Ugniagesiai vienija pajėgas

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Šių metų spalį sukaks lygiai 40 metų, kai Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Kęstutis Bautronis pradėjo priešgaisrinę karjerą. Anot pareigūno, per tiek metų matyta ir juoda, ir balta.
Šiaulių priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (Šiaulių PGV) suvienijo pajėgas su Savivaldybės ugniagesių komandomis Radviliškio rajone. Šis projektas – bandomasis, ir šalyje kol kas vienintelis. Šiaulių valdybos viršininkas Kęstutis BAUTRONIS sako, kad pirmieji pilotinės reformos mėnesiai jau duoda teigiamų rezultatų.
Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vadovo pokalbis su „Šiaulių kraštu“ – apie minėtas permainas, gyvenimo pamokas ir vizijas.

Projektas įsibėgėja

– Radviliškio rajono savivaldybės ugniagesių komandos Šiaulių PGV sudedamąja dalimi tapo šių metų pirmosiomis dienomis. Kas pasikeitė?

– Nuo sausio 1-osios Radviliškio rajone pradėjo veikti naujas priešgaisrinės veiklos modelis, kuomet tarnybos susijungė. Anksčiau šiame rajone buvo mūsų Šiaulių PGV Radviliškio tarnyba ir rajono Savivaldybės priešgaisrinė. Gerbiu buvusį Radviliškio rajono merą Vytautą Simelį, kuris projekto esmę išgirdo ir suprato, kad ši reforma daroma dėl labiau nuo centrų nutolusiose gyvenvietėse gyvenančių žmonių.

Taigi Radviliškio rajono savivaldybės ugniagesių nebėra. Šešioms – Šeduvos, Sidabravo, Baisogalos, Grinkiškio, Šaukoto, Šiaulėnų – rajono komandoms tapus Šiaulių PGV dalimi, prasidėjo pirmos, drįstu teigti, teigiamos permainos.

Sidabrave pakeitėme gaisrinį automobilį su visa reikalinga hidrauline įranga, puikiai sutariame su Sidabravo žemės ūkio bendrove ir jos vadovu Žilvinu Vašku, žmonės pasirūpino pakeisti vartus, kad tą mašiną galėtume pastatyti. Pokyčiai artimiausiu metu laukia ir Grinkiškio komandos – jiems automobilis su gelbėjimo įranga taip pat jau paruoštas. Įranga sudėta ir Šeduvoje.

Visos buvusios Savivaldybės komandos aprūpintos reikalinga apranga, avalyne, saugumo priemonėmis. Ne paslaptis, kad anksčiau šie vyrai rengdavosi tuo, kas buvo nuperkama pigiausia, dažnai neužtikrinančiais jų saugumą rūbais, ką gaudavo, tuo ir rengdavosi, dabar visa apranga sertifikuota ir užtikrinanti ugniagesio gelbėtojo saugumą darbo metu. Jie kažką turėjo, bet ar jų darbo pirštinės buvo apsaugotos nuo karščio, sertifikuotos, negaliu užtikrinti.

Visus buvusius Savivaldybės ugniagesius apmokysime dirbti su kvėpavimo įranga, numatytas ir jų kvalifikacijos kilimas. Bus visiškai sukomplektuotos komandos, komandose dirbs po dešimt ugniagesių gelbėtojų ir į gaisrus išvyks ne po vieną ugniagesį, kaip neretai pasitaikydavo, o visu ekipažu. Štai Sidabrave vietoje devynių ugniagesių prieš projektą dirbo tik septyni, vadinasi, kai kuriais atvejais į nelaimių vietas tekdavo vykti vienam gaisrinės mašinos vairuotojui. Ironizuoju: ką gali gaisre nuveikti vienas ugniagesys, na, nebent laužtuvu per kuprą nuo žmonių gauti. Suformavus ekipažus, ugniagesiai incidento vietose neabejotinai suteiks geresnes paslaugas rajono gyventojams, bendradarbiaus, o tai žmonėms ir patiems ugniagesiams bus saugiau bei operatyviau.

Po susijungimo buvusių Savivaldybės nestatutinių ugniagesių atlyginimai pakilo nuo 200 iki 300 eurų – kaimo žmonėms tai tikrai nemaži pinigai.

Tikiuosi, kad tai, ką darome, padės atokių gyvenviečių žmonėms patirti kuo mažiau nuostolių ir išvengti aukų. Žmonės, neatsižvelgiant į tai, kur jie gyvena, turi gauti vienodai kokybišką paslaugą, o ne tokią, kad senas automobilis galbūt atvažiuos į gaisrą, o gal ir neatvažiuos, kada atvažiuos, ar nesuges pakeliui, kokią pagalbą žmogui galės suteikti ugniagesys, ypač jeigu atvažiuos vienas.

Labai tikiuosi, kad, išvydę bandomojo projekto naudą, savivaldybių komandas vardan žmonių saugumo panorės mums patikėti ir kitų rajonų vadovai.

Aš neabejoju, kad šis pilotinis projektas pasiteisins – jis jau pasiteisino.

– Suvienijus nestatutinius ugniagesius ir statutinių pareigūnų pajėgas, skirtumų tarp jų, tikėtina, bus?

– Nepaisant to, kad buvusios Radviliškio rajono savivaldybės komandos pilotinio projekto numatytu penkerių metų laikotarpiu tapo Šiaulių valdybos dalimi, statutiniais pareigūnais šių komandų ugniagesiai netaps.

Nors daugiau mažiau ketinama suvienodinti visų ugniagesių darbo sąlygas, skirtumų vis tiek bus. Statutiniai pareigūnai, kaip sakoma, kita lyga: daugiau įpareigojimų, daugiau atsakomybės, daugiau kvalifikacijos ir t. t. Gyvenvietėse dirbantiems nestatutiniams ugniagesiams net fizinio pasirengimo normatyvai yra mažesni.

Bet teigti, kad nestatutiniai ugniagesiai gelbėtojai neprisideda gelbėjant, neteisinga. Juolab kad kai kuriose komandose yra tokių profesionalų, kurie dirbo kaip statutiniai pareigūnai ir, išėję į pensiją, įsidarbina nestatutinėse komandose. Dabar toks didžiulę patirtį turintis ilgametis mūsų operacijų vadovas dirba Grinkiškio komandoje. Tikiu, kad jis su pamainos kolega, atsitikus nelaimei, žmonėms suteiktų aukščiausio lygio pagalbą.

Visada pasiruošę

– Esate vieninteliai ne tik minėtojo sujungimo projekto vykdytojai. Šiaulių priešgaisrinėje įkurtas vienintelis šalyje logistikos modulis. Kas tai?

– Sakykime, kad mokomės ne iš savų klaidų, o iš svetimų. Kalbu apie padangų gaisrą Alytuje, kai iškilo problemų dėl logistikos. Todėl sugalvojome įkurti logistinį modulį. Tai tarsi atskiras miestelis, kuriame, atsitikus dideliam, ne vieną dieną trunkančiam gaisrui ar kitokiai nelaimei, ugniagesiai galėtų ilsėtis, maitintis, gauti būtinas paslaugas bei darbo priemones, įrankius, medžiagas. Pavyzdžiui, gelbėtojams būtų vietoje gaminamas karštas maistas – tam reikalui kai kuriuos savo ugniagesius išsiuntėme į Šiaulių technologijų mokymo centro Prekybos ir verslo skyrių mokytis gaminti maistą.

Modulyje paruoštos miegamosios vietos pailsėti bent kelias valandas. Apsirūpinta trimis biotualetais. Modulį sudaro štabo konteineriai, iš kurio vyksta visas incidento valdymas, paruošti keli didelio pravažumo šešiaračiai, traktoriai, sukomplektuoti atsarginiai drabužiai, įranga, benzino, dyzelio talpyklos, techninės pagalbos priemonės – nelaimėje visko gali prireikti. Žodžiu, esant reikalui, dideliuose tęstiniuose incidentuose, jei reikėtų dirbti ten ne vieną dieną, galėtume sukurti logistinį miestelį. Pirmos incidento dienos pabaigoje toks miestelis ugniagesiams jau būtų paruoštas.

Logistinio modulio paslaugą teikiame visoje Lietuvoje. Šiuo metu modulis yra saugomas Zokniuose įsikūrusioje III valdybos komandoje.

Gelbėtojas – paramedikas?

– Užsiminėte apie viziją, kad ugniagesiai gelbėtojai ir medikai galėtų dirbti kaip viena tarnyba – abiejų pagalba nelaimėse yra svarbi ir dažnai glaudžiai susijusi. Kaip tai įsivaizduojate?

– Taip dirbama ne vienoje Europos valstybėje. O pas mus, kai medikų ir ugniagesių komandos į incidento vietą atvyksta skirtingu laiku, kartais kyla grėsmės žmogui išgyventi.

Maža to, manau, kad gaisrininkams galėtų būti sudaryta galimybė įgyti ir paramediko kvalifikaciją.

Užsienyje yra praktika: gelbėtojai dirba porą metų ir gauna ugniagesio gelbėtojo atlyginimą, paskui baigia paramedikų kursus ir tampa ugniagesiais gelbėtojais paramedikais. Kvalifikacija įgyjama ir vis atnaujinama dirbant paeiliui visose srityse, sakykime, vieną savaitę – ugniagesys, kitą – paramedikas, trečią – gal iš viso gaisrinės automobilio vairuotojas.

Štai Dublino pavyzdys: gaisrine atvažiuoja penki gelbėtojai paramedikai, o iš paskos dar ir greitosios pagalbos medikai. Vieną gyvybę gelbėja septyni žmonės! Arba po avarijos, ypač jei yra stuburo trauma ir nukentėjusiajam reikia uždėti kaklo stabilizavimo lentą. Tai daryti reikia kuo atsargiau, dar labiau nepakenkiant žmogui. Paramediko kvalifikaciją turintis gelbėtojas galėtų žmogui suleisti nuo skausmo vaistų, atlikti stabilizuoti stuburą, atlikti kitas neatidėliotinas procedūras, o tik tada, jei reikia, ir išvadavimo iš automobilio gniaužtų, griuvėsių ir kitur darbą.

Vokietijoje paramedikas turi deguonies kaukę – reikia nereikia, vis tiek apsidraudžia. O mūsiškiai pagal galimybės kiek sugeba, tiek daro – laukiama medikų.

Arba „Maximos“ griūtis Rygoje. Griuvėsiuose tada dirbo gelbėtojai ir tik vienas ugniagesių mokyklos medikas. Tai reiškia, kad sunkiai sužalotus žmones pirmiau teko iškelti iš pavojingos zonos, o tada medikai saugioje zonoje teikė jiems pagalbą.

Pagalvokite, gal po žemės drebėjimo Turkijoje arba po Ukrainos bombardavimo žmogų reikia tiesiog griuvėsiuose gelbėti. Kol jį atkasi, su juo bendrauti, vaistus suleisti, sutvarstyti. Esu įsitikinęs, kad mes turime mokytis iš svetimų klaidų, o ne tada, jei nelaimė įvyktų pas mus.

Antras dalykas, mes ir įrangą Šiauliuose, II komandoje, turime gerą, turime plaučių masažo-dirbtinio kvėpavimo aparatą „Lukas“, defibriliatorių, bandome šios komandos ugniagesius truputį specializuoti. Turime nupirkę kokybiškus pirmos pagalbos komplektus, kad mūsų vyrai, prispaudus būtinybei, galėtų dirbti. Bet jie nėra paramedikai.

Lietuvoje 1993 metais bandyta sukurti bendrą sistemą, apie kokią dabar kalbu. Šiaulių priešgaisrinė net tam pritaikytus automobilius turėjo. Ir tai, deja, pasibaigė niekuo. Viliuosi, gal kažkas kažkada apie tai vėl pagalvos...

Viskas – geryn

– Darbai, planai, džiaugsmai ir rūpesčiai. Kaip gyvena Šiaulių PGV šiandien?

– Būkime „biedni“, bet teisingi, viskas gerėja. Aišku, kad norėtųsi didesnių tempų, bet svarbiausia, kad po mažą žingsnį vis pirmyn.

Su drabužiais ir avalyne kažkada buvo tragedija, o dabar viskas išsisprendė, esame visiškai aprūpinti. Pernai nusipirkome platformą traktoriui gabenti, nes į vienus gelbėjimo darbus Kuršėnuose tas traktorius iš Šiaulių važiavo daugiau nei valandą. Užsikėlus tokį traktorių ant pervežimui pritaikytos priekabos, viskas greičiau.

Kaip sakoma, „pataisyti“ ir žmonių atlyginimai. Mūsų sistema gera tuo, kad žmonės, atbudėję 24 valandas, turi išeiginių, todėl beveik nėra ugniagesių, kurie nedirbtų antraeilėse pareigose. Toks darbo grafikas leidžia papildomai užsidirbti – pas mus tiek auksarankių!

Bet yra kita medalio pusė – komandų vadai, vyriausieji specialistai, kiti tarnautojai, kurie su tarnyba susiję glaudžiau ir eina į darbą kiekvieną dieną. Kai kurie iš jų uždirba mažiau negu ugniagesiai, turintys laiko, todėl ir galimybę užsidirbti antraeilėse pareigose. Aš galvoju, nėra normalu, kad vadovai, norėdami daugiau uždirbti, prašosi būti perkelti į eilinius ugniagesius...

Atsakingai sakau, kad žmonės daugeliu atveju gali jaustis saugiai – atsidavę Šiaulių ugniagesiai padarys viską. Šiauliuose turime vieną iš geresnių technikų. Gal tik tai, kad mieste trūksta vienos gaisrinės, kuri būtų pietiniame mikrorajone ir mes galėtume incidento vietą pasiekti visada pagal numatytą standartą – aštuonias minutes. Centre greitai atvažiuotume, bet patekti per tiek laiko į pietinį sudėtinga.

– Kas Šiaulių ugniagesiams labai praverstų?

– Galvojam apie durpynų gesinimus. Reikėtų sunkesnio ekskavatoriaus, kuris praverstų sudėtingesniuose gelbėjimo darbuose. Mūsų turimas rimtiems darbams per lengvas, bet ir juo daug kam pavyko padėti: ir arklius iš duobių traukėme, ir užverstą šulinį atkasinėjome, ir techniką teko atkelti. Kai turėsime sunkesnį ekskavatorių, o aš tikiu, kad jį turėsime, tikrai atsiras ir darbų. Svarbiausia, kuo daugiau padėti žmonėms.

Reikėtų autokrano. Neseniai ties Bubiais (Šiaulių rajonas) ant atitvaro buvo pakibęs vilkikas – technikos, pajėgios jį atkelti, Šiaulių PGV neturi, susiorganizavo patys savininkai. O norėtųsi turėti galimybę padėti. Aišku, jei ten žmogus būtų prispaustas, darytume viską, kad jį ištrauktume. Bet jei būtų kelias užtvertas, arba ten būtų buvęs koks chemiškai grėsmingas krovinys – tada mes susidurtume su iššūkiais, gelbėjimo darbų organizavimo sunkumais. Aišku, kad ieškotume išeities ir galbūt ją rastume, bet, turint techniką, nereikia sukti galvos.

Ugniagesių darbas yra specifinis. Pavyzdžiui, policija daug gali padaryti techninėmis priemonėmis – veikia greičio matuokliai, techninės apžiūros, draudimo patikros įranga. Ugniagesių gelbėjimo darbuose tokių metodų nepritaikysi – čia visada reikia žmonių, reikia jų rankų darbo ir, žinoma, reikia įrangos, kuri darbus ne tik palengvintų, bet ir pagreitintų.