Tur­tin­gas, kai mo­ki da­ly­tis

Tur­tin­gas, kai mo­ki da­ly­tis

Šian­dien Kur­šė­nuo­se iš­kil­min­gai bus inau­gu­ruo­tas nau­ja­sis Kur­šė­nų mies­to gar­bės pi­lie­tis vo­kie­tis Zygf­ri­das Lo­gall (Siegf­ried Lo­gall).

Iki šio ti­tu­lo bu­vo il­gas 17 me­tų ke­lias, vilks­ti­nės vil­ki­kų, to­nos šo­ko­la­do ir mar­ci­pa­nų, tūks­tan­čiai lo­vų ir me­di­ci­ni­nės apa­ra­tū­ros siun­tų. Zygf­ri­das ir Ing­ri­da Lo­gall sa­ko esan­tys tur­tin­gi žmo­nės, nes mo­ka da­ly­tis.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Žmo­nės iš kom­for­to zo­nos

Kur­šė­nų li­go­ni­nė­je va­kar, kaip ir maž­daug du kar­tus per me­tus, kle­ge­sys – per­so­na­las, li­go­ni­nės va­do­vė, ra­jo­no me­ras An­ta­nas Be­za­ras kva­to­ja­si iš vėl li­go­ni­nę ap­lan­kiu­sio lab­da­rio Zygf­ri­do Lo­gall po­kštų.

Kva­to­ja­si iš jo po­kštų ir Zygf­ri­do žmo­na Ing­ri­da (Ing­rid Lo­gall). Jie­du drau­ge dau­giau, nei 40 me­tų. Ir nie­ka­da su juo Ing­ri­dai ne­bu­vo nei liūd­na, nei leng­va.

Da­bar, kai Ing­ri­dai ne­be­rei­kia dirb­ti sun­kaus dar­bo mė­si­nė­je, o su­lau­kusi pen­si­nio am­žiaus ga­li kas­kart ly­dė­ti vy­rą į lab­da­ros ke­lio­nes, jai ge­riau bent mo­ra­liš­kai, kad ga­li pa­dė­ti da­ly­tis.

Zygf­ri­das pla­čiai šyp­so­si ir ke­lia nykš­tį į vir­šų, kai žvel­gia į Kur­šė­nų li­go­ni­nės di­rek­to­rę Re­na­tą No­rei­kai­tę. Per pu­sant­rų me­tų, kai ji va­do­vau­ja, Zygf­ri­das ne­beat­pa­žįs­ta Kur­šė­nų li­go­ni­nės. Kei­čia­si ne tik li­go­ni­nės vaiz­das, bet ir kva­pas.

At­ly­dė­tas į nau­jai su­re­mon­tuo­tą pa­tal­pą, Zygf­ri­das kles­te­li į kom­for­to kė­dę – rei­kia iš­ban­dy­ti, kaip ji vei­kia, nu­pirk­ta už jo lab­da­rai su­rink­tus pi­ni­gus.

„Pa­to­gu! Taip, kaip ir pri­va­lo bū­ti!“ – pa­to­giai pa­dė­jęs ant re­gu­liuo­ja­mo pa­ko­jo ko­jas sa­ko Zygf­ri­das.

Ta­da vi­si su­gu­ža į nau­jai įreng­tą li­go­ni­nės hi­gie­nos kam­ba­rį – čia li­go­nį ga­li­ma įvež­ti su lo­va, nu­praus­ti, per­reng­ti ir iš­kvė­pin­ti.

Ta­da jis ap­su­ka ra­tą pa­la­to­je, krai­po gal­vą ir vėl juo­kia­si – skai­čiuo­ja, kiek tu­rė­jo praei­ti lai­ko, kol Kur­šė­nų li­go­ni­nės net ir in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos pa­la­tos lo­vos, ku­rių ko­jas at­sto­da­vu­sios ply­tos, bu­vo pa­keis­tos funk­ci­nė­mis vo­kiš­ko­mis.

Juo­kia­si – kaž­kur iš li­go­ni­nės din­go ir pa­ta­ly­nė su už­ra­šais „Ma­de in USSR“, to­kia su ža­liais or­na­men­tais – ša­lia ža­lių gė­ly­čių bu­vo įkom­po­nuo­ja­ma ir ideo­lo­gi­ja, ne­svar­bu, kad lo­vos – ant ply­tų.

„Ma­de in USSR“

Tas už­ra­šas jam iki šiol sto­vi aky­se. Jis pui­kiai ži­no so­viet­me­čio sko­nį, nes pa­ts gi­mė ir au­go va­di­na­mo­jo­je De­mok­ra­ti­nė­je, o iš tie­sų nuo is­to­ri­nės Vo­kie­ti­jos at­plėš­to­je ir su­so­vie­tin­to­je jo gim­to­sios Vo­kie­ti­jos da­ly­je, kur vai­kus baus­da­vo, jei­gu mo­kyk­lo­je pa­si­ro­dy­da­vo be pio­nie­riš­ko kak­la­raiš­čio.

„La­bai daug ideo­lo­gi­jos bu­vo... Žmo­nėms bu­vo ka­la­ma, kad tai, ką pa­sa­kė par­ti­ja – vis­kas yra tei­sin­ga ir ne­gin­či­ja­ma. Pap­rieš­ta­rau­si – sė­si į ka­lė­ji­mą!...“, – me­na Zygf­ri­das ir nu­si­pur­to nuo šleikš­tu­lio.

Zygf­ri­das gi­mė 1951 me­tais – po II pa­sau­li­nio ka­ro dar neat­si­ga­vu­sio­je Vo­kie­ti­jo­je – šven­tų Ka­lė­dų die­ną. Nau­ja­sis Bran­den­bur­gas ta­da dar bu­vo ka­ro iki pa­ma­tų su­griau­tas mies­tas. Vė­liau Zygf­ri­das pa­sa­kos, kad ir sta­ty­bi­nin­ko pro­fe­si­ją bu­vo pa­si­rin­kęs to­dėl, kad au­go su­griau­ta­me mies­te, ku­rį jam taip no­rė­jo­si at­sta­ty­ti.

„Mo­kyk­lo­je aš taip pat bu­vau links­mas! La­bai ge­rai mo­kiau­si! Ir la­bai daug dir­bau, o dar dau­giau – spor­ta­vau!“, – var­di­ja Zygf­ri­das, kai klau­sia­me, kaip užau­gi­na­mi lab­da­riai.

Už­sii­mi­nė­jo plau­ki­mo spor­tu ir tris kar­tus ta­po svar­bių jau­ni­mo var­žy­bų nu­ga­lė­to­ju. Ta­da su­si­do­mė­jo bok­su, bet, kai ta­po mo­kyk­los čem­pio­nu, nuė­jo į ka­ra­te bū­re­lį, kur ir­gi ta­po lai­mė­to­ju.

„Mes links­ma liau­dis!“ – juo­kia­si Zygf­ri­das.

Šiek tiek su­rim­tė­ja, kai pa­sa­ko­ja, kad atė­jęs į pir­mą­ją kla­sę nei jis, nei jo kla­sės drau­gai ne­tu­rė­jo są­siu­vi­nių. Ra­šy­da­vo ant kaž­ko­kių me­di­nių len­tu­čių. Tik ant­ro­je kla­sė­je at­si­ra­du­sios plunks­nos su di­džiu­lė­mis ra­ša­li­nė­mis, į ku­rias vai­kai mir­ky­da­vo plunks­nas ir ra­šy­da­vo rai­de­les.

Zygf­ri­das sa­vo vai­kys­tės ne­va­dina la­bai var­gin­ga, tik ži­no­jo, kas yra ne­pri­tek­lius.

Sug­rį­ži­mas į Rytp­rū­sius

Ne­žiū­rint į tai, kad so­viet­me­tis bu­vo įgri­sęs iki gy­vo kau­lo, pir­mą­ją hu­ma­ni­ta­ri­nės pa­gal­bos siun­tą Zygf­ri­das suor­ga­ni­za­vo ir nu­ve­žė bū­tent į Čer­nia­chovs­ką – Ka­li­ning­ra­do sri­tį (Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja), ir į Ka­li­ning­ra­do mies­tą.

Vis­kas dėl žmo­nos Ing­ri­dos. Jos ma­ma ir mo­čiu­tė – Rytp­rū­sių vai­kai, bu­vo ki­lu­sios iš Įs­ru­čio, ku­ris 1946 me­tais per­va­din­tas Čer­nia­chovs­ku. Ing­ri­da pa­sa­ko­jo, Vo­kie­ti­ją jau bu­vo pa­sie­ku­sios ži­nios apie bu­vu­sio­je ma­mos gim­ti­nė­je įsi­ga­lė­ju­sią ko­rup­ci­ją, skur­dą.

Ing­ri­dos ma­ma gir­dė­ju­si blo­gų ži­nių apie sa­vo gim­ti­nę la­bai sie­lo­jo­si. Griu­vus Ber­ly­no sie­nai ir at­si­da­rius už­da­rų vals­ty­bių du­rims, ji pri­va­lė­jo pa­ma­ty­ti sa­vo gim­ti­nę ir sa­vo aki­mis įsi­ti­kin­ti, ko­kia ji.

Zygf­ri­das per sa­vo mies­to val­džią pra­dė­jo megz­ti ry­šius su Ka­li­ning­ra­do sri­ties val­džia, ry­šius už­megz­ti pa­dė­jo ir spau­da.

Zygf­ri­das me­na, kad vos pa­skel­bus, kad ren­ka­ma hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba bu­vu­siems Rytp­rū­siams, vi­sos pa­tal­pos bu­vo grūs­te pri­grūs­tos vi­so­kio gė­rio: nuo mar­ci­pa­nų, sau­sai­nių, šo­ko­la­do, deš­ros iki įvai­raus in­ven­to­riaus. Zygf­ri­das juo­kia­si, kad į mar­ci­pa­nus iki šiol ne­no­ri nė pa­žiū­rė­ti – taip jų bu­vo pri­si­ra­ga­vęs.

Lab­da­rai bu­vo skir­ta ir pi­ni­gų Vo­kie­ti­jos mar­kė­mis. Jų pa­ka­ko už­sa­ky­ti 40 to­nų ve­žan­tį vil­ki­ką. Prik­ro­vė vie­ną vil­ki­ką, ma­ža da­lis te­til­po. Taip po tru­pu­tį su­si­for­ma­vo vil­ki­kų ko­lo­na, ku­ri pa­ju­dė­jo į Ryp­rū­sius.

O iš ten – ir iki Lie­tu­vos vi­sai ar­ti. Bet Lie­tu­va Zygf­ri­do su­rink­tos lab­da­ros že­mė­la­piuo­se at­si­ra­do kiek vė­liau. Iš pra­džių drau­go paa­kin­tas nu­ve­žė lab­da­ros į Vil­nių, o po to su­ži­no­jo apie „ma­žą Kur­šė­nų mies­te­lį“.

Kū­di­kių mais­te­lis su deg­ti­ne

Kur­šė­nuo­se pir­mą kar­tą Zygf­ri­das at­si­dū­rė 2001 me­tais. Pir­miau­sia jis at­ve­žė pa­ra­mos į S. Ang­lic­kio mo­kyk­lą. Jis ne­ga­lė­jo su­pras­ti, kaip vai­kai ką nors įžiū­ri len­to­je, ant ku­rios nie­ko ne­si­ma­to, nes ji ar­ba bliz­ga, ar­ba yra krei­duo­ta. At­ve­žė ge­rų len­tų.

Ta­da užė­jo į Kur­šė­nų li­go­ni­nę. Ten ir pa­ma­tė vi­są tuo­me­tį skur­dą – in­ten­sy­vios te­ra­pi­jos sky­riu­je lo­vas, pa­rem­tas ant ply­tų, ir vi­sa ki­ta – „Ma­de in SSSR“.

Bū­tų gal neuž­si­li­kęs ir pa­trau­kęs ieš­ko­ti tų, ku­rie dar blo­giau gy­ve­na, bet Kur­šė­nuo­se su­ti­ko neį­ti­kė­ti­nai drau­giš­kų ir pa­do­rių žmo­nių. Jei ne mo­ky­to­ja Ra­mu­tė Zo­rie­nė, ly­din­ti Zygf­ri­dą su Ing­ri­da ir ver­tė­jau­jan­ti be­veik du de­šimt­me­čius taip pui­kiai, kad dings­ta bet ko­kios ri­bos tarp vie­ni ki­tų kal­bos ne­mo­kan­čių žmo­nių.

Zygf­ri­das su Ing­ri­da me­na, kad tik da­bar jų siun­čia­mi lab­da­ros vil­ki­kai ne­be­pa­ti­ria to­kių truk­džių, ko­kių pa­tir­da­vo iš pra­džių. Iki šiol Zygf­ri­das me­na koš­ma­riš­kas si­tua­ci­jas, kai tek­da­vo po pa­rą ir dau­giau lauk­ti prie mui­ti­nių, vals­ty­bių pa­sie­niuo­se, įro­di­nė­ti, įti­ki­nė­ti, skam­bi­nė­tis am­ba­sa­dai, kon­su­la­tams.

„Ži­not, kad aš mui­ti­nė­je dėl Kur­šė­nų esu su­val­gęs tris in­de­lius kū­di­kių mais­to?! Kur­šė­nų se­niū­nui Vy­tau­tui Ged­mon­tui ta­da ge­riau pa­si­se­kė – jis te­su­val­gė vie­ną in­de­lį“, – leips­ta juo­kais Zygf­ri­das ir vi­si be­si­klau­san­tys jo is­to­ri­jų.

Pa­si­ro­do, tam, kad mui­ti­nin­kams įro­dy­tų, jog ve­ža ne nuo­dus, o mais­tą kū­di­kiams, Zygf­ri­das mui­ti­nin­kų aki­vaiz­do­je at­si­da­rė in­de­lį kū­di­kių mais­te­lio ir ėmė go­džiai val­gy­ti. Vie­ną su­val­gė – at­si­da­rė ki­tą! Kur­šė­nų se­niū­nui nie­ko ki­to ne­li­ko, kaip ir pa­čiam at­si­da­ry­ti in­de­lį.

„Vis­ tiek įro­džiau, kad vis­kas ge­rai! Bet prie pir­mos par­duo­tu­vės su­sto­ję nu­si­pir­ko­me deg­ti­nės. Klai­kiai bu­vom per­si­val­gę pie­niš­kos kū­di­kių ko­še­lės!“, – leips­ta juo­kais Zygf­ri­das su Ing­ri­da.

Lab­da­ros pra­džia­moks­lis

Vo­kie­tis mėgs­ta tiks­lu­mą. Yra su­re­gist­ruo­ti vi­si lab­da­ros ka­ra­va­nai į Lie­tu­vą, Kur­šė­nus. Yra su­rink­ti vi­si „Šiau­lių kraš­to“ laik­raš­čiai, ku­riuo­se ap­ra­šy­ti jo ir Ing­ri­dos vi­zi­tai.

Skai­čiai – po­pie­riui, o Zygf­ri­dui la­biau­siai rū­pi, ne kaip bu­vo, o kaip dar bus.

Dau­gy­bę lab­da­ros siun­tų, ku­rio­se šim­tai lo­vų, ki­tų bal­dų, įran­gos, Zygf­ri­das ga­vo vel­tui, nes var­to­to­jiš­ka ta­pu­si vo­kie­čių vi­suo­me­nė nu­spren­dė, kad po po­ros me­tų funk­ci­nę li­go­ni­nės lo­vą rei­kia keis­ti nau­ja. Per­ka nau­ją, o se­ną – me­ta. Zygf­ri­das pa­ke­lia ir at­ve­ža.

Jis ži­no, kaip gau­ti lab­da­rai pi­ni­gų. Jį Vo­kie­ti­jo­je jau daug kas pa­žįs­ta ir pa­si­ti­ki. Pui­kūs san­ty­kiai su vers­li­nin­kais, ku­rie ski­ria pi­ni­gų lab­da­rin­gai veik­lai.

Nes kai tik jo rė­mė­jai pra­de­da muis­ty­tis – jis klau­sia, ar jie tu­ri vai­kų. Dau­ge­lį tur­tin­gų vo­kie­čių tai su­minkš­ti­na. Jei­gu ne­su­minkš­ti­na, Zygf­ri­das tie­siai švie­siai paaiš­ki­na, kad ner­vus ga­dins tol, kol lab­da­rai bus skir­ta nors šiek tiek.

Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu Vo­kie­ti­jo­je la­bai po­pu­lia­ri ta­po to­kia pu­siau žai­dy­bi­nė lab­da­ros for­ma. Zygf­ri­das pa­sa­ko­ja, kad su­ta­ria su vers­li­nin­kais ir ko­kios nors mies­te­lio ar mo­kyk­los mo­ki­niais. Už kiek­vie­ną vie­no vai­ko nu­bėg­tą ki­lo­met­rą vers­li­nin­kas su­tin­ka su­mo­kė­ti eu­rą.

„O jei­gu bė­ga 1000 vai­kų 10 ki­lo­met­rų? Štai jums vai­kų svei­ka­tin­gu­mu ir vers­lo rek­la­ma pa­rem­ta lab­da­ros ak­ci­ja! Skai­čiuo­ki­te: vi­siems ge­rai. Ži­niask­lai­da pa­sklei­džia ži­nią, už kiek ki­lo­met­rų koks vers­li­nin­kas ar įmo­nė pa­rė­mė vai­kų, o gal net ir suau­gu­sių­jų bė­gi­mą, vai­kai pa­si­mankš­ti­no, o už 10 000 su­rink­tų eu­rų jau ga­li nu­pirk­ti pui­kią apa­ra­tū­rą mies­te­lio li­go­ni­nei! Nau­do­ki­tės pa­ta­ri­mu!“, – kils­te­li pirš­tą į dan­gų Zygf­ri­das, žiū­rė­da­mas ra­jo­no me­rui An­ta­nui Be­za­rui į akis.

Pa­si­rin­ki­mas

Kai sa­kau, kad skai­ty­to­jai man neat­leis, jei­gu ne­pak­lau­siu, ar Zygf­ri­das su Ing­ri­da – tur­tin­gi žmo­nės, jie nė kiek ne­slėp­da­mi sa­ko, kad yra pa­si­tu­rin­tys – tik­rai ne varg­šai.

Dar jie pa­sa­ko­ja, kad lai­ko sa­ve tur­tin­gais, nes mo­ka da­ly­tis.

TIK FAK­TAI

Zigf­ri­das Lo­gall gi­mė 1951 me­tais gruo­džio 24 die­ną Nau­ja­ja­me Bran­den­bur­ge (Neub­ran­den­burg, Vo­kie­ti­ja).

1957 – 1967 lan­kė mo­kyk­lą, 1969 me­tais įgi­jo sta­ty­bi­nin­ko mon­tuo­to­jo spe­cia­ly­bę. 1977 me­tais ve­dė Ing­ri­dą, su­si­lau­kė dvie­jų vai­kų.

1979 me­tais – dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo stu­di­jos Drez­de­no aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, dar­bas sta­ty­bos pra­mo­nė­je – at­sa­kin­gas už dar­bo stu­di­jas, dar­bo di­zai­ną, dar­bo me­to­di­ką.

1994 me­tais po sun­kios ava­ri­jos ta­po pen­si­nin­ku. Tais pa­čiais me­tais įkū­rė kul­tū­ri­nio lais­va­lai­kio cent­rą Macklenburg–Vorpommern že­mė­je ir jam va­do­va­vo.

1995 me­tais or­ga­ni­za­vo pir­mą­ją hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą į Čer­nia­chovs­ką ir Ka­li­ning­ra­dą (Kio­nigs­ber­gą).

1998 me­tais or­ga­ni­za­vo pir­mą­jį sa­vo pa­sau­lio re­kor­dą, už­fik­suo­tą Gi­ne­so re­kor­dų kny­go­je – di­džiau­sią oro ba­lio­nų puokš­tę, ku­rią pa­vy­ko su­da­ry­ti Dem­min sta­dio­ne.

1999 me­tais įkū­rė pir­mą­ją gru­pę „Jau­nie­ji eu­ro­pie­čiai“ Macklenburg–Vorpommern že­mė­je.

2000 me­tais įkū­rė tarp­tau­ti­nę „Jau­nų­jų eu­ro­pie­čių“ or­ga­ni­za­ci­ją, ky­ri apė­mė tris ša­lis Vo­kie­ti­ją, Lie­tu­vą ir Len­ki­ją.

2001 me­tais pra­dė­jo teik­ti ne­hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą Len­ki­jai ir Lie­tu­vai.

Yra or­ga­ni­za­vęs hu­ma­ni­ta­ri­nę pa­gal­bą Ko­so­vui, Bul­ga­ri­jai, Ser­bi­jai, Af­ga­nis­ta­nui, Bal­ta­ru­si­jai, Uk­rai­nai, Ru­mu­ni­jai. Or­ga­ni­za­vo sku­bią pa­gal­bą Sak­so­ni­jai (Vo­kie­ti­ja), nu­ken­tė­ju­siai nuo po­tvy­nio.

2012 metais –  ap­do­va­no­ji­mas „Me­tų kur­šė­nie­tis2012“, 2011 metais – Vo­kie­ti­jos Fe­de­ra­ci­nės Res­pub­li­kos or­di­no „Už nuo­pel­nus“ ap­do­va­no­ji­mas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Zygf­ri­das ir Ing­ri­da Lo­gall šį kad­rą pa­va­di­no taip: „Prie žy­din­čio Kur­šė­nų kaš­to­no pui­kiai ža­liuo­jan­tys alyv­me­džiai!“.

Zygf­ri­do Lo­gall vai­kys­tė ne­bu­vo la­bai leng­va, to­dėl jis at­jau­čia po­stso­vie­ti­nių vals­ty­bių žmo­nes.

Zygf­ri­das ir Ing­ri­da Lo­gall iš­ban­do kom­for­to krės­lus, ku­riuos li­go­ni­nė įsi­gi­jo už jų su­rink­tus pi­ni­gus.

Lab­da­riai Zygf­ri­das ir Ing­ri­da Lo­gall Kur­šė­nuo­se jau­čia­si sa­vi.

Zygf­ri­das Lo­gall – tre­jų me­tu­kų Ry­tų Vo­kie­ti­jos vai­kas.

1977 me­tų lapk­ri­čio 4-oji. Taip gi­mė lab­da­rių Zygf­ri­do ir Ing­ri­dos Lo­gall šei­ma.

Nuo Zygf­ri­do Lo­gall is­to­ri­jų Kur­šė­nų li­go­ni­nė­je vi­sa­da links­ma. (Iš kai­rės) Kur­šė­nų li­go­ni­nės di­rek­to­rė Re­na­ta No­rei­kai­tė, ra­jo­no me­ras An­ta­nas Be­za­ras, ver­tė­ja Ra­mu­tė Zo­rie­nė, Zygf­ri­das ir Ing­ri­da Lo­gall.