Naujausios
„Jei būčiau žinojęs, kad viskas taip nelaimingai susiklostys, būčiau bėgęs jau pirmą okupacijos dieną, tačiau tada maniau, kad karas ilgai netruks ir netikėjau, kad Rusijos kariai gali mums ką nors bloga daryti, nes mes čia visi rusakalbiai“, – ašarotomis akimis pasakojo 71 metų Tiški kaimo gyventojas Nikolajus Kučerenko.
Net praėjus daugiau kaip metams po tos lemtingos nakties ūkininkas bei metais jaunesnė jo žmona bijo žengti į kambarį, kuriame įvyko tragedija.
„Matote, grindyse dar tebestyro žudikė raketa, o kai tai matau širdis atrodo plyš iš atgyjančio skausmo“, – kalbėjo vyriškis.
„Nežinau, kodėl Dievas taip nusprendė – pasiėmė tą naktį pas save į dangų mano sūnų Vadimą ir sesers sūnų Vladimirą, nors šalia kituose kambariuose miegojau ir aš su žmona, ir sesuo“, – kalbėjo ūkininkas.
Vyro žodžius išgirdusi žmona Valentina užsidengė akis skarele, ėmė verkti.
Tiški kaimas – dešimt kilometrų nuo Charkovo pakraščio, o kaimą į dvi dalis skrodžia kelias, einantis į Rusiją, iki kurios tik 25 kilometrai.
Kadangi okupantams nepavyko šturmu užimti Charkovo, jie įstitvirtino jo prieigose ir Tiški gyventojų nebepraleido į didmiestį. Bėgti nuo karo negandų buvo galima tik į Rusiją, tačiau tam žmonėsryžosi ne iš karto, o tik po to, kai bombos kaime ėmė sėti mirtį.
Ypač visus sukrėtė tragedija Kučerenkų namuose. Po to beveik visi kaimo gyventojai ir išvyko į Rusiją. Kaime liko tik keletas žmonių, o daugelis sugrįžo į Ukrainą arba persikėlė gyventi į Europos šalis.
N. Kučerenka sakė, jog neskubėjo išvykti, nes norėjo apsaugoti fermą ir sodybą. Karo išvakarėse šeima užbaigė statyti karvides, grūdų sandėlius ir įsigijo naujus traktorius, kombainą.
Šeima keliolika metų gyveno susiveržusi diržus, nes visus uždirbtus pinigus investavo į ūkio plėtrą. Nekeliavo, važinėjo sena mašina.
Nikolajus gimė pedagogų šeimoje – tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama mokė matematikos. Universitete baigė elektros inžinerijos mokslus, dirbo dujifikacijos įmonėse bei gretimame kolūkyje, o, Ukrainai atgavus neprilklausomybę, nusprendė drauge su sūnumis Nikolajumi ir Vadimu ūkininkauti.
Išsinuomojo trisdešimt hektarų žemės, o vėliau ūkis padidėjo iki keturių šimtų hektarų. Praplėtė veiklos kryptis – nusprendė ne apsiriboti grūdinių kultūrų auginimu, bet ir užsiimti gyvulininkyste, pasistatė modernią karvių fermą.
„Mes neėmėme kreditų, ir taip taupiai gyvenome, jog porą metų net apiplyšusiomis kelnėmis visi vaikščiojome, bet karo išvakarėse sėkmingai pabaigėme statybas, ir džiaugėmės, jog galėsim mėgautis sočiu gyvenimu“, – į pokalbį vėl įsijungė ūkininko žmona.
Rusijos įsiveržimas šias viltis sugriovė. „Jaučiu kaltę, kad neišvežiau šeimos kilus karui, ir apmaudą, kad bomba pataikė ne į mane, o į sūnų Vadimą bei sūnėną Vladimirą“, – sakė N. Kučerenko.
Per okupaciją daugelį naktų šeima praleisdavo rūsyje, tačiau tą vakarą nusprendė jame nemiegoti. Ten nusileido tik marti Aliona su aštuonmete dukrele Liza.
„Tą dieną mes buvome surengę talką – iš rūsio kėlėme maišuose bulves, ruošėmės sėjai, ir pasikviečiau padėti seserį su sūnumi“, – pasakojo ūkininkas.
Po talkos visi jautėsi pavargę ir nusprendė patogiai išsimiegoti lovose, juolab, kad kelias paras kaime nebesigirdėjo sprogimų.
Antrą valandą nakties į namą pataikė dvi raketos, kurios įlėkė į didžiausią kambarį, kuriame miegojo keturiasdešimtmetis Vadimas ir penkeriais metais vyresnis Vladimiras.
„Sprogimai apkurtino ir išvertė iš lovos, drebančia širdimi išlėkiau iš kambario ir per dulkių debesį bei griuvėsius ėmiau kapanotis į saloną, pasišviesdamas telefonu ir šaukdamas vaikinų vardus“, – pasakojo ūkininkas.
Nei sūnus, nei sūnėnas tačiau neatsiliepė, o pamatęs, kad iš po lovas užvirtusių nuolaužų jų kūnai mėtosi atskiromis dalimis, vyras suvokė, kad šiems niekuo nebeįmanoma padėti.
Žuvusiuosius dalimis iš po sunkių nuolaužų ištraukti pavyko tik kitą dieną pasikvietus pagalbon kaimynus. Tą pačią popietę vaikinai paskubomis buvo palaidoti, nes okupantai įsakė N. Kučerenkai keltis į Rusiją.
Rusijoje ūkininkas atsisakė pasilikti, ir per Latviją, Lietuvą bei Lenkiją grįžo su žmona ir seserimi atgal į Tiškus, o kiti penki šeimos nariai pasiliko Vilniuje. Sūnus Nikolajus įsidarbino vairuotoju, jo žmona dirba kavinėje, o dukrelė lanko lietuvišką mokyklą. Veliono sūnaus Vadimo dukra lanko ukrainietišką mokyklą, o jos mama joje mokytojauja.
Ūkininkas džiaugėsi, kad anūkės Lietuvoje yra sveikos ir saugios. Tai jam ir žmonai suteikia stiprybės ir norą gyventi.
„Grįžę pamatėme, kad mūsų sodybos kieme žioėja devynių bombų duobės, o visi pastatai yra apgriuvę ir suvarpyti skeveldrų“, – pasakojo ūkininkas. Vyriškiui labiausiai apmaudu buvo dėl to, kad kažkas iš vietinių apvogė jo fermą – pagrobė techniką, šimtą tonų kviečių ir septyniasdešimt tonų saulėgražų.
„Visur visokių žmonių yra, pas mus dabar vieni aukoja gyvybę gindami šalį, kiti renka pagalbą kariuomenei ir nukentėjusiems, tačiau yra vienas kitas ir išsigimėlis, norintis pasipelnyti iš kitų nelaimės“, – kalbėjo N. Kučerenko.
„Anūkės labai nori grįžti, pasiilgo savo namų, draugų ir mūsų, tačiau kol karas nesibaigė joms geriau pasilikti Vilniuje; jei jos čia atvyktų man su žmona kasdien skaudėtų širdis nuo minties, kad bombos gali ir į jas pataikyti, mat sprogimų aidus iš pafrontės mes girdime nuolat“, – sakė Nikolajus ir dėkojo Lietuvai už paramą karo pabėgėliams.
