Trys gyvenimai ir šimtas vaidmenų

Trys gy­ve­ni­mai ir šim­tas vaid­me­nų

Su Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riu­mi Eduar­du Sau­liu­mi Pau­liu­ko­niu su­ta­rė­me ne­kal­bė­ti apie tiks­lias da­tas ir skai­čius – vel­nias jų tiek pri­si­mins, kiek bū­ta per gy­ve­ni­mą! Bet vi­siš­kai iš­veng­ti ma­te­ma­ti­kos ir da­tų – ne­pa­vy­ko. Va­sa­rio 27-ąją E. S. Pau­liu­ko­niui su­kan­ka ly­giai 70 me­tų. Jis li­ki­mo yra ap­do­va­no­tas trimis gy­ve­ni­mais ir šim­tu vaid­me­nų. Vi­sa ki­ta jo gy­ve­ni­me į ma­te­ma­ti­ką ne­tel­pa.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Tė­vo po­rtre­tas

Vie­nų va­di­na­mas Sau­liu­mi, ki­tų – Eduar­du, o žmo­nos Inos iš­skir­ti­nai tik – Pau­liu­ko­niu, ak­to­rius juo­kia­si pri­si­mi­nęs, ką gal­vo­jo apie vy­res­nius sa­vo ko­le­gas bū­da­mas 30-ies. Kaip kil­no­jo an­ta­kius, ste­bė­da­vo­si, kaip ga­li, pa­vyz­džiui, ko­kių 56-erių me­tų „se­nu­kas“ dar pa­jėg­ti vai­din­ti ir ap­skri­tai gy­ven­ti?

Šyp­so­si glos­ty­da­mas barz­dą, kad da­bar pa­ts daž­nai pa­gal­vo­ja, ar at­si­kels ry­tą svei­kas? Skau­dės ran­ką ar ko­ją? Ar ga­lės lip­ti į sce­ną? Ar ga­lės at­si­sės­ti prie vai­ro? O kar­tais, kai skaus­mas ne juo­kais ap­ka­bi­na jo kū­ną, ima gal­vo­ti, o gal ry­toj iš vi­so ne­pa­si­kels?

„Bet su am­žiu­mi atei­na la­bai ge­ras jaus­mas – po­žiū­ris su „krei­zu“ į vis­ką, kas pa­sau­ly­je vyks­ta la­bai rim­tais vei­dais!“ – juo­kia­si ak­to­rius.

In­te­li­gen­to pri­gim­tį iš­duo­dan­ti šyp­se­na nu­ga­li ne­links­mas min­tis ir vis­kas iš tie­sų bū­na ge­rai.

50-me­tį ak­to­rius at­šven­tė la­bai iš­kil­min­gai, 60-me­tį mi­nė­jo kiek kuk­liau, o 70-me­čio jis la­biau­siai lau­kia dėl vie­nos ypa­tin­gos do­va­nos. Iš El­zės Ma­ri­jos, sa­vo dvy­li­ka­me­tės pa­gran­du­kės. Ji ta­po tė­vo po­rtre­tą. Ne­vai­kiš­kai ir jau ne­be­ mė­gė­jiš­kai. Ji rim­tai mo­kė­si ta­py­bos pas po­rtre­to maest­ro Bo­na­ven­tū­rą Šal­tį, da­bar – pas ta­py­to­ją Be­ną Ale­jū­ną.

Pau­liu­ko­nio po­rtre­tų jau yra ne vie­nas, jie kur­ti ži­no­mų dai­li­nin­kų, bet to­kio – nė­ra ir, ži­no, nie­ka­da ne­be­bus.

Tė­vo po­rtre­to kū­ri­mą El­zė Ma­ri­ja lai­ko šio­kio­je to­kio­je pa­slap­ty­je, vi­si na­mai apie tai gar­siai ty­li ir su­pra­tin­gai mirk­čio­ja bei link­čio­ja ir tai yra ypa­tin­giau­sias šven­tės lau­ki­mas, ju­bi­lie­ji­niai fe­jer­ver­kai ir iš­kil­min­go­sios fan­fa­ros.

At­si­vė­rę žmo­nės

Ži­no­mas Lie­tu­vo­je dėl sa­vo im­po­zan­tiš­kos iš­vaiz­dos, vaid­me­nų teat­re, ki­no fil­muo­se, rek­la­mo­se ak­to­rius prieš ju­bi­lie­jų su­si­lau­kia ne­ma­žai dė­me­sio. Jam skir­ta ra­di­jo lai­da, gim­ta­die­nio re­per­tua­re – jo mė­gsta­mas spek­tak­lis ir vaid­muo teat­ro sce­no­je.

„Su am­žiu­mi at­si­ra­do daug hu­mo­ro, o san­ty­kiuo­se su žmo­nė­mis – la­bai gra­žaus tik­ru­mo ir nuo­šir­du­mo“, – var­di­jo ver­ty­bi­nius at­skai­tos taš­kus E. S. Pau­liu­ko­nis.

Vi­sai ki­to­mis aki­mis pra­dė­jo žiū­rė­ti į dau­ge­lį žmo­nių, ko­le­gų, jau­čia jau­kų ir jaut­rų jų dė­me­sį.

„Toks įspū­dis, kad aš ne vi­sus pa­žįs­ta­mus žmo­nes, net ir ko­le­gas, su ku­riais dir­ba­me ne vie­ną de­šimt­me­tį, iš tie­sų pa­ži­no­jau. Jie da­bar at­si­vė­rė. Aš juos iš es­mės pa­ži­nau ir bi­jau, kad ne­pa­mirš­čiau jiems už vis­ką pa­dė­ko­ti“, – sa­kė ak­to­rius.

Ypač už pa­sta­rų­jų me­tų spek­tak­lius.

Už šį­va­kar Šiau­lių dra­mos teat­ro sce­no­je vai­di­na­mą re­ži­sie­riaus Alek­sandr Špi­le­voj pa­sta­ty­mą „Ba­ga­del­nia“, ku­ria­me va­idi­na Vin­cą.

Už „Ru­dens is­to­ri­ją“, re­ži­suo­tą ko­le­gos Juo­zo Ži­bū­dos, ku­ria­me vai­di­na ir ki­tas le­gen­di­nis Šiau­lių ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas. Šia­me spek­tak­ly­je pa­sa­ko­ja­ma jaut­ri ir grau­džiai liūd­na dvie­jų pa­gy­ve­nu­sių vy­rų drau­gys­tės is­to­ri­ja. Ka­me­ri­nio po­bū­džio spek­tak­lis ir at­si­ra­do iš tri­jų ak­to­rių drau­gys­tės ir no­ro kur­ti, bū­ti rei­ka­lin­giems.

„Kai ma­no am­žius atė­jo iki to taš­ko, kai aš pra­dė­jau jau­nė­ti (gar­siai juo­kia­si), pra­dė­jau svars­ty­ti – ar aš be­bū­siu rei­ka­lin­gas teat­rui, sce­nai. Ir Juo­zas Ži­bū­da pa­siū­lė pje­sę „Ru­dens is­to­ri­ja“. Su Vla­du Ba­ra­naus­ku dvie­se pra­dė­jo­me re­pe­tuo­ti. Pu­sę me­tų dir­bo­me ir teat­ras mū­sų dar­bą la­bai nuo­šir­džiai ir gra­žiai priė­mė, įtrau­kė į re­per­tua­rą“, – pa­sa­ko­jo ak­to­rius.

Jis su jau­du­liu pa­sa­ko­jo, kaip dar kar­tą pa­ži­no sa­vo ko­le­gas Juo­zą ir Val­dą, ku­rie taip sten­gė­si, taip jam pa­dė­jo.

„Kaip nuo­šir­džiai ir net iki grau­du­mo ge­ra bu­vo dirb­ti mums vi­siems kar­tu. Tai vie­nas pa­čių gra­žiau­sių da­ly­kų, kas man ap­skri­tai gy­ve­ni­me nu­ti­ko. Dar vie­nas ypa­tin­gas pa­ty­ri­mas – „Ba­ga­del­nia“ ir jos re­ži­sie­rius. Gy­ve­ni­me ne­bu­vau su­ti­kęs to­kio tak­tiš­ko jau­no žmo­gaus, su­ge­ban­čio dirb­ti su pa­gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis. Tai kaž­kas iš dan­gaus ma­lo­nės“, – sa­kė jau­din­da­ma­sis.

„Du kar­tus ma­čiau, du kar­tus žlium­biau. Ži­nau, ką ak­to­riai išgy­ve­na to­kiuo­se spek­tak­liuo­se“, – ant­ri­no jo Ina.

Ne­ga­lė­jo bū­ti ki­taip

Ak­to­rius su žmo­na juo­kia­si, kad jam kuo to­liau, tuo ma­žiau gri­mo be­rei­kia, jau ir kos­tiu­me­riai juo­kia­si, kad jam vis­kas tin­ka, nes ne kos­tiu­mas jį da­ro ak­to­riu­mi, o jis yra per­so­na­žas, ku­riam bu­vo ir yra duo­ta bū­ti sce­no­je.

Vi­sa ak­to­riaus biog­ra­fi­ja kal­ba apie tai, kad jis nie­kuo ki­tu ir ne­ga­lė­jo tap­ti – tik ak­to­riu­mi. Taip at­si­ti­ko dėl dau­ge­lio prie­žas­čių.

Pir­mo­ji ir svar­biau­sio­ji – ge­nai. Bet ne tė­vo – il­giau­siai per vi­są Vil­niaus uni­ver­si­te­to is­to­ri­ją dir­bu­sio Eko­no­mi­kos fa­kul­te­to de­ka­nu Juo­zo Pau­liu­ko­nio, o ma­mos – ak­to­rės Ma­ri­jos Čer­vins­kai­tės-Pau­liu­ko­nie­nės.

Ma­ma Lie­tu­vos teat­ruo­se vai­di­no nuo 1933-iųjų, va­do­va­vo dra­mos ra­te­liams Vil­niu­je, bu­vo Jau­ni­mo teat­ro tru­pės ve­dė­ja. Ne tik dar­bi­nė, bet ir as­me­ni­nė drau­gys­tė ma­mą sie­jo su ak­to­riais Ele­na Dau­gu­vie­ty­te-Ku­da­bie­ne, An­ta­nu ir Ge­no­vai­te Gab­rė­nais, Kęs­tu­čiu Ge­niu, Leo­nar­du Zel­čiu­mi ir dau­ge­liu ki­tų se­no­sios kar­tos Lie­tu­vos teat­ro žvaigž­džių ir tai ne­ga­lė­jo praei­ti be pėd­sa­ko Eduar­do biog­ra­fi­jo­je.

Su le­gen­di­ne re­ži­sie­re Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­te li­ki­mas Eduar­dą Sau­lių su­ve­dė daug kar­tų ir vi­sus juos bu­vo lem­tin­gas. A. Ra­gaus­kai­tė dir­bo Jau­ni­mo teat­ro vy­riau­sią­ja re­ži­sie­re. Bū­tent A. Ra­gaus­kai­tė, kai Eduar­dui Sau­liui bu­vo vos 16 me­tų, priė­mė jį dirb­ti į Jau­ni­mo teat­rą eta­ti­niu ak­to­riu­mi. Vė­liau, kai dėl svei­ka­tos jo ne­ga­lė­jo paim­ti į ka­riuo­me­nę, į Vil­niaus lė­lių teat­ro tru­pę taip pat priė­mė A. Ra­gaus­kai­tė, ta­da šia­me teat­re dir­bu­si vy­riau­sią­ja re­ži­sie­re. Tik į Šiau­lių dra­mos teat­rą E. S. Pau­liu­ko­nis at­va­žia­vo me­tais anks­čiau, nei A. Ra­gaus­kai­tė bu­vo pa­skir­ta dirb­ti Šiau­lių teat­ro vy­riau­sią­ja re­ži­sie­re.

„Kai ma­ma dir­bo pas A. Ra­gaus­kai­tę tru­pės ve­dė­ja ir ve­dė ke­le­tą sa­vi­veik­li­nių tru­pių – vi­sa­da ma­ne, paaug­lį, ban­dė įtrauk­ti į vai­di­ni­mus. O aš la­bai prie­ši­nau­si! Man bu­vo neį­do­mu. Man ta­da la­biau rū­pė­jo gat­vė!“, – pri­si­me­na paaug­lys­tės me­tus ak­to­rius.

Dar jį ma­ma la­bai „tem­pė“ į mu­zi­ką, bet ir tam jis prie­ši­no­si. O temp­ti į mu­zi­ką bu­vo dėl ko: di­ri­gen­tas, smui­ki­nin­kas Sau­lius Son­dec­kis – pus­se­se­rės vy­ras. Bet ir smui­ki­nin­ko kar­je­ra ne­pa­ti­ko. Nors smui­ku jis mie­lai grie­žia.

Mi­mai

Eduar­das Sau­lius prie­ši­no­si teat­rui iki tol, kol li­ki­mas jį at­ve­dė į Pan­to­mi­mos tru­pę, pas lat­vių me­ni­nin­ką, pan­to­mi­mos pra­di­nin­ką Lie­tu­vo­je Mod­rį Te­ni­so­ną.

„Pan­to­mi­ma bu­vo vi­sai kas ki­ta! Mod­ris Te­ni­so­nas į teat­rą at­ve­dė ju­de­sį, kaip la­bai stip­rios iš­raiš­kos žan­rą ir bū­tent dėl ju­de­sio mū­sų in­te­re­sai la­bai su­ta­po. Ta­da aš ir įklim­pau į teat­rą! Žiau­riai įklim­pau! Ta­da jau vel­niop – mo­kyk­los, vel­niop – gat­vė. Tik – teat­ras!“, – pri­si­mi­nė ak­to­rius.

1965 me­tais jis bai­gė Pan­to­mi­mos stu­di­ją prie Vil­niaus Jau­ni­mo teat­ro, o jau 1966 me­tais pra­dė­jo dirb­ti eta­ti­niu Vil­niaus Jau­ni­mo teat­ro ak­to­riu­mi.

Eduar­das iki šiol pri­si­me­na, kaip Mod­ris mo­kė­da­vo su­do­min­ti, už­deg­ti pan­to­mi­ma. Pan­to­mi­mos teat­ro ak­to­riams – mi­mams – M. Te­ni­so­nas reng­da­vo daug įvai­rių su­si­ti­ki­mų su ki­tų me­no sri­čių pro­fe­sio­na­lais – džia­zo mu­zi­kan­tais, dai­li­nin­kais. Mi­mai tu­rė­jo ne vie­ną spek­tak­lį su džia­zo mu­zi­kan­tu Vla­di­mi­ru Ta­ra­so­vu, bū­da­vo su­si­ti­ki­mų net ir su hip­no­zės meist­rais ar ma­te­ma­ti­kais.

„Mod­ris – ge­nia­lus. Jis da­ry­da­vo sun­kiai su­vo­kia­mus da­ly­kus, pa­vyz­džiui, pan­to­mi­mos už­siė­mi­mus su džia­zo, ma­te­ma­ti­kos ele­men­tais. Jis su­riš­da­vo, ro­dos, vi­siš­kai skir­tin­gus da­ly­kus, kad iš­plės­tų mi­mų ga­li­my­bes, su­vo­ki­mą, jung­tis. Įsi­vaiz­duo­ja­te, mes ra­šy­da­vo­me net ju­de­sio par­ti­tū­ras – ju­de­sio na­tas, pa­gal ku­rias šok­da­vo­me. Ir tos jung­tys pui­kiai vei­kė! Sa­vo aki­mis ma­tė­me, kaip žmo­gus, ku­ris vi­siš­kai ne­tu­ri klau­sos vien tik ko­jo­mis šo­ka pa­gal Ba­cho mu­zi­ką ir pri­kaus­to vi­sų dė­me­sį“, – pri­si­mi­nė tai, kas ste­bi­na iki šiol ir jį pa­tį.

Re­ži­sie­rius Jo­nas Ju­ra­šas, pa­ma­tęs pan­to­mi­mos ga­li­my­bes, pa­si­kvie­tė pan­to­mi­mos tru­pę į Kau­no dra­mos teat­rą. Ir bū­tent Kau­ne bai­gė­si Mod­rio Te­ni­so­no tru­pės gy­va­vi­mas. Tai įvy­ko po Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­ni­mo, kai ir M. Te­ni­so­nas, ir E. S. Pau­liu­ko­nis, ir ki­ti ta­po šio po­li­ti­nio įvy­kio liu­dy­to­jais – sku­bė­jo ge­sin­ti de­gan­tį gy­vą fa­ke­lą.

Lais­vė

„Mod­rio pan­to­mi­mos tru­pės lai­kai ma­no gy­ve­ni­me tur­būt bu­vo kaž­kas ab­so­liu­čiai neį­ma­no­mo, kai bu­vo įma­no­ma vis­kas, kai ne­bu­vo jo­kių rė­mų ir tai­syk­lių. Tai bu­vo pa­ts lais­viau­sias lai­kas ir pa­tys lais­viau­si žmo­nės!“ – emo­cin­gai iš­pa­ži­no E. S. Pau­liu­ko­nis.

Ir čia pat pa­sa­ko­ja, kad vi­sa tru­pė ėmė ir įsto­jo į kom­jau­ni­mą.

„Kaip neįs­to­si?! Ti­kė­jo­mės iš­trūk­ti gast­ro­lių, o kas iš­leis ne­kom­jau­nuo­lius? Bū­ti­nai rei­kia kaž­ką da­ry­ti, kad mū­sų kū­ry­bos ne­lai­ky­tų už­da­rę. Ir mes vi­si – į kom­jau­ni­mą! Tai da­bar aš su­pran­tu, ko­dėl tru­pės vis tiek neiš­lei­do, pa­vy­ko iš­va­žiuo­ti tik­tai Mod­riui. Jei­gu mes bū­tu­me iš­si­ver­žę į už­sie­nį, to lais­vės spro­gi­mo jau bū­tų sun­kiai beį­ma­no­ma su­stab­dy­ti“, – svars­tė ak­to­rius.

Pa­mink­las mi­mams – Šiau­liuo­se

Mod­rio Te­ni­so­no tru­pė it mag­ne­tas trau­kė nau­jų me­no iš­raiš­kos prie­mo­nių ieš­kan­čius kū­rė­jus. Taip at­si­ti­ko, kad daug bend­ro at­si­ra­do tarp Mod­rio Te­ni­so­no, pan­to­mi­mos pra­di­nin­ko Lie­tu­vo­je, ir fo­tog­ra­fo Vi­to Luc­kaus, Lie­tu­vos kon­cep­tua­lio­sios fo­tog­ra­fi­jos pra­di­nin­ko.

V. Luc­kus daug fo­tog­ra­fa­vo pan­to­mi­mos tru­pės ak­to­rius, sta­ty­da­vo įvai­rias kom­po­zi­ci­jas, pa­ts gri­muo­da­vo mi­mus, vi­si vyk­da­vo į ne­ti­kė­tas ir ne­tra­di­ci­nes fo­tog­ra­fi­jai vie­tas, ku­rios iš­pil­dy­da­vo ta­len­tin­go fo­tog­ra­fi­jos meist­ro min­tis ir ieš­ko­ji­mus.

Taip at­si­ti­ko, kad iš es­mės M. Te­ni­so­no pan­to­mi­mos tru­pė įdo­miau­siai ir dau­giau­siai įam­žin­ta bū­tent V. Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jo­se.

Mi­mų gy­va­vi­mo ir kū­ry­bos ženk­lų be­ne dau­giau­sia yra bū­tent Šiau­liuo­se, „Auš­ros“ mu­zie­jaus Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus pa­da­li­ny­je – Vi­to Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jos cent­re, ku­ris ati­da­ry­tas 2014-ai­siais, nes bū­tent čia yra Tat­ja­nos Luc­kie­nės-Al­dag su­kaup­tas V. Luc­kaus ar­chy­vas, ta­pęs ir mi­mų met­raš­čiu.

Pan­to­mi­mos tru­pės 50-me­tis taip pat bu­vo mi­ni­mas per V. Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jos cent­ro su­reng­tą Vi­to Luc­kaus fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dą „Mi­mai“, ku­rios ren­gė­jai – Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jus, Mod­ris Te­ni­so­nas, Tat­ja­na Luc­kie­ne-Al­dag.

Dip­lo­mas

E. S. Pau­liu­ko­nio biog­ra­fi­jo­je yra vie­nas keis­tas da­ly­kas. Jam duo­ta bū­ti sce­no­je, jis pro­fe­sio­na­liai vai­di­na, tu­ri ak­to­riaus iš­vaiz­dą, ku­riai ne­re­tai net gri­mo ne­rei­kia, ir to­bu­lą ak­to­riaus bal­są, to­dėl yra ak­to­rius iš Die­vo ma­lo­nės, bet... be dip­lo­mo.

Su­ku­ria mo­ki­nių teat­ro tru­pę anuo­me­ti­niuo­se Šiau­liuo­se, bet jai va­do­vau­ti ne­ga­li. Ne­tu­ri dip­lo­mo.

„Kei­čia­si įsta­ty­mai ir – lauk smū­gio, nes ta­vęs vi­sa­da pa­pra­šys do­ku­men­to. Be­moks­lis! Tai ki­šo ko­ją kar­tais net la­bai stip­riai. Juk aš ir vi­du­ri­nį moks­lą bai­giau tik at­va­žia­vęs į Šiau­lių teat­rą. Juk ak­to­riu­mi dir­bau nuo 16-os, man ne­bu­vo ka­da“.

Kai ak­to­riui ne­ga­lė­jo pa­kel­ti al­gos vien dėl to, kad ne­tu­ri aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mo, jis įsto­jo į Vil­niaus kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos fa­kul­te­to est­ra­di­nių ren­gi­nių re­ži­sū­ros spe­cia­ly­bę.

„Pa­si­mo­kiau tre­jis me­tus ir paaiš­kė­jo, kad ne­rei­kia jo­kio dip­lo­mo. Vėl išė­jau...“ – pa­sa­ko­jo.

Jam ak­to­riaus dip­lo­mo rei­kė­jo ne kaip po­pie­riaus. La­biau­siai jis iš­gy­ve­no dėl to, kad ne­tu­rė­jo teat­ri­nės mo­kyk­los, ku­rios rei­kia dra­mos ak­to­riui. Tai bu­vo pa­ts su­dė­tin­giau­sias da­ly­kas.

Li­ki­mas kė­si­no­si pa­suk­ti jo gy­ve­ni­mo tra­jek­to­ri­ją iš Šiau­lių. Kai į Šiau­lių dra­mos teat­rą at­va­žia­vo dirb­ti Ire­nos Vai­šy­tės kur­so ak­to­riai, teat­ro pe­da­go­gė Eduar­dui Sau­liui pa­siū­lė va­žiuo­ti į Vil­nių, į Kon­ser­va­to­ri­ją, mo­ky­tis ir drau­ge dės­ty­ti ju­de­sį ak­to­ri­nio stu­den­tams. Bet ir ta­da jis pa­sa­kė „ne“.

„Bū­čiau iš­va­žia­vęs – jos ne­bū­čiau su­ti­kęs!...“, – pa­ly­di mei­lės ir šyp­se­nos ku­pi­nu žvilgs­niu žmo­ną Iną, ei­nan­čią jam at­neš­ti van­dens su cit­ri­na.

Trys gy­ve­ni­mai...

Pas Pau­liu­ko­nius ant se­no­vi­nės rąs­ti­nės sie­nos stak­tos kaip de­ko­ra­ci­ja pri­kal­ti tre­ji pe­lė­kau­tai.

„Čia Pau­liu­ko­niui gau­dy­ti. Tris kar­tus pa­vy­ko trims mo­te­rims“, – kva­to­ja­si Ina Pau­liu­ko­nie­nė.

Pir­ma­sis Eduar­do gy­ve­ni­mas pra­si­dė­jo, kai jis dar tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je. Ha­na – teat­ro žmo­gus. Ji ne­ma­žai me­tų yra dir­bu­si Šiau­lių dra­mos teat­re tru­pės ve­dė­ja, vė­liau iš­vy­ko dirb­ti į Kau­no vals­ty­bi­nį aka­de­mi­nį dra­mos teat­rą pas Gy­tį Pa­de­gi­mą. Pir­mo­jo gy­ve­ni­mo do­va­na Eduar­dui Sau­liui – duk­ra Ag­nė. O jos do­va­nos tė­vui – anū­kai.

„Ga­li bū­ti, kad aš iš pir­mo­jo sa­vo gy­ve­ni­mo su­lauk­siu ir proa­nū­kių!“, – džiau­gia­si ak­to­rius.

Ant­ra­sis Eduar­do Sau­liaus gy­ve­ni­mas – Aud­ro­nė ir sū­nus Do­vy­das.

Tre­čia­sis gy­ve­ni­mas, ku­ris tę­sia­si jau 15 me­tų – Ina. Iš šio gy­ve­ni­mo atė­jo Inos duk­ra Ru­gi­lė ir jųd­vie­jų – El­zė Ma­ri­ja. Ši do­va­na – El­zė Ma­ri­ja – to­kia stip­ri, kad tė­vai vos spė­ja su­vok­ti, su­gau­dy­ti jos ga­bu­mus mu­zi­kai, dai­lei, kal­boms.

... ir trys mies­tai

Eduar­das var­di­ja tris mies­tus, ku­rie jo gy­ve­ni­me bu­vo pa­tys svar­biau­si – tai Vil­nius, Kau­nas ir Šiau­liai.

Jau­nys­tė­je Vil­niaus mies­to sko­nis, kva­pas ir vaiz­das bu­vo pa­ti gy­ve­ni­mo vir­šū­nė, tik vė­liau, jau žy­miai bran­des­nia­me am­žiu­je E. S. Pau­liu­ko­niui Vil­nius pa­si­da­rė sve­ti­mas ir sun­kiai at­pa­žįs­ta­mas.

Kau­nas bu­vo tas mies­tas, ku­ria­me jis au­go kaip ak­to­rius ir kaip žmo­gus. Jo lai­kų Lais­vės alė­jo­je lais­vės bu­vo be­ga­li­niai daug. Pri­si­me­na ab­so­liu­čią as­mens lais­vę, kai į „Tul­pę“ jis iš­drįs­da­vo atei­ti bal­to­mis dro­bi­nė­mis kel­nė­mis ir jū­rei­viš­ka „tel­neš­ke“.

„Da­bar, aiš­ku, tai kvai­lai at­ro­do, bet ta­da bu­vo oho ko­kia lais­vės iš­raiš­ka“, – juo­kia­si ak­to­rius.

Šiau­liai E. Pau­liu­ko­nį iš pra­džių bu­vo trum­pam iš­gąs­di­nę sa­vo už­da­ru­mu. Bet tai bu­vo lai­ki­na. Da­bar ak­to­rius ga­li tvir­tai pa­sa­ky­ti, kad Šiau­lių teat­ras – tai iš­skir­ti­nė at­mos­fe­ra ir iš­skir­ti­nės ga­li­my­bės. Juk pir­mą­ją ak­to­ri­nę mo­kyk­lą di­de­lė da­lis Lie­tu­vos teat­ro žvaigž­džių pe­rė­jo bū­tent Šiau­liuo­se.

„Bū­tent Šiau­lių teat­ras išau­gi­no to­kią ma­sę ge­nia­lių ak­to­rių ir re­ži­sie­rių, bū­tent čia gi­mė pui­kūs žmo­giš­ki san­ty­kiai tarp bu­vu­sių ir esa­mų ak­to­rių“, – nea­be­jo­ja.

Į Šiau­lius Eduar­dui pa­dė­jo at­vyk­ti re­ži­sie­rius Jo­nas Vait­kus, kū­ry­bi­nę jau­nys­tę pra­dė­jęs pas E. S. Pau­liu­ko­nio ma­mą kaž­ku­ria­me iš jos va­do­vau­ja­mų dra­mos ra­te­lių.

Kai Mod­rio Te­ni­so­no pan­to­mi­mos tru­pė bu­vo iš­vai­ky­ta, dau­ge­lis mi­mų pa­trau­kė į Mask­vą, į mu­zik­ho­lą pas Leo­no­vą. O E. S. Pau­liu­ko­nis jau bu­vo ve­dęs ir gy­ve­no sa­vo pir­mą­jį gy­ve­ni­mą Kau­ne. At­si­tik­ti­nis jo ma­mos su­si­ti­ki­mas su J. Vait­ku­mi Pa­lan­go­je nu­lė­mė tai, kad E. S. Pau­liu­ko­nis at­si­dū­rė Šiau­lių dra­mos teat­re, kur trum­pą lai­ką J. Vait­kus dir­bo vy­riau­siuo­ju re­ži­sie­riu­mi. Net­ru­kus J. Vait­kus iš­vy­ko dirb­ti į Kau­ną, o E. S. Pau­liu­ko­nis įlei­do šak­nis Šiau­liuo­se.

„Ga­lė­jo bū­ti ki­taip, bet bu­vo taip!“, – glos­ty­da­mas pra­ban­gią si­dab­ri­nę barz­dą šyp­so­si Eduar­das Sau­lius Pau­liu­ko­nis.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ak­to­rius Eduar­das Sau­lius Pau­liu­ko­nis pa­sa­ko­jo apie gy­ve­ni­mą, ku­ria­me su­ti­ko daug ta­len­tin­gų, įdo­mių žmo­nių.

Sau­liaus Eduar­do ir žmo­nos Inos gy­ve­ni­me daug mei­lės ir hu­mo­ro. Jie iš­mo­ko taip žong­li­ruo­ti hu­mo­ru, kad klau­san­tis jų pra­de­di ne­sup­ras­ti, ką ku­ris sa­ko juo­kais, o ką rim­tai.

Ak­to­rius Eduar­das Sau­lius Pau­liu­ko­nis va­sa­rio 27-ąją mi­nės 70 me­tų ju­bi­lie­jų. Į am­žių, kaip ir į daug ką gy­ve­ni­me jis sten­gia­si žiū­rė­ti su „krei­zu“, juok­da­ma­sis.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Pir­ma­sis Pan­to­mi­mos tru­pės spek­tak­lis „Ec­ce ho­mo“. Eduar­das Sau­lius Pau­liu­ko­nis (kai­rė­je) ir Vy­tas Pet­ruš­ke­vi­čius.

Pan­to­mi­mos tru­pės mi­mai Eduar­das Sau­lius Pau­liu­ko­nis (vir­šu­je) ir Gied­rius Mac­ke­vi­čius.

Ma­ma ak­to­rė Ma­ri­ja Čer­vins­kai­tė-Pau­liu­ko­nie­nė.

Pas­ku­ti­nė Mod­rio Te­ni­so­no pan­to­mi­mos tru­pės fo­tog­ra­fi­ja Kau­ne po Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­ni­mo. Grei­tai po to LTSR  kul­tū­ros mi­nist­ro įsa­ky­mu tru­pė bu­vo iš­for­muo­ta. E. S. Pau­liu­ko­nis – ant­ras iš kai­rės. Fo­tog­ra­fas Vi­tas Luc­kus at­si­gu­lė ant že­mės sa­ky­da­mas, kad taip el­gia­si dėl to, kad jo ne­nu­kirp­tų iš nuot­rau­kos.

Tė­tis Juo­zas Pau­liu­ko­nis ir ma­ma Ma­ri­ja Čer­vis­na­kai­tė Pau­liu­ko­nie­nė.

Vil­man­to DAMB­RAUS­KO nuo­tr.

Sce­na iš spek­tak­lio „Ru­dens is­to­ri­ja“, ak­to­riai Eduar­das Sau­lius Pau­liu­ko­nis ir Vla­das Ba­ra­naus­kas.