Naujausios
Dovana – eilėraštis
Į pikniką po atviru dangumi „Malva“ lietuvius ir ukrainiečius subūrė antrą kartą. Pirmasis Tautų bendrystės piknikas vyko praėjusių metų balandžio pabaigoje. Šiemet piknikas vėl sukvietė ukrainiečius, lietuvius savanorius ir visus, palaikančius Ukrainą.
Ukrainiečių integracijos centras „Malva“ susikūrė praėjusių metų pavasarį. Savanorių tikslas buvo ne tik remti karo pabėgėlius, bet ir rūpintis jų bendravimu, įsiliejimu į miesto bendruomenę.
Šventėje persipynė lietuvių ir ukrainiečių kalbos, bendrystė, draugystė. Šiauliuose gyvenantis režisierius Petro Lastivka specialiai „Malvai“ sukūrė eiles ukrainiečių kalba.
„Kartu giedame jėgos ir vienybės himnus iki pergalės, nes ji negali neateiti, tešviečia saulė visiems“, – šiais žodžiais baigiasi eilės. „Malvos“ nariai tikisi, kad eilėraštis ateityje taps organizacijos himnu.
Lietuviškai savanorės Astos Stankūnienės perskaitytą eilėraštį palydėjo režisieriaus žmonos aktorės Olenos Lastivkos ukrainietiška daina „Ilgiausių metų“. Olena visiems puikiai žinoma daina „Červona kalina“ ir užbaigė šventę.
Aktyvi „Malvos“ savanorė Žana Tolstikova prisiminė, jog pernai, organizuojant šventę, buvo daug jaudulio: kas bus, kaip bus? Reikėjo prašyti paramos, dabar pavyko gauti projektinių lėšų.
„Mes per tuos metus žiauriai užaugome, sakau tą žodį specialiai – žiauriai, nes neįtikėtina, kas galėjo pagalvoti, kad mūsų veikla taip prasitęs! Per tuos metus įsigijome be galo daug draugų, prisijungė be galo daug organizacijų, partnerių“, – sakė Ž. Tolstikova.
Šių metų renginys išaugo: koncertinėje programoje dalyvavo Kuršėnų Daugėlių progimnazijos dainininkai, Šiaulių kultūros centro jaunimo kamerinis choras „Atžalynas“, Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ folkloro ansamblis „Salduvė“, Juliaus Janonio gimnazijos jaunimo roko grupė, šokių studija „Kalina“, Marinos Mogilevskos šokių kolektyvas, vokalinis ansamblis „Lastivočki“ ir kiti.
Šventės dekoracijas sukūrė Natalija Markevyč, į Šiaulius su sūnumi karo pradžioje atbėgusi iš Kramatorsko. Ekonomistė Šiaulių technologijų mokymo centre, Menų ir grožio paslaugų skyriuje, mokosi floristikos. Papuošti šventę jai talkino mokytoja Nelda Šutaitė.
Į šventę įsijungė Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka, Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakultetas. Edukatoriai piešiniais margino vaikų veidus, kvietė į kalbų kortelių pažinimo užsiėmimą, mokė piešti ant smėlio, organizavo žaidimus.
Integravosi į miesto gyvenimą
„Šie metai, kaip ir ukrainiečiams, buvo sunkūs – daug atvykstančių naujų žmonių, daug ašarojančių, ne visi su šypsenomis čia atvažiuoja“, – sakė „Malvos“ direktorius Sergejus Achmetovas. Daugiausia dabar atvykstančiųjų – iš karo zonos.
„Malva“, pasak S. Achmetovo, jungia per 500 užsiregistravusių ukrainiečių. Integracijos centras vykdo įvairiausias veiklas: organizuoja koncertus, muges, parodas, teikia paramą: nuo drabužių iki generatorių, nuo pagalbos Šiauliuose gyvenantiems pabėgėliams iki fronto.
Ar jaučiamas karo nuovargis? „Tikrai taip, žmonės yra pavargę – ir lietuviai, ir ukrainiečiai, padedantys saviems. Sunku visiems, bet karas tęsiasi. Tik kartu dirbdami galime laimėti“, – sakė S. Achmetovas. Iš karo zonos kariai dabar labiausiai prašo džipų. O į Šiaulius atvykstantiems ukrainiečiams reikalingiausi daiktai, padedantys įsikurti – patalynė, indai, puodai.
Kuo skiriasi praėjusių ir šių metų šventė? „Galbūt dabar visi aktyvesni, iš lietuvių pusės turime daugiau su kuo bendradarbiauti, daugiau žmonių prisidėjo prie mūsų veiklos. Į „Malvos“ veiklą aktyviai jungiasi ir patys ukrainiečiai. Be jų pagalbos galbūt nebūtų ir šventės“, – sakė S. Achmetovas.
„Malvos“ vadovo nuomone, per metus ukrainiečiai puikiai integravosi į Šiaulių gyvenimą. Mokosi lietuvių kalbos, aktyviai dalyvauja kultūriniame, sporto gyvenime, pradėjo savo verslus – nuo maisto gamybos iki grožio procedūrų, dirba nuo „Aušros“ muziejaus iki Respublikinės Šiaulių ligoninės.
Į šventę iš Panevėžio atvyko ir viena iš „Malvos“ kūrėjų Sandra Urbonienė, į savanorystę įsiliejusi nuo pirmų karo dienų: „Labiausiai žavi, kad čia žmonės tebegyvena tuo pačiu ritmu, jiems neatsibodo, jie nepavargo ir toliau daro didžiulius darbus. Nuostabu, nes tokių žmonių yra mažai.“
Gamina ir vaišina
Ukrainiečių virtuvės patiekalai parke kvepėjo iš tolo. Liudmila į lėkštes pilstė kuliešą, kazokų patiekalą, gamintą jau senovėje ant laužo. Patiekalas verdamas iš sorų, mėsos, lašinių, svogūnų, morkų, bulvių, kiaušinio. Šventėje pilstyta sriuba, bet kuliešą galima virti tirštesnį – bus košė.
Kas išmokė gaminti kazokų kuliešą? „Mes, ukrainiečiai, viską mokame. Mokame gaminti savo protėvių valgius – barščius, virtinukus, kuliešą – mums patinka ir gaminti, ir vaišinti“, – sakė Liudmila.
Į Šiaulius praėjusių metų kovą moteris atvyko iš Donecko srities: „Buvo labai sunku, visą mėnesį raudojau. Sunku buvo ištverti, nes viską mečiau ir atvažiavau su marčia ir dviem mažais anūkais.“
Marti su vaikais po pusmečio grįžo į Ukrainą – atžalos labai ilgėjosi tėtės. Liudmilos sūnus buvo likęs Ukrainoje, dirbo šachtoje. Dabar šeima pervažiavo iš Donecko srities į Dniepropetrovsko.
Liudmilos namai buvo Pakrovske – dabar karo veiksmai nuo namų nutolę tik už 40 minučių kelio. Arčiausiai nuo Pakrovsko – Kostiantynivka, Avdijivka.
„Vaikai sako: „Mama, neišvažiuok, mums ramu, kad tu čia.“ Ačiū Dievui, kad yra „Malva“. Noriu labai padėkoti lietuviams ir Lietuvai, moraliai jaučiamės labai gerai, jaučiame nuolatinę paramą, esame labai dėkingi už tokį šiltą, nuoširdų rūpestį“, – sakė Liudmila.
Traukia namai
Su Jana Tkačenko ir tuomet keturmečiu jos sūnumi susipažinome pernai „Alkos namuose“, kur visokeriopą paramą atbėgėliams teikė šeimininkas Kęstutis Ališauskas.
Praėjusių metų kovą Šiaulius jauna moteris su vaiku pasiekė beveik kaip stovi. Džiaugėsi, kad ištrūko gyvi iš Sumų srities, pasienio su Rusija kaimo Grabovskoje.
Šiemet abu jau plačiai šypsosi: Jana dirba muziejuje, berniukas lanko darželį.
„Šiemet nuotaika, žinoma, daug geresnė, pripratome Šiauliuose, čia jau jaučiamės kaip namuose, ramu, džiaugiasi ir mūsų vaikai. Prisimenu savo sūnų pernai, kai tik čia atvykome: jis bijojo, verkė, nieko nenorėjo. Dabar jis linksmas bėgioja, viskas patinka“, – sako Jana.
„Labas“, – lietuviškai sveikinasi jau penkiametis berniukas. Bogdanas lietuviškai mokosi darželyje, Jana – kursuose.
„Aš kalbu, jis mane pataiso. Aš jo klausiu, jis man atsako. Abu mokomės“, – šypsosi ukrainietė.
Prieš metus Jana labai išgyveno dėl pasienio kaime likusios mamos, Vokietijoje atsidūrusios sesers – nežinojo, kada vėl pasimatys.
Sesuo tebegyvena Vokietijoje, apsiprato, mokosi kalbos. Metų sandūroje pas Janą keliems mėnesiams buvo atvykusi mama. Jana šypsosi: nors Šiauliuose ramu, mama labai greit pasiilgo namų ir jau išvyko. „Noriu namo, kad ir bombarduoja, bet noriu būti tarp savo namų sienų“, – mamą cituoja Jana.
Sumų srityje situacija išlieka labai nestabili, nėra atokvėpio. „Jei rytą tylu, per pietus bombarduoja, jei vakare tylu, naktį bombarduoja. Žmonės nuolatinėje įtampoje, kaime liko labai mažai gyventojų, daugiausia pensininkai ir tie, kurie neturi kur išvykti“, – sako Jana. Vienintelis guodžiantis dalykas – kaime kol kas nebuvo aukų. Bombos pataikė arba jau į tuščius namus, arba gyventojai slėpėsi rūsyje.
„Žinoma, norisi namo! – nusišypso Jana. – Kaip būtų gerai, bet namo vis tiek traukia.“
