Naujausios
DVIDEŠIMT LAUKINIO KAPITALIZMO METŲ (4)
Tuštėja užkampio kaimo mūrinukai
Naujojo liberalizmo banga – pinigų, stipriausiųjų valdžia – didina valstybių ir visuomenės atskirtį. Plečiasi skurdžiausiųjų gretos, pilnėja turtingųjų aruodai.
Kalbama apie trijų greičių Europos Sąjungą, apie kelias Lietuvas: Vilnių, didesniuosius miestus, rajonų centrus ir pakraščius, kurie paliekami be mokyklų, medicinos punktų ir be kelių. Žmonės – be darbo.
Šiandien ketvirtasis ciklo „20 laukinio kapitalizmo metų“ straipsnis. Jučiai, Akmenės rajonas.
Praėjusį šimtmetį Jučių kraštas (Akmenės rajonas) kelis kartus patyrė, ką reiškia gyventi geriau.
Vienas – kai netoliese grafas Vladimiras Zubovas įkūrė Medemrodės dvarą, kuris tarpukariu kaip pavyzdinis ūkis buvo tapęs Lietuvos pažiba.
Kitas – kolūkių laikai, kai iškeltiems iš viensėdžių pastatyta mūrinių namų gyvenvietė, įrengta komunalinių patogumų.
Dabar Jučiuose gyvybės vis mažiau. Bet permainos suteikia ir vilties.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Nėra nuolatinio darbo
Pastaruosius keliolika metų Jučių žmonės ryžtingai palieka gimtuosius namus. Jų namai – ne į žemę smengančios trobos, o tvirti mūrinukai su plastikiniais langais.
Vienoje iš Jučių gatvių pakalbinu sutiktas moteris – koks joms čia tas gyvenimas.
„Sugalvojote paklausti, – stebisi viena jų. – Netikiu, kad kas pasakytų: geras. Tokiame užkampyje, kur nėra darbo.“
Stebina, aplink didžiuliai laukai, tad kaip gali nebūti darbo?
„Tai čia tėra vienas vietinis ūkininkas, – sako kita moteris. – Nors turi kelis šimtus hektarų žemės, bet naudoja galingą techniką, o samdo kelis vyrus ir tai tik per darbymečius. Dar laukų yra supirkusi svetima bendrovė – suveža techniką, staigiai apsėja.“
Negi nebenorima patiems dirbti savo žemę?
Tam reikia velniškų pinigų – įsitikinusios pašnekovės. O pagalbą iš šalies vertina taip: „Paskolas paimti – dideliai baugu, nes jei bankrotas, tai amen. Visą gyvenimą liksi basas.“
Viena jų mena pradėjusi triušius auginti, bet tie ėmė ir išsprogo.
Bandymų įsikibti kaime žinoma ir daugiau. Vienas savo troboje buvo įkūręs parduotuvę, bet neišsilaikė, uždarė.
Kitas bando užsidirbti, vežiodamas į artimiausią Laižuvos miestelį pieną, kurį suneša parduoti karves laikantys kaimiečiai. Bet tokie suskaičiuojami ant rankų pirštų.
Trys jauni vyrai
Jauni žmonės keliasi iš Jučių. Ten, kur gauna darbą. Daugiausiai užsieniuose – Švedijoje, Airijoje.
„Vieną naktį miegas nėjo ir skaičiavau, kiek iš kiekvienos kaimo trobos išvažiavo žmonių – ogi 32, – sakė moteris. – Liko 122 žmonės – žinau skaičių, nes per paskutinius rinkimus tiek įregistruota balsuotojų.“
Moteris suskaičiuoja Jučiuose belikusius tik tris darbingus jaunus nevedusius vyrus: vienas gyvena su mama, kitas – su tėvu, o trečias – vienas pats.
„Jie tokie baugi, nesitraukia toli nuo namų – tikri kaimiečiai. Uždarbio daug nesišaukia, bet būtinai duok išgerti alaus – ir daug padirba“, – paaiškina.
Tikra kaimietė
Roma Stonienė sutiko papasakoti apie savo šeimą. Anksčiau dešimtmečius kolūkyje melžė karves, šėrė veršius ir karves. Laiko save tikra kaimiete. Dabar gyvena viena iš neįgalumo pašalpos.
Užaugusi su trimis broliais ir seserimi, pati išleido į gyvenimą keturias atžalas.
Dukra išskridusi į Ameriką, įsikūrusi Čikagoje. Kita gyvena Švedijoje. Tik trečioji ne užsieniuose, o įsikūrusi netoli, Viekšnių miestelyje. O gimtųjų Jučių kratosi iš tolo.
„Viena pati likau kaime, o ir mano šeimoje – tik vienintelis sūnus, vargsta ūkininkaudamas“, – sakė R. Stonienė.
Tai kodėl jis pasiliko?
„Nėra labai mokytas, miestas jam nepatinka, o patinka technika, gyvuliai – juos augina, – paaiškino mama. – Kolūkio laikais dirbo fermoje, ganė karves, o kai kolūkis iširo – taip ir pasiliko kaime.“
Nebemato ateities
„Gyvenimas, kol dar mes gyvename – pensininkai ir invalidai, – sako viena iš pašnekovių. – Gali kaimelis likti tuščias, užmirštas kampelis. Ateities nėra.“
Bibliotekininkė Eugenija Škultinienė, kol kaime veikė pradinė mokykla, dirbo joje ir mokė tuos vaikus, kurie dabar išvažinėjo iš namų.
„Jie nebemato savo gimtųjų namų ateities“, – sakė pašnekovė.
„Toje gatvės pusėje, pačiame pirmame, nieko nėra ir paskui trečiame, ketvirtame, o penktame – nieko nėra per žiemą, – aprodo moteris. – Tame viena pati gyvenu, kaimynė irgi viena pati. Mažai beliko ir daugiabučiuose namuose. Kolūkių laikais tratėdavo, o dabar dauguma langų užkalti šiferiais. Antai aštuonbutyje belikę trys gyvenimai, du keturbučiai irgi pustuščiai.“
Stovime pagrindinėje gyvenvietės asfaltuotoje gatvėje. Abipus – tvirtų mūrinukų eilės. Daug – su atnaujintais langais.
„Kas iš to gražumo, jei gyventi nėra tinkamų sąlygų, – sako viena gyventoja. – Juk nėra nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Iš šulinio baugu atsigerti. Juk melioracijos sistemos užsikišusios, tai po lietaus ne tik dirvos, bet ir kiemai paplūdę vandeniu. Srutos iš tvartų suplaunamos į šulinius.“
Iš kaimo bėgantis vieškelis žiemą pripustomas, lietingu metu tampa duobėtas. Maršrutinis autobusas atvažiuoja kasdien tik tada, kai vaikai eina į mokyklą. o jų atostogų metu – tik porą kartų per savaitę.
Ir svajones reikia vertinti
Romanas Šilinis – buvęs žinomas Šiaulių žurnalistas – apsistojo tėviškėje.
„Kartą po skerstuvių pavalgiau riebiai, padauginau išgerti – todėl širdis sutabalavo, ir šaukiausi greitosios medicinos pagalbos, – mena R. Šilinis. – Atvažiavo per valandą – ne taip ilgai. Nuvežė į Naujosios Akmenės ligoninę, o čia nėra kas reikiamai gydytų, tai tada – į Šiaulių ligoninę. Gerai dar, kad veltui parvežė į miestą.“
R. Šilinis įžvelgia ir gerų permainų: „Jučiuose išnyko chuliganizmas, nebeliko įsilaužimų, užpuolimų – nes ir agresyvus jaunimas išvažinėjo. Mano artimiausias kaimynas, kai parsiveža iš užsienio uždarbį, restauruoja tėvų paliktą trobą. Joje įsirengė šildomas grindis. Kai išsikraustysiu į Šiaulius, kaimynas žadėjo nupirkti mano namą. Sakė, kad įrengs sporto salę. Kaimynas mato, kad kaime nėra kultūros namų, biblioteka veikia kelias valandas, medicinos punktas – vos valandą. Tad suvokia, kaip vietiniams reikia susibūrimo vietos. Ar bus ta sporto salė – kitas klausimas, bet idėja tai yra. Svajonę irgi reikia vertinti.“
Ateityje, Romanas mano, į kaimą gali keltis miestiečiai. Butų išlaikymas kainuoja apie tūkstantį litų per mėnesį, o Jučiuose įsigyji namelį, ir mokesčių beveik nereikia.
„Manau, kad miestiečiai atveš ir verslumo dvasią“, – mano R. Šilinis.
Autoriaus nuotr.
NAMAI: Jučiuose daugybė ištuštėjusių gražių mūrinių namų.
KAIMIETĖ: Roma Stonienė didžiuojasi esanti tikra kaimietė, todėl ir gyvena Jučiuose.
OPTIMISTAS: Romanas Šilinis ketina parduoti namą ir gyventi mieste, tačiau optimistiškai tiki, kad Jučius gelbės svajonės.
VAIKAI: Kaimiečiai norėtų namus palikti užaugsiantiems vaikams, bet abejoja, ar jie liks gyventi kaime.
DARBAS: Aplink Jučius – daugybė akimis neaprėpiamų laukų, o dabo – nėra.
PATVORIAI: Gyvenvietėje prašmatniomis gėlėmis apsodinami ir patvoriai iš gatvės pusės.
