Tvarkė Linkaičių kaimo pilkapį

Tvar­kė Lin­kai­čių kai­mo pil­ka­pį

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jus or­ga­ni­za­vo Lin­kai­čių kai­mo pil­ka­pio tvar­ky­mo ak­ci­ją, į ku­rią su­kvie­tė gau­sų bū­rį tal­ki­nin­kų. III–IV am­žiaus pil­ka­pis per dau­ge­lį me­tų bu­vo ap­leis­tas, apau­gęs krū­mais ir ne­nau­din­gais me­de­liais, ku­rie slė­pė jį nuo žmo­nių akių.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Į tal­ką en­tu­zias­tin­gai įsi­traukė apie 25 žmo­nės. Jo­niš­kio se­niū­ni­ja pa­si­rū­pi­no iš anks­to nu­pjau­ti žo­lę. Te­ri­to­ri­ja ten api­ma maž­daug hek­ta­rą. Lin­kai­čių kai­mo bibl­io­te­ki­nin­kė Alek­sand­ra Stul­gins­kie­nė, su­ži­no­ju­si apie ak­ci­ją, pa­ti krei­pė­si į mu­zie­jų tei­rau­da­ma­si, kuo ji ir kai­mo žmo­nės ga­lė­tų pa­dė­ti.

Da­ly­va­vo vie­tos bend­ruo­me­nės, ra­jo­no žve­jų at­sto­vai, mu­zie­ji­nin­kai, Sa­vi­val­dy­bės pa­vel­do­sau­gi­nin­kė Re­gi­na Lek­nic­kie­nė. At­vy­ko ar­cheo­lo­gai iš Bir­žų Gre­ta ir Ka­ro­lis Du­de­riai.

Tal­ki­nin­kai pus­die­nį pjo­vė ir tem­pė į prie­ka­bas krū­mus, ša­kas, ne­ver­tin­gus me­džius, rin­ko šiukš­les. Jas iš­ga­be­no Jo­niš­kio ko­mu­na­li­nio ūkio tech­ni­ka.

Pa­sak Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kės Li­nos Vai­te­kū­nie­nės, pir­mą kar­tą Lin­kai­čių pil­ka­pis, va­di­na­mas Kap­mil­žiu, bu­vo ap­lan­ky­tas šių me­tų sau­sį per eks­pe­di­ci­ją su pro­fe­so­riu­mi dr. Vy­kin­tu Vait­ke­vi­čiu­mi, ieš­kant švent­vie­čių ir mi­to­lo­gi­nių kraš­to­vaiz­džio ob­jek­tų. Pa­gal su­rink­tą me­džia­gą pa­reng­tas lei­di­nys „Se­no­sios Lie­tu­vos švent­vie­tės. Jo­niš­kio ra­jo­nas“, ku­ris die­nos švie­są iš­vys gruo­džio mė­ne­sį.

Lin­kai­čių pil­ka­pio, iš­ki­lu­sio gre­ta vie­tos tven­ki­nio, būk­lė at­ro­dė grau­džiai. Jis ap­leis­tas, apau­gęs krū­mokš­niais, ne­ver­tin­gais me­džiais. Ta­da ir ki­lo idė­ja or­ga­ni­zuo­ti tal­ką, sie­kiant išsau­go­ti pa­vel­dą. Atei­ty­je nu­ma­to­ma ten pa­sta­ty­ti in­for­ma­ci­nį sten­dą, reng­ti Il­gių šven­tes.

Lin­kai­čių pil­ka­pis da­tuo­ja­mas III–IV am­žiais. 1932 me­tais jį ty­ri­nė­jo Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus ar­cheo­lo­gas Ba­lys Tar­vy­das.

Pil­ka­pis yra 1–1,4 met­ro aukš­čio kal­va, ku­rios skers­muo – 14 met­rų.

Apie Lin­kai­čių Kap­mil­žį sklan­do iš lū­pų į lū­pas ei­nan­tis, tau­to­sa­ki­nin­kų už­ra­šy­tas pa­sa­ko­ji­mas, kad bu­vę du mil­ži­nai, ku­rie nie­kur iš sa­vo vie­tos nė­ję, tik tar­pu­sa­vy da­lin­da­vę­si kir­viais, ka­la­vi­jais ir ki­tais gink­lais.

Jo­no IVA­NAUS­KO nuo­tr.

SUT­VAR­KY­TA: Sut­var­kius ap­lin­ką at­si­vė­rė pil­ka­pio vaiz­das.

TAL­KI­NIN­KAI: Į Lin­kai­čių pil­ka­pio tvar­ky­mo tal­ką en­tu­zias­tin­gai įsi­jun­gė apie 25 žmo­nes.

DAR­BAS: Tal­ki­nin­kai kir­to krū­mus, tem­pė rąs­tus.