Tragedija apnuogino kaimo žaizdas

Tra­ge­di­ja ap­nuo­gi­no kai­mo žaiz­das

Tra­ge­di­ja Me­kių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas), kur šeš­ta­die­nio ry­tą sa­vo na­muo­se ras­ta nu­žu­dy­ta 44-erių me­tų mo­te­ris, ap­nuo­gi­no se­nas žaiz­das: žmo­nės įbau­gin­ti ne­tram­do­mų jau­nuo­lių, ven­gia­ma kreip­tis į po­li­ci­ją, o ją iš­kvie­tus – ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą. Vi­du­ry die­nos už­pul­tas žmo­gus ga­li nie­kur ne­si­kreip­ti pa­gal­bos, kad po to ne­tek­tų dar stip­riau nu­ken­tė­ti nuo kai ku­rių lan­dy­nė­se gir­tau­jan­čių ir to­kio­je ap­lin­ko­je au­gan­čių nau­jos kar­tos at­sto­vų, ku­rie vy­res­niais, jau ka­lė­ji­me sė­dė­ju­siais as­me­ni­mis, ža­vi­si, lai­ko juos sa­vo au­to­ri­te­tais ir idea­lais. Taip sa­ko vie­tos bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Jan­čaus­kas. Vy­ras at­vi­ras: „Vaikš­to­me skus­tu­vo aš­me­ni­mis. To­kios ne­lai­mės jau ke­le­rius me­tus bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis“.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Žmog­žu­dys­tė – tik led­kal­nio vir­šū­nė

Šeš­ta­die­nį 6 va­lan­dą 24 mi­nu­tės po­li­ci­ja Me­kių kai­me ra­do sa­vo na­muo­se nu­žu­dy­tą 44-erių me­tų mo­te­rį. Tą pa­čią die­ną su­lai­ky­ti du įta­ria­mie­ji – gi­mę 1996 ir 1998 me­tais, abu jau sė­dė­ję įka­li­ni­mo įstai­go­se. Vie­nas jų, tei­gia­ma, bu­vęs to pa­ties kai­mo gy­ven­to­jas.

„Nu­žu­dy­to­ji bu­vo darbš­ti, ak­ty­vi kai­mo bend­ruo­me­nės na­rė. Už pa­šal­pas vi­suo­me­nei nau­din­gus dar­bus at­lik­da­vo at­sa­kin­gai, vi­sas pri­klau­san­čias va­lan­das. Ne­se­niai mi­rė jos 48-erių me­tų vy­ras. Ku­rį lai­ką duk­ros bu­vo iš­si­ve­žu­sios ma­mą į mies­tą. Da­bar, kiek ži­nau, ji grį­žo tvar­ky­tis pa­vel­dė­ji­mo do­ku­men­tų. Kas ten at­si­ti­ko, ko­dėl įvy­ko tra­ge­di­ja, ne­ga­liu at­sa­ky­ti. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai kal­ba, ne­va nu­si­kal­tė­lis pa­ts grį­žęs į na­mus „pa­si­gy­rė“, ką pa­da­ręs“, – „Šiau­lių kraš­tui“ praė­jus pa­rai po tra­ge­di­jos pa­sa­ko­jo Me­kių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Jan­čaus­kas.

Bend­ruo­me­nės va­do­vas įsi­ti­ki­nęs, kad šis nu­si­kal­ti­mas, kaip ir prieš pen­ke­rius me­tus, ka­da ūki­nia­me pa­sta­te ne­to­lie­se esan­čia­me Ba­ry­sių kai­me bu­vo ras­tas žaiz­do­tas ne­gy­vas žmo­gus – tik di­de­lio led­kal­nio vir­šū­nė, ma­to­ma pa­sek­mė, o prie­žas­tys glū­di kur kas gi­liau.

Kai­mą kaus­to bai­mė, įsi­ga­lė­ju­si per dau­ge­lį me­tų, kai au­gan­tys iš­gė­ri­nė­jan­tys, ki­tus už­ka­bi­nė­jan­tys jau­nuo­liai pa­si­ju­to ne­tram­do­mi ir vir­šes­ni už ki­tus. Mat ne­pil­na­me­čių nu­baus­ti be­veik neį­ma­no­ma, o vy­res­ni ne­tgi di­džiuo­ja­si sa­vo „pa­sie­ki­mais“, kad bu­vo už­da­ry­ti į areš­ti­nę ar­ba – jei­gu pa­vy­ko iš­si­suk­ti. Ir tai ne­re­tas at­ve­jis.

Žmo­nės ven­gia ra­šy­ti pa­reiš­ki­mus

„Žmo­nės ne­ra­šo pa­reiš­ki­mų. Už­puo­lė vai­kė­zai mo­te­riš­kę, ap­stum­dė. Nu­va­žia­vau jos pa­lai­ky­ti. Prie ma­nęs pa­ža­dė­jo, kad tik­rai ra­šys (pa­reiš­ki­mą – aut. pa­st.), o pa­skui, pa­si­ro­do, ją at­kal­bė­jo. Tik su­ki­lus nu­ken­tė­ju­sio­sios vai­kams iš nau­jo kreip­ta­si į po­li­ci­ją ir ta­da įteik­tas pa­reiš­ki­mas, – ne­se­ną at­ve­jį pri­si­me­na G. Jan­čaus­kas. – Ki­tą kar­tą par­da­vė­ja in­for­ma­vo po­li­ci­ją, kad suau­gu­sie­ji gir­do ne­pil­na­me­čius. Tai ką jūs gal­vo­ja­te? Po to įvy­kio pra­dė­jo vi­so­kie tik­rin­to­jai į par­duo­tu­vę va­žiuo­ti, vos ne ji kal­ta.“

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas sa­ko ne­sup­ran­tan­tis, ko­kių įro­dy­mų trūks­ta po­li­ci­jai, kad pa­ga­liau su­tvar­ky­tų kai­mo „pū­li­nius“ – lan­dy­nes, ku­rio­se gir­tuok­liau­ja­ma. Ten dau­gy­bę kar­tų va­žia­vo grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos dar­buo­to­jai, pa­rei­gū­nai, bet vis tiek duo­me­nų neuž­ten­ka. Tie­sa, gre­ta gy­ve­nan­tys žmo­nės apie ne­ge­ro­ves, vyks­tan­čias prieš pat jų akis, liu­dy­ti ne­no­ri, kad pa­tys ne­nu­ken­tė­tų, ge­riau ap­si­mes nie­ko ne­gir­dė­ję, nie­ko ne­ži­nan­tys.

Ne­bau­džia­miems jau­nuo­liams au­ga spar­nai. Pas­kui juos, ku­rie di­džiuo­ja­si sa­vo biog­ra­fi­jo­je įra­šais po­li­ci­jo­je, anot G. Jan­čaus­ko, se­ka jau­nes­nio­ji 12–14 me­tų kar­ta, ku­ri nu­si­kal­ti­mus pa­da­riu­sius vy­res­nius vy­ru­kus ne­tgi idea­li­zuo­ja, ro­man­ti­zuo­ja, tar­si kaž­ką siek­ti­na ir sek­ti­na. O kai ku­rie tė­vai vie­to­je auk­lė­ji­mo pa­si­ren­ka gy­ny­bi­nę po­zi­ci­ją.

Pa­vyz­dys: paaug­liai vi­du­ry die­nos už­si­puo­lė pa­gy­ve­nu­sį žmo­gų, ne pi­ni­gų pra­šy­da­mi, bet tie­siog šiaip – dėl sma­gu­mo. O jų mo­ti­na vai­kus tei­si­na ir pyks­ta, kad įvy­kis pa­vie­ši­na­mas.

Pri­muš­tas žmo­gus pa­puo­lė į li­go­ni­nę, bet pa­reiš­ki­mo ne­ra­šo – gal bu­vo pri­gra­sin­tas, o gal iš se­nes­nės pa­tir­ties nu­svė­rė bai­mė. Taip su­si­da­ro už­da­ras ra­tas: vie­ni pul­di­nė­ja, ki­ti ne­si­skun­džia, ta­da tie jau­čia­si ne­bau­džia­mi ir dar dau­giau sau lei­džia.

Vi­sos ins­ti­tu­ci­jos tu­ri dirb­ti ran­ka ran­kon

„Kai­me esan­čio­se lan­dy­nė­se pri­si­gė­rę jau­nuo­liai po to dras­ko­si kai­me. Žmo­nės jau ke­le­rius me­tus kal­bė­jo, kad kaž­kas tu­ri įvyk­ti. Su nu­žu­dy­to­sios ar­ti­mai­siais taip pat ne­se­niai bu­vo ki­lęs konf­lik­tas. Per ke­tur­ne­dė­lį po vy­ro mir­ties kaž­kas iš kai­mo jau­nuo­lių ar „tu­ris­tau­jan­čių­jų“, ku­rie at­va­žiuo­ja pa­si­sklai­dy­ti, ėmė ka­bi­nė­tis prie jos duk­ros. Ta­da at­sku­bė­jo mo­ters žen­tai, pri­si­dė­jo ke­li kai­mo gy­ven­to­jai ir be­si­ka­bi­nė­ju­sius ap­ra­mi­no. Į po­li­ci­ją ne­no­rė­jo kreip­tis, gal to­dėl, kad tarp ar­ti­mų­jų ir­gi bu­vo iš­gė­ru­sių“, – svars­to G. Jan­čaus­kas.

Me­kių kai­mo bend­ruo­me­nės va­do­vas įžvel­gia ir so­cia­li­nių dar­buo­to­jų bro­ko. Jo nuo­mo­ne, su so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­mis rei­kia ne drau­gau­ti, ne juos „už­glos­ty­ti“, bet rim­tai dirb­ti. Nes esą ne­gra­žių da­ly­kų: jis pa­me­na, kaip vie­nos to­kios šei­mos vai­kas tu­rė­jo pro­ble­mų mo­kyk­lo­je, ten no­rė­ta jas spręs­ti, ta­čiau vie­to­je to, kad so­cia­li­nė dar­buo­to­ja pri­si­jung­tų prie pa­gal­bos ko­man­dos, tė­vams ge­riau pa­siū­lė vai­ką per­kel­ti į ki­tą ug­dy­mo įstai­gą. Ki­tais žo­džiais ta­riant: už­si­mer­kei ir tar­si nie­ko blo­go nė­ra.

Ar įma­no­ma iš to­kių pro­ble­mų iš­bris­ti?

G. Jan­čaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad taip, jei­gu vi­si dirb­tų kar­tu: po­li­ci­ja, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, pe­da­go­gai, bend­ruo­me­nė. Me­kių bend­ruo­me­nė jau yra pa­da­riu­si ne­men­ką dar­bą – kai­me įstei­gė Vai­kų die­nos cent­rą, ku­ris vei­kia ant­rus me­tus. Cent­ras skir­tas 6–18 me­tų vai­kams, jį vi­du­ti­niš­kai per die­ną ap­lan­ko de­šimt vai­kų, kai ku­rio­mis die­no­mis bū­na ir iki pen­kio­li­kos.

Veik­lų daug: pie­ši­mas, vė­li­mas iš vil­nos, lip­dy­mas, ki­to­kie ran­kų dar­be­liai. Vai­kai ga­li spor­tuo­ti, no­rin­tiems na­mų dar­bus pa­de­da ruoš­ti mo­ky­to­ja. Cent­ras tu­ri ir psi­cho­lo­gą, bet...vai­kai ne­no­ri ei­ti.

Ko­dėl? Ar kai­me dar pa­gal se­ną tra­di­ci­ją ba­do­ma pirš­tais, kad ei­nan­tie­ji pas psi­cho­lo­gus tu­ri psi­chi­kos pro­ble­mų? Ne, bend­ruo­me­nės va­do­vas įžvel­gia ki­tą prie­žas­tį.

„Iš pra­džių bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­ma gru­pi­nė te­ra­pi­ja. Ir pa­ste­bė­jo­me, kad to­mis die­no­mis, kai ji vyks­ta, vai­kų la­bai su­ma­žė­ja. Ma­no nuo­mo­ne, kai ku­rie tė­vai ne­be­lei­džia, nes bi­jo, kad ko nors ne­rei­ka­lin­go prie ki­tų ne­pra­si­tar­tų“, – sa­vo įžval­gą pa­tei­kia bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas.

Au­to­rės nuo­tr.

Me­kių kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ge­di­mi­nas Jan­čaus­kas sa­ko, kad nu­žu­dy­mas – tik di­de­lio led­kal­nio vir­šū­nė, ma­to­ma pa­sek­mė, o prie­žas­tys glū­di kur kas gi­liau: kai­mą kaus­to bai­mė, įsi­ga­lė­ju­si per dau­ge­lį me­tų, kai au­gan­tys iš­gė­ri­nė­jan­tys, ki­tus už­ka­bi­nė­jan­tys jau­nuo­liai pa­si­ju­to ne­tram­do­mi ir vir­šes­ni už ki­tus.

Li­nos RUD­NIC­KIE­NĖS nuo­tr.

Šeš­ta­die­nio ry­tą šia­me nuo­sa­va­me na­me Me­kių kai­me (Jo­niš­kio ra­jo­nas) ras­ta nu­žu­dy­ta 44-erių me­tų mo­te­ris.