Naujausios
Tikrosios vertybės
Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pasižymėjimo ženklas „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždė“ šiauliečiui Aidui Renusui įteiktas už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą.
„Nesu aš didvyris, aš paprasčiausiai dirbu darbą, kurį myliu ir išmanau. Ne aš vienas esu, yra daug, kurie išgelbėja gyvybę. Bet jei pastebėjo, įvertino – savo viršininkams dėkoju. Labai garbingas apdovanojimas. Bet medalis nėra misija, tarnyba yra misija. Medalis puikus prisiminimas man pačiam, ir anūkams galėsiu parodyti“, – santūriai šypsosi vidaus tarnybos vyresnysis puskarininkis A. Renusas.
Bet, sako, šitas apdovanojimas tikrai nepriklauso jam vienam ir, jei tik būtų galimybė, tą Žvaigždę turėtų gauti daugiau kolegų, kurie per tiek tarnybos metų tapę lyg antra šeima.
A. Renuso darbo stažas Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos 3-iojoje pamainoje – beveik trys dešimtmečiai. Per tiek metų pasikeitė visi pamainos kolegos – vieni pakilo į aukštesnes pareigas, kiti pakeitė profesiją, treti išėjo į pareigūno pensiją. O Aidas liko.
„Likau ir nesigailiu nė vienos čia praleistos dienos, nors supurtančių įvykių per 30 metų tiek daug buvo, kad jau neįmanoma ir suskaičiuoti“, – sako 54-erių pareigūnas.
Prisimena seną įvykį, kaip Šiauliuose, Trakų gatvėje, iš degančio buto balkono kėlė persigandusį mažametį, nebeatsimena, pirmokas ar antrokas jis buvo. Dabar jau nebegali pasakyti, kokia to gaisro priežastis, bet įvykis ir pastėrusios vaiko akys ugniagesio gelbėtojo atmintyje liko iki šiol.
Arba bemaž 15 metų senumo įvykis Tilžės gatvės bute. Gaisras ten pasiglemžė keturių žmonių – senelio, dviejų jo anūkų ir į svečius užsukusio pažįstamo – gyvybes. Vaikus į butą patekę ugniagesiai rado „miegančius“ lovose – ten, kur juos užmigdė ir seneliui prižiūrėti paliko mama. Ekspertai konstatavo, kad, bute įvykus elektros instaliacijos gedimui ir dėl to kilus gaisrui, mažyliai tiesiog užduso.
Pačiam ir kristi teko vykdant tarnybines užduotis. Sykį net iš antro aukšto. Šypsosi, tada dar jaunas buvo, nepatyręs – duris ne taip atidarė ir gavo ugnies smūgį, pliūpsnis buvo toks stiprus, kad nubloškė iš antro aukšto ant žemės. Stipriau tąsyk nenukentėjo, atsipirko apdaužytais šonais.
„Per tiek tarnybos metų ne kartą visiškai sudegusius kūnus iš gaisraviečių teko išnešti, ir avarijų vietose ištaškytus arba automobiliuose įkalintus žmones traukti. Negaliu pasakyti, kad reakcijos jokios dėl to – ne žmogus būčiau. Ne akmenys mes esame: ir širdis sudreba, ir persvarstom situaciją ne kartą. Ypač tais atvejais, jei išgelbėti nepavyko...“ – sako A. Renusas.
Nusivylimo stengiasi į namus nesinešti – viską palieka darbe. Sako, ne toks žmogus yra, kad po nelaimės piktas liktų. Nors įtaria, kad šeima jo vidinę įtampą kartais vis dėlto jaučia.
Visgi tais atvejais, jeigu padėti pavyksta, anot A. Renuso, užeina toks gerumo jausmas, toks pasididžiavimas, toks vidinis pasitenkinimas, kad pavyko išvesti žmogų sveiką ir gyvą. Sunaikino turtą, na, sunaikino, bet svarbiausia yra gyvybė, o turtas – užgyvenamas.
Svarbiausia – pagarba
Ir niekada, nei nusivylimo, nei pasididžiavimo akimirkomis, ugniagesiui Aidui nebuvo noro keisti darbą ir užsiimti kažkuo ramesniu, mažiau atsakingu.
„Sudėtingas darbas, bet man jis labai patinka. Nes niekada nežinai, kokia bus diena, kur važiuosi, kur teks lįsti, rizikuoti, ką dirbti. Kiekviena situacija kitokia. Nuolatinis „ekstrymas“. Man tai tinka“, – teigia ilgametis gelbėtojas.
Gražiausiais žodžiais jis kalba apie savo komandos, 3-iosios pamainos vyrus, kurie dirba itin darnia komanda, nepaisant, kokią užduotį tenka atlikti. Gi ne vienas dirba, dirba komanda – kartu įvertina situaciją, kartu operatyviai apsitaria ir pradeda darbus, atsižvelgiant į tai, ar į pagalbą medikams, ar policijai, ar į gaisrą, ar į avariją atvyko. Sėkmė, pareigūno žodžiais, priklauso ne nuo vieno žmogaus, o nuo kiekvieno komandos nario profesionalumo, „susidirbimo“.
„Mūsų pareiga – išgelbėti gyvybę, tai didžiausia laimė. Malonu, jei kas pasako „ačiū“, bet niekada to „ačiū“ nelaukiame, nes žmogus tokiu metu per daug susijaudinęs: stresas, gal ir turto neteko, o dar pasakyti „ačiū“, – sako patyręs pareigūnas.
Teigia labai rimtai žiūrintis į tarnybą, pradedant nuo uniformos dėvėjimo ir baigiant tuo, ką daro.
„Labai gerbiu uniformą, kurią nešioju, gerbiu tą darbą, kurį dirbu. Pirmiausia turi būti pagarba. Uniforma turi būti tvarkinga, žmogus turi būti pasitempęs. Ar tai gerai, ar negerai – ne man vertinti, bet, manau, turi. Tik gerbdamas tai, ką daro, žmogus gali padaryti viską iki galo teisingai, atsidavęs“, – įsitikinęs A. Renusas.
Jis jauniems, apie ugniagesio gelbėtojo darbą galvojantiems žmonėms, pataria būtinai gerai įvertinti savo galimybes ir pasidomėti, ar galės dirbti tokį darbą.
„Besimokant arba tik pradėjus dirbti ir supratus, kad per sunku, patarčiau nebijoti išeiti laiku, kad paskui nesuklystų. Nes jeigu užvaldys emocijos, o tuo metu teks atlikti atsakingą darbą, gali ne padėti, o pakenkti žmogui, kurį gelbėja. Mūsų darbe turi būti šaltas protas.“
Profesija, kuri jį susirado
Tapti ugniagesiu gelbėtoju A. Renusas niekada nei galvojo, nei svajojo. Buvo laikas, kuomet gal net mieliau būtų rinkęsis policijos pareigūno darbą.
Pasirinkimas vyrą, galima sakyti, pats susirado. Pažįstamas pareigūnas ir dabartinis kolega Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos budinčios pamainos jaunesnysis specialistas Vidmantas Valavičius prasitarė apie iš darbo išeinantį ugniagesį ir pasiūlė tada 25-mečiam Aidui pabandyti. Taip pradėjo dirbti II komandos 3-iojoje pamainoje.
„Kaip atėjau, taip ir likau, – juokiasi pašnekovas. – Taip pareigūno aprangos nebenusivilkau. Ir sūnūs gimė, ir užaugo, ir anūkės sulaukėm. Vis dar ugniagesys.“
Galvoja, jeigu reikėtų rinktis profesiją iš naujo, tą patį padarytų nedvejodamas. ir padarytų būdamas ne 25 metų, kaip nutiko, o kur kas anksčiau.
Būtų buvęs patenkintas, jei bent vienas iš sūnų būtų pasirinkęs ugniagesio gelbėtojo profesiją, bet vaikai pasirinko savus kelius.
