Universitete dingo paveikslas: grąžinkite, jei rasite „pamestą“

Uni­ver­si­te­te din­go pa­veiks­las: grą­žin­ki­te, jei ra­si­te „pa­mes­tą“

Šiau­lių uni­ver­si­te­to rek­to­ra­tui kraus­tan­tis į bu­vu­sio Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to pa­tal­pas, din­go gar­bios me­ce­na­tės a. a. Eleo­no­ros Eg­lės Prės­kie­nie­nės do­va­no­tas vie­no ži­no­miau­sių Šiau­lių ta­py­to­jų – Bo­na­ven­tū­ro Šal­čio pa­veiks­las. Va­gys­tė? Ko­dėl ne­si­kreip­ta į po­li­ci­ją? Dro­bė pa­vog­ta, o pa­veiks­lo rė­mai at­si­ran­da už­ra­kin­ta­me fa­kul­te­to rū­sy­je. Ką sle­pia ši aka­de­mi­nės bend­ruo­me­nės ir pa­veiks­lo din­gi­mo is­to­ri­ja?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Din­go ir pa­veiks­las, ir raš­te­lis

Ku­rį lai­ką ant Šiau­lių uni­ver­si­te­to So­cia­li­nių, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ir me­nų fa­kul­te­to pa­da­li­nio pa­ra­di­nių du­rų ka­bė­jo toks raš­te­lis:

„Ger­bia­mie­ji, iš­kraus­čius Me­ce­na­tų au­di­to­ri­ją į pir­mo aukš­to ko­ri­do­rių, din­go a.a. do­cen­tės Eg­lės Eleo­no­ros Prės­kie­nie­nės mū­sų fa­kul­te­tui do­va­no­tas dai­li­nin­ko Bo­na­ven­tū­ro Šal­čio pa­veiks­las. Jis de­šimt me­tų ka­bė­jo Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jo­je, bu­vo pa­mėg­tas dau­ge­lio fa­kul­te­to žmo­nių... Jei ką nors ži­no­te apie šio pa­veiks­lo bu­vi­mo vie­tą ar ra­si­te kur nors pa­mes­tą, la­bai pra­šo­me jį grą­žin­ti“.

Raš­te­ly­je pra­šy­ta pa­veiks­lą at­neš­ti į Lie­tu­vių kal­bos, li­te­ra­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ted­rą ket­vir­ta­ja­me pa­sta­to aukš­te ar­ba pa­duo­ti pir­mo­jo aukš­to bu­dė­to­jai.

Raš­te­lį, ku­ria­me pa­dė­ko­ta „už su­pra­tin­gu­mą“, pa­si­ra­šė Lie­tu­vių kal­bos, li­te­ra­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ted­ra.

Va­kar šio raš­te­lio jau ne­be­ra­do­me.

Lie­tu­vių kal­bos, li­te­ra­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ted­ros ve­dė­ja pro­fe­so­rė Džiul­je­ta Mas­ku­liū­nie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo, kad pa­veiks­las din­go bir­že­lio pir­mo­je pu­sė­je, kai bu­vo iš­kraus­to­ma Me­ce­na­tų au­di­to­ri­ja, de­šimt me­tų gy­va­vu­si ant­ra­ja­me pa­sta­to aukš­te.

Au­di­to­ri­jos pa­veiks­lai, Dž. Mas­ku­liū­nie­nės tei­gi­mu, bu­vo iš­kraus­ty­ti į ko­ri­do­rių pir­ma­ja­me aukš­te. „Žiū­rim, kad ne­bė­ra jo. Tie­siog pa­skui at­si­ra­do rė­mas, o dro­bės pa­čios nė­ra. At­si­ra­do rū­sy­je, dar­bi­nin­kas tą rė­mą ra­do“, – pa­sa­ko­jo pro­fe­so­rė.

Rė­mai at­si­ra­do rū­sy­je, tik išė­mus dro­bę? „Ma­tyt... taip“, – svars­tė Dž. Mas­ku­liū­nie­nė.

Fa­kul­te­to dar­buo­to­jai „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo, kad rū­sys yra ra­ki­na­mas ir ten ne bet kas ga­li pa­tek­ti – tik sa­vi dar­buo­to­jai, re­mon­to me­tu dar ir sta­ty­bi­nin­kai. Neuž­ra­ki­nus rū­sio ne­ga­li­ma įjung­ti pa­sta­to ap­sau­gos sig­na­li­za­ci­jos.

Pa­veiks­las dings­ta iš ko­ri­do­riaus, dro­bė – iš rė­mų, o rė­mai at­si­ran­da rū­sy­je, rak­tus nuo ku­rio tu­ri tik sa­vi? „Šiau­lių kraš­tui“ beieš­kant pa­veiks­lo kal­bin­ti uni­ver­si­te­to dar­buo­to­jai is­to­ri­ją ver­ti­no įvai­riai: „Neg­ra­ži is­to­ri­ja“, „Kraus­tan­tis daug ką ga­li­ma nu­kiš­ti, at­si­ras“, „Jei­gu kraus­tan­tis bū­tų kur nu­kiš­tas, bū­tų nu­kiš­tas su vi­sais rė­mais, o da­bar din­go tik dro­bė“.

Me­ce­na­tų au­di­to­ri­ja bu­vo ati­da­ry­ta Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to pen­kias­de­šimt­me­čio pro­ga, jos idė­jos ge­ne­ra­to­riais tuo­met bu­vo Dž. Mas­ku­liū­nie­nė ir jos su­tuok­ti­nis tuo­me­ti­nis Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to de­ka­nas Bro­nius Mas­ku­liū­nas. O me­ce­na­tai bu­vo do­cen­tė Eleo­no­ra Eg­lė Bui­vy­dai­tė-Prės­kie­nie­nė (1932-2011) ir jos su­tuok­ti­nis pro­fe­so­rius Bro­nius Prės­kie­nis.

Au­di­to­ri­jo­je bu­vo dai­li­nin­ko Bo­na­ven­tū­ro Šal­čio ta­py­tas pa­veiks­las (me­ce­na­tė Eleo­no­ra Eg­lė Bui­vy­dai­tė-Prės­kie­nie­nė), dai­li­nin­ko Ri­čar­do Gar­ba­čiaus­ko nu­ta­py­ti pa­veiks­lai „Fe­jer­ver­kas“ (2005) ir „Pak­ran­tė“ (2001), dai­li­nin­ko Vla­do Vaiš­vi­los kur­tas pa­veiks­las „Meln­ra­gė“ (1979). (Me­ce­na­tas Bro­nius Prės­kie­nis.) Au­di­to­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mi Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to or­ga­ni­zuo­to tarp­tau­ti­nio eks­lib­ri­sų kon­kur­so ori­gi­na­lūs pri­zi­nių vie­tų dar­bai.

Po re­mon­to Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jos pa­tal­pa bu­vo pa­da­ly­ta į tris da­lis ir ten įsi­kū­rė uni­ver­si­te­to fi­nan­sų pa­da­li­nys. O Me­ce­na­tų au­di­to­ri­ja „kaž­ku­ria­me ka­bi­ne­te iš­liks“.

Į po­li­ci­ją – ru­de­nį

Ko­dėl dėl din­gu­sio tur­to, ku­ris tu­ri ne tik me­ni­nę, dva­si­nę, bet ir aki­vaiz­džią ma­te­ria­li­nę ver­tę, ne­si­kreip­ta į po­li­ci­ją?

So­cia­li­nių, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų ir me­nų fa­kul­te­to de­ka­nas do­cen­tas Gin­ta­ras Ša­par­nis paaiš­ki­no: „Ti­kė­jo­mės, kad dar pa­tys su­ra­si­me. Pa­sis­kel­bė­me ir pa­na­šiai. Jei­gu neat­si­ras, ma­nau, kad mes ta­da jau kreip­si­mės. Ru­de­nį, kai grįš vi­si iš ato­sto­gų, ir kreip­si­mės“. Vė­liau pri­dū­rė, kad „gal­būt kaž­kas ten ne­ty­čia taip at­si­ti­ko...“.

De­ka­nas tvir­ti­no ži­nan­tis ir apie tuš­čius rė­mus.

Ar ru­de­nį ne­bus per vė­lu, jei­gu tai – va­gys­tė?

„Ne. Juk bū­na vi­so­kių si­tua­ci­jų – ir ne­ti­kė­tai at­si­ran­da... ir neat­si­ran­da... Ne­ma­nau, kad bus vė­lu, nes jei­gu jau po­li­ci­ja at­liks iki­teis­mi­nį ty­ri­mą ir pa­na­šiai, tai, ma­nau, kad ge­rai bus... ru­de­nį“, – sa­kė de­ka­nas G. Ša­par­nis.

Dai­li­nin­kas nein­for­muo­tas apie din­gi­mą

Vi­si ki­ti bu­vu­sios Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jos pa­veiks­lai, tvir­ti­no dar­buo­to­jai, iš­li­kę, da­bar yra rū­sy­je.

Dai­li­nin­kas B. Šal­tis šiuo me­tu yra vie­nas la­biau­siai gei­džia­mų Šiau­lių ta­py­to­jų, jo ta­py­ti pa­veiks­lai yra be­ne bran­giau­siai ir ge­riau­siai per­ka­mi dai­lės ko­lek­ci­nin­kų ir mė­gė­jų.

Apie tai, kad iš Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jos dar prieš maž­daug mė­ne­sį din­go jo dar­bas, B. Šal­tis su­ži­no­jo tik iš „Šiau­lių kraš­to“.

Kai jam pa­pa­sa­ko­jo­me, kad ver­tin­gų pa­veiks­lų ko­lek­ci­ja bu­vo „sau­go­ma“ ko­ri­do­riu­je, dai­li­nin­kas kan­džiai juo­ka­vo: ga­lė­jo sau­go­ti ir „ge­ro­je vie­to­je“, ma­žiau kam į akis bū­tų kri­tę.

Pak­laus­tas apie din­gu­sio pa­veiks­lo kai­ną, dai­li­nin­kas su jam bū­din­gu šmaikš­tu­mu at­sa­kė: „Neį­kai­no­ja­mas!“ O apie tai, kad li­ko tik rė­mai, B. Šal­tis iro­ni­za­vo: „Ne­pa­ti­ko rė­mai, tai ir pa­kei­tė!“, pri­dur­da­mas, kad jei­gu žmo­gus ima dro­bę iš rė­mų, jis tu­ri ži­no­ti jos ver­tę bent jau apy­tiks­liai.

Pa­na­šaus for­ma­to B. Šal­čio pa­veiks­lai šiuo me­tu auk­cio­nuo­se ir ga­le­ri­jo­se įkai­no­ti apie 500 eu­rų, ta­čiau dau­gu­ma jų su­kur­ti nau­jai, o anks­tes­nie­ji, kaip ir din­gęs, B. Šal­čio dar­bai įkai­no­ja­mi žy­miai bran­giau.

„Eg­lei bū­tų skau­dė­ję“

E. E. Prės­kie­nie­nės naš­lys pro­fe­so­rius B. Prės­kie­nis taip pat tik iš „Šiau­lių kraš­to“ su­ži­no­jo, kad to pa­veiks­lo Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jos ko­lek­ci­jo­je ne­bė­ra.

„Eg­lei bū­tų la­bai skau­dė­ję“, – tik tiek pa­sa­kė pro­fe­so­rius.

„Šiau­lių kraš­tui“ ren­giant pub­li­ka­ci­ją kul­tū­ros, me­no ir li­te­ra­tū­ros prie­dui „Ato­lan­kos“ ("Me­ce­na­tų au­di­to­ri­ja me­na am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­sią švie­suo­lę“, 2013 11 29), pro­fe­so­rius B. Prės­kie­nis yra sa­kęs apie Me­ce­na­tų au­di­to­ri­ją ir jai do­va­no­tus pa­veiks­lus: „Žmo­na bu­vo aist­rin­ga me­no my­lė­to­ja, kau­pė pa­veiks­lų ko­lek­ci­ją, o aš vie­ną ki­tą pa­si­rink­da­vau nu­si­pirk­ti sa­vo ko­lek­ci­jai. Kiek ži­nau, žmo­nės la­bai sun­kiai at­si­ski­ria su jiems bran­giais me­no kū­ri­niais“. Pro­fe­so­rius pa­sa­ko­jo, kad žmo­na yra pir­ku­si pa­veiks­lų ir su tiks­lu pa­rem­ti kai ku­riuos Šiau­lių me­ni­nin­kus.

Ko­dėl su­tuok­ti­niai ta­po Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jos me­ce­na­tais? „Tai bu­vo žmo­nos no­ras. Pri­si­dė­jau ir aš. Juk mes be­veik vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo­me ir li­ko­me Šiau­lių uni­ver­si­te­to žmo­nės. Šie­met su­kan­ka 60 me­tų, kai pra­dė­jau čia dirb­ti“, – prieš ket­ve­rius me­tus „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė pro­fe­so­rius B. Prės­kie­nis.

Pro­fe­so­rius 2013-ųjų lapk­ri­tį pa­sa­ko­jo, kad ma­to me­ce­na­tys­tės, Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jos pra­smę, tai li­ko ir kaip išė­ju­sios am­ži­ny­bėn E. Prės­kie­nie­nės at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mas.

Uni­ver­si­te­te su­nai­kin­tas ne vie­nas me­no kū­ri­nys

„Šiau­lių kraš­tas“ ne kar­tą ra­šė, kaip Šiau­lių universiteto vadovai nai­ki­no ar stum­dė uni­ka­lius me­no kū­ri­nius.

Uni­ver­si­te­te, re­konst­ruo­jant bib­lio­te­ką, bu­vo su­nai­kin­ta vie­na ver­tin­giau­sių ne tik Šiau­lių, bet ir vi­sos Lie­tu­vos fres­kų „Or­fė­jas ir Pro­me­tė­jas“ ("Uni­ver­si­te­te su­nai­kin­tos fres­kos by­la“, 2010 03 06). Uni­ka­li ji tuo, kad bu­vo be­ne vie­nin­te­lė ša­ly­je ant lu­bų ta­py­ta šiuo­lai­ki­nė fres­ka. Drau­ge su šia fres­ka uni­ver­si­te­te su­nai­kin­ta ir ke­le­tas smul­kes­nių fres­kų.

Kū­ri­nių au­to­rius pro­fe­so­rius, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis Vi­to­lis Tru­šys tuo­met fres­ką įver­ti­no 50 tūks­tan­čių li­tų. Uni­ver­si­te­to rek­to­rius V. Jur­gai­tis tą­kart sa­kė, jog „ne­pa­to­gu dėl uni­ver­si­te­to – vis tik kul­tū­ros ir moks­lo ži­di­nys, o čia, sa­kys, nai­ki­na­mas me­nas“.

Dar iki iš­dau­žant ir už­da­žant fres­ką iš uni­ver­si­te­to vi­daus kie­me­lio į bul­va­rą prie Didžd­va­rio gim­na­zi­jos per­kraus­ty­ta Aloy­zo To­lei­kio skulp­tū­ra „Mer­gai­tė su dū­de­lė­mis“. Uni­ver­si­te­tui skulp­tū­ros ne­be­rei­kė­jo, nes ji truk­dė uni­ver­si­te­to kie­me­ly­je įreng­ti au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lę.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Pro­fe­so­rė Džiul­je­ta Mas­ku­liū­nie­nė sa­kė, kad pa­veiks­las din­go iš ko­ri­do­riaus, o jo rė­mai bu­vo ras­ti ra­ki­na­ma­me rū­sy­je.

Me­ce­na­tų au­di­to­ri­ja gy­va­vo de­šimt­me­tį. Ją Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to 50-me­čio pro­ga ati­da­rė me­ce­na­tė Eg­lė Prės­kie­nie­nė (1932–2011) ir bu­vęs fa­kult­e­to de­ka­nas Bro­nius Mas­ku­liū­nas.

De­ka­nas Gin­tau­tas Ša­par­nis ma­no, kad į po­li­ci­ją dėl din­gu­sio pa­veiks­lo bus ge­rai kreip­tis ru­de­nį.

Bo­na­ven­tū­ro Šal­čio ta­py­tas, o doc. Eg­lės Prės­kie­nie­nės uni­ver­si­te­to Me­ce­na­tų au­di­to­ri­jai do­va­no­tas pa­veiks­las.

Din­gu­sio pa­veiks­lo rė­mas ras­tas fa­kul­te­to rū­sy­je.