Tre­čias kar­tas bu­vo lem­tin­gas

Tre­čias kar­tas bu­vo lem­tin­gas

Ant­ra­die­nio va­ka­rą vie­na­me Ty­ru­lių mies­te­lio (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) dau­gia­bu­ty­je ki­lęs gais­ras nu­si­ne­šė dvie­jų žmo­nių gy­vy­bes. Ug­nia­ge­siai šio bu­to gy­ven­to­jus nuo ug­nies gel­bė­jo jau tre­čią kar­tą.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Su­de­gė su­gy­ven­ti­niai

Gais­ras ki­lo dvy­li­ka­bu­ty­je, ant­ra­me aukš­te. Smal­kių kva­pą apie pu­sę de­vy­nių pa­ju­to kai­my­ni­nio bu­to gy­ven­to­jai. Kai­my­nas mė­gi­no pri­si­bels­ti pas ša­lia Sa­vi­val­dy­bės bu­te gy­ve­nan­čius su­gy­ven­ti­nius, ta­čiau, neiš­gir­dęs jo­kių gy­vy­bės ženk­lų, iš­spy­rė du­ris. Vy­ras iš­kvie­tė ug­nia­ge­sius, nes bu­tas jau bu­vo pa­sken­dęs dū­muo­se.

Ge­sin­ti gais­ro at­vy­ko ke­tu­ri ug­nia­ge­sių eki­pa­žai iš Rad­vi­liš­kio, Šiau­lė­nų bei Šiau­lių.

Pir­mie­ji į įvy­kio vie­tą at­vy­ko rad­vi­liš­kie­čiai. Rad­vi­liš­kio prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vy­res­nio­jo ins­pek­to­riaus Do­na­to Stak­vi­le­vi­čiaus tei­gi­mu, bu­tas bu­vo smar­kiai už­dū­min­tas.

Už­ge­si­nę ug­nį vir­tu­vė­je, ug­nia­ge­siai ra­do ap­de­gu­sius lo­vo­je tarp sku­du­rų gu­lin­čios 56 me­tų mo­ters ir 50 me­tų vy­ro la­vo­nus.

Pa­sak D. Stak­vi­le­vi­čiaus, ši ty­ru­liš­kių po­ra Prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos pa­rei­gū­nams jau ži­no­ma, ka­dan­gi anks­čiau šį bu­tą jau te­ko ge­sin­ti du kar­tus.

Aso­cia­liai gy­ve­nę ir nuo­lat gir­ta­vę be­dar­biai su­gy­ven­ti­niai mė­go pa­rū­ky­ti lo­vo­je. Ne­lai­mės ap­lin­ky­bės ti­ria­mos, ta­čiau ga­li bū­ti, jog ir šį­kart įsi­plies­ku­sios ug­nies prie­žas­tis bu­vo de­gan­ti ci­ga­re­tė ar­ba žva­kė. Elekt­ros šia­me bu­te ne­bu­vo – ir elekt­ra, ir van­duo at­jung­ti dėl sko­lų.

Be­dar­biai ger­ti tu­rė­jo už ką

Ty­ru­lių se­niū­nas Ri­man­tas Liu­ku­mas „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, jog ug­ny­je žu­vu­si po­ra daug me­tų nie­kur ne­dir­bo ir net ne­su­ge­bė­jo su­si­tvar­ky­ti do­ku­men­tų so­cia­li­nei pa­šal­pai gau­ti.

„Bu­vo atė­ję prieš ke­le­rius me­tus, bet kai su­ži­no­jo, jog už pa­šal­pą tu­rės pa­dir­bė­ti, din­go ir dau­giau ne­be­sik­rei­pė. Bet ger­ti pi­ni­gų iš kaž­kur gau­da­vo, nes nuo­lat bū­da­vo gir­ti. Ge­rai dar, kad ra­mūs bu­vo, ne­kel­da­vo triukš­mo“, – sa­kė se­niū­nas.

Kai­my­nai pa­sa­ko­jo, jog vi­są lai­ką gy­ve­no lyg ant pa­ra­ko sta­ti­nės.

„Lai­mei, kad tą­kart bu­vo­me na­mie. Ant­ra­die­nį kai­my­nai ei­li­nį kar­tą „ba­lia­vo­jo“. Ne­ži­nau, kuo bū­tų vis­kas pa­si­bai­gę. Na­me gy­ve­na tik ke­lios šei­mos. Ša­lia ki­tų kai­my­nų ne­bu­vo. Jei ne­bū­tu­me pa­ju­tę dū­mų, tik­rai bū­tų už­si­de­gę ir mū­sų bu­tai. Iki šiol ne­ga­liu at­si­gau­ti“, – kal­bė­jo kai­my­nė.

Kad ir da­bar te­be­vir­pa šir­dis, sa­kė ki­to­je laip­ti­nė­je gy­ve­nan­ti pen­si­nin­kė. Ji, pri­kel­ta kai­my­nės, jau bu­vo su­si­ruo­šu­si vi­sus do­ku­men­tus ir pa­si­dė­ju­si prie du­rų, nes ne­ži­no­jo, kuo vis­kas ga­li baig­tis.

„Žu­vu­sie­ji – ne vie­nin­te­liai ge­rian­tys mū­sų na­me. Bet ka­da ga­li už­si­deg­ti ir mū­sų bu­tai. Bai­su, kas da­ro­si – ir iš kur jie gau­na gė­ri­mui pi­ni­gų? Svar­biau­sia, kad nie­kam jie ne­rū­pi, nie­kas jų už tai ne­bau­džia“, – pasakojo mo­te­ris.

Anot pen­si­nin­kės, pir­ma­ja­me aukš­te po de­gu­siu bu­tu esan­tis bu­tas yra tuš­čias – jo sa­vi­nin­kai iš­vy­kę į už­sie­nį, to­dėl ne­ži­nia, ką jie ras grį­žę – van­dens tik­rai pri­pliau­pė į jų bu­tą.

Vie­tos gy­ven­to­jai sa­kė, kad jų gy­ven­vie­tė­je tai ne pir­mo­sios ne­lai­mių au­kos.

Au­to­rės nuo­tr.

Gais­rą dvy­li­ka­bu­čia­me, ku­ria­me gy­ve­na vos ke­lios šei­mos, pri­me­na pro kiau­rus lan­gus iš­mes­ti ap­de­gę daik­tai.

Lan­dy­ne ta­pu­sia­me Sa­vi­val­dy­bės bu­te ne­bu­vo nei elekt­ros, nei van­dens. Čia ka­ra­lia­vo šiukš­lės ir sku­du­rai.

Tris de­šimt­me­čius Ty­ru­liuo­se gy­ve­nan­ti po­nia Ele­na sa­ko, jog gy­ve­na nuo­lat bi­jo­da­ma dėl sa­vo sau­gu­mo.