ne atskiro asmens. Jie bėga ten, kur gyvena jų šeimų, giminių grupės, kur yra įsikūrę jų tautybės ir jų tikėjimo žmonės, kur yra jų mečetės. To nėra Baltijos šalyse. Todėl Baltijos šalys jiems visiškai neįdomios.
Mes šį kartą toje baisioje pasaulio tragedijoje, kuri vis dar tęsiasi, esame tik užkampis – ir tokiam karui, ir tokiam pabėgėlių judėjimui.
– Galbūt dėl to mes kol kas galime jaustis saugesni nei visa likusi Europa?
– Dėl šito karo Lietuva gali jaustis gana saugi. Vienas iš aktyvių dalyvių – Rusija, kuri taikėsi tarp Ukrainos ir Baltijos šalių, savo interesų ir keistenybių būdu įsivėlė į šitą konfliktą, kuris neaišku, kiek toli Rusiją nuves. Bet šitas konfliktas Rusiją orientuoja į Ukrainos, Sirijos, Turkijos pusę, o ne Lietuvos.
Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
NUOMONĖ: Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas profesorius Gintautas Mažeikis mano, kad Baltijos šalys yra tik užkampis – ir Artimųjų Rytų karui, ir pabėgėlių srautams.
KARAS: Gintautas Mažeikis mano, kad Rusijos ir Turkijos konfliktas, jeigu nenugalės diplomatija, gali tapti pasaulinio karo pradžia.
